Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 kovo 11d. 08:59

Garsi JAV lietuvė R.G.Narušienė – apie pokalbį su G.W.Bushu, skambutį Islandijos prezidentui ir sugrįžimą gyventi į Lietuvą

Regina Narušienė Interviu
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Regina Narušienė
Regina Gytė Narušienė (84 m.) – viena žinomiausių užsienio lietuvių, advokatė. Kai jos tėvai pasitraukė iš Lietuvos, jai buvo aštuoneri, tačiau meilė Lietuvai išliko, nors keliai į ją ilgai buvo užverti. Visas jos gyvenimas susijęs su veikla Lietuvai.

Aštuonerius metus R.G.Narušienė buvo Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė, dalyvavo Seimo ir JAV lietuvių bendruomenės komisijos veikloje. Turėdama teisinį išsilavinimą, Lietuvos valstybingumo atkūrimo laikotarpiu ji savo žiniomis dalijosi su valdžios atstovais, taip pat, kaip aktyvi JAV politikos atstovė, stengėsi daryti įtaką Lietuvos labui ir užjūryje.

Jau trejus metus ji gyvena Lietuvoje ir, kaip pati sako, bando apsiprasti su pensiniu laikotarpiu. Pandemijos metu moteris persirgo COVID-19 – dėl ligos du mėnesius praleido ligoninėje, bet iki šiol ją kamuoja burnos sausumas, trukdantis ilgai kalbėti. Nepaisant to, ji labai energinga, guvaus, aštraus proto, kurį nuspalvina saikingas humoras.

Su pašnekove 15min GYVENIMAS kalbėjosi apie jos gyvenimą JAV, apie tai, kaip ji jaučiasi Lietuvoje, kokia Lietuvą mato ir kaip vertina dabartinius emigrantus.

Iš Lietuvos išvykote aštuonerių, tačiau galiausiai po 70 metų nusprendėte grįžti. Kas paskatino šiam sprendimui?

– Pirmą kartą į Lietuvą atvykau 1989 m. Būčiau apsilankiusi anksčiau, bet tik tuomet gavau leidimą. Sovietų valdžia mane traktavo kaip „persona non grata“, kadangi Amerikoje dirbau Lietuvos labui ir mano vardas buvo žinomas. Tie metai buvo jubiliejiniai Ribentropo–Molotovo pakto metai, ir mano vyras buvo įsitikinęs, jog kažkas įvyks, todėl privalėjome skristi. Ir iš tiesų, atvykę kartu su jumis visais stovėjome Baltijos kelyje.

Man, tiesą sakant, buvo neramu, maniau, kad rusai mus užpuls, ypač kai dar ir lėktuvą pamačiau virš galvos. Nusiraminau tik tuomet, kai iš lėktuvo pabiro ne bombos, o gėlės. Tuomet supratome, kad laimėjome. Didžiavausi, kad tokie stiprūs Lietuvos žmonės.

Nusiraminau tik tuomet, kai iš lėktuvo pabiro ne bombos, o gėlės. Tuomet supratome, kad laimėjome.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laukėme jau Amerikoje. Atsimenu, kaip 1990 m. kovo 11 d. iš mūsų lietuvių bendruomenės būstinės Vašingtone gavau ranka rašytą pranešimą: „Priimtas sprendimas atstatyti nepriklausomybę.“ Mes jau turėjome tai progai paruošto šampano, tad su visa šeima kartu pakėlėme taures už Lietuvą. Visą dieną daugiau nieko neveikėme, tik skambinome draugams ir sveikinome vieni kitus.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, įsitraukiau į politinę veiklą. Mano vyras buvo respublikonas, o ši partija tuo metu turėjo įtaką, todėl norėjome padėti Lietuvai. Mums pavyko patekti pas prezidentą George'ą W. Bushą. Prašėme jo pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, tačiau jo atsakymas buvo – per anksti. Mat dar nebuvo aišku, ar Rusija neužpuls ir nesusigrąžins Lietuvos. Ką tuomet reikėtų daryti JAV, jeigu ji būtų jau pripažinusi Lietuvą?

Tuomet kreipėmės į draugą, kuris atstovavo Baltijos kraštus Užsienio reikalų ministerijoje. Jis paskambino Islandijos prezidentui ir sako: „Bushas dar delsia pripažinti Lietuvą. Ar jūs galėtumėte būti pirmas?“ Islandija tai padarė (1991 m. vasario 11 d.), o tuomet pasipylė virtinė kitų pripažinimų.

Nuo šio laikotarpio mano vizitai į Lietuvą tapo dažni – per metus apsilankydavau 4–5 kartus. Todėl 1995 m. įsigijome butą Lietuvoje. Mes jį labai intensyviai juo naudojomės, nes ne kartą Lietuvoje lankėsi ir mano vaikai. Turiu tris vaikus ir devynis anūkus. Vaikai čia tobulino lietuvių kalbos įgūdžius – mat nuo mano vaikystės laikų kalba labai pasikeitė, o jie išmoko maniškę. Mano vyras buvo dar pirmos bangos emigrantas, tad jo kalba dar senesnė.

Mes visada planavome grįžti į Lietuvą. Tačiau iš pradžių grįžimą atidėjome dėl to, kad padėtume Lietuvai užmegzti santykius su pasauliu. Vėliau vyras susirgo ir mirė. Tuomet jau nusprendžiau grįžti.

Tik šiek tiek liūdna, kad per tuos trejus metus daugiau laiko praleidau ligoninėje negu namie. Be to, labai žaviuosi ir didžiuojuosi Lietuvos kultūra, o dėl pandemijos visi renginiai atšaukti. Ir sunkiausia, kad dabar manęs negali aplankyti mano vaikai ir anūkai. Jeigu jie atvyktų, 14 dienų turėtų karantinuotis čia, o grįžę – tiek pat dienų JAV. Tiek laiko praleisti vien karantine – per didelė prabanga.

Asmeninio albumo nuotr./Konferencija su prezidentu Clintonu, 1996
Asmeninio albumo nuotr./Konferencija su prezidentu Clintonu, 1996

Pasirodė jūsų knyga, kurioje dėstote argumentus, kodėl reikia leisti užsienio lietuviams išsaugoti pilietybę. Tačiau pačioje Lietuvoje šiuo klausimu sutarimo nėra.

– Dažnai problema įvardijama kaip dviguba pilietybė, tačiau mes kalbame ne apie tai, o apie Lietuvos pilietybės išsaugojimą. Konstitucijoje labai aiškiai išdėstyta, kad Lietuvos pilietybės praradimą nustato Seimas. Tačiau Konstitucinis teismas šį teiginį ignoravo ir nusprendė, kad sprendžia jis.

Aš noriu, kad žmonės suprastų savo galią, suprastų, kad jie išrenka Seimą, kuris pagal tarptautinę teisę parlamentinėje valstybėje yra aukščiausias valdymo organas ir vykdo žmonių valią. Tačiau net Seimas šios savo teisės nesupranta ir, prieš darydamas sprendimus, kreipiasi į Konstitucinį teismą, atiduoda savo galią.

Asmeninio albumo nuotr./NATO ratifikacija JAV Seime
Asmeninio albumo nuotr./NATO ratifikacija JAV Seime

Viena yra bėgti nuo represijų ir visai kas kita – ieškant geresnio gyvenimo. Būtent į šiuos emigrantus paprastai rodoma pirštais, kai kalbama apie pilietybės klausimą. Kokia jūsų nuomonė apie juos?

– Taip, yra įvairių žmonių. Tokiems, kaip aš, grįžti jau per vėlu, nes čia jie grįžtų vien tik mirti.

Kalbant apie mano kartos žmonių vaikus, tarkime, mano vienam sūnui – 60 metų. Natūralu, kad jis Amerikoje turi sulaukti pensijos. Jam būtų sunku dabar persikraustyti ir pradėti gyvenimą iš naujo, juolab kad jo vaikų gyvenimas vyksta ten. Tačiau tikrai yra grįžusių lietuvių, yra ir tokių, kurie Lietuvoje gyvena pusę metų, kitą pusę – JAV.

O kodėl dabar žmonės išvažiuoja ieškoti geresnio gyvenimo? Visgi reikia pripažinti, kad okupacija Lietuvai padarė didžiulę žalą, kurios ne taip lengva atsikratyti. Pasižiūrėkite į tautą – ji dar ir šiandien kenčia. Yra pažeistas žmonių mentalitetas, mąstymas. Tačiau ar turime jų nepriimti, jeigu jie padarė klaidų?

Kita vertus, dabar išvyksta jau mažiau žmonių nei grįžta. Taigi laikai keičiasi, žmonės pamato, kad gyvenimas užsienyje nėra toks rojus, kaip atrodo. Jie ir dirba sunkiau, ir darbus atlieka tokius, kurie neatitinka jų kompetencijos. O Lietuvoje šiandien jau galima pragyventi.

Lietuva padarė didžiulę pažangą. Maistas geresnis, žmonės jau daugiau šypsosi gatvėje, o svarbiausia, kad esame laisvi. Kai jūs čia gyvenate nuolat, to nematote. Bet kai išvažiuoji ir grįžti po kurio laiko – skirtumas didžiulis. Žinoma, yra trūkumų, bet 30 nepriklausomybės metų – dar trumpas laikas. Nereikia norėti, kad viskas bus taip, kaip yra JAV ar Jungtinėje Karalystėje. Tačiau turime suprasti, kad esame maža tauta, todėl turime turėti viziją, kokie norime būti ateityje. Pirmiausia turime suprasti, kokia valstybė esame – pilietinė ar tautinė.

Jei esame tautinė valstybė, tiems lietuviams, kurie jau turi pilietybę, ji neturėtų būti atimta vien todėl, kad jie gyvena kitame krašte ir nori gauti tos šalies pilietybę, kad galėtų pasinaudoti visomis teisėmis ar gauti aukštesnes pareigas. Jų širdyje Lietuva tikrai gyva. Jie šoka tautinius šokius, dainuoja lietuviškas dainas, ko dažnas nedaro čia, Lietuvoje, jų vaikai lituanistinėse mokyklėlėse mokosi lietuvių kalbos, jie draugauja su lietuviais, elgiasi kaip lietuviai.

Mažoji leidykla nuotr./R.G.Narušienės knyga
Mažoji leidykla nuotr./R.G.Narušienės knyga

Amerikoje mes kasmet susirinkdavome švęsti Vasario 16-osios. Atsimenu vieną moterį – ji sėdėjo ir verkė. Paklausiau, ar ją kas nors įžeidė. Į Ameriką ji atvyko jauna ir čia ištekėjo už amerikiečio, bet abu jos vaikai pas mus mokėsi lietuvių kalbos. Ji ir sako: „Mano Lietuva... Aš ne ten, aš čia, bet aš ją myliu ir matydama savo vaikus, kaip jie išreiškia meilę tėvynei, pravirkau.“

Todėl nebūkime tokie aštrūs: esą išvažiavote ir mums jūsų nereikia. Mes esame per daug maža tauta, kad atsisveikintume su jais. Tiesiog jiems reikia parodyti, kad grįžti pas mus, į Lietuvą, yra malonu. Aš asmeniškai matau puikią Lietuvos ateitį.

O ką prisimenate iš to laikotarpio, kai teko išvykti iš Lietuvos?

– Išvykimas iš tėvynės niekada nėra rojus. Pirmiausia mes atvykome į Vokietiją ir iki 1949 m. gyvenome pabėgėlių stovykloje, į kurią buvo susirinkę labai įdomūs žmonės – intelektualai, kultūrininkai, valdininkai, pedagogai ir pan.

Ten aš lankiau lietuvišką mokyklą, nors iš pradžių neturėjome nei stalų, nei knygų. Mūsų tėvai mums rašė knygas, iš kurių galėtume mokytis, leido laikraščius. Mano tėvelis mokė inžinerijos studentus, kurie nespėjo baigti studijų Lietuvoje.

Taigi lageryje mes sukūrėme savo Lietuvą. Gyventi ten nebuvo lengva, su šeima glaudėmės viename kambarėlyje, kiaušiniai ir pienas buvo tik miltelių pavidalu, bet mes prisigalvodavome įvairiausių veiklų, kad ištvertume šį sunkų laikotarpį. Čia veikė ateitininkų, skautų organizacijos, vykdavo įvairios paskaitos, šokdavome tautinius šokius. Ir vis tikėjomės, kad greitai grįšime į Lietuvą.

Amerikoje jūs puikiai prisitaikėte ir įsitvirtinote, tačiau Lietuvos nepamiršote. Kodėl jums tai buvo svarbu?

– Kai kurių dalykų, kurie įvyko mano gyvenime, aš neplanavau. Pavyzdžiui, nemaniau, kad būsiu advokatė. Mokiausi tarptautinės teisės ir norėjau dirbti Užsienio reikalų ministerijoje, tačiau man buvo užtrenktos durys, kadangi turėjau giminių Lietuvoje, kuri tuo metu buvo sovietinė.

Disertacijai pasirinkau konstitucinę teisę. Tuo metu nesupratau, kuo ji mane patraukė, tik vėliau paaiškėjo, kad šios žinios buvo labai reikalingos dirbant Lietuvos labui. Tačiau tuo metu net minčių nebuvo, kad Lietuva kada nors bus laisva.

O kaip susipažinote su savo vyru?

– Mes studijavome tame pačiame universitete. Iš mano pažįstamų jis sužinojo, kad esu lietuvė, todėl vieną kartą koridoriuje mane pašaukė lietuviškai: „Ar tu lietuvė?!“ Taip mes susipažinome, pradėjome dažnai susitikti, kalbėtis, nes jis norėjo atgaivinti savo lietuvių kalbą. Kai jis pasiūlė už jo tekėti, pirmiausia paklausiau: „Jeigu Lietuva bus laisva, ar grįši su manimi?“ Tuo metu jau dalyvavau lietuvių bendruomenės veikloje.

Nežinau, kaip būtų buvę, jei atsakymas būtų neigiamas, bet aš nujaučiau atsakymą, žinojau, kad jam buvo labai svarbu sukurti lietuvišką šeimą, gyventi pagal lietuviškas vertybes, išlaikyti lietuviškus papročius ir kultūrą. Jo mama virė barščius, kepė kugelį, matyt, norėjo, kad ir žmona mokėtų tai gaminti. Aš mokėjau – mama išmokė.

Asmeninio albumo nuotr./Prezidento R.Reagano inauguracijoje
Asmeninio albumo nuotr./Prezidento R.Reagano inauguracijoje

Jūsų biografija – įspūdinga. Net nesitiki, kad tiek visko spėjote gyvenime.

– Advokatui reikia užsiimti kuo daugiau veiklų – kuo daugiau veiki, tuo daugiau žmonių pažįsti, tuo daugiau klientų turi. Visuomenė, kurioje gyvenau, buvo dalis mano gyvenimo, todėl norėjau kuo geriau ją suprasti.

Buvau taip gerai integravusis, kad daugelis net nežinojo, jog esu svetimtautė. Mat angliškai kalbėjau be akcento – privalėjau jį panaikinti, kad dirbčiau teismuose, nes emigrantai tuo metu nebuvo labai laukiami, ypač tokiose pareigose. Prisidėjo dar ir tai, kad esu moteris – tuomet jų teismuose buvo labai mažai, vos 3 proc. Jau vien dėl to nebuvo lengva įgauti klientų pasitikėjimą, o jeigu dar kalbi su akcentu, t. y. esi emigrantas, – dar mažiau šansų.

Tačiau vieną dieną teisme buvo ieškomas žmogus, kalbantis lietuviškai. Ir aš pasisakiau. Manęs paklausė, kada jos išmokau. Tuomet ir prisipažinau – kai gimiau. Tas įvykis buvo lūžis, jaučiausi tvirtai, kad esu lietuvė.

Dirbdama lietuvių bendruomenėje sužinojau, kad aplink mane lietuvių yra labai daug. Kai darėme apklausą, lietuviais save pavadino per milijoną žmonių – tai buvo antros ar trečios kartos atstovai, bet jie dar atsakė, kad yra lietuviai.

Būdavo ir linksmų nutikimų. Parduotuvėje prie tavęs prieina žmogus, kurį pažįsti 10 metų, kalbi su juo angliškai, o jis sako: „Tu renki parašus? Duok, pasirašysiu, aš esu lietuvė.“ Klausiu, kodėl anksčiau nepasisakė. Nežinojo, kad ir aš lietuvė.

Asmeninio albumo nuotr./Seimo Ir JAV Lietuvių bendruomenės komisija ir šventė po Lietuvos priėmimo į NATO
Asmeninio albumo nuotr./Seimo Ir JAV Lietuvių bendruomenės komisija ir šventė po Lietuvos priėmimo į NATO

R.G. Narušienė turi teisės mokslų daktaro laipsnį, o jos tyrinėjimų sritis – konstitucinė teisė. Jos veiklų, postų ir pareigų bagažas – išties įspūdingas. R.G.Narušienė – rajono pradžios mokyklos tarybos narė, rajono Katalikų gimnazijos tarybos narė, apygardos koledžo steigėja (kartu su vyru), rajono sveikatos tarybos narė, socialinės pagalbos tarybos narė, Ilinojaus valstijos greitkelių patariamosios komisijos narė. Aktyviai dalyvavo Respublikonų partijos veikloje ir jai atstovavo.

Ilgus metus buvo Rokfordo vyskupijos finansų tarybos narė, Vyskupijos fondo narė ir pirmininkė. Buvo Ilinojaus universiteto lietuvių studentų asociacijos pirmininkė, JAV lietuvių bendruomenės XVI, XVII, XVIII ir XIX tarybos narė ir prezidiumo pirmininkė, JAV lietuvių bendruomenės Krašto valdybos pirmininkė, Centro ir Rytų Europos koalicijos NATO darbo grupės vadovė. Buvo viena iš Amerikos lietuvių advokatų draugijos (LABAS) įkūrėjų, pirmininkė ir tarybos narė.

Yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų paramos fondo steigėja, buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties komisijos narė ir Valdovų rūmų paramos JAV komiteto pirmininkė. Yra Valdovų rūmų tarybos garbės narė.

Apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu ir Popiežiaus šv. Grigaliaus riterio ordinu už nuopelnus Katalikų bažnyčiai. Ji ir jos vyras – Jeruzalės Šventojo Kapo riterių ordino nariai – komandoras ir komandorė.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Auk, Lietuva

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką