2016-tųjų birželis man buvo visiška katastrofa. Buvau laiminga, kai prasidėjo liepa. Bet ir ji pasirodė visiška „klaidų komedija“, tik kad nė viena jų man neatrodė juokinga.
Mūsų automobilis sugedo pakeliui į vaikų darželį būtent per sūnaus gimtadienį. Vienas po kito sugedo elektros prietaisai, o iš trūkusio vamzdžio virtuvėje fontanu veržėsi vanduo.
Aš stresavau. Išgyvenau dėl pinigų. Dėl to, kaip laiku nuvažiuoti į susirinkimą vaikų darželyje, nes mašina sugedusi. Kaip suspėti apsipirkti ir nuvažiuoti į dukros mokyklą. Dėl to, kad dabar viską turėsiu daryti viena.
Pasaulis, kuris man visada atrodė toks džiaugsmingas, dabar staiga tapo liūdnas ir nykus. Ir aš tapau kitokia. Nuolat rasdavau progų prikibti prie vaikų. Ir turbūt jie girdėjo, kokiais žodžiais aš komentuodavau jų poelgius. Buvau pavargusi ir šiek tiek išprotėjusi.
Ir man atrodė, kad esu ne mama, o nevykėlė.
Liepos 4-tąją vaikai turėjo praleisti su savo tėčiu. Praėjusią naktį šluosčiau pilnas vandens virtuvės grindis po kriaukle, tad, ko gero, šiandien su manimi namuose jų nelaukė nieko įdomaus. Pabučiavau juos, palydėjau iki mašinos ir grįžau namo, gavodama, kokia šiandien bus šventė.
Keletą valandų pamiegojau, tvarkiau namus, sukišau skalbinius į skalbyklę, pažiūrėjau keletą televizijos laidų. O paskui ėmiau laukti. Kada gi jie sugrįš?
Parašiau žinutę jų tėčiui: „Greitai grįšite? Čia per daug ramu“.
Kaip bebūčiau pavargusi, kaip besisieločiau, kad man niekas nepavyksta, vis vien vaikai – tai visas mano pasaulis. Ir viskas krinta iš rankų, kai jie ne su manimi.
Pagaliau vėlai vakare jie grįžo. Padaviau jiems pižamas, mes įsijungėme televizorių ir kartu susiraitėme ant sofos. Sūnus paklausė, ar gali dar ko nors užvalgyti (atrodo, kad jis ką nors kramto kas valandą). Pasakiau, kad jei ką nors parsinešė iš šventės, tegul suvalgo.
Jis tylėdamas nušlepsėjo į virtuvę, bet pusiaukelyje stabtelėjo ir pasakė: „Mamyte, tu pati geriausia mama pasaulyje“. Taip nuoširdžiai.
Paskutinį mėnesį tikrai nebuvau pati geriausia mama. Buvau labai pavargusi. Galvojau, kaip išgyventi. Bet mano sūnus matė ne tai. Taigi, mielosios vienišos mamos, tai visiškai ne tai, ką kasdien mato jūsų vaikais.
Jis nemato naujų jūsų raukšlių ir žilų plaukų.
Jis nemato, kad lubos prašosi išbaltinamos, o langus reikėtų kruopščiau išvalyti.
Jūsų dukra nemato jūsų ašarų vakarais, kai prižadate sau, kad rytoj būsite kitokia, geresnė mama – santūri ir rami.
Jie nemato, kad grindis jau reikėtų išplauti, o virtuvės baldų kampas įskilęs.
Jie mato namus, kuriuose gali žaisti ir būti savimi. Jie mato vietą, kurioje jaučiasi saugūs ir kurioje jais rūpinamasi.
Aišku, jie nenutuokia, ką dėl jų jums tenka paaukoti – kaip nenutuokiame nė vienas, kol netampame tėvais. Bet jie mato stiprų žmogų, kuris bus su jais kartu, kai reikės įveikti visas kliūtis.
Taigi, pavargusi mama, – aukščiau nosį. Jie mato meilę. Svarbiausia – jie ją jaučia.
