-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Dinastija: Abu tokie spontaniški!

Tapytojas Arūnas Žilys ir jo dukra grafikė Ugnė – temperamentingos natūros. Abu gali klausytis Bobo Dylano, iki paryčių šėlti naktiniuose klubuose, mėgautis ta pačia virtuve, aistringai reaguoti į vienas kito nuomonę, tačiau niekada jųdviejų nepamatysi studijoje prie to paties paveikslo.
Arūnas Žilys, Ugnė Žilytė
Arūnas Žilys, Ugnė Žilytė / Gedmanto Kropio nuotr.
Temos: 1 Menas

Arūnai, ar Ugnė šiandien dažna viešnia jūsų namuose-studijoje?

Arūnas: Ji ir anksčiau nebuvo itin dažna viešnia, nes kai su Ugnės mama, savo pirmąja žmona (scenariste, televizijos žurnaliste Egle Baikštyte, aut. past.), išsiskyriau, dukrai buvo vos ketveri. Eglei ištekėjus už estų režisieriaus, dramaturgo, nūnai verslininko Hugo Aderio, Ugnė augo naujoje šeimoje, o aš vedžiau dabartinę savo žmoną Virginiją, architektę. Su ja sugyvenome sūnų Joną, tad savaime suprantama, kad su Ugne matydavomės gana retai, nors jos mama palaikyti ryšį visąlaik labai skatino. Tačiau intensyviausiai bendraujame pastaruoju metu. Kita vertus, gal čia ir lekiančio laiko korekcijos: kai sensti, imi prisiminti ir branginti tai, ką kažkada buvai užgyvenęs, nori kuo daugiau valandų praleisti su tais, kam jų galbūt pašykštėjai jaunystėje. Niekada neverkšlenau dėl bėgančių metų, tačiau neseniai nusprendęs parduoti savo motociklą, gražuolį chopperį, supratau: sulaukiau dienų, kai jis vis dažniau ir ilgiau užsibūna garaže...

ARŪNAS: Kai sensti, imi prisiminti ir branginti tai, ką kažkada buvai užgyvenęs, nori kuo daugiau valandų praleisti su tais, kam jų galbūt pašykštėjai jaunystėje.

Ugnė: Tėvas pastaruoju metu vis dažniau manęs pasiilgsta. Rečiausiai matydavomės paauglystės laikotarpiu: tiek mano, tiek Jono. Todėl mus aplenkė santykiai „tu – mano tėvelis, aš – tavo vaikelis“. Atrodo, kad vėl susitikom kaip seni geri draugai, pagaliau – kolegos. Kai šiandien iš aplinkos išgirstu: „Taigi tu – žymaus tėvo dukra.“, net susigūžiu, nes Arūno Žilio autoritetas manęs niekada neslėgė. Juolab kad visi trys esame suaugę žmonės. Nieko stebėtino mus visus tris pamatyti, pavyzdžiui, kokiame nors naktiniame klube. Sulaukęs šešiasdešimties, tėvas tiesiog buvo ištemptas panaktinėti po Vilnių, nes kiek gali bohemiškas gyvenimas virti namuose – arba savuose, arba draugų. Aplankėme vieną naktinį klubą, paskui kitą – trypėme iki ryto, jau ėmiau žvalgytis į laikrodį, o tėtušis žvalus kaip agurkas. Su juo linksmintis gera vien todėl, kad nereikia vienam kito prižiūrėti ir kontroliuoti, – visiškas atsipalaidavimas. Publikos – keli šimtai žmonių, muzikos garsas toks, kad plyšta ausų būgneliai, o jis – it žuvis vandeny. Tiesą pasakius, tokios šėlionės nėra mano stichija, esu kamerinio bendravimo žmogus, o tėvas – gerų kompanijų mėgėjas. 

Ugne, kokį prisimintum ryškiausią vaikystės epizodą?

Ugnė: Ir ne vieną! Pirmiausia tai – pajudėjęs automobilis, o aš jame viena, nes tėvas stabtelėjo gatvėje ir išlipo su kažkuo pasilabinti; kai įšoko atgal, prisimenu tik klaikiai pastėrusį veidą. Kitas vaizdas – ežere sužvejoti vėžiai, kuriuos tėtušis jų žnyplėmis pasikabino ant ausų kaip auskarus... Jis ir dabar taip pasielgtų, net neabejoju, nes gyvenimas Arūnui Žiliui – nesibaigiantis performansas. Kaip gerai, kad jis Virgutę sutiko. Moterį, kuri realų gyvenimą pastato į vietą. 

Ar esate pastebėję, kad su vaikais kartais elgiamės labai panašiai, kaip tėvai elgdavosi su mumis, tarsi juos nevalingai kopijuotume? 

Arūnas: Tokių pavyzdžių apstu, nepaisant to, kad mūsų aplinka itin specifinė: juk esam dailininkų dinastija. Mano abu tėvai buvo dailininkai, ir aš nuoširdžiai godžiai siurbiau tai, ką matydavau namie: kaip piešiamos etiketės, kaip tapomi natiurmortai, peizažai. Nuo penktos klasės nebuvo jokių svyravimų, kokiu keliu per gyvenimą eisiu: M. K. Čiurlionio menų mokykla, paskui – Dailės institutas (dab. akademija). Mane tėvai stengėsi auklėti liberaliai (tiesa, mama neretai būdavo griežtoka), ir aš vaikams neribojau protingos laisvės. Be to, įsitikinau, kad moterys tą laisvę stengiasi pažaboti labiau nei vyrai. Štai stebiu, kaip mano Virgutė, dabartinė žmona, kartais taip susipergyvena dėl Jonelio (Anglijoje jis įsimylėjęs vieną lietuvę), kad net rankomis skėsteli: „Kas bus, jei staiga sumanys tuoktis? Juk dar ne laikas.“ Iš savo tėvo paveldėjau begalinę toleranciją ir diplomatiškumą. Ugnė – kaip tikra ugnis – gali kartais kieno nors suerzinta ar išvesta iš kantrybės imti ir įsiplieksti, o mane sunkiau iš vėžių išmušti. Jonas prie meno nelinko, sykį dar mažo jo paklausiau: „Ar taip nupieštum? Pabandyk...“ Vaikas, matyt, išsigando, be to, ne jo natūrai ištisas valandas kniurpti prie vienos ir tos pačios detalės... 

UGNĖ: Tėvai, prisipažink: tu nori visiems patikti, o aš tik sau – štai esminis mūsų skirtumas!

Ugnė: Kai pirmąsyk įsimylėjau, tėvas turbūt net nežinojo, tačiau reikėjo matyti, kaip karštai ir nepritariamai reagavo Hugo, mamos antrasis vyras, – jis taip mane saugojo, kad tuo metu tikriausiai nebuvo vaikino, kuris jam būtų atrodęs patikimas. Mokydamasi vidurinėje, nors ir retai užsukdavau pas tėvą (ypač po senelių mirties), tačiau pirmas mano įsivaizdavimas dar net nenuvykus į jo namus – tai skambanti muzika (džiazas, bliuzas, lengvas rokas, bet niekada negirdėdavau lietuviško popso) ir dažais kvepianti studija. O prie paveikslo – palinkęs Arūnas Žilys, toks pedantiškas krapštukas. Pastebėjau, kad ir aš tokia pat blusinėtoja, atidi net mikroskopinei detalei. Beje, ir mudviejų muzikinis skonis – kone identiškas: antai klausomės Lou Reedo, garsaus amerikiečių muzikanto, grupės „The Velvet Underground“ įkūrėjo, ir beveik verkiam, tik niekaip nesuprantu, kaip tėvas galėjo praleisti prieš pusantrų metų Vilniuje viešėjusios Laurie Anderson koncertą... Gaila, niekada nebepasirodys prieš šešerius metus anapilin išėjusi džiazo legenda iš Austrijos Joe Zawinulas, vadinasi, jau trečią kartą neteks nueiti į jo koncertą, tvirtai už rankų susikabinus. Net neįsivaizduoju, iš kur mudu su tėvu turim tokį panašų muzikos jausmą? O kūryba skiriamės radikaliai: jis – lengvas, plastiškas, nekonfliktiškas, kaip amerikiečių kritikai yra pavadinę – mitinis siurrealistas (užtat jo darbai patinka kone visoms moterims), aš – griežtesnė, dramatiškesnė. Kai sykį, ilgai susirašinėjusi, laimėjau konkursą eksponuoti parodą vienoje Paryžiaus galerijoje ir ten nuvažiavau, mane pamačiusi šeimininkė net nuraudo ir be galo sutriko, nes... tikėjosi išvysianti autorių vyrą: visąlaik manė, kad susirašinėja su vyriškosios lyties lietuvių dailininku. Tėvai, prisipažink: tu nori visiems patikti, o aš tik sau – štai esminis mūsų skirtumas! (Kvatoja.) 

Gedmanto Kropio nuotr. /Arūnas Žilys, Ugnė Žilytė
Gedmanto Kropio nuotr. /Arūnas Žilys, Ugnė Žilytė

O klasikinis stereotipas, kad merginos išrinktuosius sutinka panašius į tėvus?  

Ugnė: Nemanyčiau, kad mano vyras turi daug panašumų į Arūną Žilį. Juodu vienytų tik tai, kad abu – menininkai, nuoširdžiai atsidavę tam, ką daro, ir abu mažaūgiai mėlynakiai blondinai. Tiesa, mano sutuoktinis Ignas Garla – ne dailininkas, o choro dirigentas, tačiau kai pasineria ir įsijaučia į darbą, neatitrauksi. Susidraugavome dar mokyklos laikais ir iki šiol kartu. Maniškis be galo ramus, santūrus, tikras klasikinės muzikos atstovas – ką jau lyginti su pašėlusiu tėtušiu. Būdami skirtingi, nevaržome asmeninės laisvės, todėl vienas kitam neatsibostame. Ignas niekada nepriekaištauja, jei, rengdamasi parodai, gyvenu dausose, būnu atšokusi nuo realybės, apsikiautusi, nepagaminu valgyti, nors šiaip save laikau gera šeimininke ir gaminti labai mėgstu. Ir mama, tikiuosi, esu neprasta: reikėtų paklausti mano šešiolikmečio sūnaus Augustino (šypsosi). Beje, jis labai panašus į Arūną: palyginus abiejų vaikystės nuotraukas – kaip du vandens lašai. Net kraujo grupė ta pati. Ir piešia sūnus puikiai, nors aštuonerius metus grojo pianinu M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Tai, prisipažinsiu, buvo mano užgaida, nors esu iš tų motinų, kurios priešinasi bet kokiam asmenybės laužymui. Kai kažkas paprašė papasakoti apie geriausią savo draugę, net suklusau – taigi tokios, išskyrus mamą, neturiu; paskui ėmiau save narplioti – kodėl? Greičiausiai dėl to, kad iš prigimties nemėgstu dalytis intymiais išgyvenimais, kaip ir nemėgstu jų klausytis, kai pasakoja kiti.  

Sunku įsivaizduoti, kad dailininkas Arūnas Žilys – jau senelis.

Ugnė: Oi, geriau apie tai nekalbėti (juokiasi). Per savo gimtadienį jis taip suskėlė, kad iš gėdos neturėjau, kur akių dėti. Kai kažkas paklausė, kiek anūkui metų, tėvas leptelėjo: „Gal septyneri...“ Ir kaip toje situacijoje pataisyti, kad Augustinui vis dėlto jau žymiai daugiau? Ir kad jis jau kalba vyrišku balsu, pavyzdžiui: „Mama, duok dešimt litų...“

Arūnas: Prisipažinsiu, kad, kaip senelis, esu labai nusidėjęs apsileidimais. Kažkada paauglystės metais nematydavau Ugnės, o dabar nematau jos sūnaus. Visai nepiktybiškai, tiesiog pernelyg greitai bėga laikas. Kaip suprantu, mudu su Augustinu turim nemažai panašumų: jo mama šiek tiek gyvesnė, mudu su anūku labiau stebėtojai. Dukra sykį atnešė įrašiusi naujausią Bobo Dylano kompaktinę plokštelę; pasirodo, jos sūnus prieš tai gerokai pakritikavo ir paprieštaravo (pats šiuo metu išgyvena „Led Zeppelin“ periodą, o tai, kiek žinau, nebūdinga jo kartai – matyt, paveikė šeimos muzikinis skonis): „Kam tu tą senieną Arūnui rašai, taigi niekas to dainininko nebeklauso...“ Bet kai išgirdęs pirmus akordus iš laimės vos neapsiverkiau, Augustinas tai pastebėjo ir Ugnės paprašė: „Buvai teisi, kad jam patiks. Žinai ką – permesk ir man į kompą tą įrašą...“ 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius