Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2020 lapkričio 28d. 11:53

J.Juškaitė komentarus internete skaito tik darbo tikslais: „Žodis žudo, žemina ir turi labai neigiamas pasekmes“

Sušaudyti. Sudeginti. Sumušti. Tai tik keli „palinkėjimai“, kurių socialinėje erdvėje dažnai sulaukia kitokie žmonės, t.y. tie, kurie yra kitos rasės, tikėjimo, socialinės padėties, seksualinės orientacijos ar turi negalią. Viena garsiausiai šalyje apie neapykantos kalbos skleidimą viešoje erdvėje kalbanti Lietuvos žmogaus teisių centro komunikacijos vadovė Jūratė Juškaitė neslepia, kad ir pati priklauso LGBT bendruomenei bei pripažįsta – ji Lietuvoje taip pat nesijaučia saugi.

Tinklalaidės „Berta&Talks“, kalbinama Jolitos Macelytės, pašnekovė pasakoja, kad tiesiogiai neapykantos kalbos kirčius pati pajuto maždaug prieš dešimtmetį, kai Vilniuje vyko pirmosios „Baltic Pride“ eitynės.

Pamačius, kokie neapykanta persunkti komentarai liejasi po publikacijomis apie renginį, J.Juškaitė negalėjo patikėti, kad taip rašo tikri žmonės. Netrukus neapykantą moteris pajuto savo kailiu. „Turėjome diskusiją Vilniaus universitete su žmonėmis, kurie priklauso alt-right judėjimui.

Atrodė, net putos veržėsi iš jų burnų, seilės tyško iš pasišlykštėjimo manimi kaip žmogumi, mano bendruomene. Ir tada aš supratau, kad tai yra rimta. Negalėjau to atmesti, kad, na, čia kažkoks nesusipratimas įvyko. Gėriau visą šią informaciją ir tiesiog nežinojau, ką toliau daryti“, – pasakoja J.Juškaitė.

Netrukus neapykantą moteris pajuto savo kailiu.

Netrukus moteris su savo partnere išvyko gyventi į Niujorką. Ten reikėjo daug laiko priprasti, kad dvi rankomis susikibusios moterys viešoje erdvėje niekam nekliūva, nesulaukia neigiamų reakcijų, nėra apspjaudomos: „Man buvo šokas, kad ne visi žmonės turi šias neigiamas nuostatas. O kai tai išgyvenau, tada vėl grįžau atgal į Lietuvą“.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Portalo manoteises.lt redaktorė Jūratė Juškaitė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Portalo manoteises.lt redaktorė Jūratė Juškaitė

Lietuvoje vis dar nesijaučia laisva

Grįžusi į tėvynę pašnekovė rado tą pačią netoleranciją ir neapykantos skleidimą, akivaizdu, kad mūsų visuomenė iki šiol nepriima kitokių žmonių. Pašnekovė pabrėžia, kad kol kas negali jaustis laisva Lietuvoje – tam reikia turėti tvirtą pagrindą po kojomis.

„Kai viešoje erdvėje nuolat esi siejamas su minusu, tai tą pagrindą po kojomis turėti yra labai sudėtinga. Manau, kad aš toliau gyvenu procese, kad vis dar vyksta procesas manyje ir, tuo pačiu, mano šalyje.

Bet aš džiaugiuosi, kad viešoji erdvė darosi vis įvairesnė. Internete jauni žmonės gali rasti panašių į save, pasižiūrėti įvairius serialus, suprasti, kad tai, kas vyksta aplink juos, ta homofobinė aplinka, nėra visas gyvenimas. Kad pasaulis yra gerokai įvairesnis – labai tikiuosi, kad tai suteiks jiems irgi galimybę kažkaip išbūti“, – pabrėžia moteris.

Nemaža dalis visuomenės vis dar turi stiprų priešišką nusistatymą.

J.Juškaitė sako dabar pati komentarus internete skaitanti tik darbo tikslais – vadina tai šlykščiausia savo darbo dalimi. Ir nors per dešimtmetį viešo neapykantos kurstymo sumažėjo, tačiau, kaip sako pašnekovė, ten kraujas vis dar liejasi laisvai ir asmeniškai jai kelia baimę: „Aš nesuprantu, kokioje visuomenėje gyvenu. Atrodo, sutinku žmones, su kuriais galiu kalbėtis, diskutuoti, bendrauti, kurie yra intelektualūs, įdomūs.

Tada pažiūri į visuomenės nuomonės apklausas ir matai, kad nemaža dalis visuomenės vis dar turi stiprų priešišką nusistatymą. Ir tada susimąstai: kokia čia visuomenė, ar aš galiu joje saugiai jaustis? Ir tai yra standartinė reakcija, kurią jaučia žmonės, priklausantys toms bendruomenėms, prieš kurias yra nukreipiama neapykantos kalba“.

Žodžio laisvė nėra absoliuti

Lietuvos žmogaus teisių centras, kurio komunikacijos vadovė yra J.Juškaitė, nagrinėja neapykantos kalbos bei diskriminacijos, nukreiptos į tam tikras grupes, atvejus.

Neapykantos kalba išskirtinė tuo, kad ja nesiekiama komunikuoti ar apsikeisti kad ir aštriais argumentais, o tiesiog paniekinti, sumenkinti kitą žmogų. J.Juškaitė turi atsakymą tiems, kurie piktinasi, jog už neapykantos kurstymą jiems gresianti teisinė atsakomybė – jų žodžio laisvės ribojimas.

„Taip, tai yra žodžio laisvės ribojimas. Konstitucija numato, kad žodžio laisvė nėra absoliuti, kaip ir absoliučioje daugumoje pasaulio valstybių, – pabrėžia J.Juškaitė. – Nes žodis žudo, kenkia, žemina ir turi labai stiprias neigiamas pasekmes. Kai matome komentarus, kuriuose žmonės žeminami ir yra skatinama su jais susidoroti, vartojama necenzūrinė leksika – tai nėra žodžio laisvė. Tai yra tiesiog kito žmogaus, kitos bendruomenės niekinimas“.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Jūratė Juškaitė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Jūratė Juškaitė

Visuomenė „šiltėja“, bet vis dar serga

Lietuvos žmogaus teisių centro komunikacijos vadovė pažymi, kad LGBT bendruomenė – tik viena iš grupių, kenčiančių neapykantos kalbą viešojoje erdvėje. Tai patiria ir religinės bendruomenės, pabėgėliai, žmonės, grįžę iš įkalinimo įstaigų, kai kurios etninės grupės, ypač – romai, kurie išskiriami kaip labiausiai mūsų šalyje diskriminuojama etninė grupė.

2005 metais atliktos gyventojų apklausos duomenys rodo, kad romų kaimynystėje gyventi nenori apie 77 proc. Lietuvos gyventojų, 2019 metų apklausoje tokių buvo 66 proc. Homoseksualių asmenų kaimynystės prieš penkerius metus kratėsi apie 67 proc., o pernai šis rodiklis siekė 40 proc.

„Matome, kad visuomenė šiek tiek atsileidžia, jautrėja, šiltėja. Procentai keičiasi, bet ar jūs įsivaizduojate, kad maždaug keturi iš dešimties lietuvių nenorėtų su manimi gyventi kaimynystėje, nes aš priklausau LGBT bendruomenei? Kaip mano kaimynystė, gyvenant vienoje daugiabučio laiptinėje, taip neigiamai veikia kitus žmones?“, – stebisi J.Juškaitė.

Apie pusė tautiečių nenorėtų gyventi ir šalia grįžusiųjų iš įkalinimo įstaigų, psichikos sveikatos problemų turinčių asmenų. Anot J.Juškaitės, tai – sergančios visuomenės požiūris. Juolab, kad didžioji dalis tų, kurie priešiškai atsiliepia apie kažkurią iš minėtų grupių, jų net nepažįsta.

„Šią situaciją puikiai iliustruoja LGBT bendruomenės pavyzdys. Keturi iš dešimties nenorėtų gyventi šalia. Bet jei mes pažvelgsime į statistiką, kiek žmonių pažįsta šiai bendruomenei priklausančius žmones, tai yra vos apie 10 proc. Lietuvos gyventojų.

Socialinė distancija tarp grupių yra didelė.

Translyčių žmonių – apie 4 proc., homoseksualių – apie 10 proc., biseksualių – apie 5–6 proc. Tad tik mažytė Lietuvos dalis yra susidūrusi su jais realiai, bet neigiamą nuomonę turi bent 4 iš dešimties. Tai rodo, kad socialinė distancija tarp grupių yra didelė. Žmonės išties linkę susidaryti nuomone iš žiniasklaidoje tiražuojamų žinučių ir vaizdinių, kurie dažnu atveju skirti klikams rinkti“, – sako J.Juškaitė.

Pataria pradėti nuo savęs

Kovojant su neapykantos kalba, J.Juškaitė siūlo kiekvienam pradėti nuo savęs. Visų pirma, neapykantą skleidžiančiam žmogui internete atsakyti, kad turite kitokią nuomonę, įvardyti, kad žodžiai gali žeisti ir, kad tai – neapykantos kalba. Jei žmogus nesukalbamas, peržengia visas padorumo ribas, siūloma apie skleidžiamą neapykantą pranešti e-policijai bei atitinkamoms nevyriausybinėms organizacijoms.

O ką daryti, jei pats jauti neigiamus jausmus kurios nors visuomenės grupės atžvilgiu? J.Juškaitė pataria pabandyti suvokti, iš kur tas pyktis kilęs, bei susipažinti su neigiamus jausmus keliančiomis bendruomenėmis.

„Aš labai siūlyčiau ir raginčiau žmones stengtis dalyvauti, susitikti tuos žmones, kurie priklauso įvairioms toms bendruomenėms. Didesnė tikimybė, kad tuomet pajausite kito žmogaus žmogiškumą. O tuomet nebeatrodys, kad visi tie žmonės yra kažkas kitokio. Jie yra tiesiog žmonės, kaip ir mes visi“, – akcentuoja J.Juškaitė.

Viso pokalbio su Lietuvos žmogaus teisių centro komunikacijos vadove Jūrate Juškaite klausykitės tinklalaidėje Berta&Talks.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką