Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 21d. 19:04

Litų skutelius vilnietis laikė patalynės dėžėje, o dabar iš jų kuria paveikslus: „Pas vieną žmogų ant sienos kabo apie 75 tūkst. litų“

Sunaikinta valiuta – litai – tapo paveikslais. Juos kuria Jonu Litu prisistatantis vilnietis.
Asmeninio archyvo nuotr. / Sunaikinta valiuta – litai – tapo paveikslais. Juos kuria Jonu Litu prisistatantis vilnietis.

Su Jonu Litu, kuris iš tiesų nėra nei Jonas, nei Litas, susipažinome feisbuke. Jei tai, žinoma, galima vadinti pažintimi. Prieš kelias dienas, sulaukusi kvietimo draugauti, į jį nesureagavau ir tik vėliau, vieną rytą gerdama kavą, atidžiau peržvelgiau Jono Lito profilį. Tai, ką pamačiau, nustebino – paveikslų rėmelius Jonas pildo tikrų pinigų – litų – skuteliais. Paveikslus siūlo pirkti kaip dovaną arba kaip namų interjero akcentą.

Parašiau Jonui žinutę. „Iš kur jūs tų skutelių gavote?“ – užklausiau. „Kas vienam šiukšlės – kitam lobis. Senai gavau, ilgai slėpiau, kol žmonai nusibodo, kad po lova nėra vietos vaikų žieminiams rūbams“, – atrašė. Taip bejuokaudami ir sutarėme pasikalbėti.

Tiesa, iš karto Jonas Litas – 36-erių vilnietis – įspėjo: nei tikrojo savo vardo, nei pavardės nesakys. Nenori.

Visai netikėtai mūsų pokalbis virto ne tik pokalbiu apie litų skiautes, tačiau ir numizmatiką.

– Vadinsiu jus Jonu, gerai? – prieš pokalbį paklausiau, nes labai mėgstu kreiptis į žmones vardais. Kad ir netikrais.

– Gerai. Jonas Litas yra personažas, sukurtas būtent šiam projektui. Kodėl būtent Jonas? Gal todėl, kad tai lietuviškas vardas, o gal kad rimuojasi su žodžiu milijonas?

– Belaukdama mūsų pokalbio vis galvojau: ar tai, ką darote, yra legalu? Na, ar galima prekiauti sunaikintais, bet vis dėlto – pinigais?

– Taip, galima. Tai yra popieriaus skuteliai. Bankas juos sunaikino iki tokio lygmens, kad tai tėra tik popieriaus skuteliai. Tik aš nenoriu jų vadinti šiukšlėmis. Labai norėčiau pabrėžti savo numizmatinę, kolekcinę pakraipą. Ne meninę. Nes čia, tuose paveiksluose, mažai meno. Man gražu tos spalvos, gražu, kai prieini ir pamatai žaižaruojančius apsauginius banknotų elementus.

Asmeninio archyvo nuotr. /Sunaikinta valiuta – litai – tapo paveikslais. Juos kuria Jonu Litu prisistatantis vilnietis.
Asmeninio archyvo nuotr. /Sunaikinta valiuta – litai – tapo paveikslais. Juos kuria Jonu Litu prisistatantis vilnietis.

– Jonai, apie numizmatiką pasikalbėkime kiek vėliau. Pradžioje įdomu, iš kur banknotų skutelių gavote? Juokavote, kad jie buvo patalynės dėžėje?

– Ne, nejuokavau. Gal reiktų pradėti nuo to, kaip aš juos gavau. Gavau iš draugo, kurio įmonė turėjo bendrą projektą su banku. Berods, tai buvo meninis projektas, ir tam buvo naudojami sunaikinti litai. Jų pas mano draugą liko. Jis žinojo, kad aš numizmatas, kolekcininkas. Pasiūlė man.

– Kiek jų liko?

– Du šiukšlių maišiukai po 30 litrų. Tai būtų iki 10 kilogramų, jei reikėtų įvardinti svorį.

– Tad iki šiol, nuo euro įvedimo, kelis metus iš tiesų juos laikėte po lova?

– Taip. Žmonos pusėje – kaip pas normalius žmones – patalynė, kiti namų daiktai. O mano pusėje – maišiukai su pinigais.

Asmeninio archyvo nuotr. /Sunaikinta valiuta – litai – tapo paveikslais. Juos kuria Jonu Litu prisistatantis vilnietis.
Asmeninio archyvo nuotr. /Sunaikinta valiuta – litai – tapo paveikslais. Juos kuria Jonu Litu prisistatantis vilnietis.

– Kaip žmona priėmė sumanymą atlaisvinti vietą ir litus tam tikra prasme grąžinti Lietuvai?

– Palaiko, kaip ir visose gyvenimo situacijose. Turbūt dabar ji už durų klauso ir juokiasi, kai aš čia kalbu.

– Kaip atėjo mintis iš tų skiaučių kurti paveikslus?

– Visų pirma, aš ne menininkas. Tačiau tam tikra prasme mane įkvėpė menininkė Jolita Vaitkutė, kuri kuria iš įvairių maisto produktų. Taigi pagalvojau, kad šie sunaikinti litai galėtų tapti paveikslais: dovana arba namų interjero akcentu.

– Feisbuke sukūrėte Jono Lito profilį ir ten paskelbėte apie paveikslus. Kaip reagavo žmonės? Tarkime, mačiau įvairių komentarų. Vienas iš jų: nacionalinės valiutos sunaikinimas buvo ant nusikaltimo ribos esantis idiotizmas.

– Įvairiai. Buvo, kam patiko, buvo, kas mane aferistu vadino. Parašė viena moteris, kuri, kaip supratau, yra artima žmogui, kuris kūrė pirminį lito dizainą. Jis neseniai mirė. Ji piktinosi, kad užsiimu tokia veikla, tarsi naudojuosi litais savo asmeniniams interesams. Bet labai džiaugiuosi, kad sulaukiau daug daugiau gerų emocijų.

– Kadangi tuo domitės, gal žinot, koks buvo sunaikintų litų likimas, kai buvo įvestas euras?

– Pirmiausiai didelis kiekis sunaikintų banknotų išdalintas žmonėms. Lietuvos bankas turi pinigų muziejų. Tad pakavo į įvairaus dydžio pakuotes ir kaip suvenyrus dalindavo. Sunaikintas banknotas nebuvo nepasiekiamas – bankas labai gražiai pasielgė šiuo klausimu. Ir eksponavo, ir dalijo lankytojams.

– Kokia jūsų paveikslų kaina?

– Jas nustačiau pagal turimus banknotų likučius ir pagal jų retumą: rečiausi 500, nes aš nepamenu, ar daug tikrų jų iš viso turėjau rankose, ir retas kuris turėjo. Tad iš 500 litų skiaučių paveikslas – 70 eurų, pigiausiais – 40 eurų iš 10 litų banknotų, nes tokių turiu daugiausiai. O iš 20 ir 50 litų banknotų – po 50 eurų.

Asmeninio archyvo nuotr. /Sunaikinta valiuta – litai – tapo paveikslais. Juos kuria Jonu Litu prisistatantis vilnietis.
Asmeninio archyvo nuotr. /Sunaikinta valiuta – litai – tapo paveikslais. Juos kuria Jonu Litu prisistatantis vilnietis.

– Ar galima įvardinti pinigų kiekį viename paveiksle?

– Paskutinis užsakymas buvo įdomus. Žmogus nupirko tris paveikslus iš 500 litų banknotų. Tad pas jį ant sienos kabo maždaug 75 tūkstančiai litų. Nes vienas toks paveikslas – apie 25 tūkstančiai litų. Įspūdinga.

– O ar galima tuose skuteliuose įžiūrėti pinigus?

– Klausiat, ką žmogus ten įžvelgia? Ar įžvelgia 10 litų mėlynumą, ar Darių ir Girėną? Įžvelgti, žinoma, galima. Pavyzdžiui, vienur matosi Dariaus ir Girėno kepurės kraštas, kitur – numerio dalis, dar kitur – banko pirmininko parašas.

Patys atkakliausi svečių vaikai 10 minučių turi ką veikti – susidėlioti iš skutelių banknotą. Paskui nuleidžia rankas, ir tuo pasibaigia. Surinkti pabandyti įdomu, bet surinkti visą – be šansų.

– Kartą kalbinau muitinės kinologę Živilę, kuri sakė, kad pinigai turi kvapą. Tiesa?

– Jų labai nemalonus kvapas. Jei po lova aš būčiau nesandariai laikęs, žmona mane būtų išmetusi iš namų. Pagalvokit, kiek žmonių juos lietė, laikė, kišenėse, piniginėse. Tai jau ne popieriaus kvapas, o visų jį lietusių žmonių kvapas. Po kiekvieno paveikslo padarymo aš nusiplaunu rankas.

– O patys paveikslai?

– Ne ne, jie neturi jokio specifinio kvapo. Jie juk sandariai įrėminti.

– Seniai jau esate kolekcininkas?

– Nuo 15 metų. Gerą gabalą gyvenimo domiuosi šiuo reikalu. Pirmą monetą, kurią aš pasidėjau į kolekciją, radau savo namų dūmtraukyje. Tą namą statė vokiečių belaisviai. Tąsyk radau dvi sidabrines markes.

Man buvo įdomu, ėmiau domėtis ir vėliau tapau numizmatu. Kai man buvo 18–17 metų, kolekcijoje turėjau apie 200 monetų. Bet tada taip nutiko, kad juos pardaviau kone už grašius. Kurį laiką nekolekcionavau, paskui vėl pradėjau.

Asmeninio archyvo nuotr. /Sunaikinta valiuta – litai – tapo paveikslais. Juos kuria Jonu Litu prisistatantis vilnietis.
Asmeninio archyvo nuotr. /Sunaikinta valiuta – litai – tapo paveikslais. Juos kuria Jonu Litu prisistatantis vilnietis.

– Kodėl iš viso nutarėte parduoti litų likučius?

– Man apskirtai svarbu rodyti, gražiai pateikti, o ne saugoti seife savo kolekciją, paslėpus nuo kitų akių.

Buvo tokia istorija. Susitariau su senu kolekcininku, kurio – kaip kolekcininko – stažas, manau, mažiausiai 50 metų. Susitarėme susitikti, apsikeisti, parodyti, kas ką turi. Į susitikimą jis atėjo labai varganais, stipriai nutrintais drabužiais.

Žiūrėjau aš į jį tada ir supratau, kad per 50 metų jis sukaupęs tokią kolekciją, kurią galėtų pardavinėti ir gerti mojito Tenerifėje. Bet ne. Jis vis dar ieško kažko į kolekciją. Kad paslėptų po lova.

Nenoriu būti tuo senuku, kuris visą gyvenimą skyrė pinigus savo kolekcijos papildymui, nors galėjo vaikams, anūkams pirkti dviračius.

Jūs net neįsivaizduojate, kokios kolekcijos dulka stalčiuose, spintose. Eksponatų užtektų keliems muziejams. Iš pradžių ir man buvo gaila tų skutelių, nes po keliasdešimt metų jie turės didesnę vertę.

Pavyzdžiui, sunaikintos (specialiai padaromos netinkamomis naudojimui) Lietuvos tarpukario monetos dabar didžiulius pinigus kainuoja. Pamaniau, kad ir čia gali būti panašiai. Bet galiausiai nutariau, kad ant sienos – kaip paveikslai – jie vis tik atrodo daug geriau, negu po lova.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

30 geriausių restoranų

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką