Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gruodžio 30d. 10:53

Susipažinkite – Artūras: dieną dirba odontologu, o po darbo gamina tortus

Artūras Maršalka
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Artūras Maršalka

„Esu žmogus, kuris gyvenime nori daug ką išbandyti ir užsiimti tuo, kas tikrai patinka, nes gyvenimas vienas – daugiau šansų nebus“, – sako 30-metis Artūras Maršalka, Vilniuje dirbantis vaikų gydytoju odontologu, gaminantis įspūdingus tortus ir kitus desertus ir nuo šių mokslo metų pradžios Mykolo Romerio universitete studijuojantis pedagogiką – turi svajonę mokykloje vaikus mokyti konditerijos ir maisto gamybos paslapčių.

Klausant Artūro pasakojimo, nepaisant to, kad studijavo odontologiją, akivaizdu, konditerija jo gyvenime atsirado pirmoji. Kaip pats sako, nuo mažens mėgo suktis virtuvėje: su močiute prieš Kalėdas ir Velykas krosnyje kepdavo pyragus, blynus, padėdavo mamai.

„Labai mėgau virtuvę, daug padėdavau mamai, ypač vasarą, kai sezonas ir reikėdavo sutvarkyti derlių. Ir pats, dar būdamas mažas, vis ką nors gamindavau. Pamenu, kartą su broliu išėjome vakare į pamiškę, priskynėme žemuogių, parsinešę jas sutrynėme su pienu ir nunešėme tėvams į kambarį štai tokią vakarienę“, – mielą akimirką prisimena pašnekovas.

Labai mėgau virtuvę, daug padėdavau mamai, ypač vasarą, kai sezonas ir reikėdavo sutvarkyti derlių.

Artūro tėvai – ūkininkai, jis užaugo kaime – Paširvintyje, apsuptas gamtos prieglobsčio ir karvių, jų namas stovi buvusioje dvaravietėje, yra buvusių dvaro pastatų dalis (kumetynas). Vaikystė, kaip ir daugelio vaikų, prabėgo maudantis greta namų tekančioje Širvintoje, su broliu Vaidu (jis – Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius) ir draugais krečiant išdaigas. „Iš mūsų, užaugusių kaime, gamtos pojūčio, ryšio su žeme taip lengvai neišplėši“, – sako Artūras, su meile kalbėdamas apie gimtuosius namus.

– Kokios buvo jūsų vaikystės svajonės ir ar viena jų buvo tapti gydytoju?

– Būdamas mažas labai norėjau būti dainininku, mokėjau visas dainas, kurias grodavo per radiją. Vaikystėje daug sirgau, Širvintų poliklinikoje tekdavo laukti ilgose eilėse. Turėjau labai fainą vaikų gydytoją, ji taip gražiai su jais bendraudavo. Sėdėdamas prie jos kabineto svajodavau, kaip norėčiau būti jos vietoje, kai užaugsiu (juokiasi). Labai nuostabus, šiltas žmogus, padarė man didelį įspūdį.

– Kodėl pasirinkote būtent odontologiją?

– Giminėje turime daug medikų, taigi žinojau, kad mediciną teks studijuoti daug metų. Visada norėjau darbo su žmonėmis ir tokio, kad galėčiau kuo nors padėti, ką nors duoti. Mano vaikystės gydytoja irgi buvo palikusi įspūdį. Tad viską sudėjęs pamąsčiau, kad man tiktų odontologija – esi gydytojas, gali dirbti su vaikais, o ir mokytis tenka mažiau metų (šypsosi). Mano krikštatėviai – odontologai, pas juos dažnai lankydavomės, matydavau jų kabinetą, ir man ta aplinka kažkuo buvo artima.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Artūras Maršalka
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Artūras Maršalka

Kad ir kaip patiko konditerija, buvo priežastis, kodėl jos nepasirinkau. Labai gerai mokiausi, mano aplinka formavo požiūrį, kad konditerija nėra tas dalykas, kurio reikėtų siekti gyvenime. Tie ore sklandę stereotipai man, kaip vaikui, matyt, įstrigo. Tada paėmiau ir nustūmiau šią mintį į šalį. O dabar suprantu, kad nesvarbu, ką esi baigęs, tiesiog daryk tai, kas tau patinka ir teikia malonumo.

– Suprantu, kad konditerija į jūsų gyvenimą sugrįžo vėliau ir su kur kas didesne jėga?

– Taip, prabėgus penkeriems darbo kaip odontologui metams, pamaniau, kad noriu patobulėti ir toje srityje, kuri man visada buvo labai artima. Tad nutariau įstoti į profesinę mokyklą ir ją baigiau. Tuo laikotarpiu derinau odontologo darbą su konditerijos mokslais.

Pamenu, kaip ji kratėsi minties apie mano praktiką, kai sužinojo, kad aš – odontologas.

Vėliau reikėjo atlikti praktiką, per pažįstamus atradau konditerijos meistrę Daivą Mikšiūnienę ir įsiprašiau pas ją. Pamenu, kaip ji kratėsi minties apie mano praktiką, kai sužinojo, kad aš – odontologas. Sakė, kaip aš jam galėsiu duoti, kad ir indus plauti? (Juokiasi). Tada aš jai paskambinau ir pasakiau, kad darysiu bet ką – galiu ir grindis plauti. Galiausiai ji sutiko – ačiū jai už tai! Praleidau ten keturis mėnesius. Buvo tikras kosmosas, stebėdavau jos darbą ir nesuprasdavau, kaip ji visa tai (pyragėlius ir pan. – red.) padaro.

Pamenu, kaip po kelių savaičių praktikos namuose Kalėdoms mėginau pagaminti prancūziškų pyragaičių. Išvaizda gerokai skyrėsi nuo to, kas turėjo išeiti, bet bent jau buvo skanu. Dabar tai juokas ima, bet tada tuos pyragaičius reikėjo vežtis į svečius, o vos išėmiau juos iš šaldiklio (juokiasi).

Maniau, kad viskas čia padaroma kur kas paprasčiau, tačiau konditerija yra aukštoji matematika: tai labai tikslus mokslas, išties turi labai gilintis, kad tas skanėstas, kurį darai, pavyktų. Po praktikos Daiva pakvietė mane padirbėti, taigi buvo laikas, kai pusdienį dirbau odontologijos kabinete, o kitą pusdienį – mėgindamas ką nors pagaminti. Tą pusiausvyrą išlaikiau iki šiol.

– Derinate dvi visiškai skirtingas sritis – ar lengva tai daryti?

– Žinokite tai, kad tie darbai visiškai skirtingi, ir yra geriausia. Pusdienį dirbi su žmonėmis, turi labai daug duoti, o kitą dienos dalį praleidi vienas, susikaupęs ir tai labai padeda atsipalaiduoti. Kai tau reikia išdėlioti rutuliukus ir kruopščiai papuošti desertą, į galvą nebelenda jokios mintys.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Artūras Maršalka
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Artūras Maršalka

Pačioje pradžioje, kai pradėjau dirbti odontologu, laksčiau per tris darbo vietas, tikrai vakarais jau nieko nebenorėdavau. Man gyvenime reikėjo atokvėpio, labiau realizuoti save, savo mintis, o vien odontologijoje to padaryti negalėjau. Todėl ir pasirinkau tokią pusiausvyrą, kad galėčiau padėti žmonėms ir patenkinti kitą pusę – sukinėtis konditerijos pasaulyje.

Kai reikia išdėlioti rutuliukus ir kruopščiai papuošti desertą, į galvą nebelenda jokios mintys.

– Išeina toks paradoksas: taisote vaikams dantis ir gaminate saldumynus. Lenkiu prie to, kaip nesveika cukrus ir pan. Ar pats mėgstate desertus ir ar daug jų valgote?

– Kai dažnai gamini, ragauji, prisiuostai kvapų – savaime tampi sotus. Tai atsitinka dažnam, tada nori tiesiog ko nors paprasto. Dievinu paprastą medaus tortą su grietine, citrinomis arba bandeles su cinamonu ir pienu. Daugelis įsivaizduoja, kad gamindamas nuolat ir valgai, bet būna taip, kad net neparagauju, jei darau pagal tą pačią receptūrą.

Žmonės mėgsta klijuoti etiketę, jei gamini ką nors subtiliau, aukščiau nei standartas, atrodo, kad nebevalgai paprastų dalykų. Ir bijo pasiūlyti savo gamintų paprastesnių desertų. Išties valgau viską ir parduotuvėje nusiperku pačių paprasčiausių bandelių. Arba paprastas mamos trupininis pyragas su uogomis – pats geriausias variantas!

– Jūsų aistra – konditerija, tačiau gaminate ir kitus patiekalus. Ką labiausiai mėgstate ruošti?

– Anksčiau, tiesą sakant, gamindavau daugiau, dabar tam neturiu tiek laiko. Labiau mėgstu tradicinę, naminę virtuvę. Mėgstu virti sriubas, gaminu įvairius troškinius, pamenu, šventėms visada padėdavau mamai – ir žuvis farširuodavau, ir vištą kepdavau.

Gaminu labai įvairiai: tai, kas pačiam šauna į galvą, vadovaudamasis kokiu receptu, aišku, negaliu ištrinti ir savo mamos virtuvės įtakos – ji labai stipri ir man patinkanti, kaip sakau – naminis maistas bet ką nokautuoja.

– Ar esate išrankus maistui ir kiek svarbi estetika? Koks jūsų mėgstamiausias patiekalas?

– Pakankamai išrankus, visada toks buvau (juokiasi). Vaikystėje, jei neskanu, meti į šoną ir nevalgai. Dabar stengiuosi visko paragauti, tačiau, jei man neskanu, tikrai to nevalgysiu nei iš mandagumo, nei iš kito jausmo. Man svarbus ir estetikos klausimas, kaip maistas atrodo lėkštėje. Tačiau tai nereiškia, kad nevalgau iš paprastų indų ar visiškai neįmantriai paruošto maisto. Ir pas mamą, kai nuvažiuoju, viskas yra paprasta. Tikrai būna momentų, kai ypač norisi gražiai padengti stalą, užtiesti staltiesę ir pan. Apskritai, labai mėgstu priiminėti svečius, tada, žinoma, ruošiesi.

Iš tradicinės virtuvės išskirčiau zrazus su džiovintais grybais arba keptą vištą su bulvėmis – dabar jau labai retai tenka ragauti šių patiekalų, bet man jie labai patinka. Jie įstrigę nuo vaikystės – suktinukus krosnyje kepdavo teta, o mama sugebėdavo itin skaniai pamarinuoti vištos šlauneles ir kepdavo jas su bulvėmis – dar ir dabar tą skonį prisimenu.

– Kokių produktų visada turite namuose ir ką gaminate, jei kartais tenka darytis valgį iš kirvio koto, kaip mėgstama sakyti?

– Pastaruoju metu mano valgiaraštis gana paprastas. Rytais verduosi košę, pieno dažniausiai neturiu, tad naudoju vandenį. Kartais tiesiog išsiverdu pilno grūdo makaronų, įdedu sviesto ir valgau. Dažnai valgau grikius – mėgstu juos su medumi ar uogiene, jei turiu vaisių – įsipjaustau jų. Arba išsitraukiu iš kameros daržovių, mėsos – apkepu ją iš abiejų pusių, truputis druskos, pipirų, sojų padažo, į puodą suverčiu daržoves ir tai būna mano pietūs.

Vienas dalykas, kuris man labai svarbus ir be to negali prasidėti nė viena diena, – tai rytinė kava ir saldėsis prie jos. Taigi namuose visada turiu ką nors saldaus (juokiasi). Taip pat visada turiu vytintos dešros, kokių nors žalumynų ar mamos marinuotų agurkų, kruopų, šaldytų daržovių, kokios nors mėsos ir riešutų.

– Tikiu, kad apie maistą galėtumėte kalbėti labai daug, tačiau labai domina ir kitą jūsų gyvenimo sritis – odontologija. Darbas su vaikais nėra pats lengviausias. Kokių subtilybių griebiatės, kad mažasis pacientas kėdėje išliktų ramus?

– Darbas su vaikais yra gyvas, reikalauja didesnio atsidavimo. Dirbi švelniau, atsargiau, tiesa, niekada nežinai, kas tavęs laukia – tarsi vaikščiotum po minų lauką, nežinai, ar pacientas staiga nešoks iš savo vietos (juokiasi). Aišku, pavargsti, nepaisant to, kad būna smagu, būna vaikų, su kuriais pajuokauji.

Labiausiai vargina tai, kad iš esmės visą laiką turi kalbėti, palaikyti kontaktą su vaiku, jam pasakoti. Paaugliams to nereikia, tačiau mažiems vaikams – būtina. Todėl ir svarbu čia išlaikyti pusiausvyrą, kad darbas neprarastų žavesio.

– Mūsų tėvai sako, kad užaugo sveikesni, nes valgė sveikesnį maistą, tada nebuvo tiek visokių konservantų, saldumynų, kiek yra dabar ir kiek visko gauna jaunoji karta. Kaip tai atsiliepia vaikų dantims ir kokia apskritai yra situacija – gerėjanti, blogėjanti?

– Deja, bet situacija yra blogėjanti, nes valgome daug aukštoje temperatūroje apdoroto maisto, o saldumynai, bandelės, gazuoti gėrimai, traškučiai – mėgstamiausi vaikų produktai. Aišku, nereikia jų visiškai atimti, tai ir neįmanoma. Tačiau turi būti pusiausvyra.

Ir absurdas manyti, kad išsaugosi dantis sveikus, jei atimsi saldainius. Galima jų valgyti, ir patys juk užaugome valgydami. Tik čia labai svarbu kiekis ir dažnis. Pastarasis čia vaidina didesnį vaidmenį. Jei visą dieną kas 15 minučių valgysi po saldainį – tavo burnoje nuolat bus banketas. Jei vienu kartu suvalgysi saują, poveikis dantims bus toks pat, lyg suvalgytum vieną saldainį.

Kalbant apie žmones ir jų požiūrį, didėja žmonių perkamoji galia, jie gali sau daugiau leisti ir vyrauja toks mąstymas: tu man padaryk, suges, sugrįšiu, sumokėsiu ir tu vėl man padarysi. Yra ir labai motyvuotų žmonių, kurie nori išgirsti, ką sakai, ką patari, ir jie stengiasi to laikytis.

Nepamirškime, kad viskas formuojasi vaikystėje, tėvai kloja pamatus viskam: vaiko mitybai, santykiams, kokius jis kurs užaugęs, koks bus tavo gyvenimo būdas ir t. t. Aš galiu paaiškinti vaikui apie dantų priežiūrą, bet jei jis nemato pavyzdžio namuose, gali kalbėti kaip su siena.

Aš ir pats vaikystėje gana anksti kruopščiai pradėjau valytis dantis, man pavyzdys, į kurį norėjau lygiuotis, buvo mano pusseserė – mano krikštatėvių odontologų dukra. Nors mes tada augome neturėdami nei kriauklės, nei vandentiekio, vandenį nešdavomės iš šulinio.

Aš galiu paaiškinti vaikui apie dantų priežiūrą, bet jei jis nemato pavyzdžio namuose, gali kalbėti kaip su siena.

– Ką patartumėte tėvams, į ką svarbiausia atkreipti dėmesį?

– Čia didelę įtaką daro maistas ir dantų priežiūra. Tad visų pirma turėtų keistis visos šeimos mitybos įpročiai. Kitas dalykas – tėvai labai dažnai dantų valymą numeta patiems vaikams. Ir paskui pyksta, kai sakai, kad ne viskas gerai. Mes irgi skatiname, kad vaikas pats valytųsi dantis, būtinai ryte ir vakare, tačiau iki dešimties metų tėvai vaikams dantis turi pervalyti, nes vaiko raumenys nėra tiek išsivystę, kad jis galėtų padaryti visus reikiamus judesiukus ir viską išvalytų pats. Valymui labai svarbu kokybė.

– Tai kiek laiko reikia valyti dantis, kaip per tą reklamą klausia: tris minutes, dvi, minutę?

– (Juokiasi) Tiesiog turi kryptingai eiti nuo vienos dantų pusės prie kitos ir šluojamaisiais judesiais valyti dantis. Vienam tai gali užtrukti dvi minutes, kitam – keturias. Vidutinis apskaičiuotas laikas, jei valai dantis taisyklingai, po penkis kartus pereini per dantį šluojamuoju judesiu, esi jau įgudęs, yra dvi trys minutės.

Ar gerai valomi dantys, nesunku patikrinti – galima nudažyti apnašas. Ir tada vaikui per veidrodį parodai, kaip atrodo jo dantys, kur nuvalyta, o kur ne. Ir dar gali matyti, kaip tau apskritai sekasi valytis dantis, nes skirtingų dienų apnašos nusidažo skirtingomis spalvomis.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Artūras Maršalka
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Artūras Maršalka

– Koks yra taisyklingas dantų valymas?

– Tai reikėtų parodyti, bet jei mėgintume įsivaizduoti – šepetėlį glaudžiame įstrižai prie dantenų ir švelniai, nespaudžiant atliekame šluojamąjį judesį nuo apačios link viršaus. Dantims valyti geriausia naudoti vieno danties šepetėlį, jie labai gerai išvalo. Kartą per dieną būtina valyti tarpdančius naudojant specialius tarpdančių šepetėlius, ne siūlą, nes jis tik iškrapšto maisto likutį, bet nenuvalo. Geriausia tai daryti prieš dantų valymą, nes tada būna švarūs tarpdančiai ir, kai valomės dantų pasta, joje esantis fluoras patenka į švarius tarpdančius ir papildomai stiprina dantis.

– O kaip yra su fluoru – vis pasigirsta kalbų, kad fluoras yra blogai ir reikia naudoti dantų pastą be jo?

– Fluoras yra būtinas – tai pagrindinis elementas, apsaugantis dantis nuo karieso. Tas fluoras, kuris yra dantų pastoje, kad taptų mums žalingas, turėtume valgyti pastą dideliais kiekiais. Ir čia svarbus kiekis, tačiau valydami dantis fluoro gauname labai mažai, kur kas daugiau jo į mūsų organizmą patenka iš aplinkos, su maistu, geriamuoju vandeniu.

Fluoras yra būtinas – tai pagrindinis elementas, apsaugantis dantis nuo karieso.

Nesvarbu, kokią dantų pastą pirksite, gali būti ir pati pigiausia, svarbiausia čia atkreipti dėmesį į skaičiukus, kuriuos rasite kitoje pastos tūtelės pusėje, prie sudėties. Taigi turėtų būti apie 1500 ppm.

Vaikams – skirtingai, reikia vertinti rizikas. Jei maži vaikai dantis valosi be tėvų priežiūros, jie gali suvalgyti daug pastos. Mažos rizikos pacientams iki trejų metų turėtų būti 500 ppm, jei yra bent vienas sugedęs dantis – 1000 ppm. Nuo 3 iki 6 metų vaikams – 1000 ppm, jei yra sugedusių dantų – apie 1500 ppm. O nuo 6 metų – visiems 1500 ppm.

Komentarai: 3

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

26:48
01:44
23:52

Maistas

Kinas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką