Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 12d. 11:00

Tinklaraštininkė I.Greičiūnaitė – apie „Nestorą maistą“, modelio karjerą, kitokį „tinginį“ ir guminukų maniją

Ieva Greičiūnaitė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Ieva Greičiūnaitė

Kalbantis apie maistą su tinklaraščio „Nestoras maistas“ įkūrėja, buvusiu modeliu Ieva Greičiūnaite sunku aplenkti pokalbius apie gyvenimą iš platesnės perspektyvos. Dažniausiai tinklaraštininkė kalba ne tik apie receptus, bet ir apie modelio karjeros patirtis bei su mityba susijusias psichologines problemas, lėmusias švietėjišką „Nestoro maisto“ idėją. „Galiu iškepti ne tik blynus“, – pasakodama apie 2020-ųjų planus ir džiaugdamasi, kad ją vertina ne tik dėl receptų, sako ji.

Interviu 15min GYVENIMUI atsiskleidė ir kita I.Greičiūnaitės gyvenimo dalis – valgyklos maistas, kurį ji iškeitė į guminukus ir traškučius, galima žurnalų panelėms įtaka bei aiški pozicija dėl pošventinio detokso, kuriuo tinklaraštininkė apskritai netiki. Jos nuomone, geriausias detoksas – subalansuota mityba, o visų laikų klasika balta mišrainė – svarbi švenčių dalis.

I.Greičiūnaitė taip pat neteisia žmonių dėl jų nesveiko gyvenimo būdo. Ji prisipažįsta, kad ne visada buvo subalansuotos mitybos šalininkė. „Galbūt mane žmonės įsivaizduoja, jog geriu tik žaliąją arbatą, valgau košes, niekada negeriu alkoholio ir nevaikštau į vakarėlius. Juk man 24 metai!“ – pasakoja ji.

„Nestoro maisto“ misija

– Dažniausiai interviu kalbate ne apie konkrečius receptus, bet apie savo maisto filosofiją – svarbiausia balansas. Kokios gilesnės priežastys priartino prie tokių išvadų – modelio karjera, filologijos studijos VU, asmeninis gyvenimas?

– Modelio karjera ir studijos taip pat yra asmeninis gyvenimas, o apie studijas turbūt nekalbu, nes jos man padarė mažiausią įtaką.

Šią filosofiją stipriausiai lėmė modelio darbas, dėl kurio turėjau nemažai iššūkių savo kūno, mitybos ir išvaizdos suvokimui, ėmiau savęs klausti, kas yra sveikas kūnas man ir apskritai? Dabartine veikla bandau kalbėti apie tada ištikusias problemas – sutrikusio savęs matymo bei siekio būti geresne, nei esu.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Ieva Greičiūnaitė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Ieva Greičiūnaitė

Mano manymu, 80 proc. savijautos, išvaizdos ir kitų dalykų siejasi būtent su mitybos įpročiais. Tai supratau ne iš karto. Prieš tai prisiklausiau daug gandų, taisyklių, kurios ne visai tiko man ir pakenkė mano požiūriui į save. Prireikė nemažai laiko, kad suprasčiau, jog tai neteisinga, ir savo gyvenime pasiekčiau balansą.

– Jūsų projektas „Nestoras maistas“ – saviterapija ar švietėjiška misija?

– Pradžioje tai buvo tarpinis variantas tarp saviterapijos ir švietėjiškumo. Ėmiau suprasti savo klaidas ir norėjau tuo pasidalinti su žmonėmis. Dabar tinklaraštis ne tik švietėjiškas, bet yra ir savirealizacija, nes šiuo metu tai pagrindinė mano veikla.

Norėčiau labiau gilintis į švietėjišką dalį, nes jau daug pasakiau tinklaraščio forma ir jaučiuosi atsitrenkusi į sieną. Galbūt reikėtų ieškoti kitų formatų, leidžiančių dirbti profesionaliau.

Beje, supratau, jog tikrai nemažai žmonių turi problemų su mityba ir sutrikusiu savęs įvaizdžiu. Šiais klausimais susilaukiu ir žinučių. Tačiau nesijaučiu kompetentinga apie tai pasakoti, nes mano žinios apsiriboja asmenine patirtimi. Norėčiau surasti žmogų, kuris yra tos srities profesionalas, sutelkti jėgas ir sukurti, tarkim, švietėjišką laidą.

Mano manymu, 80 proc. savijautos, išvaizdos ir kitų dalykų siejasi būtent su mitybos įpročiais. Tai supratau ne iš karto.

– Kaip vis dėlto jums pavyksta išlaikyti balansą? Juk vieną kartą chia (ispaninio šalavijo – red.) sėklų nusipirkęs žmogus tikrai netaps sveikesnis.

– Manęs dažnai to klausia. Man padėjo darbas su savimi, mėginimas įdiegti įpročius kasdienybėje. Juk nebus taip, jog pasakysiu kažkokią taisyklę, ir kitą dieną žmogus jau atras balansą. Sakyčiau, jog reikia bandyti įsivesti rutiną, tačiau pradžioje reiktų skirti tam laiko ir suprasti, kodėl tai darai.

Svarbiausia niekada nekaltinti savęs, jog nukrypai nuo režimo ir suvalgei šokoladą. Aš turbūt kiekvieną dieną suvalgau kažkokį desertą, bet visas kitas dienos maistas – subalansuotas ir sveikas.

– Kalbate apie sunkumus, susijusius su psichikos sveikata.

– Taip. Galbūt anksčiau ne visai supratau, tačiau vis įsitikinu, kad su mityba susijusių problemų galvoje turėjau. Man atrodo, jog spaudimas iš išorės, modelio darbas, savęs kaltinimas, ribojimas, siekis būti žiauriai liekna ir gražia, mane spaudė emociškai. Maistas tuo metu mane buvo užvaldęs 100 proc. – valgai pusryčius, kurių nebaigi, tada jau galvoji apie pietus ir t. t. Tai kerta per galvą, nes nebegali galvoti apie nieką kita.

Dėl to reikėjo pakeisti požiūrį į save, susidėlioti prioritetus. Atsisakiusi dirbti modeliu, žingsnelis po žingsnelio pagaliau „išgijau“, jeigu galima taip sakyti. Juk niekas man jokių psichikos sutrikimų niekada nediagnozavo.

– Jūs nekalbate diagnozėmis, o sunkumus priimate filosofiškai. Užuot ėmusi vartoti xanaxus, nusprendėte pakeisti gyvenimo būdą.

– Žinoma, mano trumpame pasakojime tai skamba gražiai. Tačiau buvo visko, bet, ne, xanaxo negėriau (juokiasi) ir atsigulusi lovoje verkdama iki vakaro negulėjau. Tiesiog viską laikiau viduje, kurį reikėjo išlaisvinti.

Tikrai nebuvo taip, jog ėmiausi kažkokių drastiškų sprendimų, kaip kai kurios merginos, gerdavusios tik kolą arbą nieko nevalgydamos rūkydavo. Aš tiesiog žinojau, jog man nebuvo iki galo gerai, nes į šį reikalą buvo žiūrima per daug idealistiškai.

– O kaip vertinate žmones, kurie gyvena nesveikai?

– Kadangi buvau visokiuose etapuose, esu pakankamai empatiška šiems dalykams. Nors kartais truputį heitinu tuos, kurie ne tik 100 proc. jaučiasi blogai dėl mitybos, tačiau ir nuolatos kalbėdami apie tai – priaugau svorio, neturiu energijos – nesistengia nieko pagerinti.

Tačiau tikrai nesmerkiu žmonių, turinčių antsvorio. Juk niekada nežinai žmogaus istorijos. Galbūt jis sveikai gyvena, sportuoja, valgo, bet turi problemų su hormonais. Labai nemėgstu radikalaus požiūrio į gyvenimą.

– Ar stovėdama parduotuvės eilėje stebite, ką kiti perka?

– Laikotarpiu, kai radikaliai stebėdavau kiekvieną cukraus gramą, daugiausia ir teisdavau žmonės dėl pasirinkimų. Dabar kartais žvilgteliu, bet tikrai ne dėl to, jog norėčiau pasišaipyti (juokiasi).

Valgyklos maistą iškeitė į guminukus

– Kituose interviu daug kalbate apie savo modelio karjerą. O kaip jautėtės mokykloje?

– Visai neseniai prisiminiau, jog jau tada, neturėdama jokių žinių apie sveiką mitybą, ėmiau ieškoti kažko, ko galėčiau atsisakyti. Jeigu pirkdavau ledus, tai žiūrėdavau su užrašu „Fit“ ir t. t.

Dar dešimtoje klasėje sugalvojau, kad nenoriu valgyti mėsos, ypač kiaulienos. Nežinau, kodėl. Juk modeliu pradėjau dirbti tik nuo 11 klasės. Atrodo, kad niekas mano požiūrio specialiai neformavo, tačiau niekada nežinai, kur yra tas giluminis taškas, lėmęs norą būti ta gražia jauna mergina (juokiasi).

– O mokyklos aplinka kažkuo panaši į tą spaudimą, kurį patyrėte būdama modelis?

– Ne, tai ne mokykla lėmė mano mitybos problemas. Tikrai neįsivaizduoju, kas.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Ieva Greičiūnaitė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Ieva Greičiūnaitė

– Socialinė medija? Žurnalai mergaitėms?

– Nežinau, ar tada, kai mokiausi 8 klasėje, medija turėjo įtaką. Nebent žurnalas „Luka“ arba „Panelė“ (juokiasi). Juose buvo rašoma nemažai dalykėlių apie dietas.

Galiausiai mano pasąmonėje visada buvo šis dalykas ir, galbūt, jeigu nebūčiau pasukusi modelio keliu, ši sėklytė nebūtų palaistyta. Galiausiai džiaugiuosi, jog tai įvyko, nes dabar iš to turiu daug naudos.

– O mokykloje per pertraukas eidavote valgyti kotletukų su padažu?

– Ne, eidavau į parduotuvę pirkti guminukų arba į bandelinę (juokiasi). Niekada nevalgydavau mokykloje. Kai pasakojau, kad ieškodavau liesesnių variantų, prisiminiau ir momentus, kai valgiau tik guminukus, traškučius ir dar eidavau parūkyt už kampo. Tai geras pavyzdys, jog tikrai ne visą gyvenimą buvau sveikos gyvensenos šalininkė. Nors ir dabar yra visokių etapų.

Galbūt mane žmonės įsivaizduoja, jog geriu tik žaliąją arbatą, valgau košes, niekada negeriu alkoholio ir nevaikštau į vakarėlius. Juk man 24 metai!

– Pamenu, jog merginos dažniau nei vaikinai vengdavo valgyti valgykloje, galbūt dėl to, jog maistas neestetiškas arba dėl gėdos valgyti viešai.

– Ne, man taip nebuvo. Bet galbūt dėl to ir vengiau tos valgyklos. Nežinau, kodėl ten neidavau, matyt, guminukai atrodė modernesni (juokiasi). O gal nenorėjau ilgai stovėti eilėje, ir valgyklos maistas neatrodė skanus. Nebent būdavo tokia mišrainė su keptais duonos gabaliukais ir pupelėm. Šitą tai valgydavau.

Pošventinė detoksikacija, rezoliucijos ir tradicijos

– Ar jums reikalingas pošventinis detoksas?

– Ne, aš išvis juo netikiu. Tereikia valgyti sveiką ir subalansuotą maistą – tai geriausias detoksas. Žinoma, per šias šventes buvau sotesnė, tačiau šventės nėra apie tai. Gebėjimas savęs neberiboti šįmet man tikrai pasitarnavo – paprasčiausiai nebejaučiu noro persivalgyti.

– Kas buvo švenčių virtuvės šefas – tėtis, mama, močiutė? O galbūt šis postas jau buvo perleistas jums?

– Švenčiu per dvejus namus, nes mano tėvai išsiskyrę. Kai atvažiuoju pas mamą, būnu reikalinga tik dėl „papjaustymo“. O močiutės namuose gamina močiutė (aš nebent prisidedu vienu patiekalu). Galiausiai, šventės su balta mišraine man yra faina. Nebūtina dėtis visus 10 šaukštų, paragavimui užtenka ir dviejų.

– Kaip išsisukate nuo artimųjų siūlymo „įsidėti daugiau“?

– Mūsų šeimoje to niekas nesiūlo. Galbūt pas močiutę truputį (juokiasi). O mano mama – labai moderni. Žinoma, esu girdėjusi, jog kiti grįžta pas tėvus, o ten – visą dieną ruošti penki skirtingi patiekalai. Man sugrįžus namo, dažnai nieko nebūna paruošta (juokiasi). Kartais norėčiau, kad būtų… Pavyzdžiui, šiais metais pas mamą neliko jokio maisto, kurį reikėtų išmesti.

– Jūsų maistas yra tarsi nauja virtuvės klasikos versija – pasidalinote sveikesniu duonos su sūriu receptu, o silkutės variantai išvis stebina. Ar semiatės įkvėpimo ir iš tradicinės lietuvių virtuvės?

– Nėra taip, jog galvoju apie lietuvių maisto paveldą. Tačiau semiuosi įkvėpimo iš tradicinių patiekalų, kurių neįsivaizduojama kita forma, kuriems jaučiama nostalgija. Juk kepta duona gali būti ir nepermirkusi aliejuje, po kurios norisi pusę dienos gulėti ant sofkės.

Bet mano tinklaraštyje yra ne tik tokio maisto. Visgi pastebiu, jog įdomiausi – tinginys, sūrelis ir t. t. Šiuos klasikinius patiekalus padaryti sveikesnius yra iššūkis.

Įkvėpimo semiuosi iš įvairių šaltinių. Juk neprikursi turinio iš tokių maistų kaip kepta duona. Taip, mano maistas yra truputį buitiškas, bet žmonėms tai ir patinka – kuo paprasčiau, kuo arčiau jų.

Dažnokai maisto tinklaraščiai būna apie gražių patiekalų nuotraukas, ant kurių galima paspausti „patinka“. Tačiau prisiruošti juos perkelti į savo lėkštę – sudėtinga. Galų gale nesu iš tų, kurie mėgsta 3 val. virti sultinį.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Ieva Greičiūnaitė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Ieva Greičiūnaitė

– Kaip atrodys „Nestoro maisto“ ir jūsų prasidėję 2020-ieji?

– Išsikėliau tikslą užbaigti nebaigtus darbus. Kartais būna, jog užsivedu ant kažko, daug dirbu, o kai lieka paskutinis žingsnis – numetu, nes greičiausiai tai sudėtingiausias etapas. Taip buvo atsitikę su vairavimo teisėmis, universitetu.

Pernai gyvenau pernelyg patogiai, bet nesakau, jog šiemet norėčiau daugiau kančios (juokiasi). Tiesiog norisi tobulėti, bet tai pavyks, jeigu kartais priversiu save jaustis mažiau patogiai.

Asmeniškai norėčiau daugiau keliauti. Dabar 10 dienų važiuosiu į Tailandą, kuriame savanoriausiu budistų vienuolyne. Ten bus daug meditacijos, reikės praeiti tylos stovyklas, prižiūrėti šunis, grėbti lapus ir mokyti vaikus. Dar nežinau, kaip ten jausiuosi.

View this post on Instagram

Prisipažinsiu, paskutiniu metu savoj virtuvėj sukuos itin retai: kelionės, nauji darbai, draugai šiltais vasaros vakarais laimi didžiausią laiko dalį. Tad savaime tai atsispindi ir mano aktyvumui čia. Vis pagraužiu save dėl to, bet tuo pačiu suprantu, kad jei taip vyksta, reiškia taip reikia. Man visada norisi, kad ši paskyra būtų apie nuoširdumą, todėl nespaudžiu iš savęs daugiau nei galiu ir noriu. Beet vakar vakare šiek tiek pasisukiojau pas mamą virtuvėj ir iš ant spintelės stovinčios didelės cukinijos nusprendžiau iškepti cukinijų blynų. Turbūt nesidalinčiau, nes esu tikra, kad bent kartą esat kepę, bet šįkart gamybos proceso vidury padariau vieną papildomą dalyką - įmaišiau varškės ir gavos bomba. Tai va, nesaldūs cukinijų varškėčiai! Viską maišiau iš akies, bet pabandžiau surašyti preliminarius kiekius. #receptas •1 didelė cukinija •3 kiaušiniai •10 v.š. su kaupu 9% riebumo varškės •6 v.š. miltų (maišiau 3v.š avižų ir 3v.š. baltų speltų) •1 nedidelis svogūnas •saujelė šviežių krapų •prieskoniai pagal skonį (aš įmaišiau persilado) •druskos Cukinija sutarkavau (tiksliau tarkavo mama????) ir labai gerai nuspaudžiau skystį. Tada įmaišiau visus likusius ingredientus ir kepiau ant ghee sviesto, kol gražiai parudavo. Aš mėgstu kepimo pabaigoje kepsnelius nusausinti popieriniu rankšluosčiu, kad sugertų nereikalingus riebalus. Valgėm kas kaip sugalvojom: su graikišku jogurtu, grietine, šviežiais svogūnų laiškais ir ridikėliais bei sūdyta lašiša ????

A post shared by nestorasmaistas (@nestorasmaistas) on

Džiaugiuosi, kad „Nestoras maistas“ nėra vien apie maistą. Šiuo projektu stengiuosi aprėpti daugiau sričių nuo sporto iki pilietiškumo. Po kelionės į Aziją skrisiu į Briuselį, kuriame turėsiu kelionę į Europos Parlamentą. Džiaugiuosi, kad mane vertina įvairiapusiškai, ir tiki, jog galiu iškepti ne tik blynus.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Ekspertai pataria
Gerumu dalintis gera

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Video

19:28
00:40
22:17

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką