Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 17d. 19:02

Kunigas – apie ieškančius pagalbos nuo priklausomybės: „Klausia, gal Dvareckas gali pasimelsti? Gali, bet nuo to neprablaivėsi“

Kunigas Kęstutis Dvareckas
Gabrielės Depšytės ir Bernadetos Laurinaitytės nuotr. / Kunigas Kęstutis Dvareckas

„Priklausomybė yra didžiulė savęs neigimo, realybės, jausmų neigimo liga. Duosiu patarimą, jei tikrai mėgstate dėmesį: nueikite į giminės balių ir negerkit. Neprisigerkit, nes taip nieko nenustebinsit, bet negerkit. Ir visiems bus apie ką galvot, drąsesniems bus ko klaust, o įkalusiems bus proga pasiūlyti: tai nors vieną stikliuką su manim“, – sako priklausomų asmenų reabilitacijos ir reintegracijos bendruomenės „Aš esu“ įkūrėjas kunigas Kęstutis Dvareckas. K.Dvareckas taip pat akcentuoja, kad šios ligos sveikimo pradžioje iš visuomenės būna patiriamas ir tam tikras spaudimas.

Pokalbis su K.Dvarecku vyko Kauno kultūros centre, tai – socialinės iniciatyvos „Skirtingos Spalvos“ vienas iš organizuojamų renginių.

K.Dvareckas – ne tik bendruomenės „Aš esu“ įkūrėjas, tačiau ir pats nuėjęs savo sveikimo kelią. Susitikimo metu dvasininkas kalbėjo apie asmeninę patirtį, pasidalino patarimais, kaip elgtis, jei jūsų artimas žmogus yra priklausomas nuo alkoholio ar narkotikų.

Kunigą sustabdė policijos pareigūnai

„Sakoma, kad alkoholikas, kad yra alkoholikas, sužino paskutinis. Yra aplinkiniai, kurie išgyvena, nerimauja, o pats žmogus linkęs neigti. Tai viena iš nedaugelio ligų, kuri turi tokį atkaklų neigimą. Tu gali kaltinti bet ką pasaulyje, išskyrus svaigalus, ir gali rasti šimtus, kas geria ir svaiginasi labiau nei tu.

Aš nesu išimtis. Neigimas, puikybė ir smalsumas leido labai giliai grimzti, tai nebuvo mano laisvas apsisprendimas. Gyvenant neadekvatų gyvenimą anksčiau ar vėliau pradeda nutikti dalykai, kurie nėra mieli“, – sakė kunigas, prisiminęs savo patirtį.

Tada, kai jį, vairuojantį apsvaigusį, sulaikė pareigūnai ir K.Dvareckas atsidūrė areštinėje, buvo jo kelio į sveikimą pradžia, riba.

Iš karto kunigas buvo uždarytas į areštinę, buvusią prie Gedimino pilies: „Kur mūsų protėviai už laisvę kalėjo, ne tik nusikaltėliai. Simboliška. Ten uždarė. Paskui perkėlė į Lukiškes, kur buvau gal devynias paras. Kai kalėjimo viršininkas susizgribo, kad aš kunigas, sako: „Ko nesakei, tave reikia į vienutę.“ O ką aš žinau? Taip mane perkėlė į vienutę.“

Pirmasis pripažinimas sau, jog yra priklausomas, ir buvo areštinėje. Pasak K.Dvarecko, iki tol jis apie save manė, jog yra labai blogas, nevykėlis, bevalis, aplinkinių skausmo priežastis.

„Toks savęs ėdimas galbūt ir padėdavo kurį laiką išlikti nevartojus. Bet nevartojimas nelygu blaivus. Turbūt esate sutikę žmonių, kurie nieko nevartoja, bet blaiviais nepavadintumėt, pažiūrėję, kaip jie gyvena, kaip jie reaguoja, kokius sprendimus priima“, – sakė K.Dvareckas.

Pareigūnai ir žiniasklaida atėmė alibi

Tąsyk įvykį nušvietė ir žiniasklaida, o apie tai, kad K.Dvareckas turi problemų dėl priklausomybės, jo tėvai sužinojo būtent iš žiniasklaidos, kurios dėmesys šiam atvejui, anot pašnekovo, tąsyk buvo padidintas ir parašyta daugiau, nei buvo.

„Tai buvo vienintelis tėvų priekaištas man: kodėl aš pats tėvams nepasakiau, kodėl neieškojau pagalbos“, – kalbėjo K.Dvareckas.

Tačiau, sakė pašnekovas, jis nenorėjo, kad kas nors sužinotų („Nes ką žmonės pasakys?“), koks jis yra blogas, o anksčiau buvo kilusios mintys ir apie savižudybę.

Tuomet kyla kitas klausimas: kaip gyventi su tuo, kas atsitiko?

„Kai mane sulaikė, tai sutrukdė mano planams. Ir kai paviešino žiniasklaida. Taip jie atėmė mano alibi. Tada kažkaip nereikia mirt, nes visi jau žino netgi daugiau, nei yra.

Tuomet kyla kitas klausimas: kaip gyventi su tuo, kas atsitiko? Arba kaip gyventi su tuo, kaip į mane žiūrės mano tėvai? Jie man labai rūpėjo.

Kur pranešti ir ieškoti pagalbos
Jei reikia skubios pagalbos
Skambinkite pagalbos telefonu 112
Jei esate savižudybės krizėje, arba ieškote pagalbos kitam
Jei patyrėte smurtą
Jei reikalinga emocinė (psichologinė) pagalba telefonu, arba internetu
Jei esi vaikas ir tau reikalinga pagalba

Žinot, mes galvojame, kad tas bėdžius pridirbo nesąmonių. Taip jam ir reikia. Bet jo tėvai, broliai, seserys, kaimynų teismas ar kolegų? Aš anksti suvokiau, ką patiria mano artimieji, nors jie man nesiguodė, jie buvo pilni baimės ir nežinojo, kas bus, ko jiems laukti.

Kol buvau įkalinimo vietoje, tėvai apdraudė namus. Dėl viso pikto, nes kai išeisiu, kas žino, kaip bus. Dar per tą laiką apsilankė pas psichologę, kuri buvo jauna ir turbūt labai iniciatyvi. Ji prigąsdino juos, kad manęs negalima nervinti.

Kai po sulaikymo paleido, aš pas tėvus apsigyvenau. Nes niekas daugiau nelaukė. Visi vaikščiojo ant blakstienų ir klausinėjo, ar viskas gerai, ar nesinervinu. Nes jiems kažkas įkalė į galvą, kad kai susinervinsiu, trenksiu durimis ir išeisiu laukais“, – juokėsi K.Dvareckas.

Kunigas sako, kad veikiausiai būtų išvengta daug pasekmių, jei apie savo patiriamas problemas jis būtų dar anksčiau pats papasakojęs tėvams ir paprašęs pagalbos.

Gabrielės Depšytės ir Bernadetos Laurinaitytės nuotr. /Kunigas Kęstutis Dvareckas
Gabrielės Depšytės ir Bernadetos Laurinaitytės nuotr. /Kunigas Kęstutis Dvareckas

Chemija daro savo darbą

Pasak kunigo, į priklausomybės ligas retai kada atveda viena priežastis. Sakykim, genetinis polinkis yra įrodytas ir moksliškai.

„Aš nežinau, kodėl, bet dar mokykloje aš atsimenu save kaip labai egocentrišką, iš kažkur žinantį, kaip viskas turi būti, kaip turi elgtis draugai, mokytojai, tėvai ir kaip turi suktis pasaulis. Ir pykstantį, kai vyksta kitaip, nei man atrodo, kad derėtų.

Tad manau, kad patyręs šioje srityje dirbantis psichologas galėtų perspėti daug anksčiau, kad štai žmogus tiesiog toks susiformavo, kad priklausomybės labai tikėtinos. Egocentrizmas, puikybė leidžia galvoti, jog esi pakankamai protingas, jog pamatytum kvaišalų sukeliamas neigiamas pasekmes.

Kai kalbam apie chemiją, ji daro savo darbą. Turbūt pamirštame, kad chemija veikia centrinę nervų sistemą ir trikdo suvokimą. Nesvarbu, apie kokią chemiją kalbame – legalią ar ne. Nes yra naujų kvaišalų, kurie yra legalūs, ir turės nemažai žmonių numirti, kad tuos kvaišalus įtrauktų į draudžiamų sąrašus“, – kalbėjo kunigas.

Pašnekovas prisiminė ir savo patirtį, kada pirmą kartą pavartojo psichotropinių medžiagų: „Aš jau mokiausi kunigų seminarijoje. Buvome studentai, jauni žmonės. Aplankėme savo bendraamžius Saulėtekio studentų bendrabučiuose. Jie visai nuoširdžiai sako: ko nors išgerkim.

Bet aš gerti negaliu, nes tai labai matysis ir sukels papildomų klausimų ar problemų grįžus į ugdymo įstaigą. Tada jie pasiūlė paragauti kitų medžiagų, kurios irgi svaigina, tik plika akimi nepatyrusiems žmonėms būsena yra nepažįstama. Tad pirmame kurse ir įvyko neblaivi diena, neblaivus sprendimas, kai tu galvoji, kad gali sau leisti eksperimentuoti su chemija, su savo likimu.“

Artimųjų gyvenimas – nuolatiniame strese

Tačiau sunkiausia yra priklausomybės ligomis sergančių žmonių artimiesiems. Dažnai jie nori padėti, tik pasirenka netinkamas priemones ir taip tik dar labiau gilina dugną.

Pasak K.Dvarecko, grimztantys į priklausomybes turi kad ir neblaivias, bet užsimiršimo akimirkas, tuo tarpu artimieji gyvena nuolatiniame strese.

123RF.com nuotr./Alkoholiko žmona
123RF.com nuotr./Alkoholiko žmona

„Jei jų mylimas žmogus geria – jie stresuoja, strateguoja, kuo viskas baigsis, o jei nebegeria – jie stresuoja ne mažiau, nes gali bet kada išgerti. Kyla nerimas dėl ateities, klausimai, ar gali važiuoti pas gimines, ar gali daryti elementarius dalykus. Artimiesiems ilgas gyvenimas nuolatiniame strese, žinoma, nepraeina be pasekmių“, – kalbėjo K.Dvareckas.

Didžiausia artimųjų bėda – manymas, ką pagalvos žmonės, o didelė baimė verčia griebtis beprotiškų sprendimų. Kad aplinkiniai nesužinotų, kad vaikas, vyras, žmona ar kitas grimzta į priklausomybę, artimasis puola naikinti bet kokias to pasekmes: „Ir galvoja, kad aš dėl jo net greituosius kreditus imu, dirbu per du darbus, lombarde papuošalus parduodu, kad jį ištraukčiau. Bet neištraukia. Paradoksas: kuo labiau tu padedi jam nejausti pasekmių, tuo ilgiau jam leidi gyventi neigime.

Grimztantys į priklausomybes turi kad ir neblaivias, bet užsimiršimo akimirkas, tuo tarpu artimieji gyvena nuolatiniame strese.

Dažnai į mūsų bendruomenės namus jau pražilę jauni tėvai atveža savo vaiką ir sako, kad jis turi problemų. O tu žiūri į tą vaiką, kuris nežino žodžio „problema“ turinio arba reikšmės, kuris teigia, kad problemų jis neturi. Ir jis teisus. Jo gyvenimas yra neatsakingas, pasirinkimai neatsakingi, o artimieji surenka visas pasekmes.

Didžiausia artimųjų bėda – manymas, ką pagalvos žmonės, o didelė baimė verčia griebtis beprotiškų sprendimų.

Tu gyveni neblaiviai, neadekvačiai, egocentriškai, o aplinkiniai atranda savo vaidmenį aplink tave ir įgalina tavo sirgimą. Aptarnauja tave ligoje, kad galėtum sirgti.

Aš kartais grupėje juokauju. Sakau, kad mes esame priklausomi iki to mistinio dugno. Turbūt girdėjote tokį posakį apie dugną ir atsispyrimą nuo jo? Ir kai atrodo, kad jau viskas, jau dugnas, čia prišoka artimieji su savo pažintimis, su savo galimybėmis, ir taip žmogus grimzta dar giliau. Suprantu, kad norisi ką nors labai daryti. Bet šioje ligoje artimiesiems nieko nedaryti yra žymiai didesnis iššūkis.“

Vyrams stengiasi padėti mylinčios moterys

Priklausomo žmogaus neveikia nei grasinimai, nei gąsdinimai. Net posakis, kad žmogus, taip gyvendamas mirs, jo neveikia.

„Tarsi priklausomas žmogus bijotų mirties. Šiaip pati priklausomybė yra lėtinis savęs naikinimas arba lėtinis suicidas. Dar nesutikau tokio, kuriam kaltinimai padėtų.

Drįstu sakyti apibendrintai ir tikiuosi, kad labai nesuklysiu, bet tai būdinga, bent jau kiek aš susiduriu savo darbe, labai mylinčioms moterimis. Jos savo vyrus, kurie leidžia sau jas žeminti, linkusios pateisinti, galvoti, kad išvairuosiu, ištempsiu pati.

Tada, kai jis prisigeria ar nustoja daugiadienės, jį puola kaltinti ir galvoja, kad moralinėmis priemonėmis ko nors pasieks.

Žmonos, kurias dažnai sutinku savo darbo kabinete, ir skalbia, ir kepa, ir apvalo, ir darbe dar sugeba sumeluoti, ir nedarbingumo pažymėjimą suveikti, galvodamos, kad labai aukojasi.

Deja, eikvoja savo nervų sistemą, save, savo galimybes prarasdamos pačios save, dažnai prarasdamos santykį su kitais žmonėmis. O kitam nepadeda“, – kalbėjo K.Dvareckas.

Gabrielės Depšytės ir Bernadetos Laurinaitytės nuotr. /Kunigas Kęstutis Dvareckas
Gabrielės Depšytės ir Bernadetos Laurinaitytės nuotr. /Kunigas Kęstutis Dvareckas

Pagalbos grupės – ir artimiesiems

Lietuvoje veikia įvairios savipagalbos grupės, kurias lanko anoniminiai alkoholikai, anoniminiai narkomanai, suaugę alkoholikų vaikai.

„Mes ir artimuosius įkalbinėjam lankyti jiems skirtas grupes. Būna, kad žmonės kartais nusivilia, nes galvoja, kad tose grupėse mes iš jų padarysime kovinius specialistus, o grįžus namo jie susitvarkys su artimu žmogumi.

Jis nesupranta, ką daro, bet ką darai tu su savo gyvenimu? Nustok grasint, jei neketini nieko įgyvendinti. Jūs neįsivaizduojate, kiek žmonės yra prigrasinę. Arba prikalbėję.

Būna mamų, kurios iš nevilties, iš begalinio skausmo savo vaikams sako: „Geriau tu mirtum, žinočiau, kur tavo kapas, nei kas naktį skambinėčiau po ligonines.“ Prie to jausmo sunku įprasti.

Ir kai žmogus numiršta, jos lieka su kalte. Tada klausia: ką aš padariau, prikalbėjau? Neprikalbėjai, tai liga tokia. Bet buvo galima gal šiek tiek kitaip. Dievui rūpi, kad aš pasidaryčiau išvadas, o ne prikaišioti man praeities klaidas“, – kalbėjo K.Dvareckas.

Noras atsipalaiduoti nėra nei nuodėmingas, nei kenksmingas

Priklausomybė yra tuo specifinė liga, kad visi žmonės, su kuriais tu negali vartoti, tampa tau nebeįdomūs, visi susitikimai, kuriuose nevartojama, tampa laiko švaistymu. Pasak pašnekovo, kai žmogui išsivysto priklausomybė, siaurėja jo interesų ratas – tai, kas jam buvo įdomu, tampa neįdomu.

Kalbėdamas apie priklausomybes ir jų pradžią, kunigas akcentavo, jog pavojingiausia pradėti vartoti kvaišalus norint pakeisti būsenas.

Jei psichiškai sveikas žmogus išgeria taurę vyno ar kito gėrimo prie pietų stalo – problemos nėra. Bet ji yra, kai žmogus alkoholį vartoja kaip vaistą savo liūdesiui slopinti, kaip priemonę dėl savo kompleksų.

„Dabar gal jaunimas kiek drąsesnis, bet mano laikais mes į šokius neidavome be to. Mums reikėjo pasiruošti.

Beje, kartą Vilniuje labai nustebau apie pusė šešių ryto Senamiestyje pamatęs tiek neblaivių akių. Labiausiai gąsdino, kad tai nebuvo alkoholis. Tada supratau, kad darbo turėsime ne tik šiam gyvenimui“, – nelinksmai juokavo K.Dvareckas.

Nors pats noras atsipalaiduoti nėra nei nuodėmingas, nei kenksmingas, atvirkščiai – jis net gyvybiškai svarbus, o apie poreikį ilsėtis kalba ir religija.

„Aišku, kad mes nesame sau geri, mes galvojame, kad neturime laiko sau duoti tikrų dalykų, tikro atsipalaidavimo, tikro džiaugsmo ir guodžiam save visokiais greitais dalykais, kurie tam kartui numalšina.

Bet poreikis lieka nepatenkintas. Norisi drąsinti visus žmones – jūsų noras išsitaškyti yra teisėtas, tik paieškokim tikrų būdų, kad tai vestų tolyn, kad tai vestų į kažką gilaus, tikro, nežalojančio“, – kalbėjo dvasininkas.

123RF.com nuotr./Alkoholizmas
123RF.com nuotr./Alkoholizmas

Retas pradeda gerti kibirais

Klaidinga manyti, jog bet koks atsipalaidavimas yra geras. Pasak K.Dvarecko, iš karto tai gali pasirodyti kaip maloni patirtis, o mes linkę viską, kas malonu, laikyti kažkuo geru.

„Beveik visiems žmonėms yra kontroliuoto vartojimo fazė. Retas pradeda gerti kibirais ar kvaišintis kitomis priemonėmis. Kontroliuoto vartojimo fazė leidžia žmogui grimzti toliau į saviapgaulę, kad nieko baisaus nenutiko.

Bet, deja, atsitinka. Tai pamatysi tik peržengęs ribą, kai kelio atgal tiesiog nebelieka. Kol kas ir medicina, ir psichologija – visi bejėgiai. Išsivysčius priklausomybei tu su ja lieki gyventi. Be to, žodis kovoti (su priklausomybe) čia netinka – ji per rimtas žvėriukas, kad su ja kovotum. Tu pradedi ją pažinti, gerbti, žinai, kad su ja turi skaitytis, negali jos ignoruoti, sakyti, kad nieko čia baisaus“, – kalbėjo kunigas.

Pasak K.Dvarecko, paskutinieji metai jam buvo sudėtingi: „Aš savo darbe pamačiau labai daug mirčių iš arti. Nuostabių žmonių, jaunų tėvų, sūnų, jaunos mamos, kai liko du našlaičiai vaikai. Nuo šios ligos. Ir kai kurie jų buvo po penkerius metus nevartojantys.

Kai tu galvoji, kad nugalėjai, kai galvoji, kad gali į šią ligą, kuri tavyje susisuko lizdą, nebekreipti dėmesio ir elgtis, lyg jos nebūtų, kurį laiką nieko baisaus neatsitinka. O vėliau dažnai padariniai būna negrįžtami.“

123RF.com nuotr./Alkoholizmas
123RF.com nuotr./Alkoholizmas

Pagalbos sulaukti sunku

Atsakydamas į klausimą, ar tinkama pagalba yra suteikiama įkalinimo įstaigose atsidūrusiems priklausomiems žmonėms, K.Dvareckas minėjo ir situacijas laisvėje.

„Tokia pagalba, kokia yra suteikiama civilizuotame pasaulyje, jos Lietuvoje nėra. Neseniai buvo toks atvejis, kai kartu su mūsų psichologe nuvažiavome pas jauną vyrą. Jo mama išlaukė sūnaus sutikimo gydytis ir paskambino mums. Dešimtmetį išsikankinusi.

Mes nuvažiavome, jis dar buvo vartojęs, tad laukė abstinencija, kuri nėra pats maloniausias laikas – ją savarankiškai iškęsti gali vienetai.

Pagrindiniai principai: kai žmogus sutinka gydytis, pagalba jam turi būti prieinama ir suteikiama šiandien, kaip yra visame civilizuotame pasaulyje.

Skambinom į ligonines, pajungėm visas pažintis, kad tam žmogui būtų suteikta pagalba. Mums sako: skambinkite į registratūrą, registruokitės konsultacijai, prieš tai gaukite šeimos gydytojo nukreipimą. Gerai, kad tas žmogus turėjo užnugarį: buvo mama, mes su kolege, nes pats savarankiškai jis to kryžiaus kelio turbūt net nepradėtų eiti“, – pasakojo K.Dvareckas.

Pasak pašnekovo, jei nėra pagalbos laisvėje, tad ką kalbėti apie įkalinimo įstaigas, kurias, kaip kunigas, yra aplankęs beveik visas.

„Reikia suprasti, kad ten yra daug žmonių, kurie padarė nusikaltimus dėl priklausomybių. Gerumas būna, kai tik pradedi vartoti, o paskui jis greitai dingsta. Labai greitai prasideda toks skausmas, kad žmogus, norėdamas pavartoti savo norimos medžiagos, padarys bet ką, kad nors šiek tiek nusiskausmintų. Tada jis padaro daug nusikaltimų – priklauso nuo jo baimių, socialinės aplinkos. Taip patenka į kalėjimą. O kalėjime ką mes darome, kaip visuomenė? Kerštaujame. Ten tikrai apie pagalbos prieinamumą būtų per drąsu kalbėti.

Yra statomi nauji korpusai reabilitacijai, bet kai paklausi, kas dirbs, žmonių nėra. O lova juk neišgydys. Būna, kad įkalinimo vietose sutinki nuostabų psichologą ar psichologę, kurie čia sutiko dirbti.

Mūsų (bendruomenės namų) komandos darbas nelengvas, tačiau kai kalbiesi su jais, kiek jie turi spėti per dieną? Pasitikti visus naujokus, padaryti psichologinį portretą, parašyti visiems, kurie prašo lygtinumo, charakteristikas. Ten kalba eina apie šimtus žmonių. Tada ir galvoji, kad mes – 12 žmonių – dirbame su 25 žmonėmis, o ten – vienas. Ir žavi jų užsidegimas“, – sakė kunigas.

Gabrielės Depšytės ir Bernadetos Laurinaitytės nuotr. /Kunigas Kęstutis Dvareckas
Gabrielės Depšytės ir Bernadetos Laurinaitytės nuotr. /Kunigas Kęstutis Dvareckas

Už žmogų jo kelio negali nueiti niekas

„Kai į mane kreipiasi įvairių likimų, problemų žmonės – aš negaliu padėti, aš galiu padrąsinti žmogų prisiimt atsakomybę už save, pažiūrėti į save labiau draugiškai ir ne taip kritiškai, smerkiančiai.

Jei reikės bendrakeleivystės – aš galiu pasidalinti patirtimi, kontaktais, galiu nueiti dalį kelio karto, jei tu eisi. Bet už tave nueiti negaliu. Už tave pakeisti negaliu. Sulieknėkit, jei galit, už mane? Turbūt nelabai pavyks. Taip ir čia“, – sakė K.Dvareckas.

„Žmogaus gyvenimo už jį negali sutvarkyti niekas: kunigai, psichiatrai, tėvai, burtininkai, koduotojai ar kerėtojai. Jei žmogus prieis kelią, kai sakys: nebegaliu, nes tuoj paskęsiu, ir tada eis ten, kur reikia, darys tai, ką jam sako, galime tikėtis gražaus rezultato“, – pridūrė kunigas.

Tiesa, ne visi, pasirinkę eiti pasveikimo keliu, savo kelią sėkmingai nueina: „Visi mes norime kalbėti apie sėkmės istorijas, bet jų nėra tiek daug. Ir nesuprasi, kodėl. Kai buvau reabilitacijoje su kitais savo likimo draugais – ne visi jie gyvi. Ne dėl to, kad jie blogesni žmonės, ne dėl to, kad jie mažiau stengėsi. Yra begalė kitų veiksnių, kurie nuo mūsų turbūt nepriklauso. Taip, yra žmonių, kurie mirs nuo šios ligos sukeltų išeičių.

Net jei mes priimsime jus į „Aš esu“ bendruomenę, tai nereiškia, kad aš jums pažadu padėti. Tai reiškia, kad aš patikėjau, jog jūs norite sau padėti, ir sutinku suteikti priemonių, specialistų. Bet viską teks daryt pačiam.“

Vaistų nuo priklausomybės nėra

Pasak kunigo, į bendruomenės namus nuolat skambina žmonės, o telefonas ypač netilo karantino metu.

„Dalis skambučių yra greitų receptų paieškos: gal Dvareckas gali pasimelsti? Gali, bet nuo to neprablaivėsi. Gal kažkokių kitų receptų, kokį žodį, sakinį pasakyt?

Didžioji svajonė ir mūsų, kurie su antsvoriu gyvenam: kad man nieko nereiktų keisti ir viskas pasikeistų. Argi ne svajonė?“ – sakė kunigas.

Pasak K.Dvarecko, kalbant apie gydymo būdus, jie yra kompleksiniai. „Jei žmogus labai toli pažengęs – jam fiziškai reikia kvaišalų. Ne kvaišalai mūsų bėdos. Jie – tik ryškalai, parodę mūsų tikrąsias bėdas. Tad sveikimas nėra tik vartojimo nutraukimas, nėra tik fizinių ar socialinių klausimų sprendimas (pavyzdžiui, sugrąžinti skolas). Tai – kompleksinis gydymas.

Po detoksikacijos dažniausiai turėtų būti Minesotos programa, tada kai kuriems žmonėms po to reikia ilgalaikės reabilitacijos, integracijos paslaugų. Pavyzdžiui, jei žmogus 20 metų negeba savimi rūpintis, nepanašu, kad jis galės savimi pasirūpinti, kad ir nevartoja. Taip pat jau minėtos savipagalbos grupės“, – kalbėjo kunigas.

Dar svarbu pabrėžti, kad nėra vaistų. Vaistai, pasak kunigo, gali būti skiriami tam tikrame etape, tačiau tik – kaip gipsas: „Bet jei su gipsu gyventi reikės išmokti? Kažin. Nuo priklausomybės galima pabėgti „į vaistus“, taip pakeisti priklausomybę nuo alkoholio į kitą priklausomybę – nuo vaistų.“

Tą, pasak pašnekovo, dažniau linkusios daryti moterys – jos turi didesnį pareigos jausmą kalbant apie rūpestį šeima. Ir todėl jos labiau renkasi psichotropinius vaistus.

„Tada nejaučia nerimo, nieko nejaučia – kaip prifarširuotos lydekos – man tas pats, bet funkcionuoti galiu. JAV priklausomybė nuo psichotropinių vaistų jau pralenkė narkomaniją savo masteliu, mirtingumu“, – kalbėjo K.Dvareckas.

Komentarai: 9

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/

Sveikata

15min tema
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką