Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 07 22, 13:59

Pataisos namuose gimusios Ligitos likimas: po 50 metų globos įstaigose – savarankiškas gyvenimas ir darbo paieškos

Jei tai būtų filmas, pasakojantis apie 52 metų Ligitos Bubelevičiūtės gyvenimą, pirmasis kadras pakviestų į Panevėžio moterų kalėjimą. Jame moteris gimė, tačiau čia praleisto laiko neatsimena – vos kelių mėnesių mažylė buvo išvežta į kūdikių namus. Vėliau įvairiose globos įstaigose Ligita praleido beveik visą savo gyvenimą, ir tik pastaruosius porą metų gyvena Marijampolėje esančiame apsaugotame būste.
Projekto dalyvė Ligita
Projekto dalyvė Ligita / Eriko Ovčarenko / BNS nuotr.

„Nuo 50-ies prasidėjo mano gyvenimas. Gyvenu bute, baigiau kursus – turiu namų tvarkytojos specialybę. Viskas, ko trūksta – darbas, nes noriu jaustis reikalinga ir užsidirbti pati“, – rimtai dėsto lengvą proto negalią turinti moteris, sutikusi papasakoti apie savo praeitį ir dabartį.

Mama atsisakė vos gimusios

Ligitos gyvenimo istorija paženklinta vienatvės. Ankstyvoje vaikystėje jai nustatyta lengva proto negalia. Toks sutrikimas neužkerta kelio gyventi šeimoje. Tačiau Ligita nuo kūdikystės rūpėjo tik valstybei – iš kalėjimo, kuriame ir gimė, ji pateko į kūdikių namus, vėliau – vaikų namus. Apie tai, kodėl niekada neaugo su savo šeima, moteris sužinojo tik visai neseniai – prieš kelerius metus jai atsitiktinai pavyko atrasti mamą.

„Internete su manimi susisiekė viena moteris. Klausė, ar nepažįstu ko nors iš Alytaus, nes ten gyvena daug žmonių su mano pavarde. Paaiškėjo, kad viena jų – mano pusseserė. Taip per ją pavyko sužinoti, kad mama dar gyva ir gyvena prie Vilniaus, Grigiškėse. Socialinė darbuotoja buvo nuvežusi aplankyti: susitikusios pasikalbėjome. Klausiau jos, kodėl neaugino manęs. Sakė, kad gydytojai ją perspėjo: „Vaikas serga, bus „daržovė“. Todėl ir atsisakė. Aš tada jai sakau: „Mamyt, pažiūrėkite – ar aš panaši į „daržovę“? Juk aš – žmogus“, – akimirkas iš pirmojo susitikimo su mama prisiminė Ligita. Ji neslėpė, kad tąkart apsikabinusios verkė abi… Vėliau buvo susitikusios dar keletą kartų, taip pat susiskambina.

„Pabendraujame su mama, ta pussesere. O apie tėvą nieko nežinau – mama su juo ryšių nepalaiko. Buvo dar vienas brolis – vyresnis už mane. Bet jis jau vaikystėje buvo įvaikintas ir mama su juo daugiau nebendravo“, – pasipasakojo pašnekovė.

Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Projekto dalyvė Ligita
Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Projekto dalyvė Ligita

Globos namuose nieko netrūko, išskyrus savarankiškumą

Ar nebuvo sunku augti be šeimos, klausiu Ligitos. Ji užtikrina, kad ne. Galbūt dėl to, kad visą savo gyvenimą gyveno ne viena, bet su kitais globotiniais. Iš vaikų namų, sulaukusi 18-os, ji dėl savo negalios buvo perkelta į suaugusiems skirtą globos įstaigą. Per jas keliavo visą savo gyvenimą savo gyvenimą. Juokauja, kad tik sulaukusi 50-ies pradėjo savarankišką gyvenimą – Marijampolėje įsikūrė apsaugotame būste kartu su kita globotine.

„Ant savęs“ gyventi svajojau labai seniai. Norėjau turėti ne tik savo kambarį, bet ir savo virtuvę – namus. Atsikrausčius iš pradžių buvo šiek tiek nejauku, nedrąsu. Bet padėjo socialinė darbuotoja. O dabar jau viską pati galiu: ir į biržą (Užimtumo tarnybą – red. past.) pasiskambinu, nueinu“, – apie kelią į savarankiškumą papasakojo Ligita.

Pradėjus gyventi savarankiškai jai teko mokytis ir tokių daugeliui įprastų dalykų, kaip apsipirkimas, išlaidų planavimas. Tačiau ir šiuos iššūkius Ligita įveikė – šiuo metu socialinės darbuotojos pagalbos jai reikia vis mažiau.

Kas yra apsaugotas būstas?

  • Apsaugotas būstas – tai konsultavimo, tarpininkavimo, socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo paslaugos bei gyvenamosios vietos suteikimas bendruomenėje iš dalies savarankiškiems suaugusiems asmenims su psichikos negalia.
  • Nuomojamame bute gali gyventi 1–4 suaugę žmonės. Jiems teikiama individuali atvejo vadybininko-socialinio darbuotojo pagalba. Kitas paslaugas šie žmonės gauna bendruomenėje. Taip plėtojami bei palaikomi žmonių socialiniai ir savarankiško gyvenimo įgūdžiai, siekiant visiško savarankiškumo.
  • Kiekvienam apsaugoto būsto dalyviui skirtas atvejo vadybininkas koordinuoja visą teikiamą pagalbą: nuo apsigyvenimo apsaugotame būste iki išsikelto tikslo įgyvendinimo ir savarankiško gyvenimo bendruomenėje. Specialistai į apsaugotame būste gyvenančio žmogaus gyvenimą kišasi minimaliai, t. y. stengiamasi, kad žmonės įgytų kuo daugiau savarankiško gyvenimo įgūdžių ir galbūt ateityje galėtų gyventi įprastame būste, dirti ir mokytis.
Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Projekto dalyvė Ligita
Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Projekto dalyvė Ligita

Galėtų tvarkyti patalpas arba prižiūrėti gyvūnus

Pasakodama apie savo dabartį Ligita prasitarė, kad dabar labiausiai norėtų susirasti nuolatinį darbą. Tačiau nesitiki, kad pasiūlymo sulauks nieko nedarydama. Neseniai moteris baigė Užimtumo tarnybos organizuotus kursus, kuriuose įgijo kambarių tvarkytojos specialybę. Mokymų dalyviai gavo ne tik teorinių žinių, bet ir atliko ir praktiką. Ligita savo įgūdžius ir žinias pademonstravo Marijampolės specialiuosiuose globos namuose, kuriuose gyvena įvairią proto negalią turintys žmonės.

„Toks darbas man labai patinka. Jau ir anksčiau esu jį dirbusi: patalpas, langus visąlaik valydavau ir gyvendama Kalvarijos pensionate (Kalvarijos socialinės globos namuose – red. past.). Eidavau ir pas žmones, kur paprašydavo. Tvarka man patinka. Kai pradedu tvarkyti, negaliu sustoti – turi būti visi kampai švarūs. Mama sako, kad tuo esu panaši į ją – kai jauna būdavo ir ji mėgdavo tvarką“, – emocingai pasakojo Ligita.

Su panašia aistra ji kalbėjo ir apie gyvūnus. „Už gyvūnus ir galvą padėčiau! Gyvendama pensionate (globos namuose – red. past.) globojau ir prižiūrėjau daug kačių ir šunų: slaugiau, maitinau, mirusius – laidojau. Paskui teko juos perduoti į prieglaudą. Tik vieną katinuką, vardu Driskutis, iš pensionato parsivežiau į butą. Bet neišeina iš galvos ir tie kiti gyvūnai – vis skambinu, susirašau su savanorėmis iš prieglaudos ir klausinėju. Siunčia man nuotraukas“, – su meile apie beglobius gyvūnus pasakojo Ligita.

Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Projekto dalyvė Ligita
Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Projekto dalyvė Ligita

Laukia socialinio būsto

Apsaugotame būste Ligita įsikūrusi su bičiule – taip pat negalią turinčia buvusia globos namų gyventoja. Nors, kaip pati sako, sutaria neblogai, bet jaučia – dar geriau jaustųsi, jei gyventų viena pati. Todėl svajoja kuo greičiau sulaukti skambučio su pranešimu: „Jums paruoštas socialinis būstas laukia“.

„Šiuo metu esu eilėje – laukiu socialinio būsto. Tada jau tikrai būčiau pati sau šeimininkė. O jei dar darbą turėsiu, daugiau nieko nereikės – visko užteks“, – apie paprastą laimę, į kurią mažais žingsneliais juda, prasitarė Ligita.


Ligita dalyvavo Europos socialinio fondo finansuojamame projekte „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“, kurį įgyvendina Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Projekto partneris – Kalvarijos socialinės globos namai.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką