Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 19d. 20:56

Ekscentriškas dailininkas Klošaras: „Moterys, ką jūs darot su vyrais? Jei mylit, mylėkit tokį, koks jis yra“

Dailininkas Anatolijus Michailovas-Klošaras
Paulės Dragūnevičiūtės nuotr. / Dailininkas Anatolijus Michailovas-Klošaras

Savamokslis, ekscentriškas ir prieštaringas. Lietuvoje ne toks garsus, užtat Prancūzijoje surengęs 15 parodų. Jo gyvenimo kelias itin vingiuotas, duobėtas, tačiau nenuobodus.

„Sekse aukščiausias taškas yra orgazmas, tapydamas irgi jį patiriu. Kai nebus sekso, pereisiu prie skulptūros – darysiu antkapius, gal net daugiau uždirbsiu nei dabar. O apie mano paveikslus tegu kalba kiti – aš galiu kalbėti apie gyvenimą. Įsimyliu – tapau gėles, laukus, merginas, neįsimyliu – tapau kiaules, girtuoklius, politikus“, – ironiškai šypteli Anatolijus Michailovas (60 m.), darbus pasirašantis Klošaro vardu.

Klausytis dailininko – lyg minti mįslę: nesupranti, už kurio galo reikėtų užsikabinti. Kartais atrodo, jo lūpomis kalba šventa tiesa, o kartais – kiek pagražintas melas. Jis drauge lyg ir dievas, ir velnias – gal neatsitiktinai jo džinsus puošia diržas, kuriame įspaustas užrašas „Big Devil“. O dieviškoji pusė? Ji paslėpta po gera doze sarkazmo.

Anatolijaus darbai irgi tokie – atrodo moderniai primityvūs, tačiau drauge – gilūs, gaivališki, ironiški, kai kurie tapyti ant drobinių paklodžių, lininių rankšluosčių ir net dryžuotų čiužinių. Kai tapyti norėjo, o neturėjo ant ko.

Prisimenu Dali ar Picasso – anie irgi buvo ekscentriški, mylėjo moteris, kūrė iš kančios ir iš meilės. Intelektualūs cinikai, kurie stebino ir provokavo. Klošaras irgi – intelektualus maištininkas.

„Kas yra menas? Vizualinė apgaulė. Dailininkas nutapo paveikslą ir nori įrodyti, kad tai yra genialu. O nieko genialaus labai ir nėr. Tapo jis iš vienatvės. Jei įsimylėčiau, mesčiau tuos tapymus!“ – patikina Anatolijus.

Paulės Dragūnevičiūtės nuotr./Šeimos portretas. 2015, aliejus, drobė.
Paulės Dragūnevičiūtės nuotr./Šeimos portretas. 2015, aliejus, drobė.

***

Veiksmas vyksta Parko galerijoje Kaune. Prieš ketverius metus ji ėmė globoti menininką – galerijoje eksponuojami Klošaro darbai. Tądien su menininko kūryba atėjo susipažinti vyresnių moksleivių klasė su dviem mokytojom.

„Štai atėjo jūsų Košmaras, o ne Klošaras“, – energingai prabilęs Anatolijus sujudina moksleivius ir savo minčių papliūpa „nužudo“ pedagoges.

„Ar žinot, kodėl anksti reikia pabandyti rūkyt ir gert? Nes tada anksti suprasit, kaip tai yra blogai, mesit ir liks daugiau laiko sveikam gyvenimui.“

„Sako, Dievo bijok, jis yra. O aš dar mokykloj klausiau – jei jis yra, tai kur gyvena? Ogi kiekviename iš mūsų. Dievas esi tu pats.“

„Ką žinot, vaikai, apie seksą? Mokytojos gal net ne viską žino, o jūs žinot. Juk taip?“

Paskui Anatolijus, kaip koks velniūkštis, tyčia tą peklą galerijoje užkūręs, merkia man akį ir sako jau kiek surimtėjęs: „Matėt, kaip mokytojos manim baisėjosi, kad jaunimui tokius dalykus į galvą kišu? O aš ir sakau: nenorit, kad komentuočiau parodą, neprašykit. Bet vis tiek prašo.

Su jaunimu reikia kitaip kalbėt, paprastai. Jiems kalba apie meilę, o jie jau seksu užsiima. Geriau apie seksą tada ir kalbėt. Jų tokiais dalykais nepašiurpinsi, jie viską sužino iš interneto. Ir apskritai – lytiškai santykiauti galima jau nuo 16-ikos, o gerti – nuo 20-ties. Kur logika?“ – klausia menininkas.

Baltos sienos ir baltos staltiesės yra tik gyvenimo imitacija, veidmainystė. Visi sėdi tokie tiesūs, it iškrakmolyti. Beveik šventieji. O paskui tie šventieji eina mylėtis su savo vyrais, moterimis, su meilužiais.

Mūsų pokalbis sukasi apie gyvenimą ir mirtį. Seksą ir vienatvę. Riteriškumą ir išdavystes. Nuopolius ir prisikėlimus. Anatolijus kalba be jokių pagražinimų ar noro pasirodyti geresnis. Taip, kaip sugeba tik stiprios asmenybės, kurios nesilanksto pagal permainų vėjus.

Susipažinkite, štai jis – Klošaras.

Paulės Dragūnevičiūtės nuotr./Dailininkas Anatolijus Michailovas-Klošaras
Paulės Dragūnevičiūtės nuotr./Dailininkas Anatolijus Michailovas-Klošaras

Apie atsivertimą

Iki tapymo, gal prieš kokius 25–30 metų, mano gyvenimo būdas nebuvo pavyzdinis. Dažnai atsidurdavau ligoninėse, ant operacinės stalo: tai žarnyną reikia tvarkyti, tai dar kokios žaizdos, apie kurias norėčiau nutylėti... Buvo tokie laikai.

Tada supratau, kad ne tokį gyvenimą gyvenu – kažkokį negarbingą, nešvarų. Labai sunku išlikti teisingam, kai nori, kad ir vienoj pusėj būtų gerai, ir kitoj. Vis tiek kažkas lieka įskaudintas. Suvokiau, jog reikia keistis iš esmės. Atradau tapybą ir spalvas.

Apie piešimo pradžią

Paišyti pradėjau gal 10-ties. Atsimenu, man smegenų sutrenkimas buvo, ligoninėj gulėjau. Pradėjau piešti seselių portretus. Paskui draugams maikes visas išpiešdavau aliejiniais dažais – bitlai, rolingsai. Visi sportbačiai, visi maišiukai, sąsiuviniai būdavo apipaišyti.

Tarybiniais metais dirbau ir dailės kombinate, o 1994-aisiais pradėjau tapyti namie. Po kelerių metų įsigijau studiją, pradėjau rengti parodas. Užsieniečiai, pamatę paveikslus, iškart pradėjo mane kviestis su darbais. Švedija, Austrija, Prancūzija, Belgija, Didžioji Britanija...

Paulės Dragūnevičiūtės nuotr./Leninas vaišina Lenoną. 2005, aliejus, drobė.
Paulės Dragūnevičiūtės nuotr./Leninas vaišina Lenoną. 2005, aliejus, drobė.

Apie pirmąją parodą svetur

Atvažiavę švedai į Lietuvą vienoje įmonėje pamatė ant sienos mano paveikslus ir užsimanė surengti parodą. Atvežiau į Švediją 55 paveikslus, bet niekas nenupirko, nes vietiniai laikraščiai tuomet apie mane parašė: „Dailininkas atvažiavo iš žudikų šalies.“ Mat prieš tai du lietuvių studentai nužudė švedų senukus tame miestelyje. Viltinga pradžia ir visiška nesėkmė.

Labai daug savo paveikslų tiesiog išdovanojau. Ir kiek parodų buvo Prancūzijoje, visi pinigai už paveikslus nukeliaudavo labdarai.

Mano darbų nerasite nė viename Lietuvos dailės albume. Juozo Statkevičiaus irgi nėra knygoje apie Lietuvos mados dizainą. Taip ir gyvenam.

Apie pripažinimą

Neseniai Vilniuje buvo atidaryta mano paroda. Susirinko tik ištikimiausi. Kitiems esu kaip rakštis vienoj vietoj. Sako, kontroversiškas, arogantiškas.

Turbūt ta mano arogancija labai tiko Prancūzijai – per 20 metų ten surengiau 15 parodų, 10 iš jų – tarptautinių. Esu Tarptautinės meno draugijos (Association d‘Art International) narys, taip pat Prancūzijos asociacijos „Pateikime meną be sienų“ (Osons L‘art Sans Frontieres) narys.

Tačiau mano darbų nerasite nė viename Lietuvos dailės albume. Bet užtat yra prancūzų kataloguose. Juozo Statkevičiaus irgi nėra knygoje apie Lietuvos mados dizainą. Keisti mes.

Martyno Mažvydo bibliotekoje yra knyga, o joje skiltis – „Rusų dailininkai Lietuvoje“, tai ten ir esu. Mane suskaičiavo ir padėjo. Taip ir gyvenam.

Apie kančią

Kai kenti, tu viduje intensyviai gyveni. Kai nėra kančios, pradedi pūti iš vidaus. Aš nebijau kančios, gal net sąmoningai jos ieškau. Kai man blogai – gerai, o kai gerai – tai nieko gero (šypsosi).

Užtat ir visus pinigus atiduodu žmonai – kad būtų sunku, kad pasitikrinčiau, kas nori su manim draugauti ne dėl pinigų, o dėl manęs paties. Man tai tikrumo matas.

Apie meilę

Meilė yra tyra, skaisti, bet joje daug kančios ir sąlygų. Meilė gali būti ir vienas vargas. Gal Dievas davė tokį žmogų, kad kentėdamas kažką suprastum? Jei myli, suprasi. Juk meilė nebūtinai turi ateiti lengvu pavidalu, negali jos užsisakyti pagal pareikalavimą.

Paulės Dragūnevičiūtės nuotr./Pikaso pasimatymas. 2007, aliejus, drobė.
Paulės Dragūnevičiūtės nuotr./Pikaso pasimatymas. 2007, aliejus, drobė.

Apie seksą

Seksas, orgazmas, meilė... Man tie dalykai sunkiai suvokiami kartu. Seksas malonus, bet jis žmogų sutepa. Tai kūniškas pradas, jį tapatinti su meile kažin ar įmanoma.

Kuo ilgiau galvoju, tuo tvirčiau tikiu, kad tikra meilė yra, kai moterį myli visą gyvenimą, tačiau su ja nepermiegi. Net jei įsimylėčiau moterį ir ji pati pasisiūlytų, kažin ar norėčiau su ja permiegoti.

Žmogus toks jau yra – nori to, ko negali turėti. Seksas sugriautų tikėjimą, o aš noriu jį pasilikti.

Net jei įsimylėčiau moterį ir ji pati pasisiūlytų, kažin ar norėčiau su ja permiegoti.

Pagaliau metams bėgant aš noriu mylėtis su meile – pasimasturbuoti ir pats galiu. Mylėti man geriau nesimylint. Tada ilgiau palaikau deginančią kančią, reikalingą kūrybai.

Apie mūzas

Lengviau mylėti Mūzą. Moteris bandys mane įtraukti į buitį, lieps kažkokius darbus nuveikti, o man reikia tapyti. Ne, tai ne man.

Mano žmona tokia. Ji vinį kaldavo į sieną, o aš tapydavau. Man paprasčiau duoti pinigų, bet kad tik neįtrauktų į tai, kas mane atitrauktų nuo kūrybos.

Apie žmoną

Kaip sakot? Mano žmona man ideali? Taip, ji ideali. Mes su žmona gyvename laisvai. Pusę metų pas ją Anglijoje gyvenu, bet skirtinguose kambariuose – kartu nemiegame. Visus pinigus jai atiduodu. Esu jai skolingas, ji vaikus mūsų užaugino. O dėl manęs... Ji pasakė: „Negaliu su tavim gyventi, tu neprognozuojamas.“

Teisi ji. Galėjau verslais užsiimti, būtų normali šeima, namas, šuo. Kaip pas visus. Ji negalėjo su menininku gyventi. O dabar, kai aš jau pakankamai uždirbu, požiūris į mane keičiasi.

Keistos tos moterys, joms vis reikia sąlygų. Ką jūs darot su vyrais? Jei mylit, mylėkit tokį, koks jis yra.

Paulės Dragūnevičiūtės nuotr./Gera kompanija. 2007, aliejus, drobė.
Paulės Dragūnevičiūtės nuotr./Gera kompanija. 2007, aliejus, drobė.

Apie (ne)ištikimybę

Buvau žmonai neištikimas, bet aš jai ir neprisiekiau ištikimybės. Tačiau jos niekada nepaliksiu, nes tai būtų išdavystė – ir jos atžvilgiu, ir vaikų. Jai visada padėjau ir padėsiu. Taškas.

Klausiat, jei mane išduotų? Paskaudėtų ir susitaikyčiau. Su savimi reikia dirbti, save reikia nugalėti ir tuos jausmus, kurie kyla, – pavydas, neapykanta. Mylėk kitą tokį, koks jis yra.

Apie šeimą

Ji Anglijoje jau 15 metų. Iš pradžių išvyko vyresnėlė dukra, o žmona su sūnumi išvyko vėliau; sūnui tada buvo 10 metų, dabar 25.

Norėčiau nuolat gyventi Lietuvoj, tačiau mano šeima negrįš, todėl taip ir bastausi: pusmetis Anglijoj, pusmetis – Lietuvoj.

Apie turtus

Mano šeimoje nieks nekalbėjo apie nuosavybę, mašinas. Todėl ir dabar nieko neturiu.

Turėjau Kaune savo tapybos studiją – pardaviau. Pinigus atidaviau šeimai, namą Anglijoj nusipirko – kad vaikai turėtų pagrindą po kojom, nereikėtų nuomoti.

Nemanau, kad žmogaus vertę apibrėžia tai, kokiame bute jis gyvena, – parketas ten ar linoleumas. Tai absoliučiai nesvarbu.

Ir butas Kaune, į kurį grįžtu tapyti, ne mano, padovanojau jį žmonai – man nieko nereikia. Per 25 metus pirmą kartą klozetą jame pakeičiau. Senų sovietinių laikų durys, linoleumas. Ir daug paveikslų. O vienas kambarys skirtas sendaikčiams.

Antikvarą pradėjau pirkti, kad neprasigerčiau. Niekam jis nereikalingas. Brangiausi dalykai atiduodami turguose pusvelčiui: kavos servizai, paveikslai raižytuose rėmuose. Randu kokią senovinę monetą, paskui ieškau informacijos, skaitau. Sužinau įdomių dalykų, susipažįstu su tos šalies kultūra.

Paulės Dragūnevičiūtės nuotr./Dailininkas Anatolijus Michailovas-Klošaras
Paulės Dragūnevičiūtės nuotr./Dailininkas Anatolijus Michailovas-Klošaras

Aš nieko neturiu – tik savo supratimą ir norą tapyti. Tai mano gyvenimas. Nemanau, kad žmogaus vertę apibrėžia tai, kokiame bute jis gyvena, – parketas ten ar linoleumas. Tai absoliučiai nesvarbu.

O ir pinigų man uždirbti sudėtingiausia. Nelimpa jie prie manęs. Uždirbu – siunčiu žmonai. Ji mokesčius sumoka, viską sutvarko. O aš esu klošaras – benamis, valkata. Bet užtat lieka tikro gyvenimo.

Apie alkoholį

Galėjau prasigerti. Viskas prasidėjo tada, kai žmona išvažiavo į Angliją. Per dieną išgerdavau po butelį degtinės ar viskio. Prieš naktį – 150 gramų. Pajutau, kad bus šakės, reikia gelbėtis.

Nusprendžiau mažinti palaipsniui dienos dozę – per trejus metus pasiekiau 50 gramų per dieną. Tai tiek dabar ir išgeriu. Daugiau negaliu – bloga pasidaro taip, kad tris dienas jaučiu pagirias. O aš gi tapyti noriu, mano galvoj pilna temų ir siužetų. Negaliu gert.

Apie savigydą

10-ties pradėjau rūkyti. Kai kariuomenėj Kaukaze tarnavau, astmą gavau. Dusdavau. Knygoj perskaičiau, kad vienas astmą išsigydė bėgiojimu. Pradėjau ir aš bėgiot. Pusę kilometro nubėgdavau ir imdavau dusti. Pamažu ilginau distanciją, kol po 3 ar 4 metų tapau kandidatu į sporto meistrus. Savamokslis ne tik dailininkas, bet ir gydytojas esu (šypsosi).

Nepriteklius mano variklis. Nesistengiu nei gerai valgyti, nei gerai gyventi.

Visą gyvenimą širdies aritmiją turiu stiprią – kažkada kalnuose tris paras be maisto buvau, inkstus nušalau. Čia jau pats nesusireguliavau, teko pas medikus eiti.

Dabar vaistus geriu nuo kraujo spaudimo. Padeda. Kodėl anksčiau jų negėriau? Gi būtų užmušę seksualinį pajėgumą – kas norėtų 40-ties tapti impotentu? O dabar jau gudresni vaistai, nekliudo tam.

Apie kitas moteris

Neturėjau moters jau ketverius metus. Sąmoningai. Labai bijau įsimylėti ir galvą pamesti. Nes kitam žmogui neturiu ką pasiūlyti.

Geriausia būti su ištekėjusia moterimi. Ji nieko nereikalaus, pabus su manim, ir grįšim kiekvienas į savo gyvenimus. Abiem bus gerai.

Su metais moterys jau nenori matyti seno vyro, nereikalingas alfonsas niekam. Dar prieš 20 metų priglausdavo, pamaitindavo, galėjau kurti laisvai, o dabar sako: priimsiu, jei paliksi pusę paveikslo. Paskaičiuoju – neapsimoka, geriau tada viešbuty gyvent.

Paulės Dragūnevičiūtės nuotr./Graži mano Puokštė. 2016, aliejus, drobė.
Paulės Dragūnevičiūtės nuotr./Graži mano Puokštė. 2016, aliejus, drobė.

Apie tapybą be sekso

Kaip kuriu, kai tiek laiko nemiegojau su moterimi? Kažkaip. Matau tą kitų kūrėjų braiže – kai dingsta seksas, prasideda abstraktūs darbai, interjeriniai, be jokio emocinio krūvio. O aš manau, kad menas turi veikti – kelti teigiamus ar nemalonius jausmus. Tokia jo paskirtis.

Ir įsimylėti dėl to labai bijau – jei pamesiu galvą, tada mesiu tapybą. O tapyba man yra orgazmas. Nėra orgazmo – nėra gyvenimo.

Apie alkį

Nepriteklius mano variklis. Nesistengiu nei gerai valgyti, nei gerai gyventi. Visad pusiau alkanas, pusiau ištroškęs. Pradėčiau maitintis prabangiai, iškart susigadinčiau skrandį.

Man tokia būsena – gyventi pusbadžiu – labai reikalinga, kitaip negaliu kurti. Prasigyvenčiau, smegenys aptaukėtų – kokia dar kūryba, kokia kova? Bijau, kad mirčiau nuo gero gyvenimo ir nieko nesukurčiau.

Apie tėvus

Mamos tėvas, mano senelis, popas buvo, o tėvas net sėdėjo kalėjime už valkatavimą, nes nenorėjo dirbti. Irgi laisvas žmogus norėjo būti. Ir moteris mylėjo. Visai kaip aš. Genai.

Griežta mama buvo, viena mane augino kažkokiam pusrūsy. Turėjau pats susikurti elgesio kodeksą: riteriškumas, garbė. Reikdavo – kovodavau. O mokykloj jau taip buvo – kieno tėvai turtingesni, to ir tiesa. Tekdavo pačiam gelbėt savo kailį.

Apie knygas

Mane suformavo knygos: Remarque‘as, Jackas Londonas, Thomas Mayne Reidas. Svarbu riteriškumas, garbė, užstoti silpną – tai mano idealai.

Skaitau užsienio rašytojų klasiką – jie mokėjo perteikti idėją, jausmą, kūrė vaizdinius, žadino tavo vaizduotę. O dabartiniai vertimai – niekalas. Ir lietuvių autorius skaitau – Baltušį, Gedą. Graži mūsų kalba.

Knygos man yra žinios. Čia mano visas išsilavinimas. Aš net vidurinės nebaigęs, tačiau puikiai kalbą randu su magistrais, merais, grafais ir kitais didikais.

Apie kolegas

Anksčiau per mėnesį gal 10 paveikslų nutapydavau, dabar – 4. Dabar kruopščiau tapau, nebenoriu tep lep. Gal ir ta knyga kalta, kurią Parko galerija Kaune išleido mano jubiliejaus proga (praėjusį rudenį – red.). Jaučiu atsakomybę. Tik po tos knygos pasirodymo kiti menininkai nustojo su manim sveikintis. Iš pavydo – gi kaip drįso kažkas apie mane, savamokslį, tokį solidų leidinį išleisti.

Paulės Dragūnevičiūtės nuotr./Į storą knygą sudėti Klošaro kūrybos darbai
Paulės Dragūnevičiūtės nuotr./Į storą knygą sudėti Klošaro kūrybos darbai

Man tų žmonių gaila. Kaip ir tų, kurie labai genialūs, kurdami tokį meną: suverčia šiukšlių krūvą, pastato kėdę – ir jau instaliacija, labai gili mintis. Tfu.

Apie savo charakterį

Namie dažniausiai sėdžiu vienas, o gal ne vienas, tik su savo vienatve, bet vis tiek gi noriu pakalbėt. Užeina žmonių, pasėdi. Vieni po pusvalandžio pabėga, o kiti, jei išbūna iki galo, daugiau nebenori su manim susitikti. Per sunku jiems su manim. O man kartais per sunku su moterim.

Nedaug kas žino mano telefono numerį. Sėdžiu, tapau, galiu taip gyventi mėnesius. Ne tik galiu – taip ir gyvenu. Man ir vienam labai gerai, turiu ką veikti.

Girdit? Chopinas. Kai aš paliksiu šitą žemę, norėčiau, kad per mano laidotuves skambėtų šita muzika. Malonumas ausiai.

Žinot, kas yra laisvė? Tai jausmas, kai nėra įtampos. O dabar tos įtampos daug.

Apie laisvę

Žinot, kas yra laisvė? Tai jausmas, kai nėra įtampos. O dabar tos įtampos daug. Pradeda per televizorių kalbėti, kad visa Rusija teroristai. Mane tai žeidžia. Tokie žodžiai viską užbraukia – jų meną, kultūrą, pažangius judėjimus. Manau, tai mažos tautos sindromas.

Kam kuriama tokia įtampa? Įtampos sukaustytus žmones lengviau valdyti, jais manipuliuoti.

Aš savo prigimtimi esu laisvas ir noriu toks išlikti. Todėl kovoju, kaip moku. Paveikslais.

Tačiau laisvė be cenzūros turi kitą pusę – prasimuša tiek paviršutiniškų asmenybių. Istorija rodo, kad geriausi meno kūriniai buvo kuriami sunkiausiomis sąlygomis – inkvizicijos, karo metais, po revoliucijų. Goya, Picasso „Guernica“, Jesenino eilės... Sotus ir ramus gyvenimas gimdo tiktai kičą.

Apie diplomus ir širdį

Jei nori kurti, rašyti, šokti, tapyti, svarbiausia – daryk tai širdimi, ne protu. Protas vedžioja ranką kitaip, o paveikslai tapomi širdimi. Apskritai visa kūryba yra kardiomenas – širdies menas.

Visi aikčioja prie interjerinių paveikslų – tokius tapo baigę dailės akademiją, diplomuoti, pripažinti. Jiems popierius – tarsi skydas: juk negali žmogus blogai nutapyti, gi mokslus baigė.

Aš nebaigiau nieko. Todėl turiu kažkuo būti įdomus, o ne kleckus taškyti. Todėl tapau žmones, nes jie gyvi, nes jie – idėjos ir energija. Neturiu prabangos tapyti interjerui tinkančių paveikslų.

Netikiu, kad galima išmokyti tapyti ar rašyti eiles. Sakot, yra kursai? Pinigų melžimas. Grafomanai taip daro. Daug žodžių – ankšta minčiai. Taip ir su tapyba – nebus joje širdies, nebus jokio poveikio.

Suimami teisėjai? Dėl akių. Viskas nurims, juos išsuks, klanas veiks toliau. Karalius mirė – tegyvuoja karalius. Taip buvo, taip ir bus. Kova tik iliuzinė, nieko nepakeisi.

Apie valstybę ir valdžią

Sako, mano darbai alsuoja laisve. Kaip to pasiekti? Nepriklausyti niekam ir nepriklausyti nuo nieko – moters, valstybės, santvarkos.

Nereikia stengtis kurti dėl Nacionalinės premijos, nes kai atsiguli po valstybe, darai tik tai, kas naudinga jos klerkams. Laisvė turi savo kainą.

Jei tik parsiduosi valdžiai, iškart nebeteksi teisės ant jos burnot. Nieko neprašyk, būk išdidus, laisvas.

Aš ilgai kovojau. Ankstyvesniuose mano darbuose valdininkai buvo su kiaulės snukiais. Maniau, jie susipras, pasikeis. Žinot, niekas nesikeičia! Vienus valdininkus keičia kiti, o kiaulės snukiai lieka.

Paulės Dragūnevičiūtės nuotr./Ideali pora. 2017, aliejus, drobė.
Paulės Dragūnevičiūtės nuotr./Ideali pora. 2017, aliejus, drobė.

Apie sistemą

Joks nelegalus verslas pasaulyje negali egzistuoti be palaiminimo iš viršaus. Jeigu yra kontrabanda, vadinasi, jei leidžiama egzistuoti. Jeigu yra korumpuoti asmenys, jiems irgi leidžiama būti. Kas leidžia? Valdžia.

Suimami teisėjai? Dėl akių. Viskas nurims, juos išsuks, klanas veiks toliau. Karalius mirė – tegyvuoja karalius. Taip buvo, taip ir bus. Kova tik iliuzinė, nieko nepakeisi.

Tu gali iš sistemos tyčiotis, iš jos juoktis, ją keikti, tačiau nelįsk į jos kišenę. Tik užgriebsi piniginę, parsiduosi, iškart nukapos tau rankas ir kojas.

Apie maištą

Buvo laikai (po Nepriklausomybės paskelbimo – red.), kai sporto mokyklų nebuvo, vaikai gatvėse šlitinėjo. Buvau boksininkas, vienas pirmųjų Lietuvoje įsteigiau bokso klubą, į kurį vaikus iš vargingų ir asocialių šeimų kviesdavau nemokamai, į stovyklas juos su žmona veždavome.

Pats pirmasis Kaune gavau Gerumo kristalą, turiu keturis medalius, vieną ordiną.

Tačiau už tapybą ordino neimčiau. Prancūzai mane pripažino, to užtenka. Įteiktų ordiną – atimtų man norą kovoti. Būtų baisu. Nes kai nėra kovos, nėra ir gyvenimo.

Mano ginklas – teptukas.

Apie bohemą

Mažai vietų Lietuvoje, kur galėtum pasijusti lyg bohemoj. Viskas komerciškai balta, teisinga – it stomatologiniam kabinete. Nei kur vyno paliet ant grindų, nei nusispjaut ar parūkyt. Labai ilgiuosi tokių vietų. Tiesa, jų dabar ir visoj Europos Sąjungoj nėr.

O mano darbuose – išdavystės, lėbavimai, meilės ryšiai, aistros. Savo darbais noriu pasakyti, koks yra gyvenimas, kad apie jį daug kas meluojama, slepiama.

Baltos sienos ir baltos staltiesės yra tik gyvenimo imitacija, veidmainystė. Visi sėdi tokie tiesūs, it iškrakmolyti. Beveik šventieji. O paskui tie šventieji eina mylėtis su savo vyrais, moterimis, su meilužiais.

Paulės Dragūnevičiūtės nuotr./Nojaus kelias. 2005, aliejus, drobė.
Paulės Dragūnevičiūtės nuotr./Nojaus kelias. 2005, aliejus, drobė.

Apie tikėjimą ir Dievą

Mano darbai – tarsi šauksmas: ką jūs darot, mieli krikščionys? Nuodėmiaujat, o paskui sekmadieniais į bažnyčią nueinat. Jums atleidžia, ir vėl viskas iš pradžių.

Rusų tikėjime indulgencijos nėra. Nusidėsi, nusikalsi, paskui pastatysi 10 cerkvių, paremsi vaikų globos namus, tačiau jokio išrišimo negausi. Paties Dievo prašyk, gal jis tau atleis. Rusai meldžiasi dėl ramybės.

Apskritai manau, kad Dievas yra kiekviename mūsų. Sąžinė yra mūsų Dievas. Nori kažką daryti ir jauti, jog negerai, – nedaryk. Būsi laisvas, eisi Dievo keliu – užsitarnausi ramybę.

Apie nuodingiausią jausmą

Nesvarbu, ar tai būtų valdžios piramidė, ar žmonių tarpusavio santykiai, pats niekingiausias jausmas yra pataikavimas. Užjaučiu tuos, kuriems reikia pataikauti darbdaviui. Man niekada gyvenime neteko niekam pataikauti. Gal toks mano charakteris, nežinau.

Apie likimą

Reikia klausti savo širdies ir jos klausyti. Ji niekados tavęs neapgaus. Jei tau reikia kažkur eiti, bet širdis sako: gal neik, pasėdėk namie, tai gal tada ir neik. Tikėtina, kad širdis parinko geriausią variantą ir tave išgelbėjo. Nuo apsijuokimo. Nuo lietaus. Nuo plytos. O gal plėšikų.

Likimas yra mūsų intuicija. Mes žinome visus atsakymus į visus klausimus, belieka paklausyti ir pasirinkti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Ekspertai pataria
Skanumėlis

Video

00:19
01:55
02:51

Visi į lauką!

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką