Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 21d. 09:00

Gabrielė – viena aukščiausiai su jėgos aitvaru skriejančių merginų pasaulyje: „Šiame sporte turi išjungti protą“

Gabrielė Pioraitė
Danulio nuotr. / Gabrielė Pioraitė

Gimusi Šiauliuose, vėliau gyvenusi ir dirbusi Vilniuje, o galiausiai išėjusi paskui savo širdį. Ir iki šiol bandanti atsakyti į klausimą: o kas vis dėlto yra tas „normalus gyvenimas“? Per savo dvidešimt šešerius metus patyrusi tiek, kiek kitam neduota per gyvenimą. Kartais – iki išprotėjimo bebaimė, kartais – tikinti jai siunčiamais ženklais. Tokia yra Gabrielė Pioraitė, kurios gyvenime dabar pučia vėjas ir skraido jėgos aitvarai.

„Esu pasiklydusi siela“, – sako Gabrielė. Klausantis jos man atrodo lyg klausyčiausi jūros – nenuspėjamos ir audringos. Kartais jos žodžiais sunku patikėti, nes atrodo, kad taip būna tik filmuose.

Gabrielės galima klausytis jos beveik neklausinėjant. Ji pasakoja vis pasitikslindama, ar tikrai įdomu. Ir stabdyti ją reikia tik todėl, kad visko nesupasakotų per greitai. Žodžiais ir sakiniais ji šuoliuoja taip, tarsi merginą keltų jėgos aitvaras.

„Iš manęs dar niekas neėmė interviu“, – sako G.Pioraitė, kuri yra viena geriausių pasaulyje moterų kaituotojų. Ir ne paprasto, o ekstremalaus kaitavimo kategorijoje, negana to – tokius rezultatus ji pasiekė mažiau nei per trejus metus.

15min GYVENIMO pokalbis su G.Pioraite – apie savęs paieškas, apie širdį, kuri yra stipresnė už keturių metrų aukščio bangas, apie nuotykius, adrenaliną ir keliones. Dar – apie tai, kaip neįmanoma tampa įmanoma.

– Gabriele, nuo ko viskas prasidėjo? Kiek laiko jau užsiimate vandens aitvarų sportu?

– Rugpjūčio mėnesį bus treji metai. Visą laiką mane traukė tai, kas ekstremalu, tik Lietuvoje jėgos aitvarų sportas nebuvo labai populiarus. Kartą pamačiau Klaipėdoje pakeltą aitvarą ir pasidarė įdomu.

Prieš atrasdama šitą gėrį dirbau biure Vilniuje. Taip sutapo, kad kolega pasirodė besąs kaitavimo instruktorius Svencelėje. Zyziau, kol atsivežė mane į kaitavimo stovyklą.

Kai atvažiavau, pamačiau, paliečiau kaitą – per penkias sekundes supratau, kad čia mano, čia – mano pasaulis, kur noriu būti.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Gabrielė Pioraitė
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Gabrielė Pioraitė

– Nuo Vilniaus iki pamario atstumas nėra mažas, o juk turėjote ir darbą.

– Pradėjau vis dažniau atvažiuoti. Draugai nenorėjo, tad atvažiuodavau viena pati. Tada atėjo momentas ir nusprendžiau, kad čia yra mano sportas, mečiau darbą, už turėtas santaupas nusipirkau kaitą ir įrangą.

– Nejau viskas taip paprastai? Atrodo, kad pasakėt vos sakinį, tačiau esminiai gyvenimo sprendimai juk nėra vienas sakinys. Sprendimas mesti darbą buvo sunkus?

– Aš norėjau keliauti, pamatyti pasaulį, gyventi. Ne, nebuvo sunkus sprendimas. Aš visą laiką vadovaujuosi mintimi: daryk taip, kaip jauti, ir mažiau galvok.

Taip, jei ateina laikas, kai reikia priimti svarbų sprendimą, aš taip pat nemiegu naktimis, tačiau galiausiai atsakymą pajaučiu. Pajaučiu kryptį, kaip turėčiau daryti. Tik reikia išjungti logiką.

Taip ir pajutau, kad laikas pakelti sparnus. Pamenu, kai sėdėdavau biure, ateidavau į darbą pirmadienį, ir, stebėdama orų prognozes, pamatydavau, kad trečiadienį pūs vėjas... Tik ir galvoji, kaip išsiprašyti laisvadienio.

Direktorius man pradėjo sakyti: Gabriele, jau baik. Supratau, kad reikia rinktis: tas arba tas. Tiesiog nesuderinsiu.

Danulio nuotr. /Gabrielė Pioraitė
Danulio nuotr. /Gabrielė Pioraitė

– Jus sužavėjo ne bet kas, o jėgos aitvarai. Tai juk brangus sportas?

– Taip, ir tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės netęsia ir tik pabando, nes ateina metas pirkti įrangą. Aišku, nenaują ją gali įsigyti pigiau. Bet naujas kaitas kainuoja apie 1,5 tūkst. eurų, papildoma įranga kurios reikia, maždaug dar tiek pat. Bet kai nori – visada susirasi pigiau, surasi galimybių. Aš viską pirkau iš savo instruktoriaus, labai manęs nenuskriaudė. Tai labai džiugu.

Pamenu, oro uoste tėvai, mane išlydėdami, verkė. Tėtis net norėjo mano pasą sudeginti, atimti krepšius.

– Jėgos aitvarai – ne tik ekstremalus, bet ir sunkus sportas?

– Ne. Fiziškai jis nėra sunkus, kol nedarai triukų. Visi galvoja, kad sunku, bet taip nėra. Reikia tik noro ir viskas įmanoma. Žinoma, būna žmonių, kurių akys užsidega iš karto, bet būna, ir kurių ne. Tai normalu, nes šis sportas patinka ne visiems. Galbūt vienus sulaiko ir baimė, o gal būna per mažai noro.

– Nors sakoma, kad Lietuvoje kaituoti galima visus metus, tačiau labiausiai populiarus šiltasis sezonas, kuris – trumpas.

– Aš išvažiavau kaituoti į Vietnamą, variau ten, kur pučia vėjas. Viena pati. Baisu buvo. Pamenu, oro uoste tėvai, mane išlydėdami, verkė. Tėtis net norėjo mano pasą sudeginti, atimti krepšius. Sakė, kad išprotėjau, viena pati trenkiuosi kažkur.

– Vežėtės ir įrangą?

– Daugiau kaip 40 kilogramų maišas ir aš, viena mergelytė, su juo. Vau. Kai kalbu – net šiurpas odai eina.

Bet visiems rekomenduočiau išbandyti keliavimą vienam, tai – kažkas neapsakomo. Vienas lipi į lėktuvą, skrendi nežinia kur, nežinodamas, kas tavęs laukia. Į nežinomybę. Tai supurto gerai, ateina daug suvokimo. Patirtis neįkainojama.

Tada turėjau santaupų ir galvojau, kad tiesiog pagyvensiu. Vietname buvau visą žiemą, kaitavau. Ten – kaituotojų stovykla, mes, kaituotojai, šiais vietas vadiname spotais.

Viskas buvo gerai, įsiliejau į vėjo žmonių bendruomenę. Bet išvažiuodama pasakiau, kad šis gyvenimas ne man. Būdamas ten kaituoji, leidi pinigus, dalyvauji vakarėliuose. Pamaniau, kad gal reikia daryti karjerą. Todėl susikroviau kaitus ir pavasarį, maždaug po penkių mėnesių, grįžau į Lietuvą.

Netrukus pradėjau dirbti kaituotojų bazėje Svencelėje instruktore, mokiau žmones kaituoti. Maniau, rudenį grįšiu dirbti į biurą, sugrįšiu į normalų gyvenimą. Laikas susitupėti, sparnus suskleisti. Jokių vietnamų.

– Panašu, kad nieko panašaus nenutiko, nes mes ir kalbamės čia, Svencelėje.

– Pradėjo vėsti oras. Visi į namus, kas prie židinio, kas kitur, o aš jaučiu, kad man jau kirba, ką daryti.

Pusantro mėnesio vis naktimis neužmigdavau ir svarstydavau. Vieną rytą atrodydavo vienaip, kitą – jau kitaip. Buvau sulauksi ir neblogo darbo pasiūlymo.

Apsispręsti padėjo filmas su Julia Roberts „Valgyk, melskis ir mylėk“. Istorija, kaip ji viską metė. Kitą dieną nusipirkau bilietą į Vietnamą.

– Ten, kur sakėt, jog nenorit?

– Viską kitaip susidėliojau. Radau instruktorės darbą. Nuvažiavau, įsikūriau, apsigyvenau, viskas liuks. Iš uždirbtų pinigų keliavau po Aziją. Į Lietuvą grįžau po aštuonių mėnesių. Širdis kviečia ten, kur namai. Ir vėl vasara čia, atėjo ruduo. Kartu su juo – ir mintys apie tai, kad gal jau reikia susitupėti.

Tačiau tada gavau labai rimtą pasiūlymą dirbti Keiptaune, Pietų Afrikos Respublikoje. Man pasiūlė vadovauti vienai didžiausių kaituotojų mokyklų. Keiptaunas yra kiekvieno kaituotojo svajonė, TOP 3 pasaulyje, kur susirenka visi, kur renkasi geriausi, kuriuos gali pamatyti ne tik iš video. Keiptaune kasmet vyksta profesionalų varžybos.

Išvariau į Keiptauną pusei metų ir tik šį pavasarį grįžau. Ten buvo mano vieta.

Danulio nuotr. /Gabrielė Pioraitė
Danulio nuotr. /Gabrielė Pioraitė

– Gabriele, esate ne tik kaituotoja, ne tik instruktorė, ne tik, kaip sakote pati, mergelytė, tačiau ir ekstremalė, turinti kuo pasidžiaugti? Kalbu apie rezultatus.

– Visų pirma, kaitavime yra skirtingos disciplinos. Vienas iš būdų, ką aš ir darau, kuo aukščiau ir ekstremaliau šokti. Pasaulio rekordas šokant į aukštį – 32 metrai. Čia rimta. Lietuvos rekordas yra 17,9 metro, tačiau Lietuvoje daug daugiau iššokti neįmanoma. Reikia slėgio, susideda kiti faktoriai. Keiptaune, pavyzdžiui, bangos keturių metrų aukščio, vėjas toks, kad vos nustovėti gali.

Nori nenori, ten pradedi kelti ir savo limitus. Kai matai aplinkui savo dievaičius profesionalus, tai geras spyris į užpakalį.

– O koks jūsų rekordas?

– 17,4 metro. Mane visą laiką vežė tas reikalas: kuo aukščiau, kuo ekstremaliau. Su bičais dažniausiai kaituodavau, ir jie mane išmokė, sakydavo: Gabe, varyk. Pušindavo mane vasarom.

Iš maždaug 1100 merginų kaituotojų, pagal savo iššokimo rekordą, pasaulyje aš esu ketvirtoje vietoje. Kosmosas. Ir žinau, kad tai dar ne viskas.

– Kaip matuojamas tas iššokimas į aukštį?

– Ant lentos dedamas specialus prietaisas. Tačiau kalbant apie ekstremalų kaitavimą, tai ne tik iššokimas į aukštį. Yra toks triukas, kuris vadinamas megaloop'u.

Tai yra didžiausią adrenalino dozę teikiantis reikalas.

Galit vaizdžiai paaiškinti, kas tai yra?

– Pats ekstremaliausias triukas, kokį tik galima atlikti. Jo esmė – iššokęs į orą apsuki kaitą 360 laipsnių kampu. Tada jis išgeneruoja maksimaliausią jėgą.

Buvo, kas į komą krito, kojos lūžta, smegenų sutrenkimai. Kelias iki to reikalo sunkus. Mane ne vieną kartą be sąmonės iš vandens tempė, esu ir skendusi.

– Gabriele, kodėl tą darėt?

– Kaip galvoju dabar, ten buvau beprotė. Bet mane tai traukė visada, kai pradėjau kaituoti, iš karto norėjau kuo aukščiau šokti. Žinojau, kad vieną dieną tai darysiu. Mane žavėjo vaizdas, buvau girdėjusi, koks tai jausmas. Tikrai sakiau, zyzdavau, kad aš tai darysiu. Tai yra didžiausią adrenalino dozę teikiantis reikalas.

– Papasakokite apie varžybas, kuriose dalyvavote.

Danulio nuotr. /Gabrielė Pioraitė
Danulio nuotr. /Gabrielė Pioraitė

– Merginų ekstremalaus kaitavimo varžybos buvo rengiamos pirmą kartą. Jų nėra buvę anksčiau, nes tiesiog šiai disciplinai neužtenka merginų.

Kai tryniau rankomis ir sakiau, kad dalyvausiu, tai išgirdusi viena iš organizatorių pasakė: Gabriele, tu nedalyvausi, nes tu neturi pakankamo lygio plaukime.

Ten buvo galima dalyvauti tik su kvietimais. Man metė iššūkį. Aš pasiėmiau kaitą ir nuėjau į vandenį. Laiko pasiruošti turėjau tik tris savaites. Pradėjau treniruotis ir pamiršau visas ribas. Apskritai tokiame sporte turi išjungti protą ir būti šiek tiek durnas. Krenti, trankaisi, net video turėjau, kaip mane iš vandens traukia leisgyvę.

– Nuo smūgio?

– Taip. Darydamas šį triuką žemyn krenti 60–70 kilometrų per valandą greičiu, o kartais, jei audra ar stiprus vėjas, – net iki 100 kilometrų per valandą greičiu. Trenkiesi kaip į asfaltą.

Labai svarbu žinoti, kaip kristi. Ant kojų, pavyzdžiui, blogai. Kaituotojams ekstremalams dažnai lūžta šonkauliai.

Prisimenu, kai pirmą kartą pabandžiau. Tai tiek adrenalino duodantis triukas! Po jo sugrįžtu laiminga į krantą, o visi į mane žiūri taip keistai, išsigandę. O man iš nosies kraujas bėgo – nuo gauto adrenalino kiekio.

Galiausiai mane pakvietė dalyvauti. Buvo aštuonios merginos, visos iš skirtingų šalių, tad aš atstovavau Lietuvai.

Išėjo toks didelis reikalas, ši žinia apie varžybas pasklido, nes pirmą kartą istorijoje jos buvo. Nieko pernelyg nesitikėjau, nes buvo stiprios kaituotojos. Bet kaip gera vien būti, dalyvauti!

– Pagal ką vertinami nugalėtojai?

– Taškais vertina. 70 proc. balų už aukštį, likę – už ekstremalumą, kokį triuką darai.

Aš patekau į finalą kartu dviem kiečiausiom kaituotojom. Supratau, kad trečia vieta jau mano. Ašaros kauptis pradėjo, nemoku net apsakyt. Tai buvo emocijų bomba.

– Kaip sekėsi finale?

– Likau trečia, nes aš neturėjau šansų laimėti prieš jas. Finale bangos buvo 4–5 metrų aukščio, labai stiprus vėjas. Man buvo garbė ten būti. Finale atsipalaidavau, net sugalvojau išbandyti triuką, kokio niekada nebuvau bandžius. Prisitrenkiau, aišku.

– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas po to?

– Tai dar po finalo sveikinimų sulaukiau daugiau nei per gimtadienį. Euforijoje vaikščiojau savaitę. Juk aš moteris, o emocijos kaupiasi. Net per žinias Lietuvoje parodė.

O tada man pradėjo rašyti įvairūs brendai, kad nori mane remti. Nežinojau, kur dėtis, ir klykiau iš džiaugsmo.

– Ką tai reiškia sportininkui?

– Dabar esu vieno prekių ženklo komandos narė. Kai mane pakvietė į pokalbį, visi sakė: nesvaik, geriausiu atveju už šio ženklo reklamą gausi 40 procentų nuolaidą įrangai.

Tai aš ir nuėjau atsipūtusi. Susitikimas tęsėsi tris valandas, ir po antros valandos, kai su direktoriumi atsikimšome alaus, supratau, kad paeis.

Paėjo?

– Taip. Dabar trejus metus esu įsipareigojusi plaukti tik su jų brendu, gaunu įrangą ir dar man moka už komunikaciją socialiniuose tinkluose.

Danulio nuotr. /Gabrielė Pioraitė
Danulio nuotr. /Gabrielė Pioraitė

– Gabriele, prasitarėte, kad esate ir skendusi?

– Tai buvo pirmą kartą Vietname. Tada buvo didelės bangos. Kai plauki, matai, kad į tave ateina siena. Turi bėgti, o jei nepabėgi, nespėji, tai tada jau turi reikalų. Aš nespėjau pabėgti, ir mane ta banga suvalgė, panašiai taip, kaip būtų drabužiai skalbyklėje.

Jaučiau, kaip vanduo patenka į plaučius, pradėjau springti, pasidarė tamsu. Kažkodėl pamačiau mamos veidą.

Tada tu nesupranti, kur viršus, o kur apačia, mane tiesiog sumalė. Nieko nežinau, jaučiu, kad nėra kuo kvėpuoti. Vienu metu viskas lyg aprimo, ir netrukus vėl pradėjo tįsti po vandeniu, nes kaitas buvo nukritęs ant vandens, ir jį pagavo kita banga. Techniškai kaitą tu gali atsikabinti nuo savęs, bet kai bandžiau tą daryti, mechanizmas neveikė.

Jaučiau, kaip vanduo patenka į plaučius, pradėjau springti, pasidarė tamsu. Kažkodėl pamačiau mamos veidą.

Išnėriau paskutiniu momentu, kosėjau, dusau. Kai išlipau į krantą, kelias valandas sėdėjau verkdama. Sakiau sau, kad daugiau gyvenime to nedarysiu.

Ir išėjau plaukti.

– ?

– Jei galvoje paliksi tą barjerą, niekada neišeisi iš jo, niekada nepadarysi. Reikia daryti iš karto. Bijai? Perlipi per save ir varai vėl. Taip išsigydžiau tą savo nutikimą.

Danulio nuotr. /Gabrielė Pioraitė
Danulio nuotr. /Gabrielė Pioraitė

– Po viso to, ką pasakojote, jums čia, Lietuvoje, yra ką veikti?

– Labai daug kas mane stumia, sako, siek profesionalumo. Blogas dalykas, kad šios disciplinos varžybų merginoms nėra. Neturiu kur dalyvauti.

Turėjau darbo pasiūlymą Ispanijoje, puikų pasiūlymą JAV, Afrikoje, kur geras atlyginimas, geros sąlygos. Bet, kaip sakiau, aš priimu sprendimus širdimi. Logika man sako, kad pasiūlymai geri, bet jausmas ne toks. Širdis sako „ne“. Ir nutariau, kad ne.

Nėra logiško paaiškinimo, kodėl atmečiau tris nerealius pasiūlymus. Bet dabar džiaugiuosi ir mėgaujuosi Lietuva. Ne veltui gyvenime viskas atsitinka, ne veltui mano širdis jaučia. Bus čia kažkas gero. Mano tikslas čia – atsidaryti savo mokyklą.

Gyvenime stengiuosi priimti man siunčiamus ženklus. Kai grįžau į Lietuvą, susivariau koją – trauma plaukiant, čia gylio nebuvo, o aš nuo to atpratus. Nuvežė į ligoninę, bet nieko rimto. Netrukus ant tos pačios kojos užkrito statinė. Galvoju, kad čia buvo ženklas: nuimk gazą, apsiramink.

Dabar viską dariau atsargiau, ramiau. Keiptaune aš variau kaip beprotė. Gerai, kad manęs iš ten dalimis neparvežė.

Rudenį galvoju išvažiuoti į Afriką, dar norėčiau į Braziliją. Bet manęs vis klausia, visuomenės spaudimas beprotiškas: kada tu pradėsi normaliai gyventi, kada imsi paskolas butui, kada gimdysi vaikus? Sako, tau jau 26 metai, tu senmergė, kuri gyvena tik dėl vėjo.

Bet aš tokia laiminga.

Temos: 3 banga Svencelė Jūra

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką