Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2019 05 30, 21:23

Psichologė R.Klišytė apie tragediją Jurbarke: kaip gimsta paauglių žiaurumas

Pastarosiomis dienomis Lietuvą sukrėtė įvykiai Jurbarke: per klasės vakarėlį žiauriai sužalota paauglė, smurtiniu elgesiu ir pasikėsinimu išžaginti įtariamas nepilnametis profesionalus sportininkas, keletą dienų prieš tai Jurbarke rastas jaunuolio kūnas, jo nužudymu įtariami nepilnamečiai. Psichologė Rūta Klišytė, kalbėdama apie paauglių smurtą, gręžiasi ne tik į šeimą. Pasak jos, užuomazgos slypi mūsų visuomenėje – didžiausia bėda tampa tai, jog vaikui suaugusieji nebėra autoritetas.
Psichologė Rūta Klišytė
Psichologė Rūta Klišytė / 15min koliažas

Po klasės vakarėlio, vykusio Tauragės rajone naktį į sekmadienį, septyniolikmetė mergina atsidūrė Kauno klinikų reanimacijoje. Jos sunkiu sužalojimu ir pasikėsinimu išžaginti įtariamas girtas vakarėlyje dalyvavęs nepilnametis. Paauglys yra profesionalus sportininkas, Rytų dvikovos prizininkas, dviem paroms buvo suimtas, vėliau paleistas – jam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

Su psichologe R.Klišyte kalbame apie paauglių smurtą – jį lemiančias priežastis, kiek įtakos tam turi šeima, visuomenė, ar yra būdų atpažinti smurtautoją ir to išvengti.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Rūta Klišytė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Rūta Klišytė

– Turbūt labiausiai visada sukrečia tai, kai tokie žiaurumo protrūkiai pasireiškia tarp paauglių. Iš kur jaunas žmogus savyje turi tiek agresijos?

– Priminsiu, kad ir Raskolnikovas, žymusis Dostojevskio personažas, kuris užmušė senutę, mūsų matais buvo paauglys. Apie tai yra visas romanas. Jį reikėtų perskaityti visiems, ten iškeliama žmogžudystės problema, kuri yra aktuali paaugliams. Jie ima suvokti, kas yra žmogžudystė, tuo domėtis, įsivaizduoti, o kiti tai, deja, ir įvykdo. Čia yra viena opiausių paauglystės problemų – žmogžudystė, paskui atsiranda ir savižudybės problema. Apie tai rašė ir britų psichiatras Donaldas Winnicottas, kurio darbai, kalbėjimas per radiją padarė didelę įtaką britų visuomenei.

Čia yra viena opiausių paauglystės problemų – žmogžudystė, paskui atsiranda ir savižudybės problema.

Kitas dalykas, kiek dabar yra žaidimų, skirtų vaikams, kuriuose vaizduojamas smurtas, žmogžudystė ir pan. Realūs tokie įvykiai mus sukrečia. Bet klausimas, kaip mes žiūrime į tokius įvykius, kaip žiūrime į smulkesnius nei šis įvykis? Ar reaguojame su baime, slepiamės, ignoruojame, nusisukame esant mažesniam nutikimui? Kiek smurto yra viešojoje erdvėje, viešajame transporte? Kiek smurto keliuose, kai vairuojama šitaip nesaugiai savo ir kitų atžvilgiu, pabėgama iš įvykio vietos? Mano manymu, tai irgi yra smurtas. Ir kaip mes į tai reaguojame?

– Kokių priemonių turėtų imtis valstybė, visuomenė, gal kiekvienas mūsų, kad ta situacija būtų sprendžiama?

– Jokios vienkartinės priemonės čia nepadės, jų reikia sistemingų ir reguliarių. Dabar tokie smurtiniai nusikaltimai nebėra nutylimi, tačiau mūsų visuomenė yra labai tolerantiška, o smurtui tolerancija yra labai didelė. Gal pasikartosiu, bet kai paaugliai keikiasi, geria alų ir smurtauja viešajame transporte ar stotelėje, kiek žmonių juos geba sudrausminti, paskambinti policijai arba susivienyti? Kai susivienija – ir išmeta iš autobuso.

Ko imtis? Gal pirmiausia reikėtų suvokti, iš kur tai kyla. Kiekvienas turėtų pagalvoti, kiek jis prisideda prie smurto mažinimo arba prie tokių dalykų viešinimo, baimės mažinimo. Ir tam, manau, reikia vienytis. Manau, kad mūsų visuomenė jaučiasi labai nesaugi, ir to šaknys – gilios, istorinės. Be to, svarbu, kad yra prarasti autoritetai. Suaugęs žmogus jaunimui nebėra autoritetas.

Suaugęs žmogus jaunimui nebėra autoritetas.

Anksčiau visuomenė buvo patriarchalinė, vyravo fizinės jėgos kultas, jėga ir valdžia priklausė vyriškai giminei. Ir kai po truputį griūva ši autoritarinė sistema, moterys, gaila, perima vyriškus vaidmenis, panašiai konkuruoja, užuot elgusios kitaip. Autoritetų praradimas yra skausmingas dalykas – tėvai nebesuvaldo savo vaikų, patys jų bijo, o tai labai dažnas reiškinys, susiduriu su tuo savo praktikoje.

– Kažkada kolega kalbino pareigūną, kuris sakė, kad tarp nepilnamečių auga nebaudžiamumo pojūtis – jie nieko nebijo, yra nebaudžiami, jiems niekas negresia. Dabar vaikai, paaugliai išties turi tiek teisių ir, atrodo, neturi jokių pareigų. Ką manote apie tai – ar išties nepilnamečiai pradeda justi turį galią elgtis, kaip nori, ir jiems niekas negresia?

– Tai labai sudėtinga problema ir nevienalytė. Ką tik buvau konferencijoje, kurioje buvo kalbama apie tai, kad, kai prieš vaikus smurtaujama, smurtas gimdo rizikingą elgesį: tai ir narkotikų vartojimas, ir priklausomybės ligos, ir išnaudojimo formos. Ir ta trauminė patirtis, jei ji nėra išgydyta, niekur nedingsta. Buvusios aukos kartais gali tapti ir budeliais, ypač jeigu jų pačių budelis nebuvo nubaustas, jei klesti nebaudžiamumas.

Apskritai smurtas yra mūsų visuomenės liga, matau daug jo apraiškų. Esame nusivylę teisėsauga, galbūt policija jau yra daugiau pasitikėjimo, tačiau teismais žmonės nepasitiki.

Apskritai smurtas yra mūsų visuomenės liga, matau daug jo apraiškų. Esame nusivylę teisėsauga, galbūt policija jau yra daugiau pasitikėjimo, tačiau teismais žmonės nepasitiki. Tai irgi rodo, kad mus valdo smurtas, o ne teisingumas.

Kitas dalykas – vaikų teisių problema. Aš ją laikyčiau ideologine, ne psichologine. Nesutiksiu, kad vaiko teisės Lietuvoje taip, kaip jos yra užtikrinamos dabar, turi kokį nors psichologinį pagrindą, be to, trūksta deramo jų įgyvendinimo. Padėtis tokia, kad ir tėvai vaikams nebėra autoritetas – anot Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, jie nebemoka auklėti vaikų.

123RF.com nuotr./Besipykstantys vaikai
123RF.com nuotr./Besipykstantys vaikai

Tėvai iš tikrųjų dėl to pasimetę, nuvertinti, jaučiasi turintys tik pareigas. Jie bando vaikams įsiteikti, tapti jų draugais, net juos papirkti. Lygiai taip pat, kaip pas mus perka balsus, papirkinėja rinkėjus politikai, ir jiems dėl to nekeliamos bylos. Ir tėvai bando papirkti vaikus, kad šie elgtųsi gerai, bet vaikai nebejunta ribų, jei tėvai nesugeba laiku jų nubrėžti. Aš šiuo atveju kalbu apie ribas, kad negalima skriausti kito žmogaus, jo žaloti, kad reikia išmokti valdyti savo impulsus.

Agresija iš esmės yra būdinga žmogui, todėl kiekvienas turime išmokti su tuo elgtis – tiek vidine agresija, tiek lytiniais impulsais. Manyčiau, kad čia nėra pirmas to vaikino proveržis, nors ir nėra daugiau žinoma. Bet smurtas gali vykti ir šeimoje – klausimas, kaip į tai reaguoja tėvai, ar vaikui leidžiama mušti brolius, seseris ar net pačius tėvus. Nes toks elgesys gali nutikti nebent psichozės atveju: kai ištinka psichotinis priepuolis, žmogus gali sudaužyti kitą žmogų ir nieko neprisiminti. Tokie dalykai gali būti rimto sutrikimo ar ligos pasireiškimas, taip pat ir patologinio apgirtimo atvejis. Bet tam yra teismo medicinos ekspertizė.

– Priežasčių, kodėl taip pasielgta ar apskritai elgiamasi, gali būti įvairių. Tačiau retai žiūrima į pačią šeimą, galbūt ten ir slypi visi atsakymai? Aišku, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba neatvyks ir neišsiveš šio paauglio, kaip nutinka kitose šeimose, iš kurių paimami vaikai. Bet kur turėtume ieškoti šaknų ir kas turėtų būti už tai atsakingas?

– Ką čia gali vaiko teisės? Vaiko teisių veikla labai reikalinga, bet praktiškai dėmesys kreipiamas į šeimas, kurios nenusipelno smurtautojo vardo. Dirbu psichologe ir darželyje, vykdėme vieną projektą, mačiau vaikų, prieš kuriuos, įtariu, yra smurtaujama šeimoje. Tačiau smurtauja ir pati institucija prieš savo darbuotojus: direktorė rėkia ant auklėtojų, auklėtojos – ant vaikų, šie – ant tėvų, paskui stebimasi, kad vaikas stumdo kitą vaiką, muša, keikiasi – čia toks užburtas ratas.

Direktorė rėkia ant auklėtojų, auklėtojos – ant vaikų, šie – ant tėvų, paskui stebimasi, kad vaikas stumdo kitą vaiką, muša, keikiasi – čia toks užburtas ratas.

Aš nesutikčiau, kad čia yra tik šeimos problema. Visuomenės – taip pat, nes viskas yra persipynę, nes į šeimą įteka ir visuomenės problemos, kurios gerokai už ją didesnės. Tokios, kaip buvęs karas, pokario metai, kai tiek smurto matė mūsų seneliai, tėvai. Matė, kaip buvo žudoma, tremiama. KGB priklausiusių asmenų vieša liustracija nėra įvykusi, holokausto problema viešai imta spręsti tik neseniai. Kaip galime tikėti, kad mums bus viskas gerai, jei tų didelių, opių visuomenės problemų negalime išspręsti? Klesti nebaudžiamumas – matome, kaip valdžios viršūnėse esantys asmenys išsisuka.

Matau, kad socialinėje medijoje apie šį įvykį (Jurbarko – aut. past.) irgi daug kalbama, pabrėžiama, kad tėvai – žinomi politikai, o ne kokie girtuokliai. Mūsų politika irgi yra pavyzdys, kai nešvariais, neteisėtais būdais, kartais gal pasitelkiant psichologinį smurtą, yra lipama į valdžią, daroma įtaka. Ir visa tai yra susiję. Todėl žmonės turi tiek baimės. Bet manyčiau, kad ta baimė dažnai yra neadekvati. Nėra ko bijoti tramdyti vaikų, paauglių autobusuose, tik reikia tai daryti adekvačiai – ne grasinant ar svaidantis žodžiais, o pabandyti žmogiškai tai tvarkyti.

Su smurtaujančiais paaugliais dirbantys psichologai, socialiniai darbuotojai – praktiškai vien moterys. Ką jos gali padaryti?

Manau, kad opi problema yra ir tai, jog mūsų ugdymo sistemoje dominuoja moterys. Atleiskit, bet tai yra prieš gamtą. Vaikus socializuoti turi ir vyrai, būtent tėvo užduotis yra vaiko socializacija – supažindinti jį su visuomenės normomis. Bet pas mus tai yra mažiausiai finansuojamos sferos, čia žemiausi atlyginimai. Su smurtaujančiais paaugliais dirbantys psichologai, socialiniai darbuotojai – praktiškai vien moterys. Ką jos gali padaryti?

Nuolat sulaukiu klausimų, ką daryti su vaikais, kurie agresyviai elgiasi. Globėjai jų atsisako ir nėra, kur jų dėti. Nebėra kolonijų, uždaryti socializacijos centrai, nėra nepilnamečių reikalų inspektorių. Nesakau, kad geros buvo šios represinės struktūros, bet jos veikė, tramdė. Būkime atviri – dabar gi Vaiko teisių specialistai, atvejo vadybininkai, socialiniai darbuotojai, psichologai, tarpinstitucinės veiklos koordinatoriai – visos tos tetos – laksto vienos pas kitas su svetimomis bėdomis ir guodžiasi, nežino, ką daryti. Nes nėra sukurta sistemos, padedančios tokioms šeimoms ir tiems vaikams.

– Grįžtant prie pastarojo skaudaus įvykio ir kitų buvusių istorijų, ką žmogaus psichikai padaro alkoholis ar kitos psichoaktyvios medžiagos, kad iššaukiami tokie smurto protrūkiai?

– Alkoholis pakeičia sąmonę, taip atleidžia stabdžius, kad visas žmogiškumas gali išlėkti lauk. Sunku įsivaizduoti, ką gali padaryti ir jaunas žmogus, apimtas lytinio geismo, dar jei jo sąmonė yra aptemusi arba pakitusi. Tačiau visa tai yra mumyse. Kiekvienas žmogus turi agresijos, tik jos lygis skirtingas. Vyrai turi daugiau, tai lemia vyriški hormonai. Moterys jos irgi turi, gal dažniau kitaip tai reiškia. Daug smurtauja ir paauglės, matome tai ir globos namuose. Tos vadinamosios kalėjimo kultūros apraiškų yra ir mokyklose. Taip jau yra, kad mes, žmonės, esame pavojingiausios būtybės žemėje – ir sau, ir kitiems. Ir moterys išgėrusios gali elgtis kitaip nei įprastai.

Kiekvienas žmogus turi agresijos, tik jos lygis skirtingas.

Šio atvejo priežastys nežinomos, bet būna taip, kad rizikingu sportu užsiimantys žmonės gali turėti smegenų pažeidimų, galimos galvos traumos, pakinta jų psichika.

Čia dar paminėčiau tokį reiškinį kaip vartotojiška kultūra, kai žmonės naudoja žmones, tenkindami savo poreikius. Čia mes nužmogėjame, elgiamės kaip vartotojai: užsinori ir turi žūtbūt gauti.

– Na, bet to vartotojiškumo buvo visada, tikrai ne dabar prasidėjo tokie dalykai.

– Taip, anksčiau išprievartauti moterį buvo normalu. Ir šeimoje, ir visuomenėje tai buvo toleruojama. Manau, kad dabar visuomenė išgyvena vertybių kaitos laikotarpį. Kalbu ir apie vaikus – jie nebeturi autoritetų. Negali tėvai būti vaiko draugai – atleiskite, bet aš tuo netikiu. Jei man vaikas yra draugas, tai kaip aš jį galiu auklėti?

Labai gera knyga yra „Musių valdovas“ – apie tai, ką padaro vaikai, kokią visuomenę jie kuria, kai jiems leidžiama daryti, ką nori. Čia prasiveržia mūsų žvėriškumas – stipresni engia silpnesnius. O lytinis švietimas pas mus man kelia tik liūdesį. Programos abejotinos mokslinės vertės.

– Tikrai negrįšime šiuo klausimu į akmens amžių, kad dabar sėdėkite visos ir visi užsidarę namuose ir pamirškite vakarėlius, bet gal galime kalbėti apie kokius nors būdus, ženklus, kaip būtų galima atpažinti smurtautoją, prievartautoją, ypač, jei toks žmogus atsiranda tavo rate?

– Nuspėti tikrai sudėtinga, tam reikia intuicijos. Tai įgimtas, bet gali būti ir lavinamas žmogaus bruožas. Yra tekę girdėti ne vieną istoriją, kaip moterys intuityviai ko nors išvengė, bet joms ir pačioms sunku paaiškinti, kaip tai nutiko, ką pajautė ir kodėl. Dažniausiai mini, kad iš rankų, kažkokio keisto judesio, keisto paties žmogaus elgesio, kad per daug sau leidžia ir pan. Priminsiu tik, kad alkoholis visiškai nuslopina intuiciją.

Visiškai apsisaugoti neįmanoma, bet reikia būti budriam. Žmogus nenukrito iš mėnulio, atsirado kompanijoje, tad galima pasidomėti ir draugų paklausinėti, koks jis. Būti atsargiai – nekenkia, nes ten, kur alkoholis ir narkotikai, galima ir prievarta, o prieš moterį – ir lytinė.

– Šioje situacijoje daug palaikymo sulaukia nukentėjusioji ir bent kol kas dar neteko matyti komentarų socialinėje erdvėje, kaip kad dažnai būna, jog „pati kalta“. Kaip ir praūžęs #MeToo bumas, kiek tais atvejais girdėjome žmones sakant, kad moterys, merginos – pačios kaltos. Kada nuo to išsivaduosime, kai mėtomasi tokiomis frazėmis bandant apginti smurtaujantį asmenį?

– Taip, kad nėra tokių špilkų, rodo, jog mes judame į priekį. Kiek teko skaityti, šįkart niekas neaptarinėjo merginos išvaizdos, jos sijono ilgio ir panašių dalykų. Ją užjaučia, atjaučia ir jos šeimą.

Kalbant apie #MeToo judėjimą, manau, kad jis padarė labai daug: žmonės, gyvenę su tokia našta, dabar turi progą pasisakyti, būti išgirsti, nebelaikyti, kad tokie dalykai yra normalu, nebeglaistyti jų. Kita vertus, Lietuvoje labai gajus nepotizmas. Ir tai viena opiausių mūsų šalies problemų – paslėpti galus, kažkaip išsipirkti, gal koks giminaitis ar pažįstamas dirba policijoje, teisme ir pan., ir gali padėti užglaistyti, išteisinti.

– Socialinėje erdvėje jau sklando komentarai, kaip ir šį kartą nepilnametis smurtautojas bus „išsuktas“, nes tėvai – politikai. Visada norima, kad nusikaltimą padaręs žmogus būtų nubaustas. Čia, žinoma, ilga ir atskira tema, bet jei pavyktų trumpai, kaip manote, kokia bausmė yra tinkama žmogui susivokti, o ne dar labiau jį į tą liūną nugramzdinti?

– Na, kalbėti apie bausmę dar tikrai anksti. Kalbant apie šį konkretų atvejį, turi būti ištirta nepilnamečio psichikos būsena, gal jis patyrė afekto būseną, gal jis tikrai nesuvokė, ką daro. Nesu teisininkė, bet, jeigu jis yra pakaltinamas, kažkokia bausmė bus skirta.

Vaikas turi būti mokomas nuo mažens, kad jo elgesys turi padarinius, o šiuos padėti pajusti ir suprasti jam turi tėvai. Bet nematau, kad ir tėvai visada tai suvoktų.

Vaikas turi būti mokomas nuo mažens, kad jo elgesys turi padarinius, o šiuos padėti pajusti ir suprasti jam turi tėvai. Bet nematau, kad ir tėvai visada tai suvoktų. Mažam vaikui normalu broliui mašinėle trenkti per galvą, tačiau tėvų reikalas jį laiku tiesiog sustabdyti, neleisti sužeisti. Kai vaikas jau moka kalbėti, jam dera tai paaiškinti.

Bet kai šaukštai yra popiet, tėvams nieko nelieka, kaip tik teisinti savo vaiką. Jums juk teko matyti, kaip elgiasi nusikaltėlių mamos – jos verkia, negali patikėti, kad tai padarė jų vaikas! Tai – realybės neigimas. Tėvams taip baisu, kad atsisako priimti realybę.

– Tokie smurto atvejai uždeda tam tikrą dėmę abiem pusėms, ir klausimas – kaip tiems žmonėms toliau gyventi? Mergina patyrė siaubingą traumą, kaip jai reikės su tuo susitvarkyti? O smurtautojas – jis jau pasmerktas visuomenės.

– Pas mus, manau, yra įsivyravęs neteisingas požiūris, kad tik aukai reikalinga pagalba. Faktas, kad jai reikia visapusiškos, kokybiškos, reguliarios pagalbos ir tiek ilgai, kiek reikės, kad žmogus atsigautų. Nors, manau, visiškai atsigauti po tokių dalykų yra neįmanoma.

Tačiau reikia padėti ir smurtautojams vyrams, nes jų elgesys žudo ne tik kitus, bet gali pražudyti ir juos pačius. Tai nenormalus elgesys. Jeigu jie tai daro net ir suvokdami, kad nukentės, kad gali viską prarasti, jiems yra kažkas negerai, jie – psichiškai sutrikę.

Tam, kuris negeba valdyti savo agresijos, irgi reikia pagalbos.

Bet paskambinkite į Vyrų krizių centrą ir pasidomėkite, kaip jie laikosi, kiek pinigų turi ir apskritai, ar jie vykdo veiklą? Štai ir bus atsakymas, kaip mes padedame smurtautojams: niekaip! О juk pagalba smurtautojui yra smurto mažinimas visuomenėje. Tai yra ir tinkama pataisos namų sistema, kur žmonės tikrai pagerėtų, kad iš ten išeitų ne viskuo nusivylę nusikaltėliai, ten gavę tokias gyvenimo pamokas, kurių niekam nelinkėčiau.

Tam, kuris negeba valdyti savo agresijos, irgi reikia pagalbos. Tokiems vyrams gėda tai pripažinti, jie jaučiasi žiauriai kalti, todėl ima gerti, autoagresyviai elgtis. Jie dažnai nesuvokia, kodėl taip pasielgė, užtat kartais iš siaubo, kad yra žvėrys, blogi iki kaulų smegenų ir kad niekada nepasikeis, tai ir neigia. Tačiau iš tiesų žmonės, gaunantys tinkamą pagalbą, iš lėto, bet keičiasi.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką