– Ar jau nuo pat mažų dienų svajojote būti policininke?
– Gimiau ir augau Būdviečio kaime, Lazdijų rajone, prie pat Lenkijos sienos. Vaikystėje buvau apsupta giminaičių, bet draugų turėjau nedaug. Kaime, kuriame augau, mano amžiaus vaikų buvo vos vienas kitas, bet dėl to niekada nesiskundžiau.
Būdama mergaite, svajojau užaugusi tapti dainininke arba televizijos laidų vedėja. Bet supratau, kad neturiu talento dainuoti ar daryti kažką meniško, todėl sugalvojau, jog privalau užsiimti kažkokia rimta veikla.
Džiugino mintis, kad dirbant dings viena didžiausių moterų problemų – visada turėsiu, ką apsirengti, juk vilkėsiu uniformą! – šypsosi Indrė.
O pareigūnės profesija „prilipo“ gana keistai. Tiesiog, mėgau žiūrėti įvairius kriminalinis serialus, ypač „Kobra 11“, taip ir atsirado mintis, ką noriu veikti ateityje.
– Ar jūsų šeimoje yra giminaičių, kurie dirba teisėsaugos srityje?
– Krikštatėvis ir pusbrolis dirba policijos sistemoje. Keli tolimesni giminaičiai – prokuratūroje. Sugrįžusi į Lazdijus, per pirmą savo stažuotę sužinojau, kad yra ir daugiau giminaičių, dirbančių policijoje. Bet tai neturėjo didelės įtakos renkantis profesiją.
– O kas gi padarė įtaką ir kaip nusprendėte, jog norite tapti pareigūne?
– Tikrai džiugino viena mintis, kad studijuojant universitete, o vėliau ir dirbant, dings viena didžiausių moterų problemų – visada turėsiu, ką apsirengti, juk vilkėsiu uniformą! O jei rimtai, sprendimas tapti pareigūne buvo priimtas natūraliai ir savaime.
– Ar buvo tokių, kurie bandė atkalbėti ir siūlė rinktis kitokią profesiją?
– Ne, šeima ir artimieji niekada nesikišo į šį sprendimą. Manau, kad žinojo, jog nebeperkalbės.
– Šiais metais baigėte studijas. Kaip sekėsi?
– Įstojau į Mykolo Romerio universitetą viešojo saugumo fakultetą teisės ir policijos veiklos studijų programą. Mokytis nebuvo labai sunku, reikėjo tik šiek tiek pasistengti. Studijuojant buvo gana daug įdomių profesinių dalykų, net filosofijos ir psichologijos paskaitos reikalingos. Teorines žinias įgijau universitete, o praktiką – stažuotėse.
Per tris su puse studijų metų turėjau net 3 stažuotes. Esu labai laiminga, kad jas galėjau atlikti gimtuosiuose Lazdijuose. Šio miesto komisariato pareigūnai kantriai ir noriai atskleidė policijos darbo realybę dar besimokančiai studentei.
– Kas labiausiai patiko studijuojant? Gal yra koks konkretus įvykis ar atsitikimas, kurio tikrai nepamiršite visą likusį gyvenimą?
– Nors studijuojant ir negyvenau bendrabutyje, bet, man, kaip ir daugeliui studentų, patiko studentiškas gyvenimas. O įvykis, kurio tikrai niekada nepamiršiu, – baigiamojo darbo gynimas. Buvo be galo baisu iki tos minutės, kol pradėjau kalbėti ir pristatyti savo darbą. Manau, kad jaudinausi dėl to, jog sprendėsi mano tolimesnis gyvenimas. Nerimavau, ar pavyks įveikti iššūkį ir pasiekti tikslą, ar visgi teks atidėti planus. Esu laiminga, kad tikslą pasiekiau.
Žmonės nori pagarbaus bendravimo iš policijos atstovų, bet patys bendraudami pradeda tyčiotis ar net keikti.
– Dar pakalbėkime apie pačias studijas, o jei tiksliau – apie fizinį krūvį. Kokie keliami fiziniai reikalavimai studijuojant?
– Fiziniai normatyvai tikrai jie nėra kosminiai ar neįveikiami. Tik reikia pasistengti ir tikrai juos įmanoma įvykdyti.
– Tikiu, kad buvo sunkių akimirkų, bet ar kada pagalvojote, jog norite mesti studijas?
– Žinoma, gyvenime būna visko, bet mintis palikti studijas, jų neužbaigti, niekada nebuvo atėjusi į galvą. Esu toks žmogus, kuris pradėtą darbą, veiklą pabaigia iki galo. Prieš pradedant studijuoti, žinojau, kur einu, ir norėjau to.
– O kai jau rankose laikėte diplomą, ar darbo paieška buvo sudėtinga?
– Dar mokslo metais žinojau, kad baigusi studijas tikrai turėsiu darbą, tik nežinojau, kuriame Lietuvos krašte. O tai kėlė nerimą ir baimę. Jaudinausi, kad gausiu paskyrimą į kitą Lietuvos kraštą, svetimą miestą. Bet likus keliems mėnesiams iki studijų finišo, sulaukėme gerų žinių iš Policijos departamento – nebus priverstinio paskyrimo. Patys galėsime pasirinkti dvi apskritis, kuriose norime dirbti baigę studijas. Išsirinkau Alytaus ir Marijampolės apskritis, nes norėjau pabaigus mokslus grįžti į savo gimtą kraštą – Lazdijus.
Deja, nuvykusi į Alytų darbintis gavau neigiamą atsakymą. Baigusių studijas buvo nemažai, o laisvų vietų vos kelios. Nepavykus bandžiau darbintis Marijampolės apskrities vyriausiajame policijos komisariate (apskr. VPK), bet ir ten nepriėmė. Tik dar pridūrė, kad galbūt vėliau galės pasiūlyti darbo vietą.
Vėliau nenorėjau, norėjau iškart pradėti dirbti. Nutariau pabandyti Kaune. Kreipiausi į Kauno apskr. VPK viršininką su darbo prašymu. Buvau iškart priimta ir per mažiau nei du mėnesius pradėjau dirbti policijos sistemoje.
– Kaip sekasi darbuotis?
– Baigiantis studijoms galvojau, kokioje srityje norėčiau dirbti. Įsisvajojau, kad savo karjerą noriu pradėti nuo patrulės pareigų. Džiaugiuosi, nes šiuo metu esu Kauno apskr. VPK Patrulių rinktinės vyriausioji patrulė.
Kolegos stengėsi kaip galima greičiau ir daugiau išmokyti mane. Ir išmokė.
Pradėjau dirbti nuo šių metų kovo pradžios. Neneigsiu, pradžioje buvo sunku: nauja aplinka, nepažįstamas kolektyvas, dar mažai žinomas darbas. Turėjau visko išmokti.
Gėda pripažinti, bet iš pradžių net nemokėjau surašyti protokolą. Universitete mokėmės pildyti popierinį variantą, o, pasirodo, protokolo jau seniai pareigūnai ranka neberašo. Šiokį tokį supratimą apie darbą turėjau iš stažuočių, bet vien to neužteko. Dabartiniai kolegos stengėsi kaip galima greičiau ir daugiau išmokyti mane. Ir išmokė. Dabar nebereikia kartu dirbančiam porininkui visko rodyti pirštu.
– Dabartiniame kolektyve vieni vyrai ar yra ir dailiosios lyties atstovių?
– Vos įžengusi į pirmą paskaitą universitete supratau: melas, jog policijos pareigūno profesija – vyriška. Studentų buvo po lygiai ir merginų, ir vaikinų. O darbo kolektyve, Patrulių rinktinėje, šiuo metu dominuoja vyrai. Bet yra ir nemažai dailiosios lyties atstovių.
– Pareigūnės darbas sunkesnis fiziškai ar emociškai?
– Asmeniškai man, labiau emociškai. Stebiuosi, kodėl kai lietuviai yra neigiamai nusiteikę prieš pareigūnus. Daugeliui atrodo, kad mes, policijos pareigūnai, esame lyg kažkokie priešai. Žmonės nori pagarbaus bendravimo iš policijos atstovų, bet patys bendraudami pradeda tyčiotis ar net keikti. Nemėgstu tokių nereikšmingų konfliktų, jie stipriai veikia emocijas ir vargina.
Niekada nenorėjau keliauti į užsienį, nebent tik atostogų. Bet ne daugiau.
Pavyzdžiui, gera, kai susistabdžius gatvėje automobilį, maloniai pasisveikina ar net nusišypso. Tikiu pasakymu – „kaip šauksi, taip ir atsilieps“. Mėgstu ir vertinu malonų bendravimą. O bene gražiausia ir širdžiai maloniausia – važiuojant tarnybiniu automobiliu gatve matyti plačias vaikų šypsenas ir nuoširdų mojavimą.
– Kaip atrodo įprasta policijos pareigūno darbo diena?
– Visi mes, policijos pareigūnai, turime vadovautis principu „Ginti. Saugoti. Padėti.“. Kiekvieną dieną bendrauju su žmonėmis, bandau jiems pagelbėti. Niekada nebūna tokios pačios darbo dienos. Kiekviena diena darbe – skirtinga. Didžiausias iššūkis darbe – nepadaryti klaidų. Niekas jų nenori ir nemėgsta.
Niekada nedirbame po vieną, visada šalia turiu partnerį. Taip ne tik sklandžiau vyksta darbas, bet yra ir saugiau. Svarbu, pasitikėti savo porininku. Jei yra bent minimalus susidirbimas, tai darbas vyksta greičiau ir be jokių trukdžių.
– Ką teko paaukoti vardan darbo?
– Darbo metu pamiršau palaidus plaukus, ilgus ir ryškiai lakuotus nagus. Juk tokie dalykai tiesiog netinka prie uniformos. Nors universitete šiuo klausimu bandėme maištauti, bet pradėjusi dirbti supratau, kad tai trukdo darbui. Turbūt didžiausias pokytis – privalau nešioti kepurę. Niekada jų nemėgau, bet jau įpratau.
– Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti žmogus, kad gebėtų dirbi šioje srityje?
– Manau, svarbiausi trys dalykai: didžiulė kantrybė, gebėjimas valdyti savo emocijas ir mokėjimas bendrauti su įvairiais žmonėmis.
– Ar kada susimąstėte, ką būtumėte veikusi, jei nedirbtumėte policininke? Galbūt galvojote išvykti į užsienį?
– Šio klausimo sulaukiu gana dažnai, bet neturiu į jį atsakymo. Negaliu pasakyti, kokią profesiją ir gyvenimo kelią būčiau pasirinkusi. O apie išvykimą iš gimtinės... Nebuvo ir nėra tokių minčių. Niekada nenorėjau keliauti į užsienį, nebent tik atostogų. Bet ne daugiau. Netikiu, kad kažkur yra daug geriau nei Lietuvoje. Manau, tik atrodo, kad yra daug geriau ten, kur mūsų nėra.
– Indrė Kizelytė po 10 metų – kokia ji?
– Net nežinau... Sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Siekių ir svajonių yra daug, bet nežinia, kaip susiklostys įvykiai ir tolimesnis gyvenimas.
