– Bet juk tai pavojinga!
– O gal čia tikras džentelmeniškumas? Juk tuos pedalus galima paminkyti ir viena – kaire – koja. Gal ji išvis nevairuoja? Žmonės mėgsta kurti istorijas, dėti pliusus ir minusus. Turime labai daug ancient prejudices, pirminių įsitikinimų, ir – ne pozityvių.
– Dažnai su jais susiduri?
– Nuolat. Štai Švedijos ambasadorei pasiuvau suknelę. Net artimiausi draugai nepatikėjo, kad ji – mano: „Kokia graži suknelė! Bet ji turbūt – ne Daivos. Ne, Daiva taip negalėtų.“ Vaikštau ir galvoju: žmonės netiki, kad galiu padaryti gražiai. Turi kažkokių įsitikinimų, kokia esu, ir nebemato nieko kita. Pasiuvome vienai damai ponių kailinukus. Pričiuožia kita: „Tai jau čia iš Italijos, pas mus taip niekas nesugeba.“ – „Kodėl? Jie – Urbonavičiūtės.“ – „Negali būti!..“ Turiu dabar klientę, kuri dešimt metų vaikščiojo pro „Zorazą“ ir svajojo, kad pas mane ateis ko nors siūtis ar bent pabendrauti. Ir vis nedrįso. Aišku, nieko gera. Bet gal ir gerai, kai turi tokį keistą įvaizdį.
– Kuris atbaido? Ar tai reiškia, kad darbų turi daugiau, negu reikia?
– Sakau: kas ryte paskambina pirmas, tas pirmas atsistoja į eilę. Visko nespėju.
TAIP PAT SKAITYKITE: Londone kurianti menininkė Paulina Pukytė: „Aš nenoriu būti jokiame gete“
– Tai nesi iš tų, kurios gali savaitę ieškoti užtrauktuko?
– Yra buvę atvejų, kad dėl užtrauktuko į Italiją ir į Rygą specialiai važiavau. Bet retai kada galiu pasiųsti penkis žmones jo ieškoti ar pati patikrinti penkias vietas. Visada visko reikia greitai, ilgos paieškos – prabanga... Pavyzdžiui, vakar man skambina klientė, o aš negaliu atsiliepti, kalbuosi vis su kitu žmogumi. Įsijautęs į vieną, negali iškart persimesti prie kito. Nesu ta, kuri užsidaro namie, viską apmąsto, nupiešia ir tada jau eina į viešumą. Kai yra klientų, turi viską daryti vietoje: šnekėti su jais, gerti arbatą, čia pat kurti projektus.
– Kokią grąžą duoda tas darbas? Galėtum nusipirkti savo suknelę?
Turbūt iš vargo ar iš skurdo atėjo supratimas, kad vienas kokybiškas daiktas yra geriau už šimtą kažkokių. Dėl to kuriu stilingus rūbus, bet ne madingus.
– Jei nebūčiau dizainerė, turbūt dirbčiau vadovaujamą darbą, kur galėčiau vaikyti kitus, ir nusipirkčiau. Savo suknias siuvu iš labai gerų, ilgaamžių medžiagų, tie daiktai nenusidėvi dešimt metų. Turbūt iš vargo ar iš skurdo atėjo supratimas, kad vienas kokybiškas daiktas yra geriau už šimtą kažkokių. Dėl to kuriu stilingus rūbus, bet ne madingus. Matei filmą „Amžinai stilingos“? Ten aštuoniasdešimt vienų metų močiutė sako: „Aš niekada nenorėjau būti madinga – norėjau būti stilinga“, ir kaip atrodo! Bet pagal tai, ką darau, suprantu, kad laiką lenkiu trejais metais.
– O jei pasakyčiau, kad manęs ta aiškiaregystė neįtikina?
– Bet taip yra! Užsivelku naujus kailinius, ir niekas nepastebi. Vaikštau metus, antrus. O trečią žiemą staiga pasipila komplimentai: „Kokie kailiniai! Kur gavai? Ir aš tokių noriu!“ Suknelę kažkokią turėjau, turėjau, turėjau. Niekam ji nerūpėjo. Ir trečiais metais staiga visi ėmė pastebėti, kokia tai puiki suknelė. Taip ir skaičiuoju.
– Tavo kūryba tokia, kad nelabai suprasi – esi provokatorė ar romantikė.
– Problema, kad noriu ir to, ir to: gražios, saldžios, o kartais – konceptualios provokacijos. Reikia nustebinti save. „Burda“ kostiumėlius visi mokame siūti, ir mano mama siuvo iš tų lekalų. Gal todėl ir esu labiau eksperimentatorė, nes atkratė klasikiniai kostiumėliai. Aš kuriu klasiką, bet modifikuotą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Marina Abramovič: menininkė, vilkinti „Givenchy“
– Tau gyvenime užtenka romantikos?
– Kai neužtenka, susirandi. Tokios romantikos kaip vakarienė žvakių šviesoje aš nemėgstu. Išvis dabar mano žodynas susiaurėjo ir termino „romantika“ jame nėra. Yra „gėris“, yra „dovana“. Jau metus darau puokštes bažnyčiai, ir man tai – dovana: kad išmokau tą daryti, kad gražiai sudėlioju. Giedu bažnyčios chore – tai irgi dovana. Švedijoje tokie chorai labai populiarūs: žmonės eina į mišias kaip į koncertą. O Lietuvoje mūsų „Langas“ – vienintelis, kuris gerai atlieka liturginę muziką.
– Kaip čia taip staiga sumanei dainuoti?
– Taigi baigiau dvarionkę, turiu rimtą muzikinį išsilavinimą. Labai gerai, nes choras – visai kita aplinka, kiti žmonės. Jie nesėdi baruose, nenusigėrinėja. Aš irgi nesėdžiu: koncertuoju, šoku lindihopą. Dabar geležinkelininkams darau interjerą, tokią prabangią salę, kad Vilnius būtų kaip Londonas. Gyvenu retro pasaulyje. Kaip sakė mano draugė, grįžusi iš Maltos: „Noriu išmokyti žmones gražiai gyventi.“ Aš irgi noriu. Juk užtenka vienos sienos su gėlėtais tapetais, ir jau kai kas keičiasi. Tarkim, pasirenki tapetus, kurie buvo sukurti 1890 m. Williamo Morriso: jis iš pradžių dekoravo kažkokios hercogienės rūmus Londone, o paskui jau ėmė juos tiražuoti. Kai yra tokia istorija, ta kultūra, jos aura ateina pas tave.
– Kada nors nepasitiki savimi?
Kad būtum menininkas, turi būti labai drąsus. Pristatai publikai savo kūrinį. O paskui midnight trolls rašo, tave juodina ir niekina.
– Kai pradedu abejoti, suprantu, kad dar niekur nesu mačiusi tokio daikto. Tada ir imu galvoti, gerai tai ar blogai, nes nėra jokių kriterijų, kuriais pasiremtum. Tai – sunku. Žmonės netolerantiški. Kad būtum menininkas, turi būti labai drąsus. Pristatai publikai savo kūrinį. O paskui midnight trolls rašo, tave juodina ir niekina. Didžiojoje Britanijoje dabar priimtas įstatymas už negražius žodžius traukti baudžiamojon atsakomybėn. Pavyzdžiui, kas nors sukūrė filmą, visi puola, kad tas filmas – negeras. Žmogų reiktų pagirti jau vien už tai, kad jis ryžosi imtis naujo projekto, kad jį pabaigė. O kai gauni per galvą, gali prarasti pasitikėjimą. Aš dabar gyvenu su pozityvumo aura. Mano kaimynė dirba Anglijos ambasadoje, ji visada šypsosi. Sakau: „Matyt, tave pakeitė tas darbas.“ Britai iš tiesų turi gerą savybę – stengiasi, kad žmogui su tavimi būtų gera.
– Žiūriu, simpatizuoji anglams?
– Praėjusią vasarą dalyvavau labai gražiose vestuvėse, kaip filme. Pusė svečių buvo britai, nes nuotaka – lietuvaitė, o jaunikis – anglas. Tos vestuvės nebuvo prabangios, ir publika – įvairi, bet vien pažiūrėti, kaip tie vyrai vaikšto su kostiumais, o damos – su skrybėlaitėmis, buvo didelis malonumas. Jaučiausi kaip užsienyje. Visada taip vertinu: jei savijauta labai gera, sakau, kad jaučiuosi kaip užsienyje. Taip, mano svajonių šalis – Anglija; „Pomirtiniai Pikviko klubo užrašai“: pilys, baliukai, pievutės, į kurias sminga kulniukai... Maniškiai gal ir nesmigtų, aš ten gal būčiau vyriškis.
– Truputį nusileiskime į žemę. Tikrai skalbi su ūkiniu muilu?
– Kartą buvau sodyboje, kur šeimininkas labai rūpinosi ekologija ir norėjo, kad skalbčiau su tuo muilu. Bet madoje aš tikrai naudoju senovinius metodus, daug ką darau rankomis. Aišku, ne aš – kankinu savo siuvėjas. O žmonės nesupranta, kodėl tu tiek sėdi. Atsiranda tokių, kurie sako: „Tai jūsų nekompetencija, jei negalite išsiversti su vienu primatavimu.“ Neva Tailande išvis be primatavimo galima nusipirkti kostiumą, kuris kainuoja 200 litų. Sakau: „Parodykite man jį.“ Čia kaip tame anekdote apie žydą, kuris siuvo kelnes. Vaikščiojo, vaikščiojo žmogelis pas jį matuotis, daiktą gavo tik po 7 mėnesių. Ir stebisi: „Dievas pasaulį sukūrė per 7 dienas, o tau kelnėms prireikė 7 mėnesių.“ – „Bet tu pažiūrėk, koks tas pasaulis ir ko-o-o-kios kelnės!“
TAIP PAT SKAITYKITE: Reta paukštė Iris Apfel
– Spauda tave apibūdina kaip itin religingą. Patinka tokia charakteristika?
Tikėjimas – mano sąmonės dalykas, mano asmeninis išgyvenimas. Taip, jis mane veda, taip, man padeda.
– Ji – mūsų visuomenės įprotis klijuoti etiketes. Tikėjimas – mano sąmonės dalykas, mano asmeninis išgyvenimas. Taip, jis mane veda, taip, man padeda. Taip, aš tikiu, kad jei Jėzus Kristus prisikėlė, tai prisikelsiu ir aš. O kai numirsime, pažiūrėsime, kas buvo teisus... Mes gyvename krikščioniškoje kultūroje, ir menininkai visais laikais tarnavo Dievui. Gyvenu bažnyčių mieste, kur gotika, barokas ir t. t. Žmonija būtų visai nuskurdusi dvasiškai, jei ne bažnyčių freskos, skulptūros, kiti jose sukaupti kūriniai. Įsivaizduok kokį XVI amžių. Baudžiauninkai vargsta, gyvena lūšnose, neturi gražių daiktų, negali jų nusipirkti. Bet jie sekmadieniais eina į bažnyčią, kurią mecenavo jų ponas, ir tų baudžiauninkų sielos keičiasi.
– O dabar?
– Dabar klausausi tokio airio Hoziero dainos „Take Me to Church“. Jam svarbiausia – meilė; jam Dievas ir yra meilė. Tačiau jis nenori priklausyti jokioms organizacijoms, kad niekas nediktuotų, kaip reikia elgtis. Visi bijo, kad jiems kas nors ką nors nurodinės. Bet dešimties Dievo įsakymų nepaisymas veda į pražūtį. Į tai reiktų žvelgti kaip į madą. Madą juk irgi lemia realijos: ilgi sijonai – skurdas; trumpi sijonai, prižiūrėtos kojos – prabangiai gyvenanti visuomenė. Elegancijos proveržis būna tada, kai viskas gerai, kai žmonės gyvena pasiturimai. Prasidėjus karams, automatiškai atsiranda medinės pakulnės, iš milinių siuvami paltai, būna viena suknelė visiems atvejams. Hipių įvaizdis, jų seksualinė laisvė buvo protestas prieš Vietnamo karą, rimto kario įvaizdį. Tačiau nuo klumpių išsiklaipė kojos, nuo to gyvenimo gamtoje nukentėjo oda ir plaukai, nuo narkotikų visi mirinėjo. Bet kokia netvarka smukdo žmogų. Jei pažaboji savo žemus instinktus, kuri civilizaciją. Jei ne – tiesiog degraduoji.
– Ar ne bažnyčioje susipažinai su savo vyru?
– Taigi, kad bažnyčioje! Viskas – per Bernardinus. Jis dar mane davatka pavadino: ko aš čia kiekvieną sekmadienį vaikštau. Bet ir jis lankydavosi.
– Jis – buvęs ar esamas?
– Oficialios skyrybos buvo, bažnytinių nėra. Gyvename atskirai. Vyras stengiasi bendrauti su sūnumi pagal išgales. Net nežinau, ką dar pasakyti. Aš visai pamiršau tas nesąmones. Jau tiek prisinervinau, kad užtenka. Yra vaikas, stengiuosi juo rūpintis. Turiu kurti, siūti gražias sukneles, duoti tau intervą, dar – dėstyti, kitus šviesti, dar – nueiti į filmą.
– Kas kaltas, kad žmonės skiriasi? Tu, jis, aplinkybės?
– Aš kalta tik tiek, kad ko ieškojau, tą gavau. Jis – nesubrendęs. Tas mane ir patraukė. Nenorėjau nuobodaus vyro. O pasirodo, auginant vaikus reikalingi būtent tokie. Galiausiai, niekas manęs nemokė, pagal kokius kriterijus rinktis vyrą. Ir dabar yra tokių, kurie siūlosi manimi rūpintis ir aiškina, kad aš – gražiausia pasaulyje moteris. Man jau iš karto nyku… Žinai, kaip sakoma? Su vyru turėtų būti ne gėda, nebaisu ir nenuobodu. Atėjo momentas, kai ta schema subyrėjo, kai Skomantas jau nenorėjo būti man įdomus. Kol prioritetas yra draugai ir jo asmeninis gyvenimas, kol jis iš to gauna satisfakciją, jo pozicija nėra būti šeimoje. Išvis, kai gyvena du menininkai, vienas turi aukotis. Yves’as Saint Laurent’as turėjo ilgametį partnerį, su kuriuo dirbo, bet vis tiek gyveno atskirai. Nes šeimoje turi pamiršti save. Aš ir aukojausi. Kol suveikė savisaugos instinktas.
TAIP PAT SKAITYKITE: S.Maslauskaitė-Mažylienė: „Norisi, kad viskas būtų paprasta ir aišku“
– Tai atsisveikinote tavo iniciatyva?
– Taip, trauktis nutariau aš. Nes buvo problemų, kurių negalėjau išspręsti viena, be kitos pusės noro.
– Džiaugiuosi, kad nesi panaši į nelaimingą moterį.
Man dabar labai gera. Nežinau, kaip bus rytoj, bet dabar yra taip.
– Man dabar labai gera. Nežinau, kaip bus rytoj, bet dabar yra taip. Vaikas žino, kad turi tėvą, o gyventi su juo – kam man reikia? Ne Veronikos laikai. Mano draugė viena augina tris vaikus. Santuoka mane pakeitė, daug ko išmokau, daug ką vertinu kitaip. Patobulėjau. Kai darai mankštą, irgi skauda raumenis, bet paskui skausmas praeina, o tu atrodai gražiau. Nesakau, kad man lengva. Bet – ne Donbasas, kur vyras nužudytas ar kariauja, o aš sėdžiu angare nėščia ir su mažu vaiku. Skomantas vežė labdarą į Ukrainą ir pripasakojo baisių dalykų. Kai paklausai, kas ten vyksta, savos bėdos atrodo nerimtos. Čia dar gali ir apie grožį pasvajoti, ir apie kašmyrus. Labai padeda žmonės, Bernardinų bendruomenė: pamatai, kad ne viena taip gyveni. Kad ta problema ne asmeninė, ji – pamatinė: šeima – ne vertybė. Miesto kultūra, jo barai, kavinės – skirta ne šeimai. Retas vyras atsispiria.
– Nekankina nemiga, nerimas, stresas? Atrodai taip, lyg žinotum jaunystės receptą.
– Taigi chore dainuoju! Jis pašalina visus stresus. Ir vaikas jaunina: kuo vyresnė mama ir mažesnis vaikas, tuo tai mamai geriau.
