Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugsėjo 29d. 18:55

Italas, kurio širdis gali bet kada sustoti, padeda Lietuvos vaikams: „Noriu dovanoti bent valandą laimės“

Stefano Piciulin Interviu
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr. / Stefano Piciulin

Padedi kitiems – padedi sau, o futbolas – puiki pagalbos priemonė, – toks 45-erių metų italo Stefano Piciulino moto. Vaikystėje išgyvenęs leukemiją bei priklausęs sirgusiųjų šia liga nacionalinei futbolo komandai, vėliau jis įsidarbino Italijos grando Milano „Inter“ klube. Jau penkmetį Stefano žvilgsnis krypsta Lietuvos beglobių vaikų bei vaikų iš socialinės rizikos šeimų link – italas įsteigė asociaciją „Hope for Football“.

Pelno nesiekianti labdaros organizacija „Hope for Football“ („Futbolo viltis“) buvo sukurta įgyvendinti įvairiems socialiniams-edukaciniams projektams, skirtiems našlaičiams ir likusiems be tėvų globos Lietuvos vaikams, taip pat vaikams iš socialinės rizikos šeimų.

Tėvų meilės nejutusiems jauniems žmonėms suteikiama galimybė užsiimti sportu, konkrečiai – futbolu. Siekiama padėti vaikams rasti viltį per futbolą, integruotis į visuomenę, ypač tarptautiniu aspektu, – vykdomos treniruočių stovyklos Italijoje.

Stadionas man – tarsi Romos koliziejus, kupinas adrenalino. O futbolas – ne tik sportas. Visuomet žvelgiau į šį žaidimą giliau. Tai šeima.

Kitas ne mažiau svarbus organizacijos, kurios pagrindinė būstinė – Italijoje, o veikiantis filialas – Lietuvoje, tikslas yra paskatinti Italijos ir Lietuvos įmonių bendradarbiavimą.

„Stadionas man – tarsi Romos koliziejus, kupinas adrenalino. O futbolas – ne tik sportas. Visuomet žvelgiau į šį žaidimą giliau. Tai šeima. Komanda man reprezentuoja šeimą. Vaikai ateityje bus tėvais, o tėvai kažkada buvo vaikais, taigi abiejų vaidmenys persipina. Kas laimės rungtynes, tas laimės gyvenime.

Tiek žaisdamas, tiek gyvenime turi peržengti sunkumus, o su jais susiduriame visi. Net ir Angelina Jolie bei Bradas Pittas. Nesvarbu, turi ar ne pinigų, sunkumai tavęs neaplenks. Manau, kad patys stipriausi žmonės yra tie, kurie iššūkius įveikia kasdien“, – patikino S.Piciulinas.

Stefano Piciulin asmeninio albumo nuotr./„Hope for Football“ organizacija padeda beglobiams vaikams
Stefano Piciulin asmeninio albumo nuotr./„Hope for Football“ organizacija padeda beglobiams vaikams

Vaikystėje išgyveno ligą

Tai, kad šio pašnekovo viduje – kovotoja dvasia, tampa aišku jau po dešimties pirmųjų pokalbio minučių. O kovotojais, nelaimėjus nė vienos kovos, netampama. Į vieną didžiausių savo gyvenimo mūšių Stefano stojo būdamas vos ketverių.

„Susirgau leukemija. Tai dažniausiai pasitaikanti vaikų onkologinė liga. Gydytojai tėvams pasakė, kad turiu vos 10 proc. tikimybę išgyventi. Tais laikais tai buvo įprasta. Pasakyti, kad sergi leukemija buvo tas pats, kas pasakyti – tu miršti. Daugybė vaikų mirė aplink mane, nes ne vieną mėnesį praleidau ligoninėje. Arba miršti, arba išgyveni – tokia buvo kiekvieno kova. Šiandien galimybė pagyti jau siekia 90 proc.

Aš pagijau, tačiau turiu susitaikyti su pasekmėmis – silpna širdies veikla. Turiu nuolat lankytis pas kardiologą, sekti rodiklius. Ateityje gali prireikti transplantacijos. Mačiau, kaip mano tėvams tai buvo sunku išgyventi. Gal dėl to pats noriu būti tėvu, noriu padėti vaikams įveikti gyvenimo sunkumus.

Geras vyras yra tas, kuris sugeba būti geru tėvu. Kadangi dar neauginu savo biologinių vaikų, noriu rūpintis beglobiais. Rūpindamasis jais, rūpinuosi ir vaiku mano viduje. Kaskart matydamas mažųjų šypsenas, jaučiu, kad laimėjau“, – atvirai prakalbo pašnekovas.

Pasak jo, kiekvienas gyvenime turi savo vaidmenį. Stefano vaidmuo – laimėtojo.

„Noriu laimėti visuomet, noriu padėti vaikams laimėti. Pagalba suteikia gyvenime daug pasitenkinimo. Pagalba kitiems padeda sveikti tau pačiam“, – įsitikinęs jis.

Sukrėtė futbolininko mirtis

Paklaustas, kodėl pagalbos įrankiu pasirinko būtent futbolą, o ne kitą sporto šaką, Stefano tik šyptelėjo: „Nes aš italas“. Italijoje futbolas reiškia daug. O ar pačiam teko išbandyti save aikštelėje?

„Keletą metų žaidžiau už nacionalinę leukemija sirgusiųjų futbolo komandą. Buvau vartininkas. Žaisdavome prieš žymius žmones: žurnalistus, komikus, dainininkus, gydytojus, karjerą baigusius futbolininkus. Vėliau dėl pašlijusios sveikatos turėjau pasitraukti iš ekipos“, – patikino Stefano.

Jis ir pats sukūrė „La Mitica“ – vaikų, pagijusių nuo leukemijos, futbolo rinktinę.

„Sužinojau apie vieną Turino „Juventus“ žaidėją – Andrea Fortunato, kuris 23-ejų metų mirė nuo leukemijos. Mintimis grįžau į savo praeitį. Ėmiau sapnuoti košmarus, mačiau save, dar vaiką, be plaukų. Tai suteikė adrenalino, paskatino galvoti, koks gali būti pabėgimas nuo tokios praeities. Mąsčiau: aš noriu vėl laimėti. Noriu padėti laimėti. Kodėl neišnaudojus sporto, norint parodyti, kas tu esi? Tai geriausia masinės žiniasklaidos komunikacija. Su futbolu tu gali keliauti visur, panaikinti visas ribas ir limitus tarp kultūrų skirtumų, ideologijų.

Ėmiau skambinti į ligonines, kuriose gydomi vaikai. Subūriau tuos, kurie pabėgo iš mirties gniaužtų. Norėjau parodyti pasauliui, kad vaistai veikia, kad galima laimėti prieš ligą, kad nesame tiesiog išgyvenusieji, kad galime daugiau, o futbolo pagalba šią žinutę galima išplatinti plačiai. Norėjau išnaudoti futbolo jėgą, su ja pasiekti pergalę savyje tūnančio vaiko labui. Ir aplinkinių vaikų labui“, – entuziastingai kalbėjo Stefano, Italijoje suorganizavęs ne vieną labdaros mačą, rinkęs paramą.

Ėmiau sapnuoti košmarus, mačiau save, dar vaiką, be plaukų. Tai suteikė adrenalino, paskatino galvoti, koks gali būti pabėgimas nuo tokios praeities.

Dirbo kartu su J.Mourinho

Studijuodamas žiniasklaidos rinkodarą ir komunikaciją universitete, Stefano praktiką atliko Milano „Inter“ klube. 6 mėnesius praktikavosi Italijos futbolo grando spaudos tarnyboje. Po to sulaukė pasiūlymo įsidarbinti klubo administracijoje. Išdirbo 7-erius metus. Teko jam dirbti ir su vienu geriausių futbolo trenerių pasaulyje tituluojamu portugalu Jose Mourinho (dabartinis Londono „Chelsea“ treneris – aut.).

„Scanpix“ nuotr./Jose Mourinho
„Scanpix“ nuotr./Jose Mourinho

„Jis yra geriausias komunikatorius pasaulyje. Sugeba futbolo žaidėjuose atrasti geriausias jų pačių versijas. Puikus motyvatorius. Futbolininkai dėl šio trenerio stengėsi labiau nei, pvz., dėl prieš tai klubui vadovavusio Roberto Mancini. Jie netgi verkė dėl J.Mourinho, jie kovojo dėl jo.

To, mano nuomone, trūksta Lietuvos futbolo rinktinei – tinkamo nusiteikimo, kovotojo mentaliteto. Nematote didesnio paveikslo, į priekį neveda ambicijos. Kai Lietuvos nacionalinė futbolo rinktinė pradės apie komandą galvoti kaip apie šeimą, bus ir rezultatai. Fizine prasme lietuviai niekuo nesiskiria. Mano draugas dirbo fizinio parengimo treneriu Lietuvos universitete, atliko testus, kurie atskleidė, kad lietuvių fizinės savybės yra puikios“, – nuomonę išsakė pašnekovas.

Lietuvos rinktinei, anot jo, reikia užsienio specialisto, kuris dirbtų kartu su vietiniais. „Lietuviai galvoja per prastai apie save, o Italijos rinktinės futbolininkai – per gerai“, – nusijuokė Stefano.

Lietuvoje dangus – arčiau tavęs

Pirmą kartą į Lietuvą jis atvyko 2008 m. – atostogoms su draugais.

„Jie vis postringavo apie gražias lietuvaites. Lankėmės Klaipėdoje. Koks buvo pirmas įspūdis? Visi laikė mus „italiano mafioso“ (nusijuokė). Man taip patiko Klaipėda! Lietuvoje dangus atrodo arčiau tavęs. Vakare imi matyti spalvų efektus. Tokios perspektyvos Italijoje nėra. Žinoma, pastebėjau ir problemas: girtuoklius gatvėse, agresyvų elgesį, didžiulį beglobių vaikų skaičių. Du skirtingi dalykai: socialinis pasaulis su aukštomis sienomis ir estetinis grožis, į kurį greitai įsiliejau. Kad ir būdavo labai šalta, jaučiau šilumą viduje.

Po 6 mėnesių grįžau vėl į Lietuvą. Galiausiai ėmiau jaustis geriau nei Italijoje. Nusprendžiau persikraustyti ir bandyti įsikurti Lietuvoje. Ir geriausias būdas tai padaryti – padėti vaikams. Asociaciją įkūriau po ketverių metų – 2012 m.“, – teigė Stefano.

Stefano Piciulin asmeninio albumo nuotr./„Hope for Football“ organizacija padeda beglobiams vaikams
Stefano Piciulin asmeninio albumo nuotr./„Hope for Football“ organizacija padeda beglobiams vaikams

Keletą metų jis gyveno Lietuvoje. Iš pradžių prisijungdavo prie kitų organizuojamų stovyklų – vesdavo jose futbolo užsiėmimus. Galiausiai nusprendė pats įsteigti ne pelno siekiančią organizaciją, ėmė bendradarbiauti su Kauno technologijos universitetu. Buvo periodas, kai futbolo užsiėmimus Stefano vedė daugiau nei 20-čiai vaikų. Tačiau su tokia grupe užmegzti ryšį yra sunku, o be ryšio greitai išblėsta ir beglobių vaikų entuziazmas.

Išvykos į užsienį ir picos vakarai

Praėjusią vasarą devyni 9-15 metų amžiaus beglobiai vaikai iš Lietuvos džiaugėsi Italijos saule. Stefano suorganizavo jiems futbolo stovyklą. Vaikai aplankė Veneciją, susipažino su „alpini“ – elitiniais kalnų kariais, studentai iš Lietuvos juos supažindino su menu. Vaikai, pasak Stefano, buvo tokie laimingi, išvažiuodami verkė, nenorėjo grįžti į Lietuvą. Savo patirtimi su jais pasidalijo ir legendinė Lietuvos dviratininkė Diana Žiliūtė.

„Stovykla padėjo vaikams užsimiršti, jie pramoko užsienio kalbos, susipažino su kita kultūra. Vienos mergaitės širdyje atradau daug šilumos. Kopiant į kalnus man buvo sunku dėl turimų širdies problemų. Ji ištiesė ranką. Buvo tokia graži akimirka“, – prisiminimais pasidalijo Stefano.

Gruodį 9 lietuviai vaikai vyks į Madridą. Ten jie aplankys Madrido „Atletico“ stadioną, stebės rungtynes, nes būtent šio klubo atstovai ir pakvietė „Hope for Football“ globotinius į Ispaniją.

„Daugelis mano, kad rengiu tik paprastas futbolo treniruotes vaikams, kad tai gali daryti bet kas. Bet aš noriu daryti daugiau. Dienos centruose organizuoju picos kepimo vakarones. Kartais man padeda savanoriai, pvz., „Erasmus“ programos studentai. Užsiėmimai su užsieniečiais skatina toleranciją, nes vaikai susipažįsta su skirtingų kultūrų bei rasių žmonėmis.

Kepu picą ne dėl to, kad italas, noriu, kad vaikai susėstų prie bendro stalo, kad išmoktų gerbti tuos, kurie jiems ką nors duoda, skiria laiko. Noriu parodyti vaikams, kurie jaučiasi atstumti, diskriminuojami, nemylimi, kad „Ferrari“ ar nauji drabužiai nėra reikalingi. Jiems reikia tik meilės, dėmesio. Noriu suteikti jiems tą saugumo jausmą, kuris jaučiamas šeimose“, – asociacijos veiklos pavyzdžiais pasidalijo Stefano.

Kepu picą ne dėl to, kad italas, noriu, kad vaikai susėstų prie bendro stalo, kad išmoktų gerbti tuos, kurie jiems ką nors duoda, skiria laiko.

Asociacija pradėjo bendradarbiauti ir su Vytauto Didžiojo universitetu – sutarė dėl italų kalbos pamokų, kurias galėtų lankyti beglobiai vaikai. Žiemą jie mokysis kalbos, kad kitų metų birželį galėtų vykti į Italiją, kur 20 dienų praleis italų šeimose, likusias 10 dienų keliaus po kalnus.

„Savo komandą vadinu „Viltimi“. Nes aš viliuosi už juos, o jie viliasi už mane“, – šyptelėjo italas.

Stefano Piciulin asmeninio albumo nuotr./„Hope for Football“ organizacija padeda beglobiams vaikams
Stefano Piciulin asmeninio albumo nuotr./„Hope for Football“ organizacija padeda beglobiams vaikams

Įkvėpė „Mirties rungtynės“

Bet visgi, kodėl Lietuva? Kodėl Stefano pasirinko padėti Lietuvos beglobiams vaikams?

„Universitete Milane studijavau apie Sovietų Sąjungos laikų sportą. Skaičiau daug knygų, rašiau diplominį darbą apie tai. Ypač sudomino situacija vokiečių okupuotoje Ukrainoje, kai 1942 m. okupantų nacių vyriausybė, norėdama parodyti savo galią, surengė vadinamąsias „Mirties rungtynes“. Jose fabriko darbininkai, sudaryti iš buvusių Kijevo „Dinamo“ ir „Lokomotyvo“ profesionalių futbolininkų, stojo prieš vokiečių karių komandą. Ir vokiečiai pralaimėjo. Žodis pasklido. Galiausiai buvo surengta atsakomoji dvikova. Tačiau ir ją vokiečiai pralaimėjo. Po kelių mėnesių ukrainiečių komandos nariai buvo suimti, 5 nužudyti“, – pirmąją priežastį įvardijo Stefano.

Niekas taip ir nesusisiejo ukrainiečių futbolininkų mirčių su jų pergale stadione prieš vokiečių karius. Tačiau iki šiol ši kova laikoma pavyzdžiu, kad pasipriešinti priešui galima ir sporto pagalba.

Stefano Piciulin asmeninio albumo nuotr./„Hope for Football“ organizacija padeda beglobiams vaikams
Stefano Piciulin asmeninio albumo nuotr./„Hope for Football“ organizacija padeda beglobiams vaikams

„Kai dar dirbau „Inter“ administracijoje, gal 2009 ar 2010 metais, Livorne sutikau dabartinį Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentą Tomą Danilevičių, kuris tuo metu rungtyniavo Italijoje. Manau, jis gali daug ką pakeisti. Italijoje daugybė žmonių Tomą myli. Už natūralumą. Miela asmenybė, geras vadybininkas, galintis sukurti stiprius saitus tarp Lietuvos ir Italijos. Susipažinau ir su futbolininku Mariumi Stankevičiumi. Būtent Tomas ir Marius pateikė beglobių vaikų Lietuvoje statistiką.

Ėmiau domėtis smurto prieš vaikus istorijomis, nusprendžiau, kad reikia padėti. Žaisdami futbolą, jie negalvoja apie savo problemas. Noriu suteikti bent valandą, kuomet jie jaustųsi laimingi. Kuomet jie jaustųsi kaip šeimoje“, – patikino Stefano.

Aliaus Koroliovo/15min nuotr./Tomas Danilevičius
Aliaus Koroliovo/15min nuotr./Tomas Danilevičius

Pamilo lietuvaitę

Asociaciją „Hope for Football“ remia Italijos kompanijos, tokios kaip „Lotto“, Italijos bei Lietuvos futbolo federacijos.

„Lietuvoje lengviau sulaukiu pagalbos iš tarptautinių nei vietinio kapitalo įmonių. Matau, kaip lietuviai verslininkai važinėjasi su gerais automobiliais, tad tai – ne pinigų trūkumo problema. Kažkoks vizijos apie bendruomenę nebuvimas, nėra bendrumo jausmo, noro padėti vienas kitam.

Lietuviai turi dideles širdis, tik kartais jie bijo jas atverti. Jie laiko tai silpnumu. Beje, ar žinojote, kad italai buvo pirmieji iš užsieniečių, įsivaikinę lietuvių vaikus?“ – pasiteiravo Stefano.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Stefano Piciulin
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Stefano Piciulin

Jo saitai su Lietuva užsimezgė dar stipresni tuomet, kai prieš trejus metus prie Kauno pilies sutiko ir pamilo lietuvaitę Kristiną, auginančią du sūnus iš ankstesnių santykių.

„Pamatęs ją, tapau klasikiniu italu. Ėmiau šypsotis, o žmonės Lietuvoje mažai šypsosi. Užkalbinau savo vargana lietuvių kalba. Jau treji metai, kai mes kartu, ir metai, kai susituokę. Žmona nusprendė persikraustyti į Italiją, čia ji gali labiau padėti hiperaktyvumą išgyvenančiam savo sūnui. Lietuvoje jį norėjo pasiųsti į neįgaliųjų mokyklą. Jei atvirai, ilgimės Lietuvos. Kai tik atvykstu čia, pasijaučiu kaip namuose“, – prisipažino Stefano.

Bet nuolat gyventi Lietuvoje jis negali – kas 3 mėnesius privalo apsilankyti pas kardiologą Italijoje.

„Turiu defibliriatorių. Esu 75 proc. neįgalus. Mano širdis bet kada gali nustoti veikusi – ateityje gali reikėti transplantacijos. Be to, Lietuvoje gautos algos neužtenka pragyvenimui. Bet jei atsivertų galimybė atidaryti sporto centrą, apsistočiau čia.

Būtų šaunu, jei lietuviai ir užsieniečiai pradėtų veikti išvien. Dabar, kiek pasikalbu, užsieniečiams sunku integruotis Lietuvoje. Žinoma, lietuviams Italijoje taip pat nelengva, nes nėra jokio konkretumo. Visuomet „galbūt“, o Lietuvoje aišku – tik „taip“ ar „ne“. Aš nesu patriotas šalies. Aš noriu būti patriotas savo veiksmų“, – patikino Stefano.

Siekia įkurti sporto akademiją

S.Piciulino svajonė – sporto akademija, kurioje beglobiai vaikai žaistų futbolą, mokytųsi italų kalbos, vyktų įvairios edukacinės ir kultūrinės programos.

S.Piciulino svajonė – sporto akademija, kurioje beglobiai vaikai žaistų futbolą, mokytųsi italų kalbos, vyktų įvairios edukacinės ir kultūrinės programos.

„Mūsų pagrindinis tikslas yra įsteigti futbolo mokyklą, kurioje vaikų būtų mokoma ne tik futbolo, bet ir anglų bei italų kalbų, kadangi tai bus bendras Lietuvos – Italijos projektas ir vaikai turės galimybę dalyvauti tarptautinėse stovyklose. Sunkumų kyla dėl pastato akademijai paskyrimo – vietos valdžia neranda tinkamos vietos jai. Kai kuriems sunku suprasti, kad padėdamas savo žmonėms, padedi ekonomikai. Gerai, kad tvarko gatves, bet reikia neužmiršti žmonių. Jie turi jaustis svarbiais, mylimais. Ypač vaikai.

Jūsų šalis tiek daug iškentė praeityje. Tą skausmą galima išnaudoti, jis gali virsti jėga, tereikia bendrumo. Daugelis galvoja, kad patriotizmas – himno giedojimas, įvairūs simboliai. Ne, patriotizmas – pirmiausia pagalba vienas kitam.

Manau, kad padėdamas kitiems, padedi sau. Aš atvykau į Lietuvą, kad atiduočiau savo širdį. Tikiu, kad artimiausiu metu rasime tinkamą vietą Kaune ar Vilniuje ir Europos Sąjungos lėšų pagalba įgyvendinsime projektą“, – viltį pokalbio pabaigoje išsakė Stefano.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Video

00:43
01:56
00:12

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką