Dabar populiaru
Publikuota: 2018 spalio 1d. 10:43

Libaniečio įsitikinimu gimtinės troškulį pajaučiame tik išėję į dykumą

Libanietis Alaa Aridi
Projekto partnerio nuotr. / Libanietis Alaa Aridi

Susipažinkime su libaniečiu Alaa Aridi, kuris 2013 metais atvyko į Lietuvą studijuoti magistrantūros tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės Vilniaus universitete. Vaikinas galėjo rinktis, kur studijuoti – Vokietijoje ar Lietuvoje, – tačiau pasirinko Lietuvą dėl dviejų priežasčių: norėjo pažinti nepažįstamą šalį ir savo akimis pamatyti Lietuvos-Rusijos pasienį, kadangi viena iš jo ankstesnio tyrimo sričių buvo jūrų sienos. Šiuo metu jis tęsia doktorantūros studijas Lietuvoje: studijuoja viešąją tarptautinę teisę, didžiausią dėmesį skirdamas hibridiniams karams.

Atvykus į Lietuvą, libaniečiui daug kas atrodė neįprasta: lietuviškas maistas, ramus gyvenimo ritmas, lietuvių uždarumas. Tačiau gyvendamas čia, jis stengėsi suprasti ir priimti mūsų gyvenseną ir kultūrą. Susitikus pokalbiui pietų metu, visų nuostabai vaikinas užsisakė cepelinų.

Vaikinas sako, kad daugeliui lietuvių sudėtinga ištarti visą jo vardą, todėl vadina jį tiesiog Alaa. Pasak jo, šis vardas yra kilęs iš Aladino, kurį visi puikiai žinome iš arabiškų pasakų.

Alaa atvyko į Lietuvą įgyvendinti savo svajonės – studijuoti tarptautinės teisės – ir dėl šio pasirinkimo džiaugiasi. Nors vaikinas ir išvyko iš šalies, Libanas išlieka svarbia jo gyvenimo dalimi. Kaip jis pats sako, „Tėvynė yra visada su manimi, kad ir kur aš bebūčiau. Nesakau, kad Libanas – pats geriausias, bet, kaip ir kiekviena šalis, jis yra išskirtinis“, įsitikinęs Alaa.

Nors jau kurį laiką gyvena Lietuvoje, Alaa teigia, kad savo namų jis nepaliko. Paklaustas, ar jam buvo sunku mesti darbą ir karjerą (Beirute jis buvo JT asociacijos teisės departamento narys, dirbo diplomatų akademijoje, teisininko padėjėju), Alaa sako: „Libanas yra su manimi kasdien: visi mano pažįstami, gyvenantys Libane, laukia manes sugrįžtant, su jais nuolat bendrauju, stebiu žinias. Apskritai daug ką darau taip pat, kaip ir Libane, – tik galbūt šiek tiek ramiau ir kryptingiau. O atstumas ir naujoji patirtis leidžia man pažvelgti į padėtį Libane iš šalies. Keliaudamas po Europą, lyginu įvairius dalykus ir geriau suprantu, ką reikėtų keisti mano šalyje“, teigia vaikinas. Jam keista, kad lietuviai klausia, kodėl jis visą laiką kalba apie savo šalį. Į tai libanietis įprastai atsako: „Jei išvyktum iš Lietuvos, suprastum, kaip malonu išgirsti Labas ar Sveikas, o kartais tiesiog sutikti savo kaimyną. Jaudina paprasti dalykai, kurių įprastoje aplinkoje net nepastebime“.

Alaa prisipažįsta, kad pradžioje čia jam buvo sunku, kadangi nepažinojo nei vieno libaniečio. „Man taip trūko gimtosios kalbos. Kartą einu su savo draugu uzbekistaniečiu ir girdžiu kalbant trimis kalbomis vienu metu. Vaikinas pasisveikina libanietiškai. Žinote, libaniečiai viename sakinyje naudoja angliškus, prancūziškus ir arabiškus žodžius. Aš taip apsidžiaugiau jį sutikęs. Vėl jį sutikau tik po metų libaniečių restorane ir mes atpažinome vienas kitą“, prisimena vaikinas.

Alaa įsitikinęs, kad gimtinės nevertiname tuomet, kai turime, bet ilgimės, kai jos netenkame. „Kasdien geriame vandenį, o kai išeiname į dykumą, einame be vandens, pajaučiame troškulį. Ir man pikta, kai mano tėvynainiai sako, kad jie nemyli savo šalies, jie nesilankė gimtinėje penkiolika metų ir jiems nerūpi kas ten vyksta“, sako jis.

Projekto partnerio nuotr./Libanietis Alaa Aridi
Projekto partnerio nuotr./Libanietis Alaa Aridi

Libaniečio akimis gyvenimas Lietuvoje ramesnis nei Libane

Alaa požiūriu gyvenimas Lietuvoje yra kitoks nei Libane: čia gyvenimas yra kur kas paprastesnis, o jo ritmas – ramesnis. Atvykus jis buvo maloniai nustebintas, kad, priešingai beprotiškam skubėjimui Beirute, čia galima vaikščioti pėsčiomis, važiuoti viešuoju transportu, pasėdėti kavinėse. „Lietuva – tai ramus kraštas, čia turi laiko daryti savo darbus, mąstyti, stebėti, kurti naujas idėjas ir jas įgyvendinti. O Libane mes dirbame, dirbame, dirbame, tada leidžiame pinigus, esame nuolatiniame veiksmo sukūryje, ir neturime nė minutės pasidžiaugti“, sako jaunuolis.

Nors Alaa ir ilgisi savo krašto bei tenykščio gyvenimo aplinkos, Lietuvoje jis atrado daug paprastų dalykų, dėl kurių jaučiasi laimingas. Jam patinka, kad lietuviai dirba tai, ką išmano pagal savo profesiją. Be to, jam patinka ir nuosaikesni žmonių materialinės gerovės poreikiai. „Mes, libaniečiai, mėgstame leisti pinigus daiktams, kurių mums visai nereikia. O Lietuvoje sutikau žmonių, kurie sako, kad jiems nereikia prabangaus automobilio, jiems tiesiog reikia tokio, su kuriuo galėtų nuvažiuoti į darbą.“

Libanietis mano, kad lietuviai turėtų būti reiklesni politikams

Lietuvoje, libaniečio manymu, žmonės turėtų aktyviau dalyvauti politikoje tam, kad greičiau vyktų pokyčiai. „Taip, žmonės čia dalyvauja rinkimuose, bet po rinkimų jiems nerūpi ką jų išrinktoji partija veikia. Jie turėtų daugiau dalyvauti priimant sprendimus, būti reiklesni savo išrinktiems atstovams: ne tik stebėti per televiziją, kas vyksta, bet ir tiesiogiai reikalauti iš politikų atsakyti už savo veiksmus“, sako Alaa. Tėvynėje jis taip pat siekia, kad žmonės, o ypač jaunimas, aktyviau dalyvautų politiniame gyvenime ir tuo tikslu įkūrė partiją Libano jaunimo koalicija.

Libanas, kaip ir Lietuva, yra maža šalis, o kaimynystėje yra Sirija, okupuota Palestinos teritorija ir Izraelis. „Kaip ir jūs, mes turime nuostabią gamtą, keturis metų laikus, pajūrį, puikius žmones, tačiau likimas, taip pat kaip ir jums, mums davė nedraugiškus kaimynus. Manau, kad mažos šalys nuolat kenčia nuo savo didžiųjų kaimynių, kurios siekia jas valdyti. Libanas kentėjo nuo Izraelio agresijos daugiau nei tris dešimtmečius. Be to, Sirijos kariuomenė buvo Libane nuo karo iki 2005 metų, kol žmonės nesukilo ir neišėjo į gatves reikalaudami, kad kariuomenė būtų išvesta iš šalies. todėl joms reikia daugiau diplomatijos nei didžiosioms. Lietuvos padėtis, manau, yra panaši, gal šiek tiek geresnė, nes esate NATO ir ES nariai. Žinoma, turite pasitelkti aukščiausius diplomatinius sugebėjimus spręsdami tarptautinius konfliktus “, sako libanietis.

Lietuviai yra tolerantiški, sako libanietis

Alaa mano, kad dabar pasaulyje labai daug kalbama apie rasizmą. Anot jo, Libane yra nemažai priešiškumo sirams, nors jie irgi yra arabai ir išpažįsta tą patį tikėjimą. „Nemanau, kad lietuviai yra netolerantiški kitos rasės, religijos ar kultūros žmonėms. Jei atskiri asmenys ir yra rasistiški, tai nereiškia, kad visa tauta yra netolerantiška. Visą laiką, kol gyvenu Lietuvoje, nepatyriau priešiškumo. Žiniasklaida, mokyklos, universitetai turėtų padėti ugdyti jaunų žmonių toleranciją. Jei nuo mažumės būtų ugdomas suvokimas, kad pasaulyje gyvena ne tik lietuviai, bet daugybė įvairių tautybių, spalvų ir kultūrų žmonių, užaugtų atviros ir sumanios kartos. Mišriose šeimose vaikai yra daug sumanesni, augdami jie išmoksta skirtingų kalbų, susipažįsta su skirtingomis kultūromis, todėl lengviau integruojasi kitose šalyse“, sako libanietis.

Lietuvių dėmesį, jo nuomone, tiesiog labiau patraukia kitokia žmonių išvaizda. „Tiesa, kartą turėjau tokią juokingą situaciją. Vykau į Berlyną. Tuo metu turėjau ilgą barzdą, vilkėjau juodus rūbus. Važiavau autobusu į stotį. Buvo sekmadienio rytas, labai ankstus rytas, ir, žinoma, taip anksti jaunimas nevažinėja viešuoju transportu, tik vyresni žmonės. Apsižvalgiau, ir pamačiau, kaip visos moterys išsigandusios žiūri į mane. Buvau neseniai atvykęs į Lietuvą. Paklausiau savęs: kas ne taip? O tada pamačiau savo atspindį lange ir pamaniau: jei aš sutikčiau tokį žmogų, man jis taip pat atrodytų įtartinas. Įsivaizduoju, ką jos pasakojo grįžusios namo“, juokdamasis prisimena Alaa.

Projekto partnerio nuotr./Libanietis Alaa Aridi
Projekto partnerio nuotr./Libanietis Alaa Aridi

Libanietis mano, kad mokėti lietuvių kalbą – svarbu

Kaip teigia Alaa, jis pasirinko Lietuvą, nes jam tai buvo iššūkis. „Man patinka lankytis šalyse, apie kurias nieko nesu girdėjęs. Be to, manau, kad Lietuvoje integruotis yra išties lengviau, kadangi tai – maža bendruomenė, čia mažai užsieniečių, todėl atvykėliai yra priversti bendrauti su vietiniais“, mano vaikinas.

Iš pradžių Alaa nesimokė lietuvių kalbos, nes manė, kad atvyko trumpam, magistrantūros studijoms. Tačiau nusprendė tęsti studijas ir įstojo į doktorantūrą, todėl dabar apgailestauja dėl savo sprendimo. Bet kuri užsienio kalba, jo nuomone, praverčia gyvenime; be to, lietuvių kalba jam būtų padėjusi bendrauti ir geriau pažinti šalies žmones ir kultūrą. Vaikinas supranta, ką sako lietuviai, tačiau kol kas nedrįsta pats kalbėti. „Taigi šiemet nusprendžiau skirti daugiau laiko mokytis lietuvių kalbą. Kai kurie žmonės man sako, kad čia galiu laisvai susikalbėti ir angliškai. Bet aš noriu išmokti lietuvių kalbą, nes jaučiuosi laimingas tardamas lietuviškus žodžius“, sako Alaa. Be to, vaikinas mano, kad tiek lietuviams, tiek ir libaniečiams yra malonu girdėti užsieniečius kalbant jų gimtąja kalba. „Kalba suartina žmones, padeda vieniems kitus geriau pažinti. Kai kalbu lietuviškai, žmonės juokiasi, bet juokiasi ne todėl, kaip kalbu, bet todėl, kad jiems malonu, kad stengiuosi kalbėti lietuviškai. Aš taip pat apsidžiaugčiau išgirdęs lietuvį kalbant libanietiškai“, sako Alaa.

Nors patys lietuviai, ypač gyvenantys mieste, vis rečiau valgo lietuviškus tradicinius patiekalus, Alaa pamėgo cepelinus ir bulvinius blynus. Jis teigia, kad visuomet, atvykęs į užsienio šalį, stengiasi joje integruotis, o tam reikia pažinti šalies kultūrą, pirmiausia – tradicinę virtuvę. „Kai atvykau, nuėjau į lietuviškos virtuvės restoraną. Taip, cepelinai man atrodė keisti, – didžiulė bulvė ir neaišku kas yra viduje. Vidurio rytų šalyse patiekaluose yra daugiau naudojama mėsos ir prieskonių. Paragavęs cepelinų supratau, kad tai labai riebus ir sunkus maistas. Man trūko prieskonių. Ir nors iš pradžių cepelinai man pasirodė be skonio, ilgainiui juos valgydamas pamėgau. Taip pat ir su šaltibarščiais: iš pažiūros, ypač spalva, man pasirodė įtartina, bet valgant ėmė patikti“, dalijasi savo pirmaisiais įspūdžiais libanietis. Vaikinas yra įsitikinęs, kad, jei nori išties integruotis svetimoje kultūroje, nepakanka tiesiog pabandyti kartą kitą, ir sakyti, kad tai – nepriimtina. Pasak jo, tam reikia dėti pastangas, vėl ir vėl bandyti, kol pripranti ir galbūt net pamėgsti.

Vaikinas prisimena, kaip kartą grįžo namo aplankyti šeimos. Jis atvyko labai vėlai, po vidurnakčio ir nesustodamas kelias valandas pasakojo šeimyniškiams apie Lietuvą, kol jie jo nepertraukė: gal pasikalbam apie tai, kas vyksta Libane? „Tada supratau, kaip myliu Lietuvą, kad ši šalis yra mano antrieji namai“, prisipažįsta Alaa.

Šiuo metu Alaa dirba teisės konsultantu Baltijos ir Arabų šalių prekybos rūmuose, kurie skatina užsienio investicijas tarp šių regionų šalių. O artimoje ateityje libanietis planuoja atidaryti Libano-Lietuvos kultūros centrą, siekdamas supažindinti žmones su šių šalių kultūra: „Noriu priartinti šiuos du pasaulius. Kai nepažįstame kitos kultūros, nebendraujame su kitų šalių žmonėmis, tuomet ir nesusikalbame. Žmonės net neįsivaizduoja, kad tarp Lietuvos ir Libano yra daugiau panašumų nei skirtumų“.

Artimiau su Alaa galite susipažinti socialiniuose tinkluose #Būkim pažįstami.

Parengta įgyvendinant projektą „Lietuvos identitetas – tautų mozaika“.

Projekto partnerio nuotr./Lietuvoje gyvenantis Samsonas iš Nigerijos
Projekto partnerio nuotr./Lietuvoje gyvenantis Samsonas iš Nigerijos

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:14
01:07
01:20

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką