Gabūs ir talentingi studentai negali pasinaudoti savo pačių idėjomis dėl Lietuvos universitetų taikomų intelektinės nuosavybės apribojimų, taip pat startuoliams trukdo ir įvairios valdiškos institucijos, sukurtos ne padėti, o bausti ir drausti.
Apie tai kalbantis I.Laursas sako, jog Lietuvos įstatymai nuo šiuolaikinių technologijų atsilieka maždaug dešimtmečiu.
Visos teisės – universitetams
Kalbėdamas vienoje iš Lietuvoje vykusių konferencijų I.Laursas pabrėžė situaciją šalies universitetuose, kai studentai neturi teisių naudotis savo pačių idėjomis.
„Tai didelė problema ir skaudi tema. Jei ieškotume potencialo, iš kur – iš kokių žinių, kokių darbų ir tyrimų – atsiranda sėkmingiausi startuoliai, tai – universitetai.
Taip, dalis jų, žinoma, atsiranda garažuose, jei kalbėtume apie tokias paprastas sritis kaip, pavyzdžiui, šuniukų viešbučiai, tačiau didžioji dauguma aukštųjų technologijų vis dėlto ateina iš universitetų.
Vertinant Europos, JAV modelius, dažniausiai vertingiausios ir reikšmingiausios žinios ateina iš, pavyzdžiui, magistro darbų. Didžioji dauguma sėkmingiausių ir aukščiausių technologijų startuolių JAV yra būtent iš baigiamųjų studentų darbų universitetuose“, – sakė I.Laursas.
Pasak verslininko, studentas investuoja ne vieną tūkstantį valandų ir ne šiaip sau, o gilinasi į aukštas technologijas.
„Studentas sukuria inovacijas, sprendimus, pritaiko šiuolaikiškiausius metodus. Tai yra pagrindas – tai, ką kuriame, o pinigai yra kontekstas ir resursai.
Tuo metu žiūrint į Lietuvą ir Lietuvos universitetų praktiką, mano žiniomis, taikoma politika, kad viską, ką yra sukūręs studentas, 100 procentų autorinės teisės priklauso universitetui.
Kartais yra sakoma: sutartyje parašyta, kad autorinės teisės priklauso studentui. Tačiau skaitant kitą punktą nurodoma, kad, išskyrus atvejį, kai yra panaudoti universiteto resursai, žinios ir panašūs dalykai.
Tad ar galime įsivaizduoti studentą, kuris niekada nėra įkėlęs kojos į pastatą, nėra pasinaudojęs žiniomis, vadovėlinėmis tiesomis?
Nors kartais universitetai deklaruoja, kad taip nėra, atlikus bet kokį paprasčiausią teisinį patikrinimą, tampa aišku, kad tai yra nesąmonė, ir visos sutartys palankios universitetams.
Juk retas studentas gilinasi į visus įstatus, reglamentus, sutarties specifiką ir pasirašo jam duodamą standartinę sutartį. Tokia yra dominuojanti praktika Lietuvoje“, – kalbėjo I.Laursas.
Prašo mokėti dideles sumas
Investuotojo teigimu, jei studentas kokia nors forma galėtų įtraukti universitetą į savo startuolį, būtų pusė bėdos. Tačiau nėra nei formulės, nei standarto, nei praktikos, kaip universitetas vis dėlto galėtų grąžinti studentui autorines teises, intelektinę nuosavybę.
„Dažna forma, kai universitetas paprašo iš studento daug pinigų. Kalbu ne iš teorinės pusės, o pagal realias situacijas. Buvo atvejis su vienu iš startuolių, kai buvo parašyta sumokėti 200 tūkst. eurų.
Mano žiniomis, Lietuvoje yra tokių precedentų, kai investuotojas (ne mes, o kiti), investavęs į startuolį, privalėjo mokėti panašaus dydžio išpirką universitetui. Sąmoningai sakau žodį „išpirka“, nes to kitaip nepavadinsi. Ir tai yra vienintelis kelias, kurį universitetai supranta ir praktikuoja.
Sąmoningai sakau žodį „išpirka“, nes to kitaip nepavadinsi.
Jei katedra ar universitetas gauna pinigų ir dalijasi priedus prie atlyginimo, tada viskas atrodo gerai, bet jeigu netyčia padovanotų startuoliui teises ir jam pasisektų, tai universitetui būtų nei šilta, nei šalta“, – kalbėjo I.Laursas.
Bandė ieškoti būdų, tačiau nepavyko
I.Laursas sako, kad kartą sugaišo metus laiko, norėdamas rasti bendrą kalbą su Lietuvos universitetais, taip pat jo kompanija norėjo investuoti į vieno studento projektą.
Tačiau paaiškėjo, kad jei bandoma surasti formulę, kaip teisiškai įtraukti universitetą, suteikiant jam dalį startuolio nuosavybės, akcijų – jokio formato, reglamentų ir apskritai tokios praktikos nėra.
Universiteto teisininkai neturi žalio supratimo, kaip įvertinamos startuolio akcijos, ar reikia organizuoti konkursą. Tai – visiška spraga.
„Mes, kaip fondas, esame turėję tokią situaciją su VGTU. Bendradarbiavimo projektas buvo įpusėjęs.
Bandėme ieškoti būdų ir su trimis nemažais Lietuvos universitetais, įvardinčiau juos TOP universitetais, surasti praktišką būdą. Identifikavome ir startuolius, ir objektą, į kurį norime investuoti, bandėme ieškoti būdų bendradarbiauti.
Tuščiai praleidę apie metus, supratome, kad tai nevyksta. Likome šiek tiek nusivylę, kad Lietuvoje ši grandis neveikia.
Universiteto teisininkai neturi žalio supratimo, kaip įvertinamos startuolio akcijos, ar reikia organizuoti konkursą. Tai – visiška spraga, ir net esant norui iš universitetų pusės instrumentų tam tiesiog nėra“, – pasakojo I.Laursas.
Vertė skaičiuojama milijonais
Pasak I.Laurso, jei pabandytume įvertinti pinigais, kiek valandų kasmet studentai investuoja į savo baigiamuosius, mokslinius darbus, pasvėrus net iš minimaliausio rinkoje atlyginimo, išeitų šimtai milijonų eurų.
Verslininkas pabrėžia, kad kalbama apie aukštąsias technologijas, apie vertingas studentų pastangas.
Tai yra vienas iš vertinimo matų, ir tam skiriami dideli pinigai, tik tų patentų panaudojimo laipsnis yra nulinis. Tiesiog nulinis.
„Visa tai yra tiesiog išmetama į šiukšlių dėžę. Formaliai studentų darbus universitetai įformina skirtingai. Pavyzdžiui, mūsų atveju, kai mes bandėme ieškoti formato, vienas iš objektų buvo algoritmai, kurie buvo universiteto nuosavybė.
Kitu atveju tai gali būti patentas, nes Lietuvoje dominuoja praktika, kad universitetai taip pat matuojami pagal patentų kiekį – kuo daugiau patentų į savo lobyną užregistruoja universitetas, tuo geriau jis yra vertinamas.
Tai yra vienas iš vertinimo matų, ir tam skiriami dideli pinigai, tik tų patentų panaudojimo laipsnis yra nulinis. Tiesiog nulinis.
Ar nors vienas patentas buvo realiai panaudotas, perduotas startuoliui, ar iš to buvo kažkas padaryta?“ – retoriškai klausė I.Laursas.
I.Lauras taip pat vertina ir kitą aspektą: „Jei matuotume hipotetiškai, kiek galėtų būti verti universitetų patentai, kuriuos valstybė yra nupirkusi už mokesčių mokėtojų pinigus? Jų vertė skaičiuojama jau milijardais eurų. Patentas yra labai greitai besibaigianti prekė, po trijų metų jis jau nebeaktualus, o po dešimties – tiesiog nustoja galioti.
Sukraunami turtai, jie užrakinami, ir raktas išmetamas. Ir tai yra sisteminė problema.“
Greta universitetų – fondai
Vienas iš variantų, kaip būtų galima spręsti šias problemas, – pagal JAV modelį, kur prie kiekvieno universiteto sukurti investiciniai fondai.
„Mano galva, būtų sąžininga, kad magistrantas ar studentas, sukūręs technologiją, idėją, gautų teises ją naudoti, tai iš principo neturėtų būti suvaržyta. Bet jei, pavyzdžiui, yra sudėtingesnė technologija, tai formulė gali būti atskiras prie universiteto prijungtas fondas, į kurį universitetas įneša savo idėjas, kompetencijas, žinias.
Fondas gali koncentruoti privačius pinigus, ir tokie fondai yra specializuoti, sukurti tam, kad valdytų investicijas. Tai yra specifinė profesionali veikla. Fondo užduotis – maksimaliai panaudoti turimas žinias, patentus.
Amerikoje maksimaliai ieškoma, kaip pritraukti investuotojų, kokiu būdu panaudoti patentus, kad jie neštų realią ekonominę grąžą, o ne tiesiog gulėtų stalčiuje. Tai vienas iš formatų“, – sakė I.Laursas.
Abejose vandenyno pusėse – vienodai
Kalbėdamas apie studentus, jų idėjas, norą kurti, kūrybingumą ir darbštumą, verslininkas pabrėžė, kad nėra linkęs kalbėti stereotipais.
„Lietuva yra dalis globalaus pasaulio, ir tikrai manau, kad dabartinis jaunimas niekuo nesiskiria nuo amerikiečių ar europiečių ir pagal vertybes, ir pagal mąstymo kūrybiškumą. Kuo tik bematuosi. Žmonės yra žmonės, jie vienodi visur.
Todėl aš labai atsargiai klijuočiau etiketes: kas kūrybingi, kas ne, kad vienur darbštūs, o kitur ne. Yra kiti aspektai. Pavyzdžiui, aplinkybės ar sąlygos. Vėlgi, jei amerikiečiui yra suteiktos sąlygos, o lietuviui – ne, tai negali pykti, kai nieko nevyksta“, – sakė I.Laursas.
Išeities taškas yra kompetenciją ir išsilavinimą turintis jaunimas, sako I.Laursas, kurie turi pakankamai noro pradėti savo verslą ir išbandyti save – jų, vertinant procentais, yra tiek pat, kiek Amerikoje.
Dabartinis jaunimas niekuo nesiskiria nuo amerikiečių ar europiečių ir pagal vertybes, ir pagal mąstymo kūrybiškumą.
„Sakau iš patirties: dažnai užduodavau klausimą abiejose vandenyno pusėse: kiek studentų svajoja apie savo verslą, kiek apie karjerą korporacijoje arba valstybės darbą, arba samdomą darbą? Ir norai pasiskirsto panašiai.
Mano išvada yra ta, kad tai yra žmogaus prigimtis, ir žmonės yra gimę tokie: vieni nori labiau rizikuoti ir užsidirbti, kitiems labiau norisi saugumo.
Tačiau jei tu bandai klausti kito klausimo – kiek iš jų realiai bandys kurti verslą – santykis dramatiškai keičiasi. Didžioji dalis amerikiečių, norinčių kurti verslą, taip ir darys, o Lietuvoje didžioji dauguma – maždaug 95 procentai – ne“, – kalbėjo verslininkas.
Priežastys, sako I.Laursas, yra įvairios. Tai – ir bendro pobūdžio baimės, aplinka kurti kažką savo, žinios apie intelektinę nuosavybę, gal ir patirties, mentaliteto stygius.
„Jei Stanfordo universitete kas antras yra kažką padaręs ar paleidęs savo startuolį, tai ir baimės nėra, nes visi aplinkui tai daro. Lietuvoje kol kas tai yra išskirtiniai sprendimai, reikalaujantys iš startuolių drąsos.
Kai kurie dalykai yra sunkiai valdomi, pavyzdžiui, mentaliteto greitai nepakeisi, tai po truputį keičia tik sėkmės istorijos“, – kalbėjo investuotojas.
„Facebook“ nubausti negali, bet gali savus
Tačiau tie, kurie pradėjo savo projektus, susiduria su realybe. Kaip pasakojo I.Laursas, startuoliai susiduria su institucijomis, pavyzdžiui, duomenų apsaugos institucijomis.
Kadangi neturime pajėgumų visiems drausti, tai draudžiame tik saviems.
„Neminint pavadinimų, buvo realus atvejis, kai startuolis gavo įspėjamuosius raštus iš duomenų apsaugos inspekcijos, kad svetainėje neteisingai renkami ir kaupiami duomenys. Pokalbio metu jis sako, kad tą patį daro „Facebook“ ir „Google“. Atsakymas: mes jiems irgi elektroninius laiškus rašėm, bet jie neatsako. Man skamba kaip anekdotas, bet realybė yra tokia.
Vadinasi, tie, kas nepasiekiami, yra neliečiami, bet jei tą patį daro Lietuvos startuolis, tai jį galima uždaryti, skirti baudą. Mano galva, čia yra visiški dvigubi standartai. Kadangi neturime pajėgumų visiems drausti, tai draudžiame tik saviems“, – kalbėjo I.Laursas.
Verslininkas įžvelgia ir sisteminę problemą, kai valstybinės institucijos yra sukurtos drausti-bausti. Sukurta tokia struktūra turi visiškai asimetrišką motyvaciją: „Neleidžia startuoliui daryti naujo finansinio modelio, įžvelgus bent kiek užuominų, yra norima uždaryti ir nubausti, saugoti visuomenę nuo rizikos.“
Pasak I.Laurso, tokios istorijos tarp būsimų startuolių sklinda iš lūpų į lūpas.
„Dar viena tikra istorija. Daug kalbame apie investicijas, apie verslo angelų sistemas. Vienas mūsų startuolis buvo paskelbęs internete startuolių, kurie tuo metu ieško investicijų, pristatymus. Iš karto buvo gautas įspėjamasis raštas, kad pagal požymius tai primena investicinės veiklos organizavimą, o ši veikla yra licencijuojama. Visa tai buvo uždaryta per dvi savaites.
Jei startuolis publikuoja savo ketinimą, kad ieško investuotojų, tai formaliai galima įžvelgti, kad tai yra investicinė veikla.
Kad ir ką Lietuva deklaruotų – kad mes visapusiškai skatiname, esame inovacijų lyderiai – bet kai nori padaryti, institucijos to neleidžia. Tikėtis proveržio tokioje aplinkoje, mano galva, yra gana sunku.
Technologijos sparčiai žengia pirmyn, kiekvienas atvejis neaprašytas (įstatyme), o Lietuvos įstatymai nuo šiuolaikinių technologijų atsilieka maždaug dešimtmečiu“, – kalbėjo verslininkas.
