Dabar populiaru
Publikuota: 2021 gegužės 30d. 19:02

Būdama 46-erių Kristina metė žurnalistiką: „Arboristika pasirodė dar įdomesnė“

Duburių ąžuolas (Zarasų r.)
Asmeninio archyvo nuotr. / Duburių ąžuolas (Zarasų r.)
„Ar žinote kitą tokią profesiją, kuri taip užburtų ir leistų ilsėtis debesyse? Kai tavo biuras kasdien vis kitur ir dažniausiai su fantastiškiausiu vaizdu. Kur gali padėti šimtamečiui milžinui ir dėka savo darbo pratęsti jo gyvenimą bei palikti jį gėrėtis dar kelioms kartoms. Kur daug garsiau gieda paukščiai ir dangus yra daug arčiau. Kur pamiršti aukščio baimę, supratęs, kad čia esi reikalingas ir laukiamas. Kur baigęs darbą net nenori išeiti“, – taip retoriškai klausia 48-erių Kristina Žalnierukynaitė, prieš pusantrų metų užvėrusi redakcijos duris ir savo dviejų dešimtmečių žurnalistės karjerą iškeitusi į arboristės profesiją.

Kristina gimė Vilkaviškyje, o savo ankstyvąją vaikystę praleido mamos tėviškėje supama Labanoro girios. „Iki mokyklos augau turėdama labai daug laisvės, – sako pašnekovė. – Vėliau, pradėjus eiti į mokyklą, gimus broliui, ta laisvės sąvoka susitraukė. Bet viduje, kaip sakau, visada buvau truputį laukinukė (juokiasi).“

Žurnalistės profesijos moters planuose niekada nebuvo. Jos mama pagal išsilavinimą – režisierė, tėtis – muzikantas ir fotografas, nuo mažens į spektaklius vaikščiojusiai, repeticijas stebėjusiai Kristinai norėjosi pasukti aktorės arba dainininkės keliu. „Bet mama užprotestavo, sakė: „Iš ko tu gyvensi?“

Tada nutariau pasukti žemiškesniu keliu – studijuoti anglų kalbą, bet supratau, kad mokytoja tikrai nebūsiu, o vertėjų tais laikais nelabai reikėjo. Galiausiai prieš mokslus nutariau pamatyti pasaulio, išvykome su tuomečiu draugu traukiniais po Europą, kišenėje turėdami 100 dolerių.

Arboristika mūsų šalyje gana nauja profesija. Sakyčiau, kad tai veikla, kuri padeda sutarti medžiui ir žmogui.

Taip jau susiklostė, kad anksti sukūriau šeimą, bet keliai su vaikystės draugu išsiskyrė, tad vaikus teko auginti vienai. Kurį laiką pagyvenau užsienyje, o grįžus į Lietuvą kartą užsuko kaimynė – mokytoja Danutė, kurią vadinu savo gyvenimo mokytoja – ji visad padėdavo ir pamokas ruošti, ir puikiai žinojo, ką sugebu, ko ne. Sako: „Šešupės“ laikraščio redakcija ieško rašančio žmogaus. Nueik, pabandyk, juk šitaip puikiai rašai.“

Nuėjau, gavau užduotį parašyti straipsnį. Neturėjau supratimo, kaip tai daryti, tad susirinkusi vietos laikraščius juos kruopščiai išstudijavau, susiradau pašnekovą, parašiau tekstą ir gavau darbą. Kadangi jokių mokslų nebuvau baigusi, jau dirbdama įstojau ir pabaigiau žurnalistiką. Taip 22 metus ir pradirbau žiniasklaidoje“, – pasakoja Kristina.

Eglės Orlovienės nuotr./Kristina Žalnierukynaitė
Eglės Orlovienės nuotr./Kristina Žalnierukynaitė

Tačiau prieš pusantrų metų žurnalistė redakcijos duris užvėrė ir beveik tiesiogine prasme nuo popieriaus peršoko į medį. Dabar Kristina priklauso Lietuvos ir Amerikoje esančiai tarptautinei arboristų asociacijai, apie medžius gali pasakoti valandų valandas, o arboristiką vadina profesija, kurios gali mokytis visą gyvenimą ir jo vis tiek neužteks.

Kai tarėmės dėl pokalbio, Kristina pasiūlė susiskambinti lietingą dieną – kai nebus medyje. Taip ir padariusios pasikalbėjome, su kokiais iššūkiais tenka susidurti nutarus keisti profesiją po 20 metų, kas ta arboristika, kaip ji atsirado moters gyvenime ir kodėl taip įtraukė, kokių įdomybių sužinojo apie medžius ir kokius Lietuvos paminklinius medžius būtų verta pamatyti, kodėl miestuose tarp medžių klojami takeliai juos žudo ir kokių minčių sukelia medžio kelionė iki popieriaus lapo.

– Kristina, kas privertė po 20 metų mėgstamą profesiją pakeisti kita?

– Susidėjo keletas dalykų. Bėgant metams žurnalistika keitėsi: anksčiau turėdavai laiko įsigilinti į temą, pastaraisiais metais net nespėjęs to padaryti jau turi atiduoti tekstą, o dar geriau, jei atidavei vakar. Dirbate šį darbą, tad puikiai žinote, kokią įtampą tenka patirti.

Dirbdamas redakcijoje labai nepasirinksi, ką rašyti ir ko ne, būna temų, kuriomis rašai todėl, kad reikia, o tokių dūšiai darbų pasitaiko labai retai. Ir darbas darėsi toks, kad vis daugiau laiko kabinete prie kompiuterio, vis rečiau kur nors išvažiuoji, buvau atsakinga ir už interneto puslapį, tad ir vakarais pamiršti darbą ir atsipalaiduoti nelabai pavykdavo.

Todėl, be tiesioginio darbo su medžiais, pradėjau apie juos rašyti. Pasirinkau pasakų formą.

Be to, ir sveikata pablogėjo – sutriko kraujotaka – nuo to, kad kasdien 12–14 valandų praleisdavau sėdėdama prie kompiuterio. Kol jaunas – nejauti, bet praeina 20 metų ir supranti, kaip svarbu judėti. Smegenys visą laiką dirba ir tau atrodo, kad judi, bet iš tiesų sėdi vienoje vietoje.

Profesijos nesumąsčiau keisti staiga. Žurnalistika tikrai buvo mane įtraukusi, akys degė, labai tikėjau tuo, ką darau. Bet ilgainiui, dėl visų susidėjusių pokyčių, ėmiau jausti, kad šis darbas manęs nebedžiugina, kad temos iš esmės atėjus kitiems metams, sezonams vėl kartojasi. Pasiekiau ribą, kai jau per prievartą žodį rašydavau. Gal kitiems taip nebūna, bet man taip nutiko.

– Manau, nemažai žmonių susiduria su panašiais dalykais, nepaisant to, kokį darbą dirba, bet, matyt, baimė, neužtikrintumas neįpučia drąsos pokyčiams. Lengva ar sunku buvo pakeisti profesiją?

– Visiškai nelengva. Ir, jei neturi atramos, kas tau padėtų stačia galva nerti į naują sritį, tikrai niekam nepatariu to daryti. Aš tai padariau, nes turėjau ramstį, palaikytoją, ir supratau, kad galiu šioje srityje pasitarnauti.

O sunkiausia buvo psichologiškai – kaip dabar nebebūsiu ten, kur buvau, ir nebedarysiu to, ką dariau? Kaip dabar madinga sakyti, teko išeiti iš savo komforto zonos.

– Paaiškinkite, kas yra arboristika ir kaip ji atėjo į jūsų gyvenimą?

– Arboristika mūsų šalyje gana nauja profesija. Sakyčiau, kad tai veikla, kuri padeda sutarti medžiui ir žmogui. Mes tarsi tarpininkai, kurie moko suvokti medžius ne tik kaip aplinkos visumos elementą, bet ir priverčia į jį pažvelgti kaip į gyvą organizmą. Nes jis toks ir yra. Tinkamai prižiūrėdami medžius mes kartu ir edukuojame žmones, aiškiname klientams, kad tai, ką jie žinojo apie medį, nėra visa tiesa.

Man tada buvo 46-eri, galvojau, vargu ar aš jau į medžius laipiosiu, bet dabar matau, kad laipiosiu, tik įgūdžių reikia daugiau (šypsosi).

Ji į mano gyvenimą, sakyčiau, atėjo palengva ir su tokiu vidiniu laisvės troškimu. Kaip ir minėjau – užaugau miške, vaikystėje močiutei šoką įvarydavau, kai nespėjusi išeiti pro duris jau sėdėdavau kokioj pušy įsliuogusi (juokiasi).

Nors žurnalistika – gana laisva profesija, bet kažkur pasąmonėje man, matyt, norėjosi tos kitokios laisvės. Ir, aišku, didelę įtaką padarė iš arti matomas arboristų darbas. Mano gyvenimo draugas – vienas arboristikos pradininkų Lietuvoje. Nesu iš tų žmonių, kurie į ką nors pultų stačia galva, mano apsisprendimas ir pasirinkimas įvyko apgalvotai. Važiuodavau drauge apžiūrėti medžių, domėjausi, padėdavau parašyti ir tekstus šiomis temomis. Tada ir supratau, kad ši sritis yra dar įdomesnė nei žurnalistika.

– Pasirinkote išties ne tokią jau įprastą profesiją – kuo arboristika jus taip sužavėjo ir įtraukė?

– Geras klausimas. Tikriausiai tuo, kad man tiesiog ją pasiūlė pats gyvenimas, turėjau ją šalia. Be to, tai buvo nauja, mažai pažinta, paslaptinga sritis. Man tada buvo 46-eri, galvojau, vargu ar aš jau į medžius laipiosiu, bet dabar matau, kad laipiosiu, tik įgūdžių reikia daugiau (šypsosi). O šiaip arboristika – mokymasis ir tobulėjimas visą gyvenimą.

Vienas aspektų, kodėl man labai patiko ši profesija, – per atostogas su vyru važinėdama apžiūrėti paminklinių medžių pamačiau, kiek Lietuvoje yra nuostabių vietų, kurių nežinome, kokie medžiai pas mus auga! Apskritai, pradėjusi domėtis arboristika supratau, kiek mažai žinome apie augalus, kurie mus supa kasdien, ir žiūrime į juos, kaip į savaime suprantamus.

Supratau, kad šioje srityje noriu ką nors nuveikti, jog ir kiti sužinotų, o ne tik sutvarkyti medį ir palikti. Todėl, be tiesioginio darbo su medžiais, pradėjau apie juos rašyti. Pasirinkau pasakų formą, nes, jei rašysi moksliškai, niekam bus neįdomu. Kraštovaizdžio ir želdynų ekspertų grupė padarė man staigmeną – išleido knygą „Medis Lietuvos kraštovaizdyje“ su savo narių moksliniais straipsniais ir ten sudėjo 16 mano kurtų pasakų su iliustracijomis. Visi aprašyti medžiai – tikri. Vilkaviškiečiams labai patiko, ateityje svarstau galbūt išleisti ir vaikišką knygelę.

– Atradote nišą, kurioje susidraugavo dvi jūsiškės profesijos.

– Galima sakyti ir taip. Rašymas vis tiek įaugęs į kraują. Kartais pasvarstau, kad gal galėčiau imtis lėtosios žurnalistikos ir rašyti apie medžius, kaip su jais reikia elgtis, kaip juos prižiūrėti, ką galima daryti ir ko ne.

– Arboristams tenka lipti į medžius. Apie tai kalbėdama užsiminėte, kad lipsite ir jūs, bet tam reikia daugiau įgūdžių. Tai kas čia svarbiau – geras fizinis pasirengimas ar įgūdžiai?

– Abu šitie aspektai yra labai svarbūs. Medžiuose naudojama lipimo sistema, kurios veikimą reikia išmanyti, mokėti surišti mazgus, įsitvirtinti ir laisvai judėti apsikarsčius įranga. Ant savęs tenka nešioti nemažai papildomo svorio. Ir fizinis pasirengimas čia labai praverčia. Tad pirmiausia pradėjau nuo savo raumenų stiprinimo. Nors laipiojant medžiais dirba tokios raumenų grupės, kokios apskritai niekada nedirba būnant ant žemės.

Iš pradžių maniau, kad nesugebėsiu įlipti į medį, bet kiek daugiau nei prieš dvejus metus pabandžiau ir supratau, kad tereikia klausyti, ką tau sako. Tiek metų prasėdėjus prie kompiuterio ir kojos, ir rankos drebėjo. Bet, jei darai viską protingai ir pagal taisykles – nėra taip sunku.

Ant vienų medžių rūšių auga ir vyriški, ir moteriški žiedai, o kiti medžiai vadinami dvinamiais – vyriškais ir moteriškais.

Vieni iškart lipa į didelius aukščius ir nuo to kaifuoja, man prie aukščio reikia pratintis. Nesu lipėja į aukštumas, man svarbiau medžio sveikata. Taigi visų pirma išmokau dirbti ant žemės, įvertinti medžių būklę, suprasti, kaip galima jam padėti.

– Yra tekę girdėti palyginimą, kad arboristika yra lyg medžių chirurgija. Ar galima taip sakyti?

– Sakyčiau, ne tik chirurgija, bet apskritai medžių medicina. Nes kartais medžiui reikia ne tik šakas papjaustyti, bet ir šaknyną patręšti, pasirūpinti jo augaviete, įvertinti šaknų būklę, atpažinti jo ligas. Jei mediciniškai reikėtų palyginti su žmogumi, šaknys gal atitiktų žmogaus žarnyną (šypsosi).

Apskritai medis yra labai panašus į žmogų, jis turi savo gyvenimo etapus – jaunystę, brandą, senatvę. Kiekviena medžių rūšis gyvena skirtingai, tarkime, beržas – 80–100 metų, ąžuolas gali gyventi ir tūkstantmečius. Todėl žmogus, dar prieš sodindamas medį, turėtų pasidomėti: koks jis augs, koks jo šaknynas, kad paskui nenustebtų, jog ardo pamatus.

Asmeninio archyvo nuotr./Kristina Žalnierukynaitė
Asmeninio archyvo nuotr./Kristina Žalnierukynaitė

– Kaip atrodo jūsų darbo diena?

– Važiuoji pas užsakovus, išklausai jų pageidavimus, kurie kartais prieštarauja arboristikos principams, pavyzdžiui, nupjauti pusę medžio. Jiems tai atrodo normalu, nes taip mato miestuose nugenėtas, tarkime, liepas. Medžio viršūnės nupjovimą vadiname medžio nustuobrinimu, jam padaroma labai didelė žala. Dažniausiai žmogų pavyksta perkalbėti, o jei jau ne – tokio darbo nesiimame. Taigi, visų pirma tokia šviečiamoji dalis, paskui apsitariame, ką darysime, paaiškiname, kaip.

Dirbti tenka visoje Lietuvoje, tad darbo vieta irgi kinta. Niekada negali medyje dirbti vienas. Tai pavojingas darbas – aišku, esi prisirišęs virvėmis, bet visi turėjome įgyti aukštalipio pažymėjimus. Jei medžių daugiau, dirbti atvyksta visa komanda. Nesvarbu, kad įmonėje dirba du ar keturi žmonės, Arboristų asociacija vienija apie 30 narių. Jei prireikia pagalbos, vieni kitus pasikviečiame.

– Kokia arboristo darbinė apranga ir kokią įrangą naudojate savo darbe?

– Pagrindinis ir privalomas arboristo aprangos atributas yra šalmas. Be jo nepatartina būti nei medyje, nei po juo. Praverčia ir apsauginiai akiniai, tuomet nepribyra drožlių į akis. Kitos aprangos detalės – individualios ir priklauso nuo to, kiek gali sau leisti investuoti. Specializuota laipiotojų apranga, apavas yra be galo brangūs, tad pradedantieji dėvi tiesiog patogius drabužius, o specializuotus įsigyja vėliau.

Medžio viršūnės nupjovimą vadiname medžio nustuobrinimu, jam padaroma labai didelė žala.

Įranga: sertifikuotos lipimo virvės, apraišai, specialūs pjūklai, šaudyklės, mėtymo virvelės ir kitokie įtaisai, kurių paskirtį gali suvokti tik pradėjęs lipti į medį. Na, ir dideliems medžiams – grandininiai pjūklai.

Beje, norėdamas dirbti grandininiu pjūklu medyje, turi turėti ir pjūklininko pažymėjimą. Aš pastarojo neturiu, bet ir kol kas nesiruošiu tokio pjūklo į rankas imti, nes, manau, kad 5 cm ir storesnes šakeles galima genėti ir rankiniu pjūkliuku. Mūsų arboristai dirba su akumuliatoriniais pjūklais, kad negąsdintų nei žvėrelių, nei paukštelių ir neterštų gamtos.

– Tariantis dėl šio pokalbio sakėte, kad geriau lietingą dieną, kai nebūsite medyje. Ar tai reiškia, kad lietingos dienos jums yra laisvadieniai?

– Lietingą dieną lauke nedirbame, nes ir medis yra slidus, ir pats būni visas šlapias. Tad, kai lyja, žiūrime pro langą (šypsosi) ir sėdime namie prie kompiuterio pildydami ataskaitas ir kitą dokumentaciją.

– Kada prasideda ir kada baigiasi jūsų darbo sezonas?

– Medžius galima tvarkyti visus metus, jei smarkiai nešąla ir nelyja. Mitas, kad obelys genimos anksti pavasarį – čia taip archajiškai susidėliojo, nes anksčiau, kol laukuose dar nebūdavo darbų, žmonės obelis nusigenėdavo ir būdavo ramu, o vėliau prapuldavo laukuose.

Kalbant ne tik apie obelis, o apskritai apie medžius, geriausia juos genėti tada, kai prasidėjusi medžio vegetacija, tada jis geriau sugeba užsitraukti savo žaizdas. Nes kiekvienas nupjovimas yra žaizda. Aišku, būna situacijų, kai šakos susiraizgiusios ir trinasi viena į kitą, tada įvertini, kad geriau kurią nors jų yra nupjauti. Tačiau po tokios „operacijos“ medis turi išlikti panašus į save. Čia iš tos chirurgijos srities.

Asmeninio archyvo nuotr./Kristina Žalnierukynaitė
Asmeninio archyvo nuotr./Kristina Žalnierukynaitė

Būna, atvažiuoji pas žmones, sako, pasodinome, neauga, tada krapštai šaknyną, žiūri, ar per giliai pasodinta, ar šaknys užpiltos, ar dirvožemis rūšiai netinkamas. Viskas gamtoje turi savo dėsnius ir reikia jų paisyti.

– Kur mokėtės arboristikos?

– Rinkausi literatūrą, kurios lietuvių kalba – labai mažai, tik Mindaugo Navasaičio „Dendrologija“ – kaip biblija, tad daugiausia teko skaityti anglų kalba, dar kokią disertaciją atrasdavau. Važinėdavau į kursus užsienyje, daugiausia Lenkijoje, vykdavome ten į arboristikos akademiją. Pas mus nėra tokio mokslo, kad nuėjai ir pabaigei, tik dabar atsiranda neformalus ugdymas, tad tenka rinktis įvairius kursus. Beje, ši profesija įstatymu įtvirtinta neseniai.

Nors arboristika gana brangi – reikia daug investuoti, manau, šioje srityje galima daug nuveikti. Jei ir nešturmuosiu aukštų medžių, bent žmonių švietime tikrai matau didelę prasmę.

– Dar pokalbio pradžioje užsiminėte, kad pradėjusi gilintis į medžių pasaulį supratote, kiek mažai apie juos žinome. Ką įdomaus per tą laikotarpį pavyko atrasti?

– Pradėjusi gilintis į tai, kaip „veikia“ medžiai, sužinojau nuostabių dalykų. Be to, kad jų šaknys nesibaigia sulig laja, o yra daug ilgesnės, kad jų lapai polajy yra jų maistas ir kitų elementarių dalykų, patyriau, kad visi medžiai žydi. Ne tik liepos, bet ir ąžuolai, klevai, beržai, tuopos, maumedžiai, eglės, pušys. Tik mes tai tiesiog praleidžiame pro akis. Beje, klevų žiedų arbata yra be galo aromatinga ir skani.

Ant vienų medžių rūšių auga ir vyriški, ir moteriški žiedai, o kiti medžiai vadinami dvinamiais – vyriškais ir moteriškais. Žinant tokius dalykus galima išvengti, pavyzdžiui, tuopų pūkų, sodinant tik vyriškus medžius.

Manto Matuizos nuotr./Kristina Žalnierukynaitė
Manto Matuizos nuotr./Kristina Žalnierukynaitė

Buvo atradimas ir tai, kad vadinamosios akacijos visai nėra akacijos, o baltažiedės robinijos. Akacijos mūsų klimato zonoje tiesiog neauga.

Taip pat susižavėjau kukmedžiais, kurie, pasirodo, yra ne dekoratyviniai krūmai, kaip mes pripratę, o didžiuliai, kelis tūkstantmečius gyvenantys medžiai. Kažkada Lietuvoje augo jų giraitės. Bet šie medžiai buvo išnaikinti dėl vertingos medienos, o paskui dėl to, kad yra nuodingi. Jų prisiėdę krisdavo gyvuliai. Ir apdainuota kukavinė pypkė buvo gaminama būtent iš kukmedžio.

– Įsivaizduoju, kad tai tik maža dalis tų atrastų ir vis dar atrandamų įdomybių. Sakėte, kad arboristikos grožį atradote lankydama paminklinius medžius. Kokius Lietuvos paminklinius medžius išskirtumėte kaip vertus dėmesio, kuriuos reikėtų pamatyti?

– Jų yra be galo daug. Ruošiuosi padaryti maršrutą, kaip juos rasti, nes kai kurie jų auga tokiose vietose, kad neįmanoma prieiti. Tikrai turime ne tik Stelmužę.

Berods, pernai buvo tvarkyta Vilkyškių ąžuolų alėja. Ji niekur neveda, bet joje auga maždaug 150 metų ąžuolai. Ir niekas nežino, kodėl tas kelias buvęs apsodintas ąžuolais. Yra hipotezė, kad alėja buvo sodinta nuo maro mirusiems miestelėnams atminti ir vedė į kapinaites. Jų nėra išlikę, ten – tiesiog miškas. Paprastai alėjos būdavo prie dvarų, ši vedė į mišką, kodėl – tiksliai nežinoma. Bet medžiai ten – labai įspūdingi! Alėjos ilgis – apie 250 metrų, verta pasivaikščioti pirmyn atgal.

Asmeninio archyvo nuotr./Vilkyškių ąžuolų alėja
Asmeninio archyvo nuotr./Vilkyškių ąžuolų alėja

Netoli Vilkyškių ąžuolų alėjos yra įspūdinga daugiakamienė Raganų eglė. Iki jos reikia paėjėti, bet vaizdas atsiveria neįprastas.

Asmeninio archyvo nuotr./Raganų eglė
Asmeninio archyvo nuotr./Raganų eglė

Kelmės rajone yra Panūdžių ąžuolas, išsiskiriantis taisyklinga laja, gražiai su pušimi draugaujantis.

Kybartuose yra be galo gražus Dabulevičių maumedis – toks įdomus, šliaužiantis pažeme – nėra tekę tokio matyti. Ir tos jo šakos – visada sakau, pažiūrėkit, grynai moters figūra. Niekas nemato, kol neparodai. Tikras meno kūrinys.

Kiekviename Lietuvos kampelyje gali atrasti ką nors nepaprasto. Paminklinius medžius vadinu vyšnia ant torto – tai pats mieliausias širdžiai darbas.

– Teko girdėti, kad visur Lietuvoje, kur laukuose matome seną ąžuolą, kadaise ten, šalia jo, buvo kažkieno namai. Ar tai tiesa?

– Dažniausiai seni medžiai žymi arba buvusių laukų ribas, arba sodybvietes. Visaip gali būti. Bet kad tai susiję su žmonių veikla – faktas. Medžiai pasakoja istorijas, tik reikia jas mokėti perskaityti. Jie – buvusio gyvenimo ženklai, kurių mes nematome. Anksčiau sodybos visada būdavo apsodinamos medžiais, greta buvo sodinamas sodas.

Daug sodybviečių kaimuose išnaikinta dėl žemės ūkio veiklos. Sodams kirsti leidimų nereikia, tai jie ir iškertami, kad būtų kuo daugiau žemės pasėliams. Dideli, pastebimi medžiai lieka. Bet ilgainiui jie nunyksta dėl įvairios chemijos naudojimo. Tai gali trukti ir kelis dešimtmečius. Medžiai – ne gėlės, jie dar gyvena iš savo sukauptų resursų ir žala iškart nepasimato.

Asmeninio archyvo nuotr./Duburių ąžuolas (Zarasų r.)
Asmeninio archyvo nuotr./Duburių ąžuolas (Zarasų r.)

– Dirbote laikraščio redakcijoje, dabar – su medžiais. Ar kada susimąstote apie tą popieriaus ir medžio sąsają? Kaip pati žiūrite į tai, kad medžiui užauginti reikia daugybės metų, priežiūros, o šast vieną dieną jis tiesiog nukertamas, panaudojamas tam pačiam popieriui, knygoms?

– Dažnai pagalvoju apie tą sąsają. Mano gyvenimo filosofija dabar tokia ir yra – kuo mažesnis vartojimas, nesvarbu, kas tai būtų – popierius ar plastikas. Šiaip plastikas nėra blogis, jeigu jį rūšiuoji ir nemėtai jo gamtoje.

Yra žmonių, kurie kovoja prieš medžių kirtimą, bet nebus taip, kad jų nekirstų – juk reikės ir baldų, ir kitų dalykų. Tik aš už tai, kad tie baldai būtų ilgaamžiai, patvarūs, o ne kaip kai kurių prekių ženklų, kurie savo produkcija tik skatina vartojimą.

Visiems žmonėms linkėčiau į medį žvelgti kaip į gyvą būtybę.

Man be galo gaila tų miškų, bet suprantu, kad miškininko darbas irgi yra labai sunkus, nedėkingas. Ir dabar, kai atvažiuoju į Labanoro girią, kurią vaikystėje esu išmaišiusi skersai, išilgai, ir matau tuos iškirstus plotus, protu suvokiu, kad tą mišką sodino miškininkai, sodino ir mano seneliai, ir kad jis tam ir buvo sodintas, jog atėjus brandai būtų sunaudotas, bet širdį užlieja juodas liūdesys. Nes žinau, kad toje vietoje miško aš jau nebesulauksiu. Pušis, kad būtų panaši į miško pušį, turi augti 50–70 metų. Mes tikrai tiek negyvensime.

Petro Ugarenkos nuotr./Kristina Žalnierukynaitė
Petro Ugarenkos nuotr./Kristina Žalnierukynaitė

Yra beatodairiškų kovotojų už miškus, tik visada sakau, kad viską reikia daryti protingai. Pas mus labai linkstama į kraštutinumus – arba viską uždrausti, arba viską leisti. Viską reikia įvertinti. Taigi šioje srityje irgi yra veiklos. Labai liūdna matyti, kaip medžiai miestuose yra nevertinami. O juos kaip tik reikia puoselėti ir saugoti, nes turimomis sąlygomis mes jų tokių jau nebeužauginsime.

– Skauda širdį, matant, kaip miestuose senus, didžiulius medžius pakeičia jaunikliai?

– Jauniklių reikia, jie turi atsirasti naujai projektuojamose miestų erdvėse, tačiau reikėtų kiek įmanoma daugiau išsaugoti senųjų augalų. Tie aikščių, takų trinkelių klojimai arba tai, kad nupjaunamas gražus, brandus medis vien dėl to, kad meta lapus ir neva šiukšlina, – mane šiurpina.

Medžiai yra tie, kurie mus saugo nuo taršos, jie ir temperatūrą sumažina. Šiemet nesimato klimato kaitos požymių – laisto ir laisto lietus, bet prieš tai trejus metus kokia hidrologinė sausra buvo, jei net miškuose pušys pradėjo džiūti, kurių šaknynas yra be galo giliai ir drėgmę jos gali pasiimti iš giliausių sluoksnių. Bet vandens net ten nebuvo. Apskritai apsidairius pakelėse medžių būklė yra labai prasta.

Pušis, kad būtų panaši į miško pušį, turi augti 50–70 metų.

Užtat mano gyvenimo filosofija ir yra tokia – nepjauti medžio. Nebent piršto storio, kur būtinai reikia retinti. Vienintelę išeitį nuo klimato kaitos miestuose matau medžius, ir būtent tuos, kurie dabar jau yra dideli, užaugę. Juos reikia saugoti. Ir jei kam pasakai ką nors dėl klojamų takelių, išgirsti, kad tai yra progresas. Taip – betonas yra progresas. Ant jo, jame gyvename, dar ir ilsėtis einame ant betono, nes nemokame vaikščioti miško takeliais. Neseniai skaičiau tyrimą, kad labai didelė dalis žmonių nesuvokia gamtos apskritai kaip tokios, ir tai išties liūdina.

– Sakoma, kad žmonės labai atitolo nuo gamtos, gyvendami, kaip jūs sakote, ant to betono. Bet pandemija ir karantinas, kai miestuose gatvės buvo tuščios, tarsi iš naujo žmonėse pažadino norą atsigręžti į gamtą – anksčiau vaikščiodamas miške tikrai tiek žmonių nesutikdavai.

– Taip, bet teko pastebėti, kad žmonės gamtą supranta kaip mišką, kuris yra už miesto. O kodėl miškas negali būti mieste? Kodėl reikia visur sudėti trinkeles? Kiekviena tokia statyba yra medžio šaknų nukapojimas.

Niekaip neina įrodyti, kad medis – ne tik kamienas ir viena šaknis. Medžio šaknys aplink medį išsiraizgiusios paviršiuje, kai kasinėji dešimties centimetrų gylyje ir manai, kad ten – žolės šaknys, iš tikrųjų ten – smulkios maitinančios medžio šaknelės. O medžio šaknys aplink medį eina ne su lyg laja, o tokiu spinduliu, kaip medžio aukštis ir dar porą metrų, jei medis labai didelis. Ir kai pro pat medžius suprojektuojami takeliai – tai yra medžių žudymas.

Yra technologijų, kaip galima ir trinkeles sudėti, kad nepakenktų medžių šaknims, ir šaknis atkasti jų nežalojant, bet tos technologijos brangios, todėl pas mus vargu ar pasitvirtins.

Asmeninio archyvo nuotr./Kristina Žalnierukynaitė
Asmeninio archyvo nuotr./Kristina Žalnierukynaitė

– Kalbant apie gamtą ir medžius, ko palinkėtumėte mums visiems?

– Visiems žmonėms linkėčiau į medį žvelgti kaip į gyvą būtybę. Šie didžiuliai augalai egzistavo dar tada, kai žmonių nebuvo, tad greičiausiai jie puikiai žino, kaip jiems gyventi. Reikėtų kuo mažiau kištis ir žaloti medžio prigimtį, antraip jis ims nykti. Intervencija į medžio „kūną“ pageidautina tik norint jam padėti.

Norėčiau, kad kiekvienas, prieš kirsdamas brandų milžiną, pagalvotų ir įvertintų, ar tikrai to reikia. Ar jo metami lapai tikrai yra šiukšlės, ar vis dėlto teikiamas pavėsis yra didesnis gėris. Lygiai taip pat pamąstytų ir sodindamas medį prie namų, kad paskui nereikėtų jo nukirsti, kaip trukdančio gyventi.

– Labai ačiū jums už pokalbį!

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Tausokime maistą kartu

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

01:07
14:06
01:01

Esports namai

Kiekvienas gali

Kiekvienas gali
Kiekvienas gali

Maistas

15MAX

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

15MAX
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką