Dabar populiaru
Publikuota: 2015 rugsėjo 12d. 19:43

Taiklios neurologo Oliverio Sackso įžvalgos

Oliveris Sacksas
Vida Press nuotr. / Oliveris Sacksas

Neseniai miręs amerikiečių neurologas ir populiarių knygų autorius Oliveris Sacksas žinomas ne tik savo mokslo darbais, bet ir originaliu mąstymu, taikliomis įžvalgomis – jo gerbėjai visame pasaulyje išsirašinėja citatatas iš Sackso knygų (lietuvių kalba išleistos „Haliucinacijos“ ir „Vyras, kuris savo žmoną palaikė skrybėle“).

Šių metų liepą, žinodamas, kad serga gerokai pažengusia onkologine liga ir kad vilties pasveikti nebėra, Oliveris Sacksas parašė jaudinančią esė „The New York Times“, kurioje aprašė savo gyvenimo fragmentus ir būseną, susitaikius su mintimi, kad laiko būti Žemėje liko nedaug. 

„Prieš keletą savaičių, gamtoje, toli nuo didmiesčio žiburių, aš pamačiau dangų, „pritrupintą žvaigždžių“ (kalbant Miltono žodžiais). Kažkodėl maniau, kad tokį dangų galima išvysti tik plynaukštėse, tokiose kaip Atakamos plynaukštė Čilėje (ten sumontuoti patys galingiausi pasaulyje teleskopai). Ta dangaus didybė netikėtai privertė mane suvokti, kiek mažai laiko, kiek mažai gyvenimiško laiko man liko. To dangaus skliauto grožio ir amžinybės pojūtis susiliejo su greitai bėgančio laiko suvokimu – ir mirties taip pat. Aš pasakiau savo draugams Keitei ir Allanui: „Norėčiau tokį dangų vėl pamatyti, kai mirsiu“. 

Visą gyvenimą, tais etapais, kai patirdavau stresą, būdavau priverstas įnikti į fizinius mokslus, į tą pasaulį, kuriame nėra gyvenimo, bet nėra ir mirties.

„Nuo ankstyvos vaikystės aš įpratau susitaikyti su netektimis – su išėjimu tų, kurie man brangūs – bendraudamas su negyvais objektais. Kai buvau šešerių, pačioje Antrojo pasaulinio karo pradžioje, mane išsiuntė į mokyklą, ir mano draugais tapo skaičiai; kai dešimties grįžau į Londoną, mano kompanionais tapo periodinės elementų lentelės elementai. Visą gyvenimą, tais etapais, kai patirdavau stresą, būdavau priverstas įnikti į fizinius mokslus, į tą pasaulį, kuriame nėra gyvenimo, bet nėra ir mirties.“

„Ir dabar, kai mirtis nustojo būti abstrakčia sąvoka ir priartėjo labai arti – per daug arti, taip, kad jos nepastebėti neįmanoma – aš vėl apsupu save, kaip ir anksčiau, metalais ir mineralais, mažais amžinybės simboliais.“ 

Vida Press nuotr./Oliveris Sacksas
Vida Press nuotr./Neurologas ir rašytojas Oliveris Sacksas

Citatos iš populiarių Oliverio Sackso knygų:

„Praradęs koją ar akį žmogus tai žino, bet praradus savastį žinoti apie tai neįmanoma, nes nėra kam suvokti praradimo.“ 

„Mes kalbame ne tik todėl, kad pasakytume kitiems, ką galvojame, bet ir todėl, kad patys išgirstume, ką galvojame. Kalba yra mąstymo dalis.“

TAIP PAT SKAITYKITE: Be rankų ir kojų gimusio Nicko Vujiciciaus citatos, užkrečiančios gyvenimo džiaugsmu

„Kiekvienas mūsų turime savo istoriją, savo vidinę biografiją, kurios tęstinumas ir prasmė sudaro mūsų gyvenimo pagrindą. Galima teigti, kad asmenybė yra ne kas kitas, kaip vidinis pasakojimas.“

„Žmogiško palaikymo trūkumas – dar vienas išbandymas.“

„Mes laikome save laisvomis asmenybėmis ir net tada, kai kalbamės apie tai, kas riboja mūsų laisvę, dažniau kaltiname ne neuronų funkcijas ir nervų sistemą, o visuomenėje vyraujančias kultūrines ir moralines normas.“

„Kieno dalia tragiškesnė, kas labiau pasmerktas – žinantis ar nežinantis?“

„Biologijos ir fiziologijos požiūriu, mes ne taip labai ir skiriamės vienas nuo kito, bet laiko požiūriu – savo likimo laike – kiekvienas iš mūsų unikalus.“ 

„Mes matome akimis, bet galime matyti ir smegenimis. Matymas smegenimis dažnai yra vadinamas vaizduote. Mes pažįstame savo vaizduotę, nes su ja praleidžiame visą savo gyvenimą. Bet egzistuoja ir haliucinacijos, o haliucinacijos yra kas kita. Atrodo lyg jos kiltų ne iš mūsų. Atrodo, kad mes jų nekontroliuojame. Atrodo, lyg jos būtų kilę iš išorės, lyg būtų jutiminė imitacija.“

„Kaip bebūtų paradoksalu, bet, pasirodo, būti sveiku ne taip jau lengva. Kartais gerokai patogiau gybenti būnant ligoniu.“

„Siela harmoninga nepriklausomai nuo proto išsivystymo koeficiento, ir poreikis rasti ir pajusti aukščiausiąją harmoniją, aukščiausiąją tvarką bet kokia prieinama forma, yra, ko gero, universali proto savybė, nepaisant jo išsivystymo.“ 

„Visiškai aišku, kad smegenys turi savybę atsiminti ir atgaminti muzikos kūrinių fragmentus. Ko gero todėl kai kurios melodijos skamba ir skamba galvoje, kartais mums nusibosdamos. Universali savybė reaguoti į muziką išskiria žmogų kaip rūšį. Kai kalbame apie paukščius, sakome, kad jie gieda, bet sudėtinga muzika su ritmais, harmonija, tonais, tembrais, nekalbant apie melodiją, prieinama tik mums.“

Temos: 2 Neurologija Muzika

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

04:05
02:14
01:11

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką