Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugpjūčio 1d. 11:02

Joe – apie patirtis Irako karo zonoje, savo knygos veiksmą Preiloje ir įsikūrimą Vilniuje: „Lietuvoje atradau ramybę, kurios ilgai ieškojau“

Joe McMahonas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Joe McMahonas

Šveicaras Joe McMahonas (48 m.) – buvęs Didžiosios Britanijos kariuomenės kapitonas, 2003-iaisiais tarnavęs Irake, dirbęs kariniu konsultantu Jungtinių Arabų Emyratams, vėliau ėmęsis saugumo mokymų, konsultavimo ir iki šiol kartais darbo reikalais vykstantis į pavojingas vietas, beveik pusantrų metų savo namais vadina Lietuvą. Būtent čia dienos šviesą išvydo pirmoji jo knyga, kurią rašyti paskatino patirtis Irake. Paklaustas, kodėl iš visų pasaulio šalių išsirinko būtent mūsų kraštą, Joe sako: „Mano gyvenimas – kupinas įtampos, čia atradau ramybę, kurios ilgai ieškojau.“

J.McMahonas gimė Ženevoje, Šveicarijoje, ten gyveno beveik du dešimtmečius. „Lankiau šveicarišką mokyklą, kalbėjau prancūziškai, jaučiuosi esąs šveicaras“, – paprašytas papasakoti apie save, pokalbį pradeda pašnekovas.

Po mokslų privačioje „Rossall“ mokykloje Didžiojoje Britanijoje, Joe grįžo į Ženevą ir ketverius metus dirbo multimilijardieriui egiptiečiui prodiuseriui, kinematografui ir kino filmų kūrėjui Fouadui Saidui, buvo jo dešinioji ranka.

Pašnekovo teigimu, jis turėjo galimybę likti dirbti F.Saidui, tačiau šį darbą iškeitė į kariuomenę ir būdamas 25-erių išvyko studijuoti į karališkąją karo akademiją „Sandhurst“ (Didžioji Britanija) – tą pačią, kurią yra baigęs Winstonas Churchillis, princai Williamas ir Harry.

Paklaustas, kodėl pasirinko kariuomenę, Joe sako, kad dar mokantis privačioje mokykloje Didžiojoje Britanijoje jam įspūdį padarė kartą ten apsilankę du karininkai, vilkintys kamufliažinę aprangą. „Tas susitikimas viską pakeitė: turėjau galimybę rinktis bankininkystę, draudimo sritį ar net likti dirbti F.Saidui, bet pasirinkau kariuomenę“, – sako J.McMahonas.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Joe McMahonas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Joe McMahonas

Tarnaudamas britų kariuomenėje jis tris kartus buvo išsiųstas į Šiaurės Airiją, vėliau – į Iraką, Kiprą. Po aštuonerių kariuomenėje praleistų metų Joe tapo kariniu konsultantu Jungtinių Arabų Emyratams.

„Britų kariuomenėje buvau kapitonas, Abu Dabyje – majoras. Mokiau karininkus, kaip vykdyti operacijas – atskirti gyventojus nuo teroristų. Sėkmė, kai gyventojai išduoda, kur yra teroristai, neduoda jiems ginklų ir neleidžia slėptis savo namuose. Nesėkmė, kai gyventojai mums nieko nesako, padeda teroristams, duoda jiems pinigų ir ginklų“, – paaiškina pašnekovas.

Po šešerių metų darbo su Jungtinių Arabų Emyratų vyriausybe Joe pradėjo užsiimti saugumo mokymu ir konsultavimu.

Gyvenime nebuvau patyręs tiek adrenalino. Ten kasdien manai, kad mirsi.

„Dirbau su didelėmis įmonėmis, taip pat vyriausybinėmis organizacijomis ir individualiais asmenimis, turėdavome užtikrinti jų saugumą pavojingose šalyse, taigi apmokydavau juos, drauge vykdavau į tas vietas. Šiais darbo reikalais teko būti Jemene, Pakistane, Libane, Saudo Arabijoje, Kolumbijoje ir kitose šalyse.

Iš pradžių dirbau vienai saugumo konsultavimu užsiimančiai įmonei, paskui pradėjau dirbti sau, – pasakoja Joe ir priduria: – Tiesą sakant, vis dar tuo užsiimu, turėjau vykti į Dramblio Kaulo Krantą ir Liberiją, bet koronavirusas kiek sustabdė darbus. Turiu pripažinti, kad tuo džiaugiuosi, apskritai stengiuosi nebevykti į pavojingas vietas, nes gyvendamas Lietuvoje mėgaujuosi sumažėjusiu stresu.“

Asmeninio archyvo nuotr./Joe McMahonas instruktuoja Togo (Vakarų Afrika) karius apie kovos su piratavimu operaciją (kurią pats, kaip saugumo konsultantas, ir parengė) jūroje, skirtą naftos platformai nuo Nigerijos piratų apsaugoti
Asmeninio archyvo nuotr./Joe McMahonas instruktuoja Togo (Vakarų Afrika) karius apie kovos su piratavimu operaciją (kurią pats, kaip saugumo konsultantas, ir parengė) jūroje, skirtą naftos platformai nuo Nigerijos piratų apsaugoti

Joe gyvenimas kupinas istorijų, nutikimų ir patyrimų. Jie – įspūdingi, bet toli gražu ne visi smagūs. Septyni mėnesiai Irake, kaip sako pašnekovas, padarė didelę įtaką ir pakeitė daug dalykų. Paprašytas papasakoti apie savo patirtis karo zonoje, pašnekovas sako, kad ten kasdien išmoksti daugiau nei savo įprastame gyvenime per metus.

„Ten būdamas sužinai daug dalykų ir apie save – savo stiprybes, silpnybes, ir žmonių gyvenimo sąlygas. Kai matai baisius dalykus, imi kelti klausimus apie Dievą. Žmonės sako, kad viskam yra priežastis, kad yra karma, bet, kai matai kankinamus, neįgalius arba deginamus mirštančius vaikus, nes jie niekam nerūpi, savaime imi savęs klausti, kas dedasi pasaulyje, kas yra realybė ir kur mano vieta joje.

Asmeninio archyvo nuotr./Joe McMahonas Irake
Asmeninio archyvo nuotr./Joe McMahonas Irake

Aš toks žmogus, kuriam reikia suprasti, kas vyksta. Kai viskas, kuo tiki, subyra, jaučiuosi sutrikęs. Žmonės kalba apie potrauminio streso sutrikimą, matant baisius dalykus, šaudomus žmones. Viso to ten tikrai pakanka. Aš patyriau daug daugiau. Stebėti žmones, praradusius žmogiškumą, kuo gali tapti, negalėdamas pamaitinti savo vaikų, – tai šokiruoja.

Iš pradžių maniau, kad vietos žmonės kvaili – elgiasi nelogiškai, neracionaliai, emocionaliai. Man atrodė, kad, jei jie nusiramintų, galėtų išspręsti savo problemas. Bet, aišku, man bepigu kalbėti, nes buvau tokioje valdžios pozicijoje, buvau valgydinamas tris kartus per dieną, o tie žmonės tikrąja to žodžio prasme nieko neturėjo: negalėjo pasigaminti maisto, susikurti laužo, viskas buvo išplėšta, išgrobta. Kai nieko neturi, badauji, kai tavo vaikai badauja, gali padaryti bet ką – daugybę neracionalių dalykų“, – prisiminimais dalijasi pašnekovas.

– Kaip paveikia tokia patirtis? Kokią įtaką tie mėnesiai Irake turėjo jūsų gyvenimui?

– Į galvą ateina trys dalykai. Gyvenime nebuvau patyręs tiek adrenalino. Ten kasdien manai, kad mirsi. Žmonės to nepastebi, nes tu ir pats tuo metu to nesuvoki. Elgiesi taip, kaip esi apmokytas, nori daryti gerai tai, ką darai, dėl savęs ir dėl komandos.

Teko dėti labai daug pastangų, kad galėčiau adaptuotis prie normalaus gyvenimo. Tai tarsi hedonistinė adaptacija, kai esi pripratęs prie tam tikrų dalykų, ir jiems dingus sunku tvarkytis.

Kitas dalykas – kai grįžau į Europą, supratau, kad taisyklės buvo labai svarbios. Buvo toks nutikimas Londone. Su tuomete drauge ėjome į kino teatrą pažiūrėti filmo. Yra tokia sistema: kai kino teatre yra daug vietų – dega žalia šviesa, kai pusiau užimta – geltona, kai viskas užimta – raudona.

Patirtis parodė, kad žmogus gali pakeisti tam tikrus dalykus, bet to vis tiek nepakanka.

Kol degė žalia, visi buvo patenkinti, laukė eilėje. Kai užsidegė geltona – žmonės pradėjo po truputį brautis į priekį, tada eilė suiro ir vietoj jos atsirado didelė grupė žmonių. Normalus žmogus, kuris ką tik negrįžo iš Irako, sakytų: „Ai, tiek to, einame išgerti kavos ir ką nors kita nuveikti.“ Bet man nesąmoningai tai atrodė lyg civilizacijos griūtis (juokiasi).

Ir trečias dalykas – gal ne visų reakcija būna tokia pati, bet sugrįžus man atrodė, kad visi tie dalykai, dėl kurių žmonės nerimauja – pavyzdžiui, vėluojantis atlyginimas ir pan., yra visiškai nesvarbūs.

– Kaip jums pačiam atrodė – ar galima ten ką nors pakeisti?

– Geras klausimas. Aš su dideliu užsidegimu jaučiau, kad galiu pakeisti dalykus. Tikėjau, kad britų kariuomenė gali kažką pakeisti. Buvo didelis smūgis suprasti, kad, deja, ne. Mūsų net neturėjo ten būti. Prieš vykstant į Iraką vyko balsavimas. Iš keturių šimtų kapitonų ranką dėl vykimo į Iraką pakėlė tik keli. Taigi britų kariuomenė dar prieš vykdama ten manė, kad tai nėra gera mintis. Tačiau, kai ten nuvyksti, iš tiesų bandai pakeisti dalykus.

Istorijų ir nutikimų – daugybė. Pavyzdžiui, išsprendėme degalų paskirstymo problemą, dėl kurios net buvo kilusios mirtinos riaušės: buvo vasara, beveik 50 laipsnių karščio, vilki uniformą, šalmą ir jauti, kaip per nugarą tiesiog žliaugia prakaitas, o oro kondicionieriai, kurių generatoriai priklausomi nuo degalų, neveikė. Tas beprotiškas karštis ir neveikiantys kondicionieriai kėlė masinį pyktį. Mums pavyko šią problemą išspręsti, už tai net buvau apdovanotas medaliu.

Taigi patirtis parodė, kad žmogus gali pakeisti tam tikrus dalykus, tačiau to vis tiek nepakanka.

Asmeninio archyvo nuotr./Joe McMahonas Irake
Asmeninio archyvo nuotr./Joe McMahonas Irake

– Jūsų patirtis išties nepaprasta, o patyrimai Irake paskatino imtis plunksnos. Būtinai pakalbėsime ir apie dvi jūsų jau išleistas knygas, bet prieš tai papasakokite, kaip atsidūrėte Lietuvoje? Kada ir kokiomis aplinkybėmis čia atvykote pirmą kartą?

– Dubajuje iš viso praleidau dešimt metų. Paskui vykau pagyventi į Singapūrą, o tada – į Paryžių. Buvau pasiilgęs kultūros ir pavargęs nuo sukurtų miestų, kurie neturi jokios istorijos. Taigi gyvenau Paryžiuje puikiame bute, bet neturėjau draugų, nes buvau neseniai čia persikėlęs. Ir kartą mane supažindino su lietuviu Egidijumi.

Jis, priešingai, turėjo draugų, bet neturėjo vietos, kur galėtų surengti vakarėlį (juokiasi). Paklausė manęs, galbūt galėtume tai padaryti mano bute? Atsakiau: „Žinoma!“ Taigi nuo tada apie porą metų pas mane rengdavome kugelio vakarėlius, aišku, kugeliui būdavo skiriama apie 20 minučių, o paskui – šokiai, dainos, buvo tikrai nuostabu!

Bendraudamas su lietuviais pastebiu, kad dauguma jų nesupranta, kokia nuostabi yra jūsų šalis.

Per tą laiką susipažinau su daugiau lietuvių, ilgainiui jie ėmė kviesti mane atvykti į Lietuvą. Man ji iškart paliko didelį įspūdį. Beje, bendraudamas su lietuviais pastebiu, kad dauguma jų nesupranta, kokia nuostabi yra jūsų šalis.

Pirmą kartą čia atvykau gal prieš ketverius metus, paskui atvykdavau vis dažniau, paviešėdavau vis ilgiau. Pajutau, kad tapdavo labai liūdna, kai reikdavo išvažiuoti, tad prieš pusantrų metų nutariau čia persikraustyti ir išsinuomojau butą.

– Tiesiog taip ėmėte, sumanėte ir atsikėlėte?

– Taip. Man labai pasisekė, galiu dirbti nuotoliniu būdu, kartais, kai reikia, vykstu į trumpas keliones. Mano gyvenimas buvo gana įtemptas. Dubajuje, Singapūre, net Paryžiuje viskas sukosi greitu tempu, nes tai – dideli miestai.

Lietuvą iškart įsimylėjau, tik į ją atvykęs. Čia radau ramybę, kurios ilgai ieškojau. Kai kuriems lietuviams tai atrodo nuobodu. Bet man – visai nenuobodu: aš čia buriuoju, žvejoju, triskart per savaitę einu į bokso treniruotes, darau daug kitų dalykų.

Asmeninio archyvo nuotr./Joe McMahonas (dešinėje)
Asmeninio archyvo nuotr./Joe McMahonas (dešinėje)

– Gaila tik vieno, kad mūsų šalyje nėra kalnų.

– Žinot, kas juokingiausia, aš labai myliu kalnus, bet jei jie čia būtų, negalėčiau ramiai sėdėti ir ilsėtis. Eičiau į juos, bėgiočiau, laipiočiau uolomis, slidinėčiau – tai dariau gyvendamas Šveicarijoje. O dabar jaučiuosi ramus – labai geras jausmas.

– Užaugote ir nemažą dalį savo gyvenimo praleidote Šveicarijoje. Kodėl negrįžote gyventi ten?

– Mėginau. Per tiek metų ir patirčių tu taip smarkiai pasikeiti, kad grįžti namo tampa labai sunku. Aš tikrai ketinau grįžti namo į Šveicariją. Grįžau, pagyvenau pusantrų metų ir pajutau, kad niekaip nepritampu, jaučiausi autsaideris, labai vienišas. Per tuos ilgus metus pasikeičiau ne tik aš, bet ir kiti žmonės.

O čia išeina tokia puiki pusiausvyra. Esu užsienietis, bet jaučiuosi labai šiltai priimtas. Suprantu lietuvius, kai sako, kad nebegali grįžti čia gyventi, nes smarkiai pasikeitė ir jie, ir aplinka, ir sunku vėl pritapti.

Per tiek metų ir patirčių tu taip smarkiai pasikeiti, kad grįžti namo tampa labai sunku.

Žinote, svarbiausia yra žmonės. Ne veltui sakoma, kad gali turėti visus pasaulio pinigus ir vis tiek nesijausti laimingas. Aš tikrai neturiu visų pinigų (juokiasi). Yra žmonių, kurie sako, kad jiems nereikia kitų, jie vieni gali plaukti aplink pasaulį, nors, manau, net tada jiems vis tiek reikia žmonių, ryšio. Kai gyveni svetur, užsiimi skirtingomis veiklomis, prarandi tą ryšį, net su savo šeima.

Pavyzdžiui, negalėdavau savo mamai pasakoti apie visą karinę patirtį, nes tai jai būtų kėlę siaubą. Aš pats jausdavau stresą, bet niekad nejaučiau baimės. Apima keistas jausmas, kai grįžti namo pas artimuosius ir jų akyse matai tą baimę, matai, kad jie išsigandę. Jie tavo patirtį mato visiškai kitu kampu. Ir jei tu jiems papasakotum, kaip viskas vyksta iš tiesų, jie to nesuprastų. Todėl negali taip paprastai su jais apie tai kalbėtis, o tada ir pajauti atotrūkį.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Joe McMahonas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Joe McMahonas

– Taigi turėdamas visas galimybes išsirinkti bet kurią pasaulio šalį, vis dėlto pasirinkote Lietuvą. Be to, kad, kaip sakėte, čia atradote ramybę, kas jus dar patraukė ar vis dar traukia čia likti?

– Į šį klausimą išties labai sunku atsakyti. Labai dažnai jo sulaukiu, ir, kai anksčiau mėgindavau atsakyti, sulaukdavau tokios reakcijos: „Aha, bet tu čia dar nežiemojai.“ (juokiasi) Aš daug kur buvau ir bandžiau gyventi: Dubajuje, Singapūre, Paryžiuje, Kolumbijoje, Islandijoje, aš tikrai ieškojau tos vietos.

Ką galiu pasakyti apie Lietuvą? Čia kažkas sklando ore. Prieš keletą metų buvau apsistojęs viename name prie ežero Trakuose ir tada sau pasakiau: čia yra ta vieta. Kitiems tai atrodo nuobodu, bet mano gyvenime ir taip daug įtampos, intensyvaus darbo, tad čia man viskas įgauna atsvarą.

Asmeninio archyvo nuotr./Joe McMahonas (kairėje) Lietuvoje
Asmeninio archyvo nuotr./Joe McMahonas (kairėje) Lietuvoje

Čia turiu ir mėgstamų veiklų, ir draugų. Žmonės labai draugiški ir mieli, juokingiausia, kad dažnai girdžiu juos sakant: „Mes nesame labai draugiški.“ Tada atsakau: „Na, tu esi, o tai jau gera pradžia.“ (juokiasi) Kai esi užsienietis, natūralu, kad žmonės tavimi domisi, to sulaukiu ir aš.

Bet man čia viskas patinka. Gamta – stulbinanti, žvejoti įmerkus kojas į upę man yra visiška meditacija. Ir lietuviai neįtikimai susiję su gamta. Jūs išeinate pasivaikščioti į mišką, renkate uogas, grybus – mane tai žavi.

Buvome su draugais Palūšėje, naktį plaukėme baidarėmis, buvo tamsu, lijo, pūtė stiprus vėjas, o kompanija tiesiog ėmė dainuoti lietuviškas dainas vidury ežero! Argi tai ne nuostabu?!

Kalbant apie socialinį gyvenimą – jis taip pat verda. Turiu savo mėgstamą barą Užupyje. Man patinka gyventi visavertį gyvenimą, viską patirti maksimaliai. Taigi vieną akimirką žvejoji, paskendęs ramybėje, kitą – užsuki į barą, kuriame gausu ekcentriškų, labai protingų žmonių, susiduriančių su sunkiu menininkų gyvenimu.

Asmeninio archyvo nuotr./Joe McMahonas Lietuvoje
Asmeninio archyvo nuotr./Joe McMahonas Lietuvoje

– Būtent Lietuvoje baigėte rašyti pirmąją savo knygą ir parašėte antrąją. Kaip susiklostė, kad ėmėtės plunksnos?

– Apie rašymą galvojau daug metų. Taip pat daug mąsčiau ir apie religiją. Anksčiau eidavau į liuteronų bažnyčią, bet gana greit susivokiau, kad visa tai neturi jokios prasmės. Kai žiūri į realybę, dalykus, kuriuos patiri, supranti, kad religija nieko nepaaiškina, kodėl blogi dalykai nutinka geriems žmonėms, o geri – blogiems.

Savybę daug galvoti, mąstyti paveldėjau iš savo tėvo. Taigi minčių galvoje visada buvo daug, bet jos niekad nesuguldavo ant popieriaus, o Irakas buvo geras spyris į sėdynę. Man buvo sunku suvokti nesėkmę, kurią karas atnešė skurdo paveiktoms bendruomenėms, tai pastūmėjo mane rašyti apie mokslo, religijos, romantikos ir kovos mišinį, kuris kyla tokiose vietose.

Pirmąją knygą pradėjau rašyti dar gyvendamas Dubajuje, dariau tai keliaudamas motociklu po Iraną, Armėniją, Sakartvelą, daug laiko tam skyriau gyvendamas Paryžiuje ir galiausiai po penkerių metų užbaigiau ją tame namelyje Trakuose.

Asmeninio archyvo nuotr./Namas Trakuose prie ežero, kuriame Joe užbaigė savo pirmąją knygą
Asmeninio archyvo nuotr./Namas Trakuose prie ežero, kuriame Joe užbaigė savo pirmąją knygą

– Apie ką pasakojama jūsų knygose?

– Pirmoji knyga, kurią pavadinau „Face of God“ (liet. „Dievo veidas“), yra filosofinis mokslinės fantastikos romanas. Joje tyrinėjami klausimai apie žmogaus likimą, religiją, sąmonę ir ateitį, ką reiškia būti žmogumi.

Per daug neatskleidžiant, veiksmas vyksta Preiloje, knygoje daug herojų lietuviškais vardais. Preiloje yra labai galingas kompiuteris su dirbtiniu intelektu, kuris iššifruoja tikrovę ir paaiškina mums, kas tai yra, kas iš tiesų vyksta.

Tas kompiuteris aptinka radijo dažnį, kuris trikdo realybę. Tai tarsi likimas, bet kontroliuojamas likimas. Į tai galima pažiūrėti iš kelių perspektyvų: galbūt tai Dievas kišasi, galbūt kokia kita būtybė, o gal tai tiesiog realybė, kaip mes ją suprantame.

Joje tyrinėjami klausimai apie žmogaus likimą, religiją, sąmonę ir ateitį.

Moteris, vardu Ieva Lukšaitė, ir vaikinas, vardu Mike'as Nashas, iš esmės stengiasi sustabdyti tą mechanizmą, išlaisvinti save iš tos realybės gniaužtų.

Antroji knyga vadinasi „The Fourth Stage“, ji yra pirmosios knygos tęsinys. Joje – tie patys herojai, tik vyksta kiti dalykai. Nenoriu pasakyti per daug, bet, kai perskaitai pirmą knygą, atrodo, lyg skaitytum kažką labai antireliginio, tačiau, kai perskaitai abi, viskas susibalansuoja.

Beje, knygų viršelius sukūrė lietuvė grafikos dizainerė Gražina Grei. Štai antrosios knygos viršelis padarytas sujungus tūkstančius gamtos nuotraukų. Ši įtaigi grafika atspindi pagrindinę knygos temą, kad technologijos formuoja mūsų supratimą apie mus supantį pasaulį, kartais nukreipdamos mus klaidingu keliu.

Asmeninio archyvo nuotr./Joe McMahono antrosios knygos „The Fourth Stage“ viršelis
Asmeninio archyvo nuotr./Joe McMahono antrosios knygos „The Fourth Stage“ viršelis

Pradėjau rašyti ir trečiąją knygą, joje veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metais, bet iš esmės vyrauja tos pačios temos – apie realybę, buvimą joje. Manau, šiai knygai prireiks kokių šešerių metų.

– Parašyti knygą nėra taip paprasta. Kaip jums sekėsi?

– Taip, tai išties atima labai daug laiko, bet tai buvo puiki patirtis. Tai tarsi sudoku – jei vienas skaičius neatitinka, viską turi pakeisti. Išties sudėtinga. Nuostabiausias dalykas – kad tu gali papasakoti pasauliui, kas sukasi tavo galvoje. Iš kitos pusės, baisu, nes, jei žmonės manys, kad knyga kvaila ar nieko verta, tai tarsi bus ir tavęs vertinimas.

Pamenu, kai pirmą kartą nusiunčiau tekstą peržiūrėti redaktorei, gavus iš jos laišką, mano širdis ėmė smarkiai plakti. Atsidaręs jį pamačiau pirmąjį žodį: „Vau!“ Buvo gera pradžia, bet tai nereiškia, kad jaučiau palengvėjimą, priešingai, visą laiką nerimavau, kokia ta knyga pasirodys skaitytojui.

Tiesa, norėčiau šias knygas išversti į lietuvių kalbą, tik kol kas dar nepavyko to padaryti.

Neturiu nė menkiausios priežasties, kodėl turėčiau palikti Lietuvą. Man ši šalis – nuostabi.

– Džiugu, kad Lietuvoje radote ramybę ir laiko rašyti knygas. Kalbant apie planus – ketinate čia pasilikti visam laikui?

– Taip.

– Tikrai?

– Taip. Planuoju čia likti. Niekada nežinai, kas gali nutikti, bet kol kas neturiu nė menkiausios priežasties, kodėl turėčiau palikti Lietuvą. Man ši šalis – nuostabi. Čia jaučiuosi labai laimingas.

Ir dar vienas dalykas – čia yra keturi metų laikai. Dubajuje pragyvenau dešimt metų be jokių metų laikų. Kai jų nėra, supranti, kokie jie svarbūs ir nuostabūs. Nėra nieko geriau, kaip žiemos popietę sėdėti namuose vilkint pižamą ir valgyti sriubą – tokiomis akimirkomis jaučiuosi tiesiog puikiai (šypsosi).

– Ką veiksite likusią vasarą?

– Buriuosiu Trakuose, aplankysiu Estiją, vyksiu į Nidą. Prieš keletą savaičių planavau skristi į Šveicariją aplankyti mamos, bet skrydžiai buvo atšaukti. Nesiveržiu kažkur keliauti, nes, tiesą sakant, esu pavargęs nuo kelionių. Tad tiesiog mėgausiuosi buvimu čia (šypsosi).

– Ką gi, labai ačiū jums už pokalbį, gražios vasaros ir gero gyvenimo Lietuvoje!

Komentarai: 16

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis
Skanumėlis

Šiuolaikiškos studijos

Video

00:48
22:41
00:29

Esports namai

URBAN˙/

MySugr

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką