Važiuodama į Lietuvą Anita neturėjo konkrečių planų ar vilčių. „Žvelgiau į šią kelionę kaip į gyvenimo iššūkį, kurį gali patirti tik pabandęs. Irane mes gyvenome pasiturinčiai, turėjome visko, ko reikia. Taigi, jei mums čia nepatiktų, mes visada galėtume grįžti namo“ – pasakoja moteris.
Anitos šeima ne iškart pasirinko mūsų šalį. Jos vyras pradėjo dirbti naujoje įmonėje netoli Lietuvos, todėl jų draugas pasiūlė atvykti ir apsistoti būtent čia. „Atvažiavome į Lietuvą, bet, deja, patekome čia ne pačiu geriausiu metų laiku – žiemą. Kai grįžome, draugas mums sako: Važiuokite dar kartą. Atvykome po kelių mėnesių, pavasarį, tąsyk buvo ne taip blogai, bet tada draugas patarė, kad turime Lietuvą pamatyti ir vasarą, todėl dar sykį čia atvykome liepą. Apsilankę čia kelis kartus skirtingu metu supratome, koks didelis skirtumas tarp vasaros ir žiemos, ir netgi pavasario yra Lietuvoje. Tad nusprendėme čia pasilikti“ – pasakoja moteris. Šiuo sprendimu Anita džiaugiasi iki šiol.
Anot iranietės, jos tėvai neprieštaravo jų pasirinkimui, galbūt tikėdamiesi, kad Anita išvyksta neilgam. „Mano tėvai visada palaikydavo mūsų sprendimus. Prieš metus jie patys lankėsi Lietuvoje ir buvo maloniai nustebinti. Juos sužavėjo Vilnius, turtinga šalies kultūra, sena architektūra ir daugybė bažnyčių. Jie pabrėžė, jog itin svarbu, kad mūsų sūnus mokytųsi lietuvių kalbos, nes galbūt ateityje jam reikės bendrauti su lietuviais“ – pasakoja ji.
Nors Anitos požiūriu Lietuva panaši į kitas Europos šalis, tačiau pagrindinis šalies išskirtinumas – tai nepaprastai geri ir rūpestingi žmonės. „Niekas į mus nežiūrėjo, kaip į užsieniečius, mums daug kas padėjo tvarkytis įvairius reikalus, pavyzdžiui, susirasti butą ar susikalbėti su gydytoju priėmimo metu. O tai labai svarbu. Kai atvažiuoji į svetimą šalį, rasti gerų draugų yra tiesiog dovana. Dažnai vertiname šalį iš pirmo įspūdžio apie žmones, kuriuos sutinkame. Man pasisekė. Žmonės, kuriuos sutikau, buvo labai malonūs” – prisimena ji.
Šypsotis ir šiltai bendrauti su žmonėmis, kaip sako Anita, tai neatsiejama jos kultūros dalis. Ji stengiasi taip elgtis ir Lietuvoje. Kur bebūtų, gatvėje, parduotuvėje ar banke, – moteris visada šypsosi ir draugiškai bendrauja su žmonėmis. „Jei kas nors ir neatliepia man tuo pačiu, galvoju, kad tas žmogus nenori bendrauti ar atvirauti, o galbūt jam ar jai išpuolė tiesiog sunki diena. Lietuvių kalbos dėstytojas man paaiškino, kad lietuviai taip elgiasi dėl savo būdo: kai nepažįstamas žmogus jiems nusišypso gatvėje, jie pasimeta ir nustebę mintyse svarsto: Aš turbūt sutikau šią moterį anksčiau? Kas ji tokia? Kodėl ji iš manęs juokiasi? Kodėl ji man šypsosi?“ – sako Anita. Moteris mano, kad neturi teisės vertinti lietuvių būdo: ji nelipdo etikečių, nepriekaištauja, kodėl lietuviai elgiasi vienaip ar kitaip, nesprendžia, ar jie yra atviri ar uždari. Tai, pasak jos, lietuvių kraštas ir žmonės, kaip ir visose kitose šalyse, turi savo išskirtinį tapatumą, požiūrį ir gyvenimo būdą.
Iranietės patarimas atvykstantiems: mokykitės lietuvių kalbą – ji atvers jums visas duris
Kai Anita su šeima apsigyveno Lietuvoje, kai kurie žmonės jai patarė mokytis rusų, o ne lietuvių, kalbą, kadangi mokėdama rusų ir anglų kalbas, anot jų, ji puikiai išsiverstų. Tačiau iranietė suprato, kad ne visi žmonės kalba užsienio kalbomis, ir kasdienybėje būtina mokėti tų žmonių gimtąją kalbą. „Gyvenu Lietuvoje ir gerbiu šios šalies žmones. Todėl nusprendžiau mokytis lietuvių kalbos ir dėl to džiaugiuosi. Kartą parduotuvėje pardavėjos lietuviškai paprašiau duoti man vištienos. Pagyvenusi moteris, stovėjusi priešais mane, atsisuko į mane ir apkabino: Jūs kalbate lietuviškai. Stokitės prieš mane. Tai buvo nepakartojama patirtis“ – dalijasi prisiminimais iranietė.
Iki sūnaus gimimo Anita dvejus metus lankė kalbos kursus ir dieną prieš gimdymą išlaikė lietuvių kalbos egzaminą. Jai patinka lietuvių kalba, nors išmokti ją jai buvo nelengva. „Mano knygų lentynose yra daug lietuviškų knygų, kurias skaitinėju. Kol kas neturiu savo mėgstamiausio kūrinio. Dažniausiai paimu kokią knygą, perskaitau kelis puslapius ir bandau suprasti, kas juose rašoma“ – pasakoja ji.
Lietuvoje Anita jaučiasi laisva ir saugi. Jos patarimas norintiems atvykti: „Susipažinkite su įstatymais ir pradėkite mokytis lietuvių kalbos. Ji atvers jums visas duris“.
Artimiau su Anita galite susipažinti socialiniuose tinkluose #BūkimPažįstami
Parengta įgyvendinant projektą „Lietuvos identitetas – tautų mozaika“.
