Geras turinys neatostogauja. Prenumerata vos nuo 0,50 Eur/mėn!
Išbandyti

Kompoziciją studijuojantis latvis Matisas: „Atėjau į garso fizikos paskaitą, atsisėdau ir pradėjau mokytis lietuvių kalbos“

Po interviu su studentais iš mums gana tolimų šalių – Argentinos, Japonijos, Prancūzijos, Karelijos (Rusija) – šįkart nusprendžiau pakalbinti latvį Matisą T. Vikmanį (Matīss T. Vikmanis). Kokie lietuvių kalbos mokymosi įspūdžiai žmogaus, kurio gimtoji kalba pati artimiausia lietuvių kalbai kokia tik gali būti? Kas sunku, o kas lengva? Kas keista, o kas juokinga?
Matisas T. Vikmanis
Matisas T. Vikmanis / „Terekas“ nuotr.

Kviečiu skaityti interviu su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentu, kuris pas mus, VU Lituanistinių studijų katedroje, mokėsi lietuvių kalbos. Ne tik mokėsi lietuvių kalbos, bet ir daug suprato apie savo gimtąją latvių kalbą. O skaitytojams vėlgi noriu pabrėžti, kad skaitote interviu, kuris vyko tik lietuviškai.

Noriu paprašyti, kad papasakotum savo istoriją – iš kur atsirado Lietuva tavo gyvenime?

Mano kompozicijos mokytojas Latvijoje Andris Dzenītis studijavo čia, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, iš jo ir atsirado Lietuvos idėja. Tada aš dar buvau ne kompozitorius, bet trombonistas, jei taip galima pasakyti.

Mokeisi muzikos mokykloje tuo metu?

Taip, profesinėje mokykloje. Nežinau, kaip pas jus, bet mes mokomės devynerius metus mokykloje ir tada būna dar treji, o man ketveri metai kažkur kitur. Aš mokiausi vidurinės mokyklos dalykus ir muzikos. Mano specialybė profesinėje mokykloje buvo džiazo trombonas, bet buvo ir kompozicijos paskaitos. Tada aš supratau, kad nebenoriu daugiau trombono studijuoti, norėjau kompozicijos ir tada dėstytojas man pasakė, kad Lietuvoje yra tokia gera akademija. Pabandžiau įstoti ir dabar esu čia.

Kelintame kurse studijuoji?

Dabar? Antrame, tad man antrieji metai Lietuvoje.

Dar groji trombonu?

Taip, truputį mažiau nei tada, kai dar nebuvau kompozitoriumi, bet taip, groju Latvijos krašto apsaugos savanorių orkestre.

O kaip repetuoji su jais ir koncertuoji?

Važiuoju į Latviją, kai reikia. Pavyzdžiui, per Latvijos nepriklausomybės atkūrimo dieną buvo nemažai koncertų, todėl buvau Latvijoje, grojome su amerikiečių orkestru.

Migruoji tarp dviejų šalių?

Taip, per daug keliauju. Nuolat autobuse sėdžiu.

O kur užaugai?

Rygoje.

Kuo skiriasi Vilnius ir Ryga?

Toks provokacinis klausimas [juokiasi]. Architektūra skiriasi, Rygoje turime daugiau gal viduramžių, turėtų taip būti, ji yra truputį senesnis miestas. Dabar man sunku pasakyti, bet, man atrodo, kad ir kultūrinė erdvė skiriasi. Čia daugiau yra mažų vietelių, kur galima eksperimentinės muzikos klausytis, gal ir Rygoje yra tokių vietų, bet aš jų daug nežinau, dabar nebegyvenu ten.

Kas dar? Man atrodo, kad Rygoje aš daugiau girdžiu rusų kalbos negu čia. Vilniuje daug ukrainiečių kalba lietuviškai, aš nustebęs. Parašyta, kad ukrainietis, bet kalba su manimi lietuviškai tikrai labai gerai.

Asmeninio arch. nuotr./Matisas T. Vikmanis
Asmeninio arch. nuotr./Matisas T. Vikmanis

Koks buvo tavo įspūdis, kai atvažiavai čia gyventi jau ne kaip turistas? Ir koks įspūdis dabar, beveik po dvejų metų, kas pasikeitė?

Man atrodo, įspūdis daug nesikeitė. Įspūdis buvo labai geras. Man Vilnius labai patinka, labai gražus miestas ir gera kultūrinė erdvė, vienintelis dalykas, kuris pasikeitė – dabar galiu Vilniuje vaikščioti be žemėlapio [juokiasi]. Tas labai gerai, galiu nueiti ten, kur dar nesu buvęs, ir paskui nereikia žiūrėti į žemėlapį, kad sugrįžčiau namo, žinau kryptį, gal ne gatvę ar tikslią vietą, kur esu, bet žinau, kaip rasti senamiestį. Tas man labai patinka. Nuolat einu Gedimino prospektu ir man labai patinka, gražu.

Vilniuje daug ukrainiečių kalba lietuviškai, aš nustebęs.

Daug vaikštai Vilniuje?

Taip. Visur einu pėsčiomis, aišku, kai eini tais pačiais reikalais, tai visada vienas kelias, kuris nesikeičia, todėl aš norėčiau gal truputį pasivaikščioti kitur Vilniuje. Kartais, aišku, einu ir kitur, bet nedažnai.

Nusprendei studijuoti užsienio šalyje, kur aiškiai supratai, kad anglų kalbos neužteks?

Iš tiesų užtektų. Visi kalba angliškai ir kartais, atrodo, jau net per daug kalba angliškai. Aš juk truputį kalbu lietuviškai, kartais, kai yra kalbama apie filosofiją ar kokie nors sudėtingi dalykai, tada man sunku lietuviškai, bet aš galėčiau daugiau kalbėti lietuviškai, taip pat ir paskaitose.

Ką tu galvoji apie lietuvių kalbą?

Lietuvių kalba man visada buvo labai įdomi, ji irgi buvo vienas iš tų dalykų, dėl kurių norėjau čia atvažiuoti, o ne kažkur kitur. Aš norėjau mokytis lietuvių kalbos ir taip sužinoti daugiau ir apie latvių kalbos istoriją.

„EBiters“ nuotr./Matisas T. Vikmanis
„EBiters“ nuotr./Matisas T. Vikmanis

O paskaitos tau vyksta lietuviškai?

Kaip kurios. Pirmame kurse buvo tokia paskaita – garso fizika, ji buvo tik lietuviškai, tada aš supratau, kad man reikia mokytis lietuvių kalbos. Bet esu Muzikos ir Teatro akademijoje, čia nėra tiek daug žmonių, savo specialybėje esu vienintelis.

Tavo specialybė yra elektroninė kompozicija?

Elektroninės muzikos kompozicija, taip. Ir aš tik vienas esu toks. Elektrikas [šypsosi]. Todėl man yra ir paskaitų, kur aš tik vienas esu ar su dar vienu žmogumi. Todėl kartais yra lengviau pereiti į anglų kalbą, nes tada greičiau vyksta procesas, nereikia sustoti ir galvoti, kaip čia pasakyti.

Lietuvių kalba man visada buvo labai įdomi, ji irgi buvo vienas iš tų dalykų, dėl kurių norėjau čia atvažiuoti.

Bet dėstytojams turbūt daug patogiau kalbėti su tavimi lietuviškai?

Galbūt, bet jie dažnai nekalba. Na, kalba, bet jie visi labai gerai angliškai kalba, todėl esu paprašęs, gal dabar galime jau bandyti lietuviškai, aš jau kalbu, gal aš mažiau kalbėsiu, daugiau tik klausysiu, bet jie atsako: „Nieko tokio, man tinka ir anglų, ir lietuvių, viskas gerai.“

Turi draugų jau čia, Vilniuje, susirastų? Kaip lietuviai? Draugauja?

Lietuviai, man atrodo, yra labiau ekstravertiški nei latviai, bet aš ir neieškojau daug draugų, man nereikia. Man gerai. Aš jau pažinojau vieną, kai atvažiavau čia.

Sunku susidraugauti su kurso draugais, kai esi vienas?

– Taip, yra taip, mes turime tik vieną paskaitą per savaitę. Nieko nepadarysi.

Ar žmonės supranta, kad tu latvis?

Kartais, man atrodo, ne. Nežinau, ar aš labai gerai kalbu, bet būna aš nueinu kur nors ir kalbu lietuviškai, bet ateina tokia akimirka, kai aš suprantu, kad aš daugiau negaliu lietuviškai, koks nors sudėtingas dalykas ir sakau: „Galime gal pereiti į anglų kalbą?“, ir vieną kartą buvo toks momentas: „A, jūs iš Latvijos?“ Tad gal ne visada supranta, kad aš latvis.

Kaip reaguoja, kai sužino, kad esi iš Latvijos, o studijuoji Lietuvoje?

Nuolat išgirstu klausimą: „Kodėl? Kodėl Lietuvoje?“

Ne tau vienam, čia yra pats nemėgstamiausias užsieniečių klausimas. Šitas interviu yra apie du nemėgstamiausius užsieniečių klausimus [juokiasi].

Bet klausimas „Kodėl?“ yra ir iš muzikos akademijos studentų ir jis toks „Kodėl čia? Ką gero čia radai?“ ir aš niekada nesuprantu to, man čia labai gerai. Bet taip, kodėl ne Latvija? Kodėl ne Estija?

Asmeninio arch. nuotr./Matisas T. Vikmanis
Asmeninio arch. nuotr./Matisas T. Vikmanis

O paskui kokia reakcija?

Viskas, čia vienintelis klausimas. Man atrodo, kad jeigu aš nebūčiau latvis, tada būtų daugiau klausimų, bet Latvija ir Lietuva atrodo vienodos. Truputį skiriasi, žinoma, bet kultūra mūsų labai sutampa.

Bet ar tikrai ji tokia labai panaši? Man kartais atrodo, kad tų skirtumų yra daugiau, negu mes galvojame.

Galima paimti latvį ir lietuvį, sujungti į vieną ir bus gerai, bus skirtumų, bet jie papildys vienas kitą. Aš taip galvoju, aš nežinau, gal kiti kitaip galvoja. Aš truputį romantizuoju baltų kultūrą. Aš žinau – esu baltų vienytojas. [Juokiasi.]

Galima paimti latvį ir lietuvį, sujungti į vieną ir bus gerai, bus skirtumų, bet jie papildys vienas kitą.

Man labai įstrigo, kad kai paklausiau, kaip tu išmokai lietuviškai, atsakei: „Atėjau į pirmą paskaitą, atsisėdau ir pradėjau mojytis lietuviškai“.

Taip iš tiesų ir buvo. Ta garso fizika ir buvo mano tikra pirma lietuviška paskaita. Mano kompozicijos mokytojas, kuris studijavo Lietuvoje, irgi į tą garso fiziką ėjo, tai jis man garso fiziką mokykloje dėstė, todėl man visa informacija buvo aiški, tik mokykloje viskas latviškai, o čia jau lietuviškai. Todėl buvo lengviau, man atrodo.

Tai pradėjai lietuvių kalbą mokytis nuo garso fizikos?

Buvo taip, bet tada aš greitai parašiau akademijai, kad noriu mokytis lietuvių kalbos, jie man pasiūlė parašyti Vilniaus universitetui ir tuomet aš atėjau pas jus, į Lituanistinių studijų katedrą, mokytis lietuvių kalbos tris kartus per savaitę su Erasmus studentais. Tada dar semestrą studijavau su Erasmus studentais, paskui ėjau į vakaro kursus. Bet šį semestrą nebuvo mano lygio grupės ir todėl atėjau čia – į tekstų supratimo paskaitas.

Reikia pasakyti, kad labai greitai atėjai į šitą lygį. Kaip žmogus, kuris mokėsi pusantrų metų du tris kartus per savaitę, tai labai greitas progresas. Žmonės taip greitai čia neateina.

Man lengviau, aš iš Latvijos. Mūsų kalbos daug panašumų turi.

Pavyzdžiui?

Visi pagrindiniai principai, kaip mes latviškai ir lietuviškai konstruojame sakinius, tikrai vienodi, gramatikos labai panašios, žodžiai irgi. Bet kartais, ypač kai pradėjau lietuvių kalbos mokytis, buvo sunku suprasti, kad čia tas pats žodis, nes parašytas kitaip, t. y. raidės skiriasi, bet, kai žinai, kaip ištarti tą parašytą žodį, tada supranti, skamba tikrai taip pat kaip latviškai.

O nebūna taip, kad išgirsti, perskaitai, supranti, nes panašu, bet tada, kai reikia pasakyti, nebeprisimeni to žodžio?

Būna, tikrai būna.

O kas tau juokinga lietuvių kalboje?

Juokinga? Nežinau, man labai patinka tas „va“, „nu va“ [šypsosi].

Buvo momentų, kai pamatau ar išgristu žodį, pagalvoju, kad „O! Labai gražu!“

O yra žodžių, kurie kaip latviški, bet reikšmė kita?

Elnias ir briedis – tipiškas toks, bet šitą visi žino. Dar, pavyzdžiui, „baudà“. Latviškai „báuda“ yra malonumas, bet lietuviškai tikrai nemalonumas [šypsosi].

O koks lietuviškas žodis tau gražiausias?

Sunkus klausimas, visi gražūs. Buvo momentų, kai pamatau ar išgristu žodį, pagalvoju, kad „O! Labai gražu!“ „Šlapdriba“ – geras žodis. „Erdvėlaikis“. „Erdvė“, nežinau, iš kur toks žodis, nes latviškai – „télpa“, nes „tilpti“, bet „erdvė“ yra geras žodis.

Mes irgi jį turim – „patalpa“. Vieta.

Bet „erdvė“ yra kaip konceptas ir „télpa“ irgi kaip konceptas.

Keisčiausias?

Reikėjo pagalvoti prieš interviu gal. Keista, kodėl lietuviškai yra „ten / kur“, latviškai mes sakome „tur / kur“ ir tai atrodo labai logiška. Juk ir jūs turite „kad / tad“, „kas / tas“, bet, kodėl lietuviškai „kur / ten“, visai nesuprantu.

Sakei interviu pradžioje, kad supratai daug apie latvių kalbą, ką būtent supratai?

Vienas dalykas yra toks, kad senuose latviškuose tekstuose yra daugiau kilmininko, lietuvių kalba turi daug daugiau kilmininko negu latvių kalba. Dar yra toks žodis latviškai, kaip „tēvzeme“, galvoju, kad visi lietuviai supranta, kad tai reiškia „tėvų žemę“, bet jeigu tu nemoki lietuvių kalbos, latviškai reikšmė bus kita. Latviškai tik „tėvo žemė“, ne abiejų, tik vyriška giminė, bet, kai moki lietuvių kalbą, tada supranti, kad nėra taip. Atrodo, kad ir latviškai seniau galėjo būti, kad tai buvo abiejų tėvų. Aš niekada nebūčiau to sugalvojęs, jeigu nebūčiau lietuviškai pradėjęs mokytis.

Ar turėjai planą, per kiek laiko išmoksi lietuvių kalbą?

Ne, neturėjau plano. Man reikia, mano kompozicijos dėstytojas prof. dr. Mārtiņš Viļums yra latvis, bet jis labai gerai kalba lietuviškai ir galbūt vienintelė paskaita pas jį yra tik lietuviškai. Pas latvį [šypsosi]. Kai mes dviese, tada latviškai, bet kai su grupe – tada tik lietuviškai. Įdomu, taip. Jis man sako, kad reikia, kai aš pristatysiu savo bakalauro darbą, turėsiu kalbėti lietuviškai.

Kokia kalba rašysi savo darbą?

Man, kaip kompozitoriui, nereikia tokio rašyti, tik kūrinį pristatyti. Bandysiu gal lietuviškai. Reikėtų.

Elektronine kalba rašysi?

Muzikos kalba.

Supratau. O kiek tu skaitai, klausai, žiūri vaizdo įrašus lietuviškai?

Aš truputį internete lietuviškai pasižiūriu vaizdo memus [juokiasi]. Labai patinka.

Supratau, nelabai skaitai, bet nors vieną lietuvišką knygą jau perskaitei?

Perskaičiau, taip. Apie Darių ir Girėną, bet skaitysiu daugiau. Aš visada galvojau, kad, ai, dar negaliu, dar per mažai suprantu, bet gal jau laikas pabandyti. Visada norėjau lietuviškas pasakas perskaityti.

Ar tau buvo kas nors sunku, kai mokeisi lietuvių kalbos?

Visada sunku atsiminti žodžius, dar tas lietuviškas tarimas, labai sunku atsiminti, kaip ką ištarti, sukirčiuoti. Latviškai labai paprasta – kirtis visada ant pirmo skiemens, bet lietuviškai nėra taip paprasta.

Tai kirčiavimas, o visa kita lengva?

Negaliu taip pasakyti. Paskui lietuviai pagalvos, kad čia kažkoks latvis atėjo ir sako, kad viskas lengva. Negaliu taip sakyti, ne. Naujų žodžių mokytis ir juos vartoti nėra labai lengva, bet, man atrodo, su visomis kalbomis taip yra. Žodynas nėra lengvas.

Kokie būtų tavo patarimai žmogui, kuris nori išmokti lietuvių kalbą?

Atvažiuoti į Lietuvą ir gyventi čia. Labai padeda. Tikrai, aš nežinau geresnio sprendimo nei gyventi ten, kur visi kalba. [Šypsosi.]

Bet mokytis vis tiek reikia?

Taip, bet yra daug lengviau, jei po lietuvių kalbos paskaitos išeini ir visur yra lietuvių kalba, tas labai gerai.

Visada norėjau lietuviškas pasakas perskaityti.

O tiems kurie gyvena, bet nesimoko paskaitose?

Čia geras klausimas. Man visada padeda radimas panašumų su latvių kalba. Galvoju, kad visos europiečių kalbos turi panašumų, nes visi mes iš panašių šaknų esame. Kartais galime rasti panašumų anglų ir latvių kalbose, toks žodis, kur supranti, kad čia yra iš vienos šaknies. Ir Latvijoje, ir Anglijoje. Pagalvoji taip ir yra lengviau. Moksliškai pagalvoti apie tai, man labai padeda.

O kodėl reikia mokytis?

Aš galvoju, kad jeigu mes norime, kad pasaulis taptų geresnis, mums reikia daugiau suprasti kitus ir mūsų kultūra yra tas dalykas, kuris leidžia suprasti. Kartais nėra taip skirtinga, kaip atrodo, galima rasti bendrų dalykų. Kalba labai padeda komunikuoti tarp kultūrų. Man atrodo, čia būtų sprendimas, kaip vienyti pasaulį. Gal ne pasaulį, bet Europą pirma ir tada pasaulį [šypsosi].

Supratau. O ką sužinojai apie lietuvių kultūrą išmokęs kalbą?

Apie kultūrą galima sužinoti ir be kalbos, bet niuansus labai padeda suprasti. Pavyzdžiui, čia irgi bus latvių ir lietuvių panašumas, Užgavėnės Lietuvoje yra labai svarbi šventė, Latvijoje truputį mažiau, bet Latvijoje yra kitas pavadinimas – Meteņi. Kai esi latvis, nežinai, ką tai reiškia, bet dabar aš žinau – metas, kai keičiasi metų laikai. Dabar aš suprantu, kad Meteņi yra mūsų „naujasis metas“.

Todėl aš daugiau ieškojau apie lietuvių Užgavėnes ir aš sužinojau visokių dalykų, buvau nuėjęs į lietuvių šventę, ten viskas lietuviškai, bet aš galėjau žiūrėti ir suprasti viską, apie ką ten buvo kalbama, man labai patiko, kad buvo Lašininis ir Kanapinis, ir, kai Lašininį nuvertė, tai paėmė oranžinį maišelį, ir pasakė vaikams, kad maisto atliekas reikia į jį mesti. Toks ir turėtų būti folkloras – kaip informacijos medija. Ten labai padėjo lietuvių kalbos žinios, nebūčiau supratęs, kad ten ir tradicijos, ir modernus lietuvių gyvenimas.

O tas „metas“ kaip latviškai?

„Laiks“. Nėra žodžio „metas“, bet yra žinoma, kad „mets“ – senas žodis, bet latviai nežino tokio žodžio, man atrodo, bet mes turime „laikmets“, kuris ir reiškia laikmetį.

Supratau, mėgsti užsiimti latvių kalbos archeologija. Sakei, kad domiesi ir prūsų kalba, kodėl?

Ne tiek daug žinau apie prūsų kalbą, bet vis tiek man kalbos labai įdomios. Dar viena baltų kalba. Dar įdomiau gal, irgi tas istorinis toks faktas, kad išnyko prūsų kalba ir man neliūdna, bet truputį gal pykdo, kad nėra dar vienos baltų kalbos dabar. Yra atgaivinta, bet ne ta sena. Daug apie prūsų kalbą nežinau, bet gal dar sužinosiu.

Papasakok apie neseniai darytą garso instaliaciją VU Filologijos fakulteto Aisčių menėje.

Garso instaliacijoje buvo trys garso šaltiniai, kurie kalbėjo trimis baltų kalbomis. Sukūrėme kartu su mano elektroninės muzikos ansamblio dėstytoju doc. dr. Jonu Jurkūnu, padėjo Vilniaus universiteto dėstytojas doc. dr. Vytautas Rinkevičius. Naudojausi seniausiu prūsų rašto paminklu, XIII a. pabaigoje ar XIV a. pradžioje parašytu Elbingo žodynėliu, jis išverstas į lietuvių kalbą, o aš pats išverčiau į latvių.

Na, ir tie garso šaltiniai sakė tuos pačius žodžius trimis baltų kalbomis: „elnias, alnias, briedis“ [juokiasi]. Galima buvo ateiti paklausyti, kokie skirtumai, kokie panašumai, išgirsti, kaip išnykusia prūsų kalba skambėjo tokie mūsų kasdien vartojami žodžiai kaip „metai“, „saulė“, „vasara“, „dangus“, savaitės dienų pavadinimai. Ir, žinoma, skambėjo elektroninė muzika, žodžiai po truputį tirpo ir liko tik muzika.

Kalba labai padeda komunikuoti tarp kultūrų. Man atrodo, čia būtų sprendimas, kaip vienyti pasaulį.

Čia buvo semestro darbas ar laisvalaikis?

Taip, elektroninio ansamblio semestro darbas, bet ne mano specialybės. Labai susijęs su mano specialybe irgi, aš galėčiau pristatyti ir savo specialybės egzamine, garso instaliacija, viskas tinka. Viskas tarpusavyje susiję ir man tai labai patinka.

Labai įdomu! O tavo planas yra čia studijuoti, bet grįžti gyventi į Latviją?

Dar nežinau, ką daryti. Man patiktų ir čia likti, bet nežinau, pamatysim. Gyvenimas parodys. Dabar yra taip: Latvijoje būtų lengviau, nes kalbu latviškai geriau ir mano draugų daugiau yra Latvijoje, o čia aš turiu daugiau kontaktų su savo specialybės žmonėmis, muzikos žmonėmis. Ir ten gerai, ir čia gerai.

Ačiū, kad sutikai pasikalbėti! Sėkmės kuriant kitus projektus!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Balsuokite už architektūriškai žaviausią miestą ir pasidalinkite jus įkvepiančiais pastatais
Reklama
Iš gyvenimo nuotykio sugrįžusi „Lidl“ vaikų komanda“ neslepia emocijų
Reklama
Jau liepos 17 d. Indrė Stonkuvienė kvies moteris susitikti ypatingame nemokamame renginyje
Reklama
Auga visiškai įrengto naujo būsto paklausa: kuo tai patrauklu?
Užsisakykite
15min naujienlaiškius