Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugsėjo 26d. 21:01

Knygos verta Almos istorija – palaidojo tris vyrus, pusę gyvenimo skendo narkotikų liūne, o dabar iš jo traukia kitus

Alma Sadauskienė
Asmeninio archyvo nuotr. / Alma Sadauskienė

„Visi narkomanai yra galvoję, kad susitvarkys patys. Ir aš taip galvojau. Bet taip nebūna. Dabar man 50 metų, ir tik dabar aš pradedu gyventi, nes anksčiau tik egzistavau“, – pripažįsta Alma Sadauskienė, kvaišalų iš rankų nepaleidusi beveik pusę savo gyvenimo. Per tą laiką ji spėjo kelis kartus sėsti į kalėjimą, tris kartus tapti našle, išbandyti, kaip pati sako, visus įmanomus narkotikus, tačiau galiausiai suėmė save į rankas ir dabar reabilitacijos centre iš narkotikų liūno traukia savo likimo brolius ir seseris.

Almos istorija – neeilinė, tačiau moteris jos visiškai nesigėdija. Ilgiau nei du dešimtmečius narkotikuose skendusi A.Sadauskienė visiškai „švari“ yra jau daugiau nei penkerius metus, tačiau tam, kad tai pasiektų, turėjo nueiti ilgą ir sunkų kelią.

Dabar ji dirba viename iš reabilitacijos centrų ir padeda panašaus likimo žmonėms atsistoti ant kojų ir įveikti savo priklausomybę.

Alma pasakoja, kad šeimyninį gyvenimą pradėjo būdama labai jauna – ištekėjo vos 17-os. Pirmasis vyras, kaip, beje, ir kiti Almos partneriai, buvo gerai žinomi kriminaliniame pasaulyje. Vieną dieną sutuoktinis tiesiog dingo be žinios ir namo niekada nebegrįžo. Po mįslingo vyro dingimo Alma sužinojo, kad jis nevengdavo svaigintis narkotikais.

Nors mačiau, kaip miršta žmonės, manęs tai visiškai nestabdė.

Iki tol itin jų nemėgusi moteris buvo apimta tokio sielvarto, kad pati to nejausdama pradėjo bristi į narkotikų liūną, ant rankų laikydama dar ir du mažamečius vaikus.

„Kai mano pirmasis vyras dingo, aš sužinojau, kad jis savo įtampą mėgdavo malšinti narkotikais. Anksčiau aš manydavau, kad narkomanai yra žemiausiai pasaulyje esantys žmonės, ir tokia aš niekada nebūsiu. Kol pabandžiau. O nuo tada ir prasidėjo mano narkomanės karjera“, – prisimena A.Sadauskienė.

Ta „karjera“, kaip pati sako, tęsėsi 25-erius metus. Pasak Almos, vos pradėjusi vartoti, ji netrukus išbandė viską.

„Vienus narkotikus nuolat keičiau kitais, kad tik būčiau apsinešusi. Iš karto pradėjau nuo pačių stipriausių, bet visą laiką galvojau, kad viską susitvarkysiu pati“, – atsidūsta pašnekovė.

Šalia narkotikų Almos gyvenime buvo ir du vaikai – nors ji pripažįsta, kad vaikai jai tikrai visada rūpėjo, vis dėlto kvaišalai mamos pareigas atlikti trukdė. Pasak Almos, vartoti narkotikus ją skatino stiprus bejėgiškumo jausmas, todėl norėdavosi tiesiog pabėgti nuo savęs.

Kaip pati prisimena, į dugną ją tempė mintys, jog vyro nebėra tarp gyvųjų.

„Pradėjau galvot, kokia aš nelaiminga. Juk vyras dingo be žinios, o tuomet dar net nežinojau, kad jį užmušė. Pati save nelaiminga dariau, čia toks bėgimas nuo tikrovės. Galėjau gyventi kaip visi, bet to nedariau“, – pasakoja moteris.

Vartojau ir heroiną, ir aguonas – viską, kad tik apsukčiau galvą ir nematyčiau tos tikrovės.

Kol vaikai augo, jais teko rūpintis Almos motinai – jų močiutei.

„Kol vaikai buvo maži, užkišdavau juos pinigais. Visą mamos darbą darė mano mama. Jaučiau, kad aš turėčiau būti mama, bet man narkotikai to neleido. Nors mačiau, kaip miršta žmonės, manęs tai visiškai nestabdė. Vartojau ir heroiną, ir aguonas – viską, kad tik apsukčiau galvą ir nematyčiau tos tikrovės“, – prisimena Alma.

Netrukus ji ištekėjo antrą kartą, šį kartą už kalinio, tačiau likimas nepasigailėjo ir jo.

Kalėjimas nesustabdė

Būdama 42-ejų, Alma pirmą kartą pateko į kalėjimą. Kaip pati prisimena, iki tol ji niekada nebuvo sustojusi svaigintis, tačiau kalėjime po 20-ies metų vartojimo sužinojo, ką iš tikrųjų reiškia abstinencija. Vis dėlto pertrauka ilga nebuvo, nes narkotikai laisvai liejosi ir kalėjimo kamerose.

Mano vaikai buvo jau užaugę, sako: mama, gal tu jau daryk ką nors su savo gyvenimu? O ką daryt?

Įkalinimo įstaigoje Alma praleido ketverius metus, ten ištekėjo trečią kartą, tačiau, likus pusmečiui iki išėjimo į laisvę, ji nusprendė narkotikus išmesti iš savo gyvenimo. Išėjusi į laisvę, Alma be narkotikų ištvėrė vos savaitę.

„Nebežinojau, ką daryti, mačiau, kad niekaip nebegaliu sustoti. Mano vaikai buvo jau užaugę, sako: mama, gal tu jau daryk ką nors su savo gyvenimu? O ką daryt? Ir gėda, ir norėčiau nevartot, bet neįsivaizduoju, kaip tą padaryt“, – karčią praeitį prisimena pašnekovė.

Tačiau, sukaupusi visas jėgas, Alma galiausiai nuvyko į reabilitacijos kliniką, kurioje praleido 17 mėnesių. Ji teigia, kad iš pradžių prisiversti kažką daryti buvo itin sunku, tačiau jau po mėnesio ji pamatė pirmuosius gijimo rezultatus. Deja, iškilo dar vienas iššūkis – dar būnant laisvėje moteris vėl pateko į policijos akiratį.

„Po mėnesio susitaikiau ir pradėjau daryti viską, ką reikėjo daryti. Ėjau į darbus, rašiau. Bet tada išlindo byla, kurią buvau užsidirbusi. Taigi po reabilitacijos aš važiavau į Panevėžį atsėdėti tą savo bylą. Vienas pareigūnas tada man pasakė: jeigu nori pradėti naują gyvenimą – atiduok senas skolas. Tai aš susidėjau daiktus ir išvažiavau atiduoti tų senų skolų“, – pasakoja Alma.

Asmeninio archyvo nuotr./Alma Sadauskienė
Asmeninio archyvo nuotr./Alma Sadauskienė

Nors mintis apie kalėjimą nedžiugino, reabilitaciją A.Sadauskienė tęsė ir toliau. Kalėjime ji pradėjo tikėti Dievu, studijuoti Bibliją. Dėl nepriekaištingo elgesio 3 metus kalėjime turėjusi praleisti Alma į laisvę išėjo po metų ir 8 mėnesių. Be to, dar būdama įkalinimo įstaigoje, Alma neteko ir trečiojo vyro – jis buvo nužudytas.

Kalėjime, pasak Almos, ir prasidėjo tikrasis gijimo procesas – moteris pradėjo lankyti reabilitacijos grupes, pasinėrė į anoniminių narkomanų judėjimą. Noras keistis ir augti galiausiai išaugo iki to, jog Alma baigė priklausomybių ligų konsultanto mokslus.

Vienas pareigūnas pasakė: jeigu nori pradėti naują gyvenimą – atiduok senas skolas. Tai aš susidėjau daiktus ir išvažiavau atiduoti tų senų skolų.

Planus padiktavo lemtingas susitikimas

Alma pasakoja, kad, baigusi mokslus, priklausomybės tema susidomėjo dar labiau. Viename iš lankomų susitikimų ji susipažino su moterimi, dirbančia su priklausomybės kamuojamais žmonėmis. Ši pažintis Almai buvo lemtinga.

„Pasakiau jai, kad labai norėčiau dirbti reabilitacijos centre, nes daugiau nieko daryti tiesiog nesugebu. Ji mane pakvietė atvykti dirbti, sako: ateik, mums reikia tokių kaip tu. Dabar dirbu jau pusę metų“, – kalba moteris.

Šiandien reabilitacijos centre „Naujas gyvenimas“ priklausomybę nuo narkotikų gydosi 15 žmonių. Kartu su jais gyvenanti ir sveikti padedanti Alma tik atsidūsta, pridurdama, kad nuolat savo globotiniuose mato ir pačią save. Pasak jos, dažnai žmonės į reabilitacijos centrą atvažiuoja nesuprasdami, kad turi problemą, o dar kitus ten atveda net savanaudiški siekiai.

Vis tik Alma įsitikinusi, kad peržengus reabilitacijos klinikos slenkstį, nebėra kitos išeities, kaip tik iš pagrindų keisti savo gyvenimą:

„Jei nekeiti mąstymo, nieko nebus – tu turi atsisakyti viso savo seno gyvenimo. Aš keičiau viską – aprangą, šukuoseną, manęs net draugai nepažino. Susitaikiau su tuo, kad, jei keičiuosi, keičiuosi visa.

Dažnai matau tuos žmones, kurie centre susikrauna daiktus ir galvoja, kad niekada čia nebegrįš, bet aš net viduje žinau iš savo patirties, kad nieko nebus. Mąstymui pakeisti reikia laiko. Nors jau ilgai nevartoju, vis tiek kasdien rašau dėkingumo sąrašą, darau lygiai tą patį, ką daro jie.“

„Pabūk dar dieną, tada galėsi išeiti

Galima manyti, kad sudėtingiausias etapas priklausomam žmogui yra reabilitacijai morališkai prisiruošti. Tačiau, pasak Almos, dirbti su priklausomybės kamuojamais žmonėmis taip pat nėra lengva. Ji pripažįsta, kad neretai centre sutinka žmonių, kurie per visą savo gyvenimą nėra turėję jokio darbo, neturi susiformavusio atsakomybės jausmo ar kitų būtinų įgūdžių.

Pašnekovė priduria, kad reabilitacija nėra poilsio namai, o seselės kokteilių čia nenešioja, todėl svarbiausias čia yra kiekvieno darbas su savimi. Visgi jai pačiai prisibelsti į globotinių širdis nėra paprasta.

Asmeninio archyvo nuotr./Alma Sadauskienė
Asmeninio archyvo nuotr./Alma Sadauskienė

„Turbūt neužtenka tik kažko pasakyti. Kad užsitarnaučiau jų pagarbą, turėjau įdėti daug pastangų. Vienu metu galiu būti mama, kitu – ragana. Būna, kad žmogus atvažiuoja su vienu motyvu, pavyzdžiui, susitaikyti su šeimos nariais, bet tada pradeda blaivėti, tie motyvai keičiasi. Jie mato blaivius žmones, ir atsiranda motyvas tiesiog visiškai pasveikti.

Aš taikau tokį metodą: vieną dieną dar pabūk, tada išeisi. Ir daug kam padeda tas „tik šiandien“. Kitą dieną vėl tą patį sakai. Pirmos dvi savaitės sunkiausios - arba žmogus išbūna, arba ne. Kai kurie pabuvę ilgiau pradeda jausti – mylėti gamtą, tėvynę, vaikus.

Paprastai juk vartoji tam, kad būtum bejausmis. Kai nustoji vartoti, visi jausmai užgriūva ant galvos, ir žmogus gali net nenutuokti, kaip su jais susitvarkyti. Svarbiausia tokiam žmogui yra kažkuo tikėti. Nes jei niekuo netikėsi, nieko ir nebus“, – sako Alma.

Paslysti neleistų jaučiama atsakomybė

Nors Alma nuo narkotikų priklausomus žmones supranta labiau nei bet kas kitas, ji pripažįsta, kad sunkiausia yra išgirsti žodžius „aš pats viską žinau“. Pasak jos, neretai po tokių žodžių kliniką palikęs žmogus netrukus vėl į ją sugrįžta, tačiau smerkti globotinių moteris tikrai nedrįsta.

„Visi narkomanai yra galvoję, kad susitvarkys patys. Ir aš taip galvojau. Bet taip nebūna. Dabar man 50 metų, ir tik dabar aš pradedu gyventi, nes anksčiau tik egzistavau. Net prie savo vyro karsto negalėjau verkti, tiesiog nebuvo iš ko.

Kai kas nors išeina, pasakau: jei matysi, kad nori tą stikliuką pakelt, paskambink man – gal aš tave išgelbėsiu.

Aš žinau, kodėl jie vieną dieną verkia, kitą dieną džiaugiasi, o trečią kraunasi lagaminus. Nes aš irgi tą išgyvenau. Aš juos visus myliu. Kiekvieno išėjimas man yra skaudus, nes aš bijau. Gaila, kai žmonės išeina per anksti, gaila, kad jis gali net mirti, jei pradės vartoti ir vėl“, – atvirauja Alma.

Pasak jos, nurodinėti savo globotiniams būtų sunku, todėl ji stengiasi tiesiog būti jų drauge, į kurią būtų galima atsiremti silpnumo akimirką.

„Kai kas nors išeina, pasakau: jei matysi, kad nori tą stikliuką pakelt, paskambink man – gal aš tave išgelbėsiu. Aš pati iš to kriminalinio pasaulio ir tų vyrų atsinešiau tokių blogybių, bet juk nenoriu tokia būti“, – sako buvusi narkomanė.

Nuo narkotikų priklausomybės išgijusi Alma prisipažįsta, kad dabar jai geriausi vaistai yra gamta, knyga, šeima ir globotiniai, iš kurių kiekvienas jai tapo lyg savos šeimos nariu.

Paklausta, ar nebijo kada nors vėl paslysti, kiek pagalvojusi Alma susimąstė, kad niekas nėra nuo to apsaugotas. Tačiau ji deda visas pastangas, kad narkotikai jos gyvenime niekada nebepasirodytų.

Blogas mintis, pasak jos, vyti lauk padeda ir globėja, padėjusi Almai kovoti su priklausomybe. Vis tik moteris nedvejodama sutinka, kad būtent dabar ji iš tikrųjų pradėjo gyventi.

„Visada turiu prisiminti, kad esu priklausoma, kiek man reikėjo patirti. Ir tada suprantu, kad aš tiesiog nebenoriu tokio gyvenimo, nenoriu tų adatų, tų kalėjimų. Būtų baisu, neprotinga sugriauti viską, ką tiek statei. Jaučiu atsakomybę prieš visus, kuriuos bandau gelbėti.

Šiandien esu blaivi ir laisva moteris, ir galiu pasakyti, kad dabar aš iš tikrųjų gyvenu“, – šypsosi Alma.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Video

00:27
05:44
13:33

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką