– Kodėl žmonės pradėjo gyventi porose?
– Kai žmonės gyveno sunkiai ir norėjo atsiskirti nuo visų ir išgyventi, atsirado paskata ieškoti sau poros. Mokslininkų nuomone, pagrindinė paskata buvo ekonominis saugumas. Vyrai medžiojo, ėjo dirbti laukų, o žmonos saugojo namus ir augino vaikus.
Ši paskata yra išlikusi iki šių dienų. Kai kuriose šalyse ji nėra tokia aktuali, kaip, pavyzdžiui, Skandinavijoje. Ten šeima nėra mažiausia visuomenės ląstelė, kaip kad pas mus yra sakoma. Tokiose šalyse labiau į priekį eina individas. Bet mūsų šalyje, kur mes dar gyvename skurdžiai, partnerystė yra būtina – dviese lengviau.
– Ekonomiškai žmogui lengviau, o morališkai?
– Žinomas yra gaujos efektas. Kai žmogus būna vienas – tyli, o kai būna būryje – pradeda reikšti savo nuomonę. Tas pats galioja ir šeimai. Kai esi vienas, būni silpnesnis, o kai turi partnerį, gyvenime jautiesi tvirčiau.
Praėjo apie 70 metų, kai moteris tapo lygi vyrui, mes santuokas pradėjome kurti ne iš ekonominio išskaičiavimo, bet iš jausmų, emocijų, meilės. Tik yra viena bėda, kad mes nemokame bendrauti vienas su kitu taip, jog po pokalbio norėtųsi būti kartu. Mes bendraujame taip, kad vienas ir kitas nori pabėgti.
– Ką reikėtų daryti, kad po pirmo pokalbio nesinorėtų išsiskirti?
– Kalbant su žmogumi reikia įvertinti tris dalykus. Pirma, lyčių skirtumas: vyras ir moteris yra skirtingi. Visi žino ir suvokia tai, bet bendravime toks suvokimas neatsispindi. Antra, partnerio unikalumas: kuo jis pasižymi, kuo jis ypatingas. Trečia, situacijos. Geriausia pokalbį užmegzti nuo neutralių temų: oro, įvykių, o tada pereiti prie to, kas rūpi žmogui. Jei tai dailininkas, patartina kalbėti apie dailę, paveikslus, jei sportininkas – sporto pasiekimus.
– Ar žmogui, kuris sako, kad jam nereikia mylimosios arba mylimojo, iš tikrųjų partneris nėra reikalingas?
– Jei žmogus sako, kad jam nereikia partnerio, tai gali būti du dalykai. Pirma, jis pakankamai stiprus, kad galėtų išgyventi vienas, susitvarkytų su visai gyvenime iššūkiais. Antra, jis nemoka su žmonėm bendrauti taip, kad po pokalbio su juo žmonės norėtų būti. Tada visi išsilaksto kuo toliau nuo jo, jis lieka vienas, supyksta ir sako: „Man jūsų nereikia, aš gyvensiu vienas.“
Bet tai prieštarauja pačiai žmogaus esmei. Žmogaus pagrindiniai poreikiai – gyvybė ir sveikata. Jei žmogus miręs, ar jam kas rūpi? Nerūpi. Bet jei žmogus gyvas, svarbiausi jam tampa santykiai. Pati didžiausia bausmė žmogui yra atstūmimas nuo bendruomenės. Kas yra kalėjimas? Ištrėmimas iš visuomenės.
– Kaip vertinate žmones, kurie gyvena kartu nesusituokę?
– Aš palaikau tokį sprendimą. Matote, Lietuvoje susituokia apie 20 tūkstančių porų, o išsituokia apie 10 tūkstančių. Tai yra labai didelis skyrybų skaičius. Ir nors tos santuokos pradedamos iš meilės, vis tiek tenka skirtis. Nori pasitikrinti, ar su kitu žmogumi bus geriau. Bet problema yra ne pasitikrinime ir ne žmoguje, o mūsų negebėjime bendrauti su kitu žmogumi taip, kad jis norėtų su mumis būti. Jei mes kalbame su kitu žmogumi taip, kad jis nori pabėgti, tai ar su Jonu kalbėsime, ar su Petru – rezultatas bus tas pats.
Tokios partnerystės – sveikintini dalykai, bet tai neturėtų ilgai tęstis. Mano nuomone, 12 mėnesių yra terminas, po kurio reikėtų kelti klausimą, ar mes einame toliau kartu, ar ne. Per 12 mėnesių išgaruoja meilės ir aistros migla. Mes pamatome, koks yra žmogus, ir tada žiūrime, ar galime su juo susitarti dėl bendro gyvenimo tikslų. Jei nepavyksta, tokius santykius reikia laidoti ir eiti prie kitų. Bet ėjimas prie kitų nesprendžia problemos. Reikia išmokti bendrauti taip, kad abu jaustųsi saugūs santykiuose.
– Ar tikėtina, kad jauni žmonės ims pavyzdį iš vyresnių ir stengsis santuokoje išgyventi kuo ilgiau?
– Poreikis užsitikrinti saugumą ir gyventi kartu yra išlikęs. Ne toks svarbus finansinis saugumas, bet emocinis. Mes norime būti kartu, kad mus priimtų, gerbtų, toleruotų. Todėl manau, kad jungimasis į poras bus. Tyrimai rodė, kad santuokose poros gyvendamos yra laimingesnės, nes jaučiamas didesnis saugumas. Nors sunku prognozuoti. Pavyzdžiui, Skandinavijoje, kaip minėjau, yra aukštas pragyvenimo lygis, socialinė apsauga. Jiems šeima nėra tokia aktuali, jie labiau orientuojasi į atskirą žmogų. Bet mums dar labai toli iki to.
– Vis dėlto žmogui santykiai yra būtini, kad jis jaustųsi laimingas?
– Manau, kad taip. Žmonių priėmimas, įvertinimas, savęs įvertinimas, siekis, kad mus pripažintų – visas tas pripažinimas yra įmanomas tik tarp žmonių.
