Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 1d. 19:06

Iliuzionistas A.Frankonis – apie magiją, nešvarius pasiūlymus ir triukus, kurių nesiimtų

Iliuzionistas Algimantas Frankonis
Luko Balandžio / 15min ir asmeninio archyvo nuotr. / Iliuzionistas Algimantas Frankonis

„Didžiausias iššūkis magui – kad žiūrovui atrodytų, jog visa tai, ką darai, tau yra lyg pirštu spragtelti“, – sako 29-erių iliuzionistas Algimantas Frankonis. Prieš keletą metų metęs programuotojo profesiją jis visa galva pasinėrė į magijos pasaulį, kad išmoktų tų nuostabą ir įspūdį, jog vyksta kažkas neįmanomo, keliančių triukų.

Algimantas užaugo Kaišaidoryse, paprastoje, bulvių fermą turinčioje šeimoje. „Kai visi džiaugdavosi vasaros atostogomis, aš gedėdavau, nes žinojau, kad jas reikės praleisti bulvių lauke. Buvo gana nuobodus gyvenimas, bet jį paįvairino filmų vaizdajuostės. Mano geriausi draugai, aktorystės mokytojai buvo Jimas Carrey ir Rowanas Atkinsonas. Tos komedijos mane žavėjo tuo, kaip galima prajuokinti žmones, atrasti su jais ryšį. Kai tėtis įsigijo kamerą, aktoriumi prieš jo kamerą tapau pats – tai man labai patiko“, – pasakoja Algimantas.

Nors į aktorinį neįstojo – tais metais buvo renkama rusų grupė, tad buvo reikalingos rusų kalbos žinios, – pasuko tiksliųjų mokslų keliu – Vilniaus Gedimino technikos universitete studijavo informatikos inžineriją, savo pašaukimą scenai išnaudojo vaidindamas universiteto teatre ir vesdamas renginius.

Vis dėlto po trejų metų, skirtų darbui pagal specialybę, įvyko lūžis – metė programavimą ir nutarė tapti iliuzionistu. „Tai buvo labai baisus sprendimas ir vienas kertinių mano gyvenime, nes nežinojau, kiek tai truks, gal po metų vėl grįšiu programuoti. Dėl šio sprendimo pasidariau ir tatuiruotę ant rankos“, – rodydamas ant rankos perkeltą kortos nugarėlės piešinį, sako pašnekovas.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Iliuzionistas Algimantas Frankonis
Luko Balandžio / 15min nuotr./Iliuzionistas Algimantas Frankonis

Apie tai, kas yra iliuzionistas, kiek šioje veikloje magijos, kur galima išmokti triukų, ar pats yra jų sukūręs, ar ant scenos ryžtųsi pradanginti žymų žmogų, kokių triukų niekada nesiimtų, kokių pasiūlymų dažniausiai sulaukia ir kokių svajonių bei planų turi savo kaip iliuzionisto ateičiai, kalbamės su Algimantu.

– Kaip į jūsų gyvenimą atėjo vadinamoji magija, nuo ko viskas prasidėjo?

– Tiesą sakant, visai atsitiktinai. Vienu metu turėjau labai daug pomėgių: gaminau lankus, įvairius papuošalus, o buvo etapas, kai ėmiausi alaus gamybos. Jį išvirtą reikėdavo labai greit išnešti atšaldyti. Taip vieną šaltą žiemą smarkiai susirgau. Kelias savaites leidau namuose, turėjau daug laisvo laiko, kurį skyriau „Youtube'ui“. Naršydamas jį gali užklysti į įvairiausius kampelius ir atrasti įdomių dalykų.

Taigi viename tokių kampelių radau magijos triuką. Aš jį išmokau ir parodžiau tuometei savo draugei. Ji buvo sužavėta, nesuprato, kaip tai įmanoma padaryti. Jos reakcija buvo nuostabi, ir ji man tapo įkvėpimu imti tai plėtoti, to mokytis. Jei būtų reagavusi kaip dauguma tų skeptikų, kad, ai, žinau, čia kažkokia paslaptis yra ir nieko gero, veikiausiai niekada nebūčiau pradėjęs tuo užsiimti.

Tie elementai nukreipti į vieną tikslą – kaip sukurti jausmą žmogui, kad įvyksta dalykai, kurie yra neįmanomi.

– Kalbant apie tą paslaptį – iš šono dažnai atrodo, kad čia – išties daug magijos. Bet sakoma, kad viskas atliekama tik pasitelkus miklias rankas, įvairius prietaisus, psichologiją siekiant valdyti žiūrovų dėmesį ir pan. Kaip yra iš tiesų? Ir kas tai yra?

– Visų pirma, kiek man yra žinoma, kiek prie to dirbu, tuo domiuosi ir gilinu savo žinias, čia magijos, mistikos ir panašių dalykų greičiausiai nėra. Sakau, kiek pats žinau, galbūt žinau ne viską.

Kas tai yra? Galiu pasakyti, kad tikrai nėra vieno dalyko, pavyzdžiui, tik psichologiniai triukai. Tai yra daugelio elementų kombinacija. Tie elementai nukreipti į vieną tikslą – kaip sukurti jausmą žmogui, kad įvyksta dalykai, kurie yra neįmanomi, kaip, pasitelkiant psichologinius, vizualinius – rankų miklumo – triukus, žmogaus norui rasti atsakymą uždaryti kuo daugiau durelių. Taigi čia naudojama daug technikų, tenka mokytis įvairiausių keistų dalykų, kaip reaguos, ką pagalvos žmogus.

Kalbant apie vizualines manipuliacijas, ne visi žino, kad mūsų smegenys visko neseka. Jos pamato du taškus ir užpildo tarp jų esantį tarpą. Tame tarpe ir įvyksta iliuzija (mums bekalbant Algimanto rankose staiga pradingsta vandens buteliuko kamštelis, o paskui vėl netikėtai atsiranda – aut.). Žmogaus mintyse kaip filme karpai juostą ir būtent tose vietose, kurias iškerpi, kuri tam tikrą iliuziją. Turi labai gerai žinoti, ko žmogus niekada neatsimins, ko jo smegenys nefiksuoja, kada tu tai gali padaryti.

– Pavyzdžiui?

Žmogus neatsimins, kada jis padaro klaidą, arba, jei jo yra prašoma atlikti tam tikrus konkrečius veiksmus, jis susitelks būtent į tai ir nefiksuos, kas vyksta aplink, bus tiek mintimis, tiek kūnu pasinėręs į tą veiksmą, rūpinsis, kad jį atliktų tinkamai. Aišku, jei žiūrovas paklusnus ir noriai vykdo tai, ko prašai per pasirodymą, nes tai irgi yra labai svarbus aspektas atliekant triukus.

– Kur galima išmokti visų šių technikų, triukų?

– Pradžioje tam užtenka interneto, panaršyti „Youtube“, dabar ten tikrai galima atrasti gerų kanalų – ir paslapčių sužinoti, ir triukų išmokti. Kitas žingsnis yra mokomieji vaizdo įrašai, paskaitos, perki juos iš profesionalių iliuzionistų. Gauni šešių valandų paskaitą, žiūri, klausai, atsirenki tai, kas tinka tavo charakteriui, bandai sau pritaikyti, pinti su savo elementais ir t. t.

– Ar tuo galėtų užsiimti kiekvienas, ar vis dėlto reikia tam tikrų savybių, norint tapti iliuzionistu?

– Ir taip, ir ne. Nuoširdžiai tikiu, kad bet kas galėtų būti kosmoso inžinieriumi, jei žmogus prie to daug dirbtų ir turėtų tam aistrą. Kartais ir renginiuose sutinku žmonių, kurie moka kokį triuką, paklausi, gal daugiau tuo užsiima, sako: ai, ne, pabandžiau, paskui mečiau, per daug darbo. Būtent – dirbti reikia tikrai daug.

Aš esu žmogus, kuriam reikia scenos, dėmesio, jis man patinka. Tai man duoda magija. Todėl ir pagalvoju, kad šiandien man verta praleisti aštuonias valandas galvojant tik apie magiją. Arba per paskaitas geriau mėginti triuką po stalu su kortomis, nei intensyviai mokytis ir siekti stipendijos – taip man nutiko paskutiniame kurse, kai pradėjau vis daugiau laiko skirti šiam užsiėmimui. Ir aš labai mėgstu visas pasinerti į tai, kas man iš tiesų patinka, visas savo mintis nukreipti tik į tą vieną dalyką.

– Jau keletą metų dirbate kaip profesionalus iliuzionistas. Kaip atrodo jūsų diena?

– Iliuzionisto diena yra dangus ir pragaras viename, nes turi visišką laisvę. Daug kas mano, kaip man faina, nes galiu daryti, ką noriu. Būtent tai yra didžiausia atsakomybė pačiam prieš save. Pajauti tą galią, kad gali daryti, ką nori, o jei dar turi savy tokį natūralų norą nieko nedaryti, o tiesiog sėdėti ant laurų... Taip, beje, buvo nutikę ir man. Buvo labai sunku su tuo susitvarkyti.

Žmogaus mintyse kaip filme karpai juostą ir būtent tose vietose, kurias iškerpi, kuri tam tikrą iliuziją.

– Buvote susirgęs vadinamąja žvaigždžių liga?

– Galima pavadinti ir taip. Teiki žmonėms tokias emocijas, kurių beveik niekas kitas negali suteikti. Su tuo jausmu labai užauga tavasis ego ir su juo reikia išmokti tvarkytis. Taip pat per daug savęs nespaudžiant, su botagu nevarant prisiversti daryti tuos darbus, kurie išties yra nuobodūs, nes pats sau esu ir vadybininkas, ir buhalteris, ir komunikacijos specialistas.

– Ar tai, ką demonstruojate scenoje kaip iliuzionistas, praverčia gyvenime? Kur dar tai taikote?

– Išmoksti daug specifinių dalykų, kurių tikrai niekur nepanaudosi. Tačiau yra psichologinių, kuriuos galima panaudoti. Turi tam tikrų žinių, kaip veikia žmogaus psichologija, žinai, kaip padaryti, kad žmogus, tarkime, einantis į sceną, jaustųsi geriau, būtų tavo pusėje, o ne tavo priešas – nuo to labai priklauso, kaip pasiseks triukas. Tai praverčia ir kasdieniame gyvenime, pavyzdžiui, kai susipažįsti su naujais žmonėmis, kaip padaryti, kad jie jaustųsi gerai būdami tavo rate ir pan.

Asmeninio archyvo nuotr./Iliuzionistas Algimantas Frankonis
Asmeninio archyvo nuotr./Iliuzionistas Algimantas Frankonis

Aišku, daugeliui tikriausiai aktualiausi klausimai, ar gali manipuliuoti žmonėmis, juos valdyti. Iš dalies prie to šiek tiek prisilieti, bet, kiek tai yra naudojama, priklauso nuo paties iliuzionisto moralės. Nes gali priversti žmogų jaustis gerai arba palenkti jį į kurią nors pusę, bet tada turi kryptingai ties tuo dirbti.

Kalbant apie manipuliacijas, yra labai gera Derreno Browno dokumentika apie tikėjimo gydytojus Amerikoje, kurie naudoja tam tikrus iliuzionistų triukus, kad sukurtų iliuziją, jog turi tam tikrų gydymo galių, gautų iš Dievo. Jie iš to „daro“ didžiulius pinigus. Vienas žymiausių, tikriausiai kontroversiškiausių yra Peteris Popoffas, kurį labai mėgstu. Iš jo gali labai daug išmokti, kaip valdyti sceną, auditoriją.

– Ar yra kas nors į jus kreipęsis su nešvariais prašymais, pasiūlymais?

– Kiekvieną kartą kiekviename vakarėlyje būna tas žmogus, kuris mano, kad yra labai originalus, ir sako: „Ei, varom į kazino, pralobsim kartu!“ Tai čia dažniausias ir paprasčiausias pasiūlymas. Nuo visų lošimų aš stengiuosi atsiriboti. Yra kortų mechanikai, kurie „sutvarko“ žaidimą tam tikram žmogui. Dažniausiai jie dirba privačiuose žaidimuose.

Beje, vienas geriausių dokumentinių filmų, kuriuos esu matęs, yra apie aklą kortų mechaniką Richardą Edwardą Turnerį. Ten pamatai, kiek daug žmogus gali padaryti vien pasitelkęs vaizduotę.

Kiekviename vakarėlyje būna tas žmogus, kuris mano, kad yra labai originalus, ir sako: „Ei, varom į kazino, pralobsim kartu!“

– Kokie dar filmai apie magiją yra palikę jums įspūdį?

– Iš meninių filmų – „Prestižas“, kuris labai gražiai pateikia dramą, varžytines tarp iliuzionistų. Kitas labai patikęs dokumentinis filmas – apie vieną įtakingiausių iliuzionistų Eugene'ą Burgerį. Apie iliuzionistus galvoji kaip apie žmones, kurie turi nuraučiausius gyvenimus, šis filmas yra grynas to pavyzdys. Tikrai vertas dėmesio.

Pavyzdžiui, filmas „Now you see me“ yra fikcija, fantazija, kaip žmonių mintyse atrodo iliuzionistai ir ką jie iš tiesų gali, tarkime, pradanginti pinigus iš banko ir šie atsiranda pas ką nors namuose. Tai yra fikcija, manęs ji nedomina, nes supranti, kad tai yra labai toli nuo realybės. Mane kur kas labiau domina dokumentika.

– Pakalbėkime apie triukus – kurie jų sudėtingiausi?

– Tie, kuriuos dabar gvildeni (juokiasi). Man sudėtingiausia buvo tai, ką rodžiau per „Lietuvos talentų“ pusfinalį. Reikėjo daug drąsos, buvo labai daug nežinomybės, o magui tai – mirtis, nes iliuzionistai turi žinoti visus scenarijus ir žinoti, kaip iš kiekvieno jų išsisuks. Ten buvo labai daug scenarijų, kur nėra jokios išeities, ir turi suktis iš padėties, arba tokių, kur nežinai, kaip viskas užsibaigs.

Visą pasiruošimą apsunkino avarija su briedžiu, kuri įvyko likus pusantros savaitės iki filmavimo. Buvo tikrai sunkus metas, pasiruošimas, bet ta emocija ir reakcija, kurios sulaukiau po visko, buvo nepaprastai nuostabus jausmas. Tokių emocijų nesu jautęs niekur kitur.

Asmeninio archyvo nuotr./Iliuzionistas Algimantas Frankonis
Asmeninio archyvo nuotr./Iliuzionistas Algimantas Frankonis

– Kas yra didžiausias iššūkis iliuzionistui?

– Kad žiūrovui atrodytų, jog visa tai, ką darai, tau yra lyg pirštu spragtelėti. O iš tiesų už tų poros minučių pasirodymo slepiasi mėnesiai planavimo, žinių kaupimo, praktikos.

– Jūsų pasirodymams reikalingi žmonės – kas tampa pagalbininkais ruošiantis, praktikuojantis?

– Tie žmonės, prieš kuriuos suklysti nėra jokia gėda. Šiuo metu mane labai domina kišenvagiavimas. To namuose nelabai gali išmokti, nepasakysi draugams: įsidėkite šį tą į kišenes ir pastovėkite. Todėl turi keliauti į gatves ir pateikti visa tai kaip performansą. Tai praktikuoti irgi tampa vienu didesnių iššūkių.

Kai turi labai daug žinių, tau tiesiog užtenka įsivaizduoti, kad žmogus stovi. Tu jau įsivaizduoji, kokie gali būti scenarijai, kaip žmogus elgsis, kokie gali būti žiūrovų tipai. Tai vienas tų variantų ir yra, kad namuose praktikuojiesi įsivaizduodamas, o scenoje tą triuką pirmą kartą parodai realiai. Aš irgi mėgstu taip daryti.

– Ar esate pats sukūręs triukų?

– Taip, esu sukūręs keletą savo triukų. Bet iliuzionisto darbas – tai ne „stand up comedy“, kur gali sukurti beribį scenarijų. Mus limituoja tam tikros technikos, tam tikri fiziniai dalykai ir dažnai naudojame jau išrastas technikas, kurias maišome su savo idėjomis. Bet esu sukūręs ir savų.

Arba yra triukų, kuriuos pamatai, nerandi jokios informacijos, kaip juos atlikti, tada galvoje pradedi sukti savo scenarijų, kaip aš galėčiau tai padaryti. Ir po kokių pusės metų bandymų, klaidų, ašarų, net noro mesti magiją kas nors pavyksta (šypsosi).

– Kalbant apie triukus, sakyčiau, daiktų ar žmonių pradanginimą ant scenos būtų galima pavadinti vienu įspūdingiausių. Ar tai savo pasirodymuose naudojate, ar čia visai kita magijos pusė?

– Ko nors pradanginimas arba atsiradimas yra scenos magija. Mano akcentas nukreiptas į kitą pusę. Mėgstu sakyti, kad esu pozityvus magas, mano triukuose niekas nedingsta, tik atsiranda. Užsiimdamas scenos magija – daiktų pradanginimu – esi priklausomas nuo rekvizitų. Aš noriu, kad mano triukams tai neturėtų įtakos, kad galėčiau juos atlikti bet kur ir bet kada.

– Nors tuo ir neužsiimate, ar išdrįstumėte scenoje pradanginti žinomą asmenį? Pavyzdžiui, prezidentą ar nemėgstamą tautos politiką?

– Taip, duokit man mėnesį pasiruošti ir gerą sumą pinigų – ir pradanginsiu (juokiasi). Išties sulaukiu nemažai klausimų, ar galiu padaryti tą ar aną. Viskas yra įmanoma. Priklauso nuo to, kiek užsakovas turi laiko. Dažnai kreipiasi įmonės, kurios nori pristatyti automobilį, kad scenoje atsirastų naujas modelis. Bet to reikia jau už dviejų savaičių. Deja, tiek laiko pasiruošti neužtenka, reiktų bent trijų mėnesių.

Asmeninio archyvo nuotr./Iliuzionistas Algimantas Frankonis
Asmeninio archyvo nuotr./Iliuzionistas Algimantas Frankonis

– Ar yra triukas, kurio niekada nesiimtumėte?

– Geras klausimas. Viskas priklauso nuo to, kiek man pasiūlytų (juokiasi) ir kiek duotų laiko. O jei rimčiau, manau, nesiimčiau daryti triukų su žinduoliais. Esu daręs su žuvyte, drugeliais – man patinka vabzdžiai, myliu juos ir gerai jais rūpinuosi.

Kažkada turėjau didelį norą imtis triukų su balandžiais, jie tikrai atrodo nuostabiai, kai yra atliekami tvarkingai ir tinkamai, bet, kita vertus, pagalvojau, kad tai jau išeina iš mados. Galbūt, jei jau labai kam nors reikėtų, kad ištraukčiau triušį iš cilindro, pagalvočiau, bet, jei imčiausi, paprašyčiau nemažai pinigų. Tačiau savo pasirodymuose to nedaryčiau.

– O daug pinigų paprašytumėte, nes labai sudėtinga ištraukti triušį iš cilindro?

– Ne, bet man tai kainuotų daug moralinių pastangų (šypsosi).

– Ar draugai dažnai jūsų prašo: būk geras, parodyk triuką?

– Tikrai ne taip dažnai, kaip norėčiau. Tik, aišku, niekada neikit su tokiais prašymais: einam į kazino, ar gali pradanginti mano žmoną/vyrą, ar gali padaryti, kad šitas butelis būtų pilnas degtinės ir pan. O jei prašymai normalūs, kodėl gi ne. Bet draugai manęs neprašo (šypsosi).

– Po šito interviu gal pradės prašyti. Kokią turite su iliuzionisto darbu susijusią svajonę?

– Norėčiau pabandyti dirbti kruiziniuose laivuose. Norėčiau surengti savo pasirodymą užsienyje, sudalyvauti „Amerikos talentuose“ – kai jau būsiu prikaupęs daugiau bagažo, nes ten didžiulė konkurencija.

Turiu nemažai planų ir Lietuvoje – nuo vasario planuoju daryti savo turą po didesnius miestus, kad žmonės galėtų susipažinti su moderniąja magija ir jiems nereikėtų išleisti tam tikros pinigų sumos, jog pasisamdytų magą į privatų vakarėlį, o tiesiog kas mėnesį galėtų susirinkti ir pamatyti tikrai kokybišką pasirodymą, ir tuo pasidžiaugti.

– To jums ir linkiu! Ačiū už pokalbį.

Temos: 1 Magija

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15min tema

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką