Deja, vyro pastangos surasti artimuosius Lietuvoje kol kas bevaisės. Nors jis pats apsilankė Ašmintoje, rasti močiutės istoriją prisimenančių žmonių nepavyko.
Apie savo močiutę jis žino labai mažai: Magdė Vokietaitytė gimė 1902 m. Ašmintoje, Marijampolės apskrityje, o iš Lietuvos išvyko 1930 m. Visas kitas jos gyvenimo kaleidoskopas dėliojasi iš menkų nuotrupų, kuriomis gana uždara moteris pasidalino su savo šeima Argentinoje.
Nepaisant to, nebyli močiutės meilė Lietuvai įsišaknijo jos vaikuose ir anūkuose. Lietuva šiai šeimai labai svarbi. Todėl vyras tikisi, kad papasakojęs Magdės istoriją, galbūt sulauks atgarsių, daugiau žinių apie jos gyvenimą, o gal net atras giminaičius.
– Kokie įspūdžiai iš kelionės į Ašmintą?
– Tai buvo labai emocionali kelionė. Važiavau į tą vietą, kur gimė ir augo mano močiutė. Neturėjau jokių išankstinių nuostatų, buvau atviras bet kokiam netikėtumui, nes tikrai nežinojau, ko tikėtis. Jaučiausi taip, tarsi užbaigdamas tam tikrą ciklą. Tai sugrįžimas atgal prie savo šaknų, iš kur ir aš esu kilęs.
– Ar pats dar spėjote pažinti savo močiutę?
– Taip, bet tuomet buvau mažas berniukas. Ji mirė, kai man buvo 10 metų. Močiutė netgi buvo išmokiusi mane lietuviškai skaičiuoti iki dešimties, dabar, žinoma, esu tai pamiršęs.
Prieš Velykas močiutė svogūnų lukštais dažydavo kiaušinius ir po to juos įvairiais ornamentais skutinėdavo. Argentinoje tokios tradicijos nėra, aš nežinojau, kodėl močiutė tai daro, bet man būdavo įdomu tuos kiaušinius marginti ir po to daužyti vieną į kitą. Tik vėliau, jau suaugęs, sužinojau, kad tai lietuviška Velykų tradicija.
– Ar žinote, kodėl Jūsų močiutė išvyko iš Lietuvos, kaip ji įsikūrė Argentinoje?
– Ji buvo pakankamai uždaras žmogus ir daug nepasakodavo apie save. Net mano mama ir dėdė, kuris gyvas iki šiol, mažai žinojo apie jos ankstesnį gyvenimą. Žinau tik tiek, kad ji išvyko su drauge, be šeimos. Tačiau taip pat žinau, kad mano mama savo mamą, mano močiutę, labai mylėjo ir gerbė kaip stiprią asmenybę. Mano mamai močiutė buvo labai didelis autoritetas.
Aš pats močiutę mačiau vaiko akimis ir į daugybę dalykų tuo metu nekreipiau dėmesio, dabar, keliaujant po Lietuvą, visos šios detalės atsigamina. Pavyzdžiui, nesuprasdavau, kodėl ji katinui sako „kac, kac, kac“. Pasirodo, lietuviai taip kviečia katinus.
Tačiau apie praeitį, kaip sakiau, močiutė nekalbėjo, todėl mes žinome tik atskirus epizodus iš jos gyvenimo. Pavyzdžiui, mano dėdei, savo sūnui, ji yra pasakojusi, kad kai buvo paauglė, jos močiutė, mano promočiutė, Pirmojo pasaulinio karo metu ją slėpdavo daržinėje ar tvarte nuo kareivių, nes jaunoms mergaitėms susidūrimas su jais būdavo pavojingas. Iš to sprendžiu, kad ji augo kaime. Vėliau, jau suaugusi, ji turėjo savo ūkį – daržą ir laikė vištas.
Dabar manau, kad prisiminimai jai buvo pernelyg skaudūs. Ji sutiko čia savo vyrą iš Ispanijos ir nebenorėjo grįžti į praeitį, stengėsi kurti naują gyvenimą Argentinoje.
Dabar manau, kad prisiminimai jai buvo pernelyg skaudūs, ir ji saugojo nuo jų savo šeimą. Tai buvo sunkus jai laikas – tėvynės palikimas, atvykimas į Argentiną be šeimos, nemokant kalbos. Ji sutiko čia savo vyrą iš Ispanijos ir nebenorėjo grįžti į praeitį, stengėsi kurti naują gyvenimą Argentinoje.
Nors močiutė Lietuvą paliko jau būdama suaugusi, 28 metų, vis tiek tam reikėjo daug drąsos ir ryžtingumo. Dabar mes galime išvykti, kur norime, bet naujausių technologijų pagalba palaikyti ryšius su artimaisiais. Tuomet viso to nebuvo. Tuo metu nebent galėjai parašyti laišką, kuris keliaudavo ilgus mėnesius, kol pasiekdavo adresatą. Mano žiniomis, močiutė nepalaikė jokių ryšių su Lietuva.
– Kodėl nusprendėte apsilankyti Lietuvoje būtent dabar?
– Mano mama paskutiniais savo gyvenimo metais pabandė „Facebooke“ ieškoti jos giminaičių, bet jai nepavyko. Mama visą gyvenimą norėjo aplankyti Lietuvą, dažnai apie tai kalbėdavo, bet taip to ir nepadarė.
Pagalvojau: mano mamai nesusiklostė palankios aplinkybės kelionei į Lietuvą, bet aš galiu tai padaryti.
Iš tiesų ši mano kelionė turi du tikslus. Pirma, aš tai darau dėl mamos, kuri taip ir neįgyvendino savo svajonės. Antra, jei dar yra likę čia giminių, norėčiau jiems pasakyti, močiutė sėkmingai pasiekė Argentiną ir ten laimingai gyveno. Pagaliau jaučiau poreikį atvykti ten, kur gimė močiutė, ir padėkoti šiai vietai už tai, kad čia gimė močiutė, nes dėl šios priežasties ir aš esu šioje žemėje.
– Bandysite ir toliau ieškoti savo šaknų ar jaučiatės jau įgyvendinęs savo tikslą?
– Suprantu, kad nuo mano močiutės išvykimo praėjo beveik šimtas metų ir sudėtinga atrasti galus, kai beveik nieko nežinai apie jos gyvenimą čia. Manau, kad šiuo metu padariau, ką galėjau.
Dar prieš kelionę bandžiau „Facebooke“ susisiekti su visais vokietaičiais, vokietaitėmis ir pan. Su žmonių Lietuvoje pagalba kreipiausi į Marijampolės archyvą, patys nuvykome į Ašmintą, kur mums labai padėjo nuostabi seniūnė. Ji pati skambino visiems seniems žmonėms, klausdama, ar neprisimena istorijos apie mano močiutę, davė mums apylinkėse gyvenančių žmonių panašiomis pavardėmis kontaktus. Deja, taip ir nepavyko rasti siūlo galo.
Galbūt po šios paskleistos žinutės pavyks sulaukti naujienų. Gal kažkas prisimins ką nors apie močiutę. Jei atsirastų giminaičiai, nesvarstydamas atvykčiau į Lietuvą su jais susitikti dar kartą.
– O kaip pats jaučiatės Lietuvoje?
– Labai gerai. Žinoma, šiomis dienomis puikus oras, tačiau iš tiesų jaučiuosi čia kaip namuose. Man patinka viskas, net jūsų tradiciniai cepelinai ir šaltibarščiai, kuriuos ragauti teko pirmą kartą. Beje, mano kelione labai domisi ir dėdė. Kai nusiunčiau jam nuotraukas iš Ašmintos, jis buvo sužavėtas, kad visgi nuvykau ten, kur gimė močiutė. Jis turėjo man labai daug klausimų. Taigi jam taip pat labai svarbi Lietuva.
Aš pats be galo dėkingas susiklosčiusioms aplinkybėms, kad galiu būti čia. Po Europą keliauju ne pirmą kartą, bet į Lietuvą susikaupiau atvykti tik šiemet. Jaučiuosi kai ką labai svarbaus padaręs ir dėl savo mamos, tarsi išpildęs jos svajonę, ir dėl savęs paties.
– Mums, lietuviams, paprastai nereikia ieškoti savo šaknų, nes esame maža tauta mažoje teritorijoje. Argentinoje yra kitaip, dauguma žmonių pas jus – atvykėliai. Ar dažnam argentiniečiui rūpi jo šaknys?
- Dauguma argentiniečių kilę iš Ispanijos ar Italijos. Tai šalys Europoje, į kurias dažniausiai keliauja argentiniečiai, tačiau nežinau kodėl: ieškoti savo šaknų ar dėl skanaus maisto ir gerų paplūdimių.
Man asmeniškai norėjosi pamatyti ir aplankyti Lietuvą. Manau, man didžiausią įtaką padarė labai stiprus mamos noras čia apsilankyti.
– O kaip su Jūsų ispaniškomis šaknimis – ar turite giminių Ispanijoje?
– Nežinau. Ir nebandžiau ieškoti. Ispaniška kultūra Argentinoje ir taip labai paplitusi. Su lietuviška kultūra – visai kas kita, todėl stengiuosi su ja kuo geriau susipažinti Lietuvoje. Žinau, kad Argentinoje yra lietuvių bendruomenė, bet niekada nebandžiau su ja susisiekti. Tiesa, su lietuviais teko susidurti: mano klasėje buvo berniukas su lietuviška pavarde.
Galimai ką nors žinančius apie Magdės Vokietaitytės giminaičius prašome susisiekti su redakcija adresu gyvenimas@15min.lt arba telefonu 8 655 74500.
