Jie diskutuoja, ginčijasi, pykstasi, tačiau visada prieina bendrą nuomonę. „Nerašykit: „Čia pasakė Paulius, o čia – Svajonė.“ Tai, ką pasakysime kiekvienas atskirai, tebus pasakyta kaip vieno.“
Tarsi juos vestų viena ranka
Kai kalbėjomės su menininkų pora, tebebuvo tamsu ir šalta. Tik įsukęs į menkai apšviestą Žvėryno gatvelę, išgirsti germanų liaudies šokio akordų, kai tvirtomis batų pakulnėmis sukeldami aidą šokėjai kaukši į medines, akivaizdu, tuščio namo grindis. Pagalvoji, kad kažkuriame iš Maloniosios gatvės pastatų žmonės tiesiog švenčia. „Kelionė į Marsą“. Tai viena naujausių Svajonės ir Pauliaus parodų Vilniuje. Ji buvo surengta dviejuose mažuose prieblandoje skendinčiuose medinio namo kambariuose.
Kai žmonės vienas kitą pažįsta nuo vaikystės, užauga su tais pačiais mėgstamais animaciniais filmukais, o paskui įsimyli labai anksti, dar būdami penkiolikmečiai, ir niekada neišsiskiria, tada jie tarsi suauga.
Kiekvienas jų darbas turi tokios energijos ir magijos, kad sukuriama atmosfera, kuri net po metų kitų vis grįžta ir grįžta į atmintį. „Tokie dalykai mudviem susilipdo tarsi netyčia, nejučia, net nepasakytume, kuris labiau prisidėjo piešdamas, kuris sugalvojo muzikinį ir vaizdo foną, o kuris nusprendė, kad šis performansas turi vykti būtent mediniame Žvėryno name ir būtent žiemos vakarą. Viskas tarsi iš pusės žodžio, iš pusės žvilgsnio, tarsi viena ranka...
Esminis mudviejų skirtumas nebent tas, kad aš baisiai nemėgstu ruošti valgyti, o Pauliui virtuvė – stichija. Kai žmonės vienas kitą pažįsta nuo vaikystės, užauga su tais pačiais mėgstamais animaciniais filmukais, o paskui įsimyli labai anksti, dar būdami penkiolikmečiai, ir niekada neišsiskiria, tada jie tarsi suauga. Statistiškai kas antra Lietuvos šeima yra išsituokusi, sakoma, kad tarp menininkų, liberaliau žiūrinčių į gyvenimą, tas procentas būtų dar didesnis, tačiau paradoksas – visi mūsų artimiausi žmonės kuo laimingiausiai gyvena santuokoje.“
TAIP PAT SKAITYKITE: Pianistė Ksenija Knorre: prisijaukinusi vienatvę
Trisdešimtmetė vienturtė Svajonės ir Pauliaus dukra Dalia, mokykloje reiškusis kaip stipri matematikė, nūnai padarė ryškią finansininkės karjerą. Nuo mažens ji buvo labai savarankiška: tėvams išvykus į Paryžių, liko pas senelius Vilniuje, itin aukštais įvertinimais baigė gimnaziją ir – į Sorboną. Čia baigė ekonomiką ir kaip pažangiausia kurso studentė buvo pakviesta tęsti finansų studijų visame pasaulyje prestižiniu laikomame Paryžiaus Dofino universitete.
„Palikta Lietuvoje Dalia niekada nekėlė nė menkiausio rūpesčio. Ir paauglystės laikotarpiu dėl jos buvome tokie ramūs, kad net dėl tos ramybės darydavosi neramu (šypsosi). Dalios drausmė, aukštas mokymosi lygis ir ryžtingas tikslo siekimas mus pačius neretai versdavo pasitempti. Ji suteikė mums visas sąlygas šimtu procentų atsidėti menui. Ištekėjusi už Paryžiaus argentiniečio, Dalia šiandien jau ir mama – turi dukrą Meilę Mariją. Taigi be visų kitų gyvenimo džiaugsmų, šiandien esame dar ir seneliai (juokiasi), kuriems atostogų geografija prasiplėtė iki Buenos Airių – miesto, kuris mums atrodo kaip Paryžius, susimaišęs su Niujorku.“
Paryžiečių žvilgsnis į Vilnių
Senelio Petro Vaivados, skulptoriaus monumentalisto, autoritetas ir charizma Pauliaus negalėjo neveikti. Anot Pauliaus, jo kūrybinis braižas buvo labai artimas prancūziškos mokyklos braižui, kurį į tarpukario Lietuvą parvežė Juozas Mikėnas, Antanas Gudaitis, Vincas Grybas... Pastarojo, taip pat Juozo Zikaro dirbtuvėse dirbęs Petras Vaivada susiformavo savitą stilių.
TAIP PAT SKAITYKITE: Yayoi Kusama: populiariausia 2014-ųjų menininkė arba princesė ant žirnių
Nors šis menininkas vėliau buvo priverstas tarnauti sovietų ideologijai ir pagarsėjo kaip tam tikrų komunistų veikėjų skulptūrų ir bareljefų autorius (ryškiausias – Vinco Mickevičiaus-Kapsuko paminklas, stovėjęs dabartinėje Rotušės aikštėje), tačiau anūkas, nesistengdamas reabilituoti senelio darbų ir jų supriešinti su naujais sukurtais, šiandien pastebi, kad Lietuva, po Nepriklausomybės nugriovusi leninus, černiachovskius ir kitus stabus, pastatė savų tautinių monstrų, menine verte net sovietiškesnių, nei buvę. O skulptūrinę Petro Vaivados kompoziciją „Žemės ūkis“, sukurtą su skulptoriumi Bernardu Buču ir pastatytą ant sostinės Žaliojo tilto, vertina kaip meniškiausią darbą iš visų ten esančių.
Svajonės ir Pauliaus nuomone, aršios nūdienos diskusijos dėl sovietinio paveldo ant Žaliojo tilto, kaip ir ginčai dėl kitoje Neries pusėje stovinčio vadinamojo vamzdžio (Vlado Urbanavičiaus kūrinys „Krantinės arka“), yra pernelyg politizuoti. „Tie objektai seniai jau niekam nebekenksmingi ir, palyginti su Kazachstano didybe pulsuojančiu naujuoju skulptūriniu Vilniumi, mūsų sostinę labiau sieja su Vakarų kultūra, o ne su vėjais iš Astanos. Šie kedena lietuviškus drabužius, juos jaučiame beveik visose Lietuvos gyvenimo srityse: ir milžiniškuose prekybos centruose, ir besaikėje vartojimo kultūroje, ir rėksmingose televizijos laidose, ir miestų architektūroje, ir populiariojoje muzikoje... Prancūzijos televizijose net reklamos įgarsinamos subtiliau ir santūriau, jau nekalbant apie skoningus laidų vedėjų drabužius. Ką pozityvaus Vilniaus erdvėje esame pastebėję, kas maloniai nuteikia ir nerėžia akies – tai geltonas figūratyvas prie verslo centro A. Goštauto gatvėje. Nežinom, kas to darbo autorius, tačiau kūrinys – „laiku ir vietoje“ (kalbama apie Tado Gutausko metalinę kompoziciją „Dvyniai“, aut. past.). Tiesa, yra ir kitų dalykų, kuriais pelnytai galime didžiuotis: aukštu mokslo lygiu, rūkyta mėsa, rūkyta žuvimi, silke, stipria naudotų automobilių rinka ir kai kuriomis paslaugomis. Kai ateini pas rėmelių meistrą prancūzą ir išsakai pageidavimą, šis iškart rėžia: „Tai – neįmanoma!“, nors visaip įkalbinėjamas padaro tobulai. Kai kreipiesi į tokį pat meistrą lietuvį, šis visada entuziastingai pasako: „Padarysiu – be problemų!“, stengiasi, daro, nors ir nelabai jam pavyksta, tada skambina, sako, kad ir tas neįmanoma, ir anas neįmanoma, bet šiaip taip sukrapšto.“
Vilniečių žvilgsnis į Paryžių
Paryžius ir Londonas – du Svajonės ir Pauliaus Europos miestai, kuriuose nereikia ieškoti įkvėpimo. Vis dėlto pirmojo estetika, „grožis visame kame“ nustelbė antrojo avangardinę dvasią. Dailininkai visai nesimaivydami pripažįsta: net ir dviejų dešimtmečių maža, kad galėtum integruotis į prancūzų visuomenę. Anot jų, užsieniečiui apskritai to padaryti neįmanoma, nes tik trečia karta, gimusi Prancūzijoje, pagauna bendravimo ir sambūvio „giluminius niuansus“.
TAIP PAT SKAITYKITE: Debesų ganytoja Justė Janulytė
Iš pat pradžių jie susidūrė su tuo, kad gyvenimas čia apraizgytas įvairių taisyklių rinkiniais ir etikos kodais: su vienu kalbėti reikia vienaip, su kitu – kitaip; su vienu eini valgyti vakarienės, su kitu – pietų, o su trečiu – tik rytinės kavos kurio nors viešbučio kavinėje. „Kurį laiką painus bendravimo etiketas atrodė labai keistas, ypač jei tu – menininkas ir dažnai elgiesi liberaliai ir demokratiškai. Tačiau pamažėl apsipratome ir šiandien jau mums patiems keista, jei kas tų taisyklių nesilaiko, pavyzdžiui, kviečia vakarienės rytoj ar poryt, kai paprastai prancūzai gyvenimą stengiasi planuoti bent dviem savaitėms į priekį. Prancūzo asmenyje, regis, nuolat grumiasi dvi jėgos: revoliucinga spontaniška laisvė ir „futliariškas įsikalinimas“, susikaustymas.
Kaip gražu, kai tam tikroje aplinkoje ir tam tikromis temomis žmonės kalba garsiau, o kitur – tyliau, vienur stipriau veikia balsas, kitur – žvilgsnis, šypsena, rankų gestai, aprangos kodas.
Ta bendravimo kultūra, neretai perauganti į manieringumą, pajutome, visuomenei teikia savotiško grožio, ją šiek tiek pakylėja. Juk kaip gražu, kai tam tikroje aplinkoje ir tam tikromis temomis žmonės kalba garsiau, o kitur – tyliau, vienur stipriau veikia balsas, kitur – žvilgsnis, šypsena, rankų gestai, aprangos kodas. Įdomiausia, kad tos pačios bendravimo kultūros yra išmokęs ir jos laikosi kiekvienas prancūzas – ar jis būtų bankininkas, ar advokatas, ar mokytojas, ar durininkas, ar trečios kartos juodaodis, kurio protėviai kilę, pavyzdžiui, iš Senegalo ar Alžyro. Pakanka palyginti, kaip neišėjęs iš objekto savo atsineštus pietus valgo statybininkas lietuvis ir kaip – prancūzas. Pastarasis visada pasities servetėlę, išsitrauks suvyniotus šakutę ir peilį, žodžiu, darys viską, kad aplinka būtų kuo estetiškesnė.“
Tai, kad tik atvykę gana greitai buvo pakviesti dalyvauti Pompidu parodų centro projekte, o vėliau pradėjo dėstyti prestižinėse meno mokyklose, Svajonė su Pauliumi laiko itin dideliu pripažinimu. Jie įsikūrė vaizdingame 10-ajame rajone, šalia Sen Marteno kanalo su daugybe tiltelių, ant kurių, regis, nepaliauja bučiuotis įsimylėjėlių porelės. Rytas lietuvių dailininkams prasideda devintą valandą, pusryčiauja jie ne kaip tipiški prancūzai (šiems įprastas stalas – kava, sultys, bandelės su džemu ir rageliai), bet ir nuo lietuviškų sumuštinių su rūkyta dešra ar kumpiu atprato, taigi dažniausiai renkasi skandinavišką variantą – kelis griežinėlius rūkytų lašišų.
Atsipalaiduoja nuo darbo žiūrėdami žinias ar ekonomikos laidas, kas antrus metus atostogaudami pamėgtame ramiame Egipto kurorte Marsa Alame. „Ar pavyks, ar bus jėgų, ar prasiveršim, o gal jau viskas, gal įstrigom, nebepavežam? Kuo toliau, tuo labiau kankina tokios abejonės ir jos yra kasdienė būsena. Galerijos vardas, jos istorija, prestižas, reputacija Paryžiuje tarp menininkų itin svarbūs veiksniai, tačiau šiame eklektikos ir didelio tempo amžiuje dažnai pasidaro nebeaišku, kuri galerija prestižinė, o kuri dar prestižiškesnė. Pagaliau ir menininkų autoritetų epocha smarkiai traukiasi į praeitį: nebėra tokių kavinių, kuriose sutiktum legendinę asmenybę – kultinį rašytoją, filosofą ar dailininką.
Interneto laikų Paryžius niveliuojasi ir demokratėja. Galerijos, kurioje eksponavai darbus, etiketė yra kaip garantas, kad bet kas tavęs jau nepaspirs, taip lengvai nenustums. Tačiau vis tiek kiekvienu kūriniu turi iš naujo įrodyti, kas esi, o tai, ką užgyvenai vakar ar užvakar, – mažai kam įdomi istorija. Negana to, vardas, kurį susikūrei, veikia kaip gyvas priekaištas, užgula visu sunkumu ir neleidžia suklupti. Ir ne dėl to, kad „ką žmonės pasakys“, o dėl savęs. Niekas kitas menininko taip negraužia kaip mintis apie savo ribotumą.“
