Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 25d. 18:10

10-mečio Kasparo darbus graibsto pripažinti menininkai: „Gal kada mano kūryba vadinsis „kaspadžizmas“

Kasparas Jasas ir jo paveikslai
Asmeninio archyvo nuotr. / Kasparas Jasas ir jo paveikslai

Kai dešimtmetis tau sako, kad iš Andy Warholo mokosi gebėjimo paprastai kalbėti apie sudėtingus dalykus, iš Yoko Ono – vertinti tai, ką turi, o Jono Meko – mokėjimo žaisti ir gyventi menu, turi sau įsignybti, nes jam – tik dešimt! Kasparo Jaso darbų sąraše – jau 60 paveikslų, kuriuos, kaip jis sako, galima rodyti viešai. Be nindzių, samurajų, kačių ir kitų personažų, tarp jo darbų – ir pasaulyje garsių žmonių portretai: Salvadoro Dalí, Fridos Kahlo, Woody Alleno ir kt. Kalbėdamas apie kūrybą Kasparas teigia, kad ši jam visada buvo natūraliausias būdas pažinti pasaulį ir užfiksuoti gautą informaciją.

Pamačiusi Kasparo darbus „Instagrame“, aikčiojau iš nuostabos, nes jie – dešimtmečio! Perskaitę šį tekstą ir Kasparo pasakojimus bei pamąstymus, aikčiosite ir jūs.

Piešti Kasparas, pasak jo mamos Atėnės, pradėjo anksčiau, nei vaikščioti ir kalbėti. Mažą vaiką domino dažai ir pieštukai, kurių namuose netrūksta. Paklausta, ar šis sūnaus talentas paveldėtas, moteris svarsto, kad gali būti ir taip: ji pati yra baigusi dizaino studijas Vilniaus dailės akademijoje, o jos tėtis Faikas Agayevas, Kasparo senelis, yra profesionalus menininkas, vyresnės kartos Azerbaidžano dailininkas.

Asmeninio archyvo nuotr./Kasparas Jasas
Asmeninio archyvo nuotr./Kasparas Jasas

Paprašyta papasakoti, kokie buvo sūnaus pirmieji žingsniai meno pasaulyje, pašnekovė sako, kad tai išlikę dar vaikiškose knygose, nes Kasparas labai mėgo „pataisyti“ ten esančias iliustracijas.

„Vėliau, su vis tiksliau artikuliuojamais žodžiais, į Kasparo piešinius atėjo ir vis aiškesni vaizdiniai, personažai, bandymas atvaizduoti kasdienes situacijas ar kur nors matytus siužetus. Viskas, kas tam tikru etapu vaiką domino, atsispindėjo ir piešiniuose, lipdiniuose, žaidimuose. Jis kurdavo dainas apie dinozaurus, pats vaidino dinozaurą, lipdė juos, piešė ir net operuodavo tikru skalpeliu.

Kasparas nepiešė žmogeliukų, saulės ar gėlių, kaip įprasta vaikams. Jis piešė nindzes, samurajus, drakonus, graikų mitų personažus, konkistadorus ir įvairius plėšrūnus.

Kasparas nepiešė žmogeliukų, saulės ar gėlių, kaip įprasta vaikams. Nebent anatominius žmogeliukų pjūvius. Jis piešė nindzes, samurajus, drakonus, ryklius, graikų mitų personažus, faraonus, dinozaurus, konkistadorus ir įvairius plėšrūnus. Atrodo, jo dėmesį pirmiausia patraukdavo dramatiški personažai, ryškūs, pavojingi ir įdomūs“, – pasakoja ponia Atėnė.

Kad sūnus talentingas, ir ne tik kalbant apie piešimą, moteris sako pastebėjusi anksti. „Vos tik pradėjęs komunikuoti jis pasižymėjo labai intensyviu informacijos rinkimu ir savotišku jos traktavimu. Ankstyvoje vaikystėje jis buvo itin imlus, smalsus ir kūrybingas, nuolat ką nors projektuodavo, kurdavo. Nuo mažumės pasižymėjo įdomiomis įžvalgomis ir geru humoro jausmu, proporcijų ir kompozicijos pojūčiu, sugebėjimu piešinyje perteikti judesį, nuotaiką, net jei jis techniškai neteisingas.

Asmeninio archyvo nuotr./Kasparas Jasas su mama
Asmeninio archyvo nuotr./Kasparas Jasas su mama

Manau, tai labai svarbu, todėl ir neskatinu jo lankyti dailės mokyklos, tikiu, kad Kasparas pats pajėgus surasti savo kūrybos raktą“, – pasakoja pašnekovė ir priduria, kad sūnus taip pat gabus ir kalboms – būdamas ketverių pats iš interneto išmoko rusų kalbą, dabar laisvai ja kalba ir skaito, taip pat neblogai moka ir anglų.

Su rugsėjį į ketvirtą klasę žingsniuosiančiu Kasparu pasikalbėjome apie kūrybą, jo darbus, kuriuose nemažai japonų meno įtakos (nes jam patinka Japonija ir jos kultūra), kodėl juose tiek daug kačių ir žymių žmonių portretų, kokias knygas skaito, kokią muziką ir filmus mėgsta, apie drabužių dekoravimą, pirmąją parodą ir kaip jo talentą vertina aplinkiniai. Kviečiu į trumpą pažintį su išties nepaprastu paaugliu.

Asmeninio archyvo nuotr./Kasparas Jasas su savo paveikslais
Asmeninio archyvo nuotr./Kasparas Jasas su savo paveikslais

– Kasparai, ką pats prisimeni, kaip į tavo gyvenimą atėjo kūryba ir kokie buvo pirmieji tavo darbai?

– Kūryba į mano gyvenimą atėjo labai anksti. Nuo pat mažumės aš nuolat ką nors piešdavau, lipdydavau, konstruodavau. Vos tik pradėjęs sėdėti jau mėgau piešti ratilus į knygas, kurias man skaitydavo mama. Dvejų jau turėjau savo mažą molbertą ir bandžiau teplioti dažais.

Vėliau buvau labai pamėgęs lipdyti iš plastelino. Lipdydavau viską – nuo žaidimų ar filmukų personažų iki ginklų ar kitų objektų. Tarkime, nusilipdydavau dinozaurą ir į jo vidų prikišdavau mažų akmenukų, o tada vaidindavau gydytoją, kuris diagnozuoja akmenis inkstuose, ir atlikdavau jam operaciją (šypsosi).

Kadangi nelankiau darželio, per dienas žaisdavau daug vaidmenų žaidimų, o jiems reikalingus atributus pats gamindavausi iš įvairiausių priemonių. Esu prigaminęs pistoletų, parašiutų, katanų, samurajų kaukių ir pan. Daug piešdavau, daugiausia iliustruodavau man tuo metu patikdavusius dalykus, dar iki šiol turiu šimtus dinozaurų, drakonų, nindzių ir samurajų piešinių.

Asmeninio archyvo nuotr./Kasparo Jaso darbas
Asmeninio archyvo nuotr./Kasparo Jaso darbas

Būdamas penkerių buvau susidomėjęs anatomija, tai ir piešdavau viską kaip per rentgeną, taip pat buvo ir graikų mitologijos bei Egipto periodai. Manau, kūryba man visada buvo natūraliausias būdas pažinti pasaulį, užfiksuoti gautą informaciją ir ją per save perleisti.

– Tavo darbuose – daug katinų. Kodėl būtent jie?

– Esu didelis katinų gerbėjas. Pasižiūrėjus katinui į akis akivaizdu, kad ši būtybė supranta daugiau, nei mums atrodo, tačiau jie tai sėkmingai slepia apsimesdami, kad jiems terūpi maistas ir kartoninės dėžės. Iš tiesų iš jų galima pasimokyti gyvenimo meno – būti nuožmiu medžiotoju, kai reikia, ir tapti švelniu kamuolėliu, kai darbas baigtas, arba tobulai įvaldyti žaidimo meną ir nieko neveikimą.

Asmeninio archyvo nuotr./Kasparo Jaso darbas
Asmeninio archyvo nuotr./Kasparo Jaso darbas

Man, kaip dailininkui, įdomi ir katinų išvaizda, jų judesio galimybės. Jie tokie dailūs, grakštūs ir vikrūs lyg nindzės, mėgstu piešti juos judesyje arba neįprastame vaidmenyje, tarkime, samurajaus. Gerbiu katinus, nes kiekvienas jų turi charakterį.

– Esi nupiešęs ne vieno pasaulyje žymaus žmogaus portretą: Salvadoro Dalí, Fridos Kahlo, Johno Lennono, Woody Alleno, Jono Meko ir kitų. Kokiais kriterijais remdamasis pasirenki vienus arba kitus?

– Mano aplinkoje yra nemažai žmonių, susijusių su menu ar kultūra, todėl daug ką sužinau tiesiog iš suaugusiųjų pokalbių. Neretai būna taip, kad pasidomėjęs vienu menininku sužinau ir apie kitus. Mane sudominusius žmones bandau nupiešti, nes toks, matyt, yra mano informacijos apdorojimo principas. Piešdamas esu priverstas analizuoti veido bruožus, juose atsispindintį charakterį, taip aš tarsi įsižiūriu į žmogų iš arčiau ir pamatau jį savo akimis, savotiškai su juo susipažįstu.

Asmeninio archyvo nuotr./Kasparo Jaso darbas
Asmeninio archyvo nuotr./Kasparo Jaso darbas

– Kaip apibūdintum savo stilių?

– Mano piešimo stilius tikriausiai neturi konkretaus apibrėžimo, tai kažkas tarp grafikos ir tapybos. Dar tik pati pradžia mano kūrybos, aš eksperimentuoju, bandau skirtingas priemones, nesu nuoseklus, kalbant apie temas. Turbūt sunku būtų priskirti mano samurajus, katinus ir žinomus žmones vienam žanrui. Galbūt kada nors tai vadinsis „kaspadžizmas“ – (nuo Kasparo meninio vardo Kaspajazz – aut.) (juokiasi).

– Papasakok, kaip veikia menininko galva: atsikeli ryte ir sumanai, kad šiandien pieši vieną arba kitą? O gal turi kokį sąrašą jau susiplanuotų paveikslų, ką juose nori įamžinti?

– Turiu idėjų, kurias noriu įgyvendinti, bet labiausiai mėgstu piešti iš anksto nesuplanavęs arba iš karto, kai pagauna susidomėjimas. Piešiu beveik kasdien, todėl dienos metu arba spontaniškai kyla mintis naujam darbui arba tęsiu jau pradėtus. Ir dabar namie turiu apie dešimt pradėtų darbų, kurie laukia tinkamos nuotaikos. Kartais noras piešti aplanko labai nepatogiu metu, pavyzdžiui, kai jau reikia eiti miegoti. Idėjos turi keistą įprotį užsukti vakarais.

Man atrodo, kad menininkų misija ir yra ne tik kurti konkrečius darbus, bet ir įkvėpti žmones savo mąstymu, gyvenimo būdu.

– Kurie menininkai yra tapę tavo įkvėpėjais? Kodėl būtent jie?

– Man atrodo, kad menininkų misija ir yra ne tik kurti konkrečius darbus, bet ir įkvėpti žmones savo mąstymu, gyvenimo būdu. Jie parodo kitiems, kad galima gyventi kitaip. Ir aš mokausi iš jų daugelio dalykų.

Iš Andy Warholo mokausi gebėjimo paprastai kalbėti apie sudėtingus dalykus, iš Marinos Abramovič – drąsos, iš Yoko Ono kvėpuoti, kitaip tariant vertinti tai, ką turiu, iš Banksy – mąstyti kritiškai. Frida Kahlo mane moko suprasti simbolius ir būti atviru, S.Dalí žavi vaizduote, Michaelis Heizeris – užmoju, Jacksonas Pollockas atkaklumu, Susan Philipsz subtiliu išradingumu, Jonas Mekas mokėjimu žaisti ir gyventi menu. Visų nesuminėsiu, nes įkvepiančių žmonių ir dalykų daugybė, ypač – kai tau dar tik dešimt.

Neseniai susipažinau su menininku Algiu Kriščiūnu, manau, tai unikalus kūrėjas, kuriam pavyksta popartui suteikti stiprų emocinį užtaisą, nors tai šiam žanrui nebūdinga. Norėčiau iš jo išmokti vaizdais pasakoti įtaigias istorijas. Taip pat šią vasarą susipažinau su muzikos profesore Raminta Lampsatyte. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi šia pažintimi, nes žaviuosi ja kaip asmenybe ir jos veikla, kuri nepaprastai svarbi Lietuvai. Štai tokie žmonės mane įkvepia labiausiai, nes tai tikros žvaigždės, kurios ne tik šviečia, bet ir šildo.

Asmeninio archyvo nuotr./Algis Kriščiūnas ir Kasparas Jasas
Asmeninio archyvo nuotr./Algis Kriščiūnas ir Kasparas Jasas

– Tavo darbai – išties įspūdingi. O tau dar tik dešimt! Kaip visa tai vertina tave supanti aplinka: šeima, giminės, draugai, klasiokai?

– Turiu tikrai daug palaikančių žmonių. Visų pirma tai – mano šeima ir šeimos draugai. Artimi žmonės džiaugiasi mano sėkme ir didžiuojasi bei visapusiškai padeda. Pažįstami ir klasiokai reaguoja santūriau, nes daugeliui jų menas nėra labai įdomi sritis. Tačiau turiu keletą draugų, ypač vyresnių, kurie įvertina mano pasiekimus, pastebi ir paskatina kai kurie mokytojai.

Kartais „menininko“ statusas man suteikia tam tikrų privilegijų, nes tai, kad piešiu, daro įspūdį net užkietėjusiems geimeriams. Buvau labai maloniai nustebintas, kai po parodos su manimi susisiekė mokytoja iš Vilniaus (Kasparas gyvena Palangoje – aut.) ir suorganizavo susitikimą su savo mokiniais. Smagiai pakalbėjome apie meną, ši mokytoja buvo nuvedusi vaikus ir į mano parodą galerijoje. Manau tiems vaikams labai pasisekė, kad turi tokią mokytoją.

– Taigi šią vasarą, birželį, surengei pirmąją savo darbų parodą. Kiek darbų joje eksponavai? Koks jausmas buvo užliejęs?

– Taip, „Argentum“ galerijoje Vilniuje buvo eksponuojama 16 drobių, piešiniai ant porceliano, odinės striukės ir jojiko batai. Jausmų buvo daug, džiaugsmas ir pasididžiavimas, o kartu ir pirmas atsakomybės suvokimas. Po parodos sulaukiau nemažai dėmesio ir pasiūlymų bendradarbiauti, tai džiugina ir motyvuoja. Esu dėkingas galerijos direktorei Kristinai Dulevičiūtei už pasitikėjimą ir visiems aplankiusiems parodą, man buvo be galo malonu, kad tiek daug žmonių atėjo į jos atidarymą, nes palaikymas visada svarbus.

– Kiek paveikslų apskritai esi nupiešęs? Socialiniuose tinkluose mačiau A.Kriščiūno komentarą, kad vos spėjęs su tavimi susipažinti, įsigijo keletą tavo darbų. Kokie dar žinomi žmonės yra jų įsigiję?

– Žiūrint, kaip skaičiuočiau. Jeigu darbais vadinčiau tuos, kurie jau maždaug tinkami rodyti viešai, susidarytų apie 60. Iš jų parduota apie 20, kažkiek padovanota. Didžiuojuosi, kad mano darbus yra įsigiję tokie žmonės kaip R.Lampsatytė, Dovilė Filmanavičiūtė, A.Kriščiūnas, violončelininkas Aleksandras Ramas. Pastaruoju metu susidomėjimas mano darbais smarkiai išaugo, todėl svarstau pradėti gaminti kai kurių darbų printus, nes originalai man reikalingi būsimoms parodoms.

Piešti ant daiktų pradėjau prisižiūrėjęs internete madistų bandymų dekoruoti batus ir drabužius.

– Ar jau planuoji kitą parodą?

– Turiu keletą pasiūlymų eksponuoti darbus, tačiau prieš tai norėčiau papildyti savo kolekciją naujais kūriniais. Kol kas žinau tik tiek, kad nuo Kalėdų darbai bus eksponuojami kavinėje „10 tiltų“ Klaipėdoje. Planuose yra dar porą galerijų, tačiau konkretus parodų grafikas kol kas nenumatytas.

– Tarp tavo darbų – ne tik paveikslai, bet ir išpiešti drabužiai ir batai. Ar seniai pradėjai tai daryti? Kaip pasirenki, kas bus ant vieno ar kito drabužio? O gal gauni konkrečių užsakymų?

– Piešti ant daiktų pradėjau prisižiūrėjęs internete madistų bandymų dekoruoti batus ir drabužius, tačiau jie tai daro vaikydamiesi prekių ženklų, o aš tiesiog mėgstu išbandyti įvairias technikas. Iš pradžių piešdavau ant nebereikalingų daiktų, nes tai buvo eksperimentai.

Asmeninio archyvo nuotr./Kasparo Jaso darbas
Asmeninio archyvo nuotr./Kasparo Jaso darbas

O šią vasarą piešiau Jono Meko portretą ant marškinių. Profesorė R.Lampsatytė šiuos marškinius dėvėjo per koncertą, skirtą J.Meko garbei. Man tai labai didelis įvertinimas, nes be galo žaviuosi ponia Raminta.

– Tavo darbų stilius turi panašumų su „Egyboy“ kūryba. Seki juos?

– „Egyboy“ yra mano ir mano mamos draugai. Taip, jų kūryba mane žavi nuo vaikystės ir mano stilius kažkaip savaime iškart buvo šiek tiek panašus. Nesu sąmoningai kopijavęs jų stiliaus, manau, jų žaisminga piešimo maniera turi kažko vaikiško, tačiau gali būti, kad jie yra padarę man įtaką, nes man jų darbai labai patinka.

Tai labai originalūs, šiuolaikiško mentaliteto menininkai, labai džiaugiuosi, kad mums net yra tekę bendradarbiauti. Į 2018 m. „Egyboy“ kolekciją buvo įtraukta ir keletas mano piešinių, kurie buvo atspausdinti ant marškinėlių ir skarelių. Iki šiol esu jiems dėkingas už šį motyvacijos momentą. Esu jų fanas (šypsosi).

Žaisminga „Egyboy“ piešimo maniera turi kažko vaikiško, tačiau gali būti, kad jie yra padarę man įtaką, nes man jų darbai labai patinka.

– Žiūrinėdama tavo profilius socialiniuose tinkluose pastebėjau ištraukų iš knygų. Kokias knygas skaitai? Turi savo mėgstamiausią autorių?

– Smagiai suskaičiau Sebastiano Cichocki M.E.N.A.S. Iš grožinės mėgstu Kate DiCamillo kūrybą vaikams, Astridos Lindgren „Brolius Liūtaširdžius“ ar Januszo Korczako „Karalių Motiejuką Pirmąjį“. Patiko graikų mitai. Reikia pripažinti, šią vasarą mažokai skaičiau, rudenį reikės susiimti!

Guodžia tik tai, kad per pertraukas tarp pramogų ir piešimo perskaičiau visas publikacijas apie meną žurnale „Nemunas“, kurį pamėgau nuo tada, kai Eglė ir Darius Petreikiai ruošė pirmąjį mano gyvenime interviu. Esu labai dėkingas šiems puikiems kūrėjams už įkvėpimą, palaikymą ir puikų žurnalo turinį. Kiekvieną mėnesį sužinau ką nors naujo ir vertingo, nes Eglė visada parašo kokią nors išskirtinę istoriją, o Dariaus dėka žurnalo dizainas yra pasaulinio lygio. Man buvo labai didelė garbė ten patekti, juolab kad šis interviu turėjo daug malonių pasekmių.

Asmeninio archyvo nuotr./Kasparo Jaso darbas
Asmeninio archyvo nuotr./Kasparo Jaso darbas

– O filmams ar skiri laiko?

– Mėgstu biografinius arba dokumentinius filmus apie menininkus ar kitus žinomus žmones. Jų gyvenimo būdas mane domina ir įkvepia. Dar esu didelis „Studio Ghibli“ animacijos gerbėjas.

– Kokios muzikos klausai?

– Šiuo metu neturiu favoritų, klausausi gana įvairios, nes mano muzikinis skonis turbūt dar tik formuojasi. Mėgstu paklausyti ir popso, ir repo, ir klasikos. Labiau patinka ne konkretus stilius ar atlikėjas, o atskiri kūriniai. Prieš porą metų buvau didelis Michaelo Jacksono gerbėjas, mokėjau jo dainas ir choreografijos elementus, studijavau biografiją ir piešiau. Dabar vis dar mėgstu kai kurias dainas ir vertinu jo kūrybą, tačiau nebesu fanas.

Kartais, kai noriu tiksliau suformuluoti mintį, kreipiuosi į mamą, ji padeda, bet dažniausiai skatina tai daryti pačiam.

– Dar kalbant apie tavo darbus ir prierašus prie jų socialiniuose tinkluose, kurie kartais atrodo visiškai nebūdingi dešimtmečiui, – kaip gimsta tavo paveikslų pavadinimai?

– Aš dar labai jaunas, todėl daugelį darbų kuriu intuityviai. Piešiu, ką jaučiu, kas patinka, sudomina ir pan. Pavadinimas dažniausiai gimsta vėliau, nes kartais tik pabaigęs darbą suprantu, ką iš tiesų norėjau pasakyti. O būna ir taip, kad kas nors pakomentuoja ir aš pamatau visai naują savo paveikslo prasmę. Kartais, kai noriu tiksliau suformuluoti mintį, kreipiuosi į mamą, ji padeda, bet dažniausiai skatina tai daryti pačiam, sako, kad turiu išmokti įvardyti tai, ką esu sukūręs.

Paklausta apie ateities planus sūnaus kūrybos atžvilgiu, ponia Atėnė sako, kad artimiausias planas yra ir toliau su meile ir rūpesčiu auginti sūnų viliantis, kad jis užaugs laimingu žmogumi.

„Taip pat sudaryti visas sąlygas jam kurti ir skleistis kaip asmenybei. Nenorėčiau sprausti jo į kokius nors planus, grafikus ar panašiais būdais trumpinti ir kartinti vaikystę, kuri ir taip jau baigiasi. Kūrėjo kelias nelengvas ir atsakingas, todėl labiausiai linkėčiau, kad kūryba jam ir ateityje būtų labiau džiaugsmas nei darbas. Taip, kaip yra dabar“, – šypsodamasi sako Kasparo mama.

Kol lauksime kitų Kasparo parodų, jo veiklą galima sekti instagrame ir feisbuke.

Komentarai: 8

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką