Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 17d. 08:26

5 sausros nebijantys augalai: idėjos nelaistomam gėlynui

Notra  – vienas iš sausros nebijančių augalų.
Linos Liubertaitės nuotr. / Notra – vienas iš sausros nebijančių augalų.

Sausros nebijantys augalai pasižymi ne tamsiai žaliais mėsingais lapais, o gražia elegantiška struktūra ir smulkiais žiedeliais. Jei jūsų gėlynas puikiai apšviestas saulės, jeigu dominuoja smėlis, o ne molis, tada turite nederlingą ir vandens nesulaikančią dirvą, kuri nuolat sausa. Tačiau net tokiomis sąlygomis galite išsirinkti nuostabių daugiamečių augalų, tad susipažinkite ir pasisemkite idėjų.

Patarimais dalinasi tinklaraštininkė, apželdinimo žinovė, kursų „Geltonas karutis“ organizatorė Lina Liubertaitė.

1. Bandrenis (lot. Echinops Ritro)

Iš pirmo žvilgsnio galima ir nesusigaudyti, kas čia per gėlė! Nes žiedas tikrai tokios neįprastos formos – nedidelis rutuliukas. Bet patikėkite, kiek žavesio jis gėlynui gali suteikti! Derinys su puriomis smilgomis mane išvis nuginkluoja.

 Linos Liubertaitės nuotr./Bandrenis
Linos Liubertaitės nuotr./Bandrenis

Tai pristatysiu šiek tiek rimčiau: bandrenis yra žolinis daugiametis augalas – tai reiškia, kad per žiemą antžeminė dalis sunyksta, o pavasarį vėl dygsta iš naujo.

Bandrenis pradeda žydėti liepos mėnesį. Iš pradžių rutuliukai (jo žiedynai) būna žali, o žydėjimo piko metu – melsvi. Tokie ypatingai gražiai žiūrisi salotiniame arba švelniai melsvame fone. Kai nužydi, jie paruduoja, tačiau ir toliau sau gražiai stovi. Tikrai palikčiau jį per visą rudenį, net ir žiemos pradžioje gali išsilaikyti.

Graži bandrenio struktūra, išsilaikanti ilgai net po nužydėjimo, yra viena iš priežasčių, kodėl bandrenis tapo toks populiarus natūralistinio stiliaus želdynuose. Kas gali nenorėti įdomių žiedynų, kurie yra nereiklūs ir ilgai atrodo dekoratyviai?

Linos Liubertaitės nuotr./Bandrenis kitų augalų apsuptyje.
Linos Liubertaitės nuotr./Bandrenis kitų augalų apsuptyje.

Bandreniai nereikalauja daug drėgmės, todėl galima sakyti, kad jie yra sausros nebijantys augalai. Gėlynas pietinėje pusėje? Puiku. Gėlynas sodyboje, kur niekas nelaisto? Pats tas. Taigi jokio didelio vargo su jai neturėsite. Jeigu žemė bus pertręšta ir per daug drėgna, bandrenis net nebus toks gražus ir neišlaikys ilgai savo gražaus stoto.

Linos Liubertaitės nuotr. /Bandrenis po žydėjimo.
Linos Liubertaitės nuotr. /Bandrenis po žydėjimo.

2. Kraujažolė (lot. Achillea)

Kraujažolei nereikia derlingų žemių, nereikia daug drėgmės ir daug lepinimo. Ir laukines lietuviškas pievas jos papuošia.

Linos Liubertaitės nuotr./Laukinė kraujažolė pievoje.
Linos Liubertaitės nuotr./Laukinė kraujažolė pievoje.

Tad jeigu jums mielas ir gražus toks paprastumas ir nereiklumas, drąsiai auginkite tų laukinių pusseseres, jau išveistas veisles. Viena tokių įdomiausių yra kraujažolė ‘Terracotta’, nes jos žiedai mainosi nuo gelsvos iki plytinės spalvos. Tiesa, yra jų visokių, net ryškiai rožinių ar raudonų, sakyčiau, pateisinančių pavadinime užkoduotas asociacijas į kraują.

 Linos Liubertaitės nuotr. /Kraujažolė „Terracota“ – nuo rausvos iki gelsvos spalvos.
Linos Liubertaitės nuotr. /Kraujažolė „Terracota“ – nuo rausvos iki gelsvos spalvos.

Kraujažolės trūkumas – jos žydėjimas ne tik labai ryškus, bet ir labai staigus. Auginama ji taip pat neilgai – ji ne iš tų ilgaamžių, kaip bijūnai ar smidrai, kurie dešimtmečius vienoje vietoje auga. Kraujažolė auga vienoje vietoje tik keletą metų.

Tačiau tai gali būti ir privalumas – ji nepamainoma naujai įrengiamam gėlynui. Kai tiems ilgaamžiams reikia kelių metų įsibėgėti, kraujažolė nuostabiai sužydi jau pačiais pirmaisiais metais

Linos Liubertaitės nuotr./Ryškiai geltonai žydinti kraujažolė.
Linos Liubertaitės nuotr./Ryškiai geltonai žydinti kraujažolė.

Rekomenduoju: išbandykite derinį su šalavijais – tobula saulę mėgstančių augalų porelė!

Derinti augalus tikrai nesudėtinga – Augalų komponavimo dirbtuvėse” labai ramiai ir be streso galima per vieną vakarą išmokti pagrindinių augalų dizaino dėsnių. Kuriame medžių, krūmų ir gėlių kompozicijas ir netgi išmokome, kaip apskaičiuoti augalų kiekį būsimam gėlynui. Pasižiūrėkite atsiliepimus, gal ir jūs norėsite kurią dieną prisijungti.

3. Notra (lot. Stachys)

Tai visai nereiklus augalas, pakenčiantis ir nederlingą žemę, ir kaitrą. Populiariausia yra vilnotoji notra (Stachys byzantina). Ji labiausiai vertinama dėl pilkų lapų, kurie atrodo gerai visą sezoną.

Tačiau notros ir žiedynus išleidžia. Ir tik nuo jūsų pasirinkimo priklauso, ar juos paliksite, ar nukirpsite. Kam patinka notros su žiedais – tie švelniai violetiniai žiedeliai labai gražiai tinka su kitomis panašiomis spalvomis žydinčiomis gėlėmis. Tokias sudėję į krūvą, sukursite nuostabiai harmoningą kompoziciją.

Linos Liubertaitės nuotr. /Žydintys notra vilnotoji ir gojiniai šalavijai.
Linos Liubertaitės nuotr. /Žydintys notra vilnotoji ir gojiniai šalavijai.

Jeigu dievinate jų lapus, būtų tiesiog patogiau rinktis veisles, kurios nežydi, pavyzdžiui – „Bello grigio„. Jos lapeliai dar baltesni, lieknesni, o žiedynų praktiškai neišleidžia. Tai kuria neapsakomai gražų foną ir kitiems žiedams. Siūlau pabandyti derinį su rudeniniais smulkiažiedžiais astrais.

Rekomenduoju vilnotąsias notras sodinti gėlyno priekyje, jeigu tik reikia šviesaus augalo saulėtame žemės lopinėlyje.

Kodėl vilnotosios notros – sausros nebijantys augalai? Jų lapeliai pasidengę minkštu pūkeliu, kurie leidžia jai ilgiau išlaikyti drėgmę viduje, todėl sausras ji pakenčia kuo puikiausiai. Dėl tų pūkelių anglai davė jai smagią pravardę – ėriuko ausys.

4. Šilokas

Šilokus aš įtraukčiau ne tik į gražių ir patikimų augalų šimtuką, o ir į dešimtuką.

Kalbant apie grožį, reikia pastebėti, kad jų lapai tikrai puošnūs, o kai kurios veislės išvis išskirtinės, pvz. „Matrona“, kurios koteliai tamsiai raudoni. Yra ir baltų žiedų, yra įvairių aukščių, tačiau populiariausi turbūt tie sodriai rožiniais, gal tiksliau bordo, spalvos žiedais bei švelniai žaliais lapeliais. Jie kitaip dar vadinami didžiąja vilkpupe.

Linos Liubertaitės nuotr./Šilokai bręsta žydėjimui.
Linos Liubertaitės nuotr./Šilokai bręsta žydėjimui.

Žydi jie antroje metų pusėje, bet gėlynus gali papuošti kone ištisus metus. Mano kieme šilokai žiedynus, nors ir pajuodavusius, išlaiko praktiškai iki kovo mėnesio. O atželia anksti pavasarį ir gražia lapija stabiliai auga iki pat sužydėjimo. Taigi dėl savo atsparumo mūsų atšiaurioms klimato sąlygoms jie pateisina ir tą patikimų, nelabai reiklių augalų vardą.

Linos Liubertaitės nuotr./Šilokas „Matrona“ tamsiais koteliais.
Linos Liubertaitės nuotr./Šilokas „Matrona“ tamsiais koteliais.

Auga šilokai gražiu keru, o po jais ir piktžolės neturės per daug kaip veistis. Čia didelis pliusas visiems, kurie nori savo kieme labiau atostogauti nei sunkiai dirbti. Dar daugiau – jie savo storuose lapuose kaupia drėgmę, todėl yra nereiklūs drėgmei. Net nederlingoje dirvoje ar saulės atokaitoje augs kuo puikiausiai ir nereikalaus laistymo.

Šilokai plečiasi palaipsniui, nei per daug lėtai, nei per daug intensyviai. Bet jeigu reikia, drąsiai patys pasidauginsite ir dar gal net su kuo pasidalinsite. Juk dalintis dabar tampa madinga!

Linos Liubertaitės nuotr./Po pirmųjų šalnų jau pageltę šilokų lapeliai, bet žiedai laikosi dar puikiai.
Linos Liubertaitės nuotr./Po pirmųjų šalnų jau pageltę šilokų lapeliai, bet žiedai laikosi dar puikiai.

Ir pabaigai, pasirodo, kad jų galima rasti ne tik ant žemės, bet ir ant stogų! Kad suprastumėte apie ką aš, skaitykite ir žiūrėkite video apie sodą ant stogo Vilniaus centre. Tik ant stogų tinkamesnė kita šilokų rūšis, tokia visai žemaūgių, žydinčių anksti. Jie kuo puikiausiai tiks ir kapuose ar kituose ekstremaliai sausose vietose.

5. Levanda

Pamatę violetinių žiedų jūrą ar tarp pirštų patrynę kelis sudžiovintos levandos stiebelius, mintimis iškart nusikeliate į saulėtus Provanso laukus. Tokį pat jausmą norėdami susikurti savo kieme, Lietuvoje neapsirikite ir nesusimaišykite, kurią veislę pasirinkti. Tai ir surašysiu tuos skirtumus, kad būtų lengviau susigaudyti.

Linos Liubertaitės nuotr. /Levanda, nukelianti į romantiškuosius Provanso laukus.
Linos Liubertaitės nuotr. /Levanda, nukelianti į romantiškuosius Provanso laukus.

Provanso laukuose auginama italinė levanda (lot. Lavandula stoechas), kuri pasižymi intensyviu kvapu ir ryškiai violetinės spalvos žiedais. Kad ir kaip gaila, tačiau pas mus ši levanda neišgyventų dėl šaltų žiemų.

Dauguma jų gali būti auginamos tik nuo 8 atsparumo zonos, o Lietuvai būdingos 4–6 zonos. Taigi mes nepapuolame į tą klimato zoną, kurioje jos auga ir gerai žiemoja. Žinau net istorijų, kad žmonės įsineša jas žiemoti į namus, tačiau tai ne kambarinis augalas, todėl nereikėtų tikėtis tokiu būdu jas išsaugoti labai ilgai.

Lietuvoje geriausia yra auginti tikrąją levandą (lot. Lavandula angustifolia), nes ji gali išgyventi mūsų šalies klimato sąlygomis. Ji nėra tokia kvapi kaip italinė, taip pat skiriasi žiedyno forma. Šios rūšies levandos žiedai neturi vadinamosios karūnėlės, ir yra šiek tiek smulkesni. Be to, spalva dažniausiai būna šiek tiek blankesnė, labiau pastelinė. Nors yra ir tokių veislių, kurių žiedai yra labai ryškios spalvos, pavyzdžiui, Lavandula angustifolia „Hidkote Blue Strain“.

Linos Liubertaitės nuotr./Ryškios violetinės spalvos levanda.
Linos Liubertaitės nuotr./Ryškios violetinės spalvos levanda.

Taip pat įsidėmėkite, kad ne visos tikrosios levandos veislės žiemoja Lietuvoje, todėl patarčiau renkantis atkreipti dėmesį ir į tai. Geriausia, jeigu iš pradžių įsigytumėte vieną krūmą, pažiūrėtumėte, ar gerai prigyja, ar peržiemoja, ir tik tada sodintumėte didesnį kiekį.

O kadangi levanda yra kilusi iš saulėtų vietų, tokios ir jūs turėtumėt savo kieme paieškoti. Laidi, neužmirkstanti dirva ir daug saulės – puikios sąlygos levandoms.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

03:38
07:04
00:24

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką