Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 kovo 2d. 14:52

Kūrybingo mokymosi ambasadorė I.Žymančiūtė: apie mokytojų įvaizdį, „perdegimą“ ir tai, kaip išmokyti vaikus mokytis

Ineta Žymančiūtė Interviu
Asmeninė nuotr. / Ineta Žymančiūtė

„Ji kieta“, – pamačiusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Inetos Žymančiūtės nuotrauką įvertino mano trečiokė dukra. Dar daugiau susižavėjimo išgirdau pasidalijusi keletu pavyzdžių iš jos vedamų pamokų. Iš tiesų stereotipiškai mąstant I.Žymančiūtė neatitinka beveik visų „tamstos“ mokytojos įvaizdžio detalių. Nesvarbu, ką mokytų – nedrąsius penktokėlius, savo ribas aktyviai bandančius aštuntokus ar kolegas pedagogus, su visais ji bendrauja taip, kaip norėtų, kad būtų bendraujama visur ir visada: pagarbiai, atvirai ir neklijuojant išankstinių etikečių.

„Geriausiai vaikas išmoksta dirbdamas su nuolat besimokančiu mokytoju“, – įsitikinusi kūrybingo mokymosi ambasadorė, pedagogė I.Žymančiūtė.

Su ja kalbėjomės apie tai, kodėl kadaise vieni labiausiai visuomenėje gerbtų mokytojų dabar kartais priversti gėdytis savo profesijos, kodėl, kaip ir pareigūnai, pedagogai turėtų į pensiją išeiti anksčiau, taip pat nuotolinį mokymą(si), kuris dovanojo ne tik sunkumus, bet ir galimybę tobulėti.

Ineta, papasakokite apie save.

– Pedagoginę karjerą pradėjau valstybinėje gimnazijoje, paskui teko padirbėti Valdorfo mokykloje ir galiausiai privačioje mokykloje. Smalsumas... Gyvenimo ratas apsisuko ir aštuntaisiais pedagoginio darbo metais grįžau dirbti į valstybinę mokyklą. Šiuo metu dirbu Vilniaus kunigaikščio Gedimino progimnazijoje, esu 5 ir 7 klasių lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.

Asmeninė nuotr./Ineta Žymančiūtė
Asmeninė nuotr./Ineta Žymančiūtė

Kaip atsitiko, kad tapote mokytoja?

– Ko gero, visiškas atsitiktinumas, nes kai įstojau į tuometinį pedagoginį universitetą, nemaniau, kad mano galutinis tikslas bus mokykla. Normalu, retas kuris 18 metų jaunuolis, ką tik pakilęs iš mokyklos suolo, trokšta vėl grįžti į klasę ir pasilikti čia ilgam. Į mokslą, visų pirma, žiūrėjau, kaip į išsilavinimą bendrąja prasme, o ne kaip į profesijos įgijimą.

Kai mokiausi universitete, aktyviai dalyvavau studentų bendruomenės gyvenime, priklausiau kūrybinės veiklos draugijai. Džiaugiausi kaip vaikas, kad šiais metais pasitaikė unikali proga iš Rašytojų sąjungos leidyklos išvirsti net su trimis savo senų bičiulių knygomis.

Kai mokiausi trečiame kurse, pasitaikė proga vasarą važiuoti savanoriauti į vaikų stovyklą – čia ir prasidėjo artimesnė pažintis su vaikais, jų vidiniu pasauliu. Vėliau ketvirtame kurse sekė pedagoginė praktika, kuri sudėjo visus taškus ant „i“. Supratau, kad su vaikais galiu dirbti. Matyt, pradžioje tai ir svarbiausia. Ar moku mokyti? Čia jau kitas klausimas.

– Nemažai jaunų mokytojų savo pirmąją pedagoginę patirtį prisimena ne kaip patį maloniausią darbą. Kaip buvo jums?

– Kaip per rūką atsimenu savo pirmąjį mėnesį, kai įsidarbinau mokykloje. Tempas didžiulis, temų, tekstų, taisyklių daugybė, nieko nežinau, neprisimenu, nepažįstu, abiturientai už mane atrodo brandesni. Užduoda mokinys klausimą, ir man ima ausyse spengti, kojos per kelius linkti, nes negana to, kad nežinau atsakymo, bet dar ir klausimo nesuprantu iš to susijaudinimo. 45 minutės būdavo laaaabai ilgas laikas.

Iš tiesų aš labai dėkinga savo pirmiesiems mokiniams, kad jie mane priėmė, gerbė, pamilo, ištvėrė mano dramblotą mokymą. Esu išsaugojusi jų rašytus laiškus – paskaitau juos, kai pritrūksta motyvacijos.

Dėl šios patirties aš patikėjau, kad pats geriausias mokytojas yra tas, kuris mokosi, atranda savo dalyko prasmę ir esmę kartu su vaikais. Netikiu „mokytojo visažinio“ nauda, nes toks vaidmuo atsiranda ne iš lygiavertiškumo, bet iš galios troškimo. Kai nežinai, kaip suvaldyti klasę, gal ir naudinga taip įgauti pranašumo, tačiau tai labai sudėtingas ir daug jėgų reikalaujantis kelias.

Labiausiai man patinka „mokytojo mentoriaus“ vaidmuo. Tai ne kontrole, o abipusiu pasitikėjimu grįsta kasdienė mokymosi draugystė. Žinoma, čia yra daug niuansų: mokytojas turi nuolatos laviruoti tarp to, kas teisinga, įdomu ir reikalinga abipusiškai, nes vaikai kaip upė – mėgstanti išsilieti iš savo kraštų, tad turi būti akylas ir ausylas. Svarbiausia, neužsižaisti ir nepamiršti, kuris iš jūsų yra visgi suaugęs.

Asmeninė nuotr./Ineta Žymančiūtė
Asmeninė nuotr./Ineta Žymančiūtė

Esate ryški asmenybė, nevengianti viešumoje kelti ne visada patogius klausimus – tiek susijusius su pedagogika, tiek kitomis temomis. Įdomu būtų sužinoti, kaip vertinate dabartinę švietimo sistemą? Paklausiu tiesiai: kur matote didžiausias „prarajas“: ministerijoje, savivaldoje ar pačiose mokyklose?

– Manau, kad didžiausias ir kol kas nepakankamai vertinamas pažangos resursas yra žmonės, kurie dirba švietimo sistemoje. Tie paprasti mokytojai mieste ar kaime, kurie pėsti ar važiuoti skuba kasdien papasakoti vaikams ką nors naujo.

Mūsų protėviai mokytojus laikė išminčiais, žiniuoniais, minties lyderiais, o dabar dažnas ir lūzeriais pavadina; laiko tais, kurie daugiau niekur neįstojo, tad liko pedagoginio slenkstį minti su liūdnomis ateities perspektyvomis: darbo daug – pinigų mažai.

Mūsų protėviai mokytojus laikė išminčiais, žiniuoniais, minties lyderiais, o dabar dažnas ir lūzeriais pavadina.

Manau, kad šioje grandyje (laikau ją pagrindine) yra smarkiai nuslopinta lyderystės dvasia. Atrodo, kad lyderystė tarsi nedera mokytojui prie veido. Na, koks jis čia lyderis, tas mūsų mokytojėlis? Va, ekonomistas, verslininkas, direktorius – aišku, kad lyderis. O mokytojas – vargo pelė, ir tiek.

Sunkiai įsivaizduojame pedagogą kaip šiuolaikišką, pasitikintį savimi, turintį turiningą laisvalaikį, asmeninį gyvenimą. Nesistebiu, nes retai girdime apie mokytoją (jei ir girdime, tai vis tiek tai būna dažniausiai vyras), kuris yra vadinamas skambiu lyderio vardu. Apskritai mokytojų, kaip lyderių, visuomenės gretose mes kažkodėl nematome arba nenorime matyti. Ko gero, taip susiklostė todėl, kad mokytojas labai mažai ką sprendžia pats: daugybė taisyklių, nurodymų, ataskaitų, lentelių, lapelių, planų jam yra nuleidžiama iš aukščiau. Klasės erdvė, konkreti „čia ir dabar“ vykstanti pamoka yra vienintelis tavo laisvės pasireiškimo aptvaras. Ir tai yra tikrai per maža pagal mokytojų galimybes.

Manau, kad mokytojas, kaip specialistas, turėtų turėti kur kas daugiau apsisprendimo, veikimo laisvės. Dauguma pedagogų neeksperimentuoja, nebando naujovių, nes pirmiausia turi „prabristi“ šūsnis popierių, kol pasieki vaikus. O darbo ir taip užtenka.

Ko iš esmės trūksta? Pasitikėjimo. Įvairiose struktūrose, įvairiuose lygmenyse. Pvz., Suomijoje mokyklos gauna gaires ir yra pasitikima, kad kiekviena švietimo bendruomenė savais metodais ir išmone sugebės tas gaires įgyvendinti. Apie kažkokius reitingus ar tarpusavio varžytuves net nekalbama – tai skandinaviško mentaliteto žmonėms yra tiesiog prasto tono ženklas.

Esu skaičiusi tikrai nemažai tyrimų ir pabuvojusi ne vienoje stažuotėje užsienyje, tad mano susižavėjimas skandinavais nėra atsitiktinis. Manau, kad normalu ir logiška, jog švietimo klausimai sprendžiami tariantis su vietos bendruomene. Lietuvoje tikrai yra tokių bendruomeninių mokyklų, tik jos kažkodėl yra traktuojamos kaip muziejaus eksponatai – atvažiuoja valdžios atstovai, pasižvalgo, pasižavi, rankas paspaudžia, tačiau nesiūlo perimti, nepritaiko gerosios patirties.

Neturiu kito paaiškinimo, kaip naujovių arba įvairovės baimė. Jei nebus viskas pagal šabloną, tai neva įsivyraus chaosas. Tačiau stovėdamas net vanduo prasmirsta. Būtent šį nemalonų kvapą dabar ir jaučiame žvalgydamiesi po atliktus darbus ir įgyvendintas idėjas.

Kol kas matau labai daug pastangų, dedamų į pažangą dėl pažangos, nes iš tiesų yra labai mažai atliekama švietimui reikalingų tyrimų, kurie atskleistų, kuria kryptimi reikia judėti, ką plėsti, ką gilinti, ką siaurinti ar apskritai panaikinti.

Asmeninė nuotr./„Man pačiai artimiausias „mokytojo-mentoriaus“ vaidmuo“, – sako I.Žymančiūtė.
Asmeninė nuotr./„Man pačiai artimiausias „mokytojo-mentoriaus“ vaidmuo“, – sako I.Žymančiūtė.

Pafantazuokime: jeigu turėtumėte tokią galimybę, ką pirmiausia tobulintumėte?

– Daugybę metų psichologai, mokytojų bendruomenė skambina pavojaus varpais, kad didžiausia problema yra mokytojų „perdegimas“. Tačiau iki šiol nesiimta jokių veiksmų. O išvengti galima labai paprastai – kuo skubiau keisti etatinio apmokėjimo tvarką.

Kol nebuvau tiesiogiai susidūrusi pati, nelabai tikėjau, kad įmanomas toks dalykas, jog po etatinio atlyginimo įvedimo dirbti turi daugiau, bet gauni tiek pat arba mažiau. Svarbiausias mokytojo darbo apmokėjimo atspirties taškas turi būti jo tiesioginė veikla – pamokų vedimas. Atlygis už kontaktinę pamoką privalo būti didesnis.

Šiuo metu yra mokytojui du pasirinkimo scenarijai: mokai kiek įmanoma daugiau klasių ir gauni padoresnį atlygį, tačiau nukenčia mokymo kokybė, nes neturi pakankamai laiko ruoštis, gilintis, tobulėti. Antras variantas – mokai mažai klasių, uždirbi mažai, tačiau dirbi kokybiškai, turi laiko (savi)refleksijai, įsigilinimui į realias problemas, turi vietos galvoje ir savo mintims.

Žinoma, yra mokytojų, kurie suderina kiekybę ir kokybę, ir aš jais labai žaviuosi. Tačiau dauguma pasirinkę pirmąjį scenarijų išsenka, nebejaučia pasitenkinimo nei darbu, nei gyvenimu. Pati esu išbandžiusi abu variantus.

Vis dar laukiu, kol Lietuvoje švietimas taps prioritetu. Deja, nematau ženklų, kad tam būtų ruošiamasi. Tiek daug matau keistinų dalykų, kad sunku visus ir aprėpti. Mano nuomone, už borto lieka mokytojų persikvalifikavimo galimybės, emocinio intelekto, kūrybiškumo lavinimas, normali švietimo pagalba dirbant su kitokių poreikių vaikais, galimybė bent metus atsitraukti nuo pedagoginio darbo ir integruoti į kitą veiklą – visa tai yra palikta savieigai, asmeninėms svajonėms.

Paskutinis momentas – lankstesnis mokytojų pensinio amžiaus traktavimas. Kodėl pareigūnas užtarnauja poilsį anksčiau, bet mokytojas – ne, nors tiek tas, tiek tas žmogus dirba padidinto emocinio / socialinio / psichologinio dirglumo sąlygomis? Moksliniai tyrimai rodo, kad mokytojo darbas yra net dešimt kartų intensyvesnis, nei kita įprastinė darbo veikla.

Tyrimai rodo, kad mokytojo darbas yra net dešimt kartų intensyvesnis, nei kita įprastinė darbo veikla.

Ar aš pasakiau ką nors nauja? Nemanau. Visi „skauduliai“ jau seniai žinomi. Galbūt tai skamba kaip begalinis galimybių, privilegijų suteikimas, tačiau tikiu, kad būtent pažvelgus į šiuos klausimus rimtai, netrukus pastebėtume pozityvius pokyčius, kurie atneštų socialinės bei ekonominės naudos Lietuvai plačiąja prasme.

Grįžkime prie jūsų kasdienybės – pamokų. Praėję ir šie metai atnešė
labai daug naujų dalykų. Kaip sekėsi iš gyvo mokymo pereiti į
nuotolinį? Ko iš dviejų karantinų ir darbo per juos išmokote jūs ir kolegos?

– Po pusantrų metų pertraukos grįžau dirbti į mokyklą, tad buvau visiška nuotolinio mokymo naujokė. Neslėpsiu, mane gąsdino tokia situacija, nes kiti kolegos jau buvo išbandę tokį mokymo būdą pernai. Kadangi mūsų mokykla apsisprendė nuo mokslo metų pradžios taikyti mišrų mokymo būdą (vieną savaitę vienos klasės mokosi kontaktiniu būdu, kitą savaitę – kitos), turėjau laiko įsivažiuoti.

Puikiai prisimenu savo pirmąją nuotolinę pamoką. Gerai, kad netoliese buvo kolegių, kurioms buvo laisva pamoka, tai subėgo padėti, nes vaikai netruko pradėti išdykauti ir naudotis situacija, kad mokytoja tinkamai nesureguliavo įvairių techninių apribojimų. Buvo visiems smagu, išskyrus mane.

Žinoma, normalu pradžioje kažko nemokėti ir mokytojui. Kol nepradedi praktiškai dirbti, nežinai, kaip viskas veikia, kokios platformos galimybės ir trūkumai. Ko gero, vieną tokią chaotišką pamoką ir teturėjau, nes gana greit ėmiau gaudytis, net pati save nustebinau, nes išmanūs prietaisai mane visada labiau blaškydavo, nei nuteikdavo darbingai. Tačiau laikiausi tokios nuostatos – galvoti, kad išmaniosios technologijos yra sukurtos, kad būtų patogios naudoti, tad reikia tik drąsiai išbandyti visas jų funkcijas. Taip pat stengiausi save raminti, kad mažais žingsneliais tikrai visko išmoksiu, svarbiausia išdėstyti reikalingą medžiagą, užmegzti ryšį su vaikais.

Nė nepajutau, kada įvyko savotiškas persilaužimas. Ėmiau kurti daug įvairios vaizdinės medžiagos, naudotis pagalbinėmis programomis. Nuo lapkričio dirbu tik nuotoliniu būdu. Sunku patikėti, kad iki dabar jau sukaupiau apie 60 skirtingoms temoms skirtų skaidrių su interaktyviomis užduotimis. Ne karantino sąlygomis tikrai to nebūčiau padariusi, būčiau rinkusis kitus mokymo metodus.

– Savo kolegoms vedate kvalifikacijos kėlimo kursus kūrybingumo tema. Tikriausiai jums pačiai idėjų, kaip kūrybingai vesti pamokas, netrūksta. Kaip atsiranda tos idėjos nuotolinėms pamokoms: kur ieškote informacijos, kaip ją adaptuojate savo mokiniams?

– Tikiu, kad visi turi savo įdomių metodų rinkinuką. Mano darbo principas, kuriuo vadovaujuosi – įvairumas ir netikėtumas. Skiriu laiko apmąstymui, ko mokiniai mažiausiai tikėtųsi iš vienos ar kitos temos, kaip galėčiau sujungti medžiagą su kūryba, kitomis sritimis (pageidautina kuo labiau nutolusiomis nuo savo mokomojo dalyko).

Mėgstu tarpdalykinę integraciją. Svarbu vaikus ir jaunuolius mokyti naudotis ne tik smegenimis, bet ir savo kūnu, jausmais, emocijomis, supančiais daiktais, aplinka. Tai labai paranku dirbant nuotoliniu būdu. Įkvėpimo semiuosi domėdamasi menu, psichologija, nemažai skaitau įvairių straipsnių, susijusių su žmogaus smegenų veikla, motyvacija, vaizduote.

Svarbu vaikus ir jaunuolius mokyti naudotis ne tik smegenimis, bet ir savo kūnu, jausmais, emocijomis, supančiais daiktais, aplinka.

O kartais užtenka tiesiog pakelti galvą ir apsižvalgyti aplink. Taip pat mane labai įkvepia žmonės, jų idėjos. Šiais metais mokausi Kristupo Saboliaus ir Tomo Ramanausko kuruojamoje „Kūrybingumo ambasadorių“ programoje. Idėjų mano galvoje daugiau, nei laiko joms įgyvendinti. Pastebėjau, kad pačiai mokytis labiausiai sekasi, kai susiduriu su iššūkiais. Mokant paauglius tai yra svarbu, nes ir jie, įveikę sunkumus, ima labiau savimi pasitikėti.

Esate ne tik pedagogė. Papasakokite truputį ir apie kitas savo veiklas. Kaip manote, ar svarbu, kad pedagogas nebūtų užsiėmęs vien ugdymu? Ar tai padeda, o gal priešingai – kenkia jo tiesioginiam darbui?

– Charlesas Handy savo knygoje „Dramblys ir blusa: Žvilgsnis atgal į ateitį“ rašė, kad kiekvienas žmogus turėtų sukaupti tam tikrą kompetencijų paketą, kuriuo galėtų pasinaudoti, jei keičiasi socialinės /ekonominės sąlygos ar gyvenimo prioritetai.

Visada intuityviai tai nujaučiau, tad kaip renesansinis žmogus visą gyvenimą stengiausi ugdytis universalių gebėjimų. Be pedagogikos, lietuvių kalbos ir literatūros, visada domėjausi menu, tapiau. Per pastaruosius trejus metus surengiau dvi personalines tapybos parodas.

Po kiek laiko stačia galva nėriau į praktiškesnę tapybos sritį – išmokau profesionalaus vizažo. Kadangi pernai prieš Kalėdas išėjau iš darbo Seime, pusmetį skyriau saviieškai – savanoriavau „Įvairovės ir edukacijos namuose“, kūriau tekstus ir vizualinį įvaizdį „Instagram“. Turinys buvo pritaikytas paaugliams, susiduriantiems su paauglystės laikotarpio klausimais, susijusiais su kūno vaizdu, tapatybe, socialiniais santykiais. Manau, kad svarbu nepamiršti planuoti ne tik darbą, bet ir poilsį, tada vidinis pasaulis prisipildo polėkio, kuriuo gali dalytis ir su kitais.

Ką prisimenate iš savo mokyklos laikų? Kas patiko, o ko stipriai trūko?

– Man labiausiai patiko popamokinė veikla (dailės, dizaino, sporto būreliai). Nebuvau ta mokinė, kuriai viskas labai sektųsi ir slystų, kaip sviestu patepta. Galbūt todėl ir tikiu, kad mokykla nėra paskutinė stotelė, kur žmogus privalo visko išmokti ar tinkamai pasiruošti gyvenimui.

Sakau savo mokiniams, kad svarbu daryti asmeninę pažangą, kad niekada nėra vėlu ko nors dar papildomai išmokti, netgi tokių svarbių dalykų kaip kalbos ar matematikos. Labiausiai trūko palaikymo, padrąsinimo, jautresnio socialinio klimato.

– Pabaigai labai tėviškas klausimas – kaip išmokyti vaikus mokytis?

– Nuolatos mokytis pačiam.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Talentingi vaikai

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką