Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 16d. 20:55

Treji metai Islandijoje Dovilę įtikino: „Kaip svarbu, kad išliktų Lietuva ir jos kultūrinė tapatybė“

 Dovilė Krašinskaitė
Asmeninio archyvo nuotr. / Dovilė Krašinskaitė

Treji metai, praleisti Islandijoje, įkvėpė Dovilę Krašinskaitę iš naujo atrasti fotografiją. Praeitą vasarą su mylimuoju grįžusi iš kelionės, šiuo metu Prienuose gyvenanti jaunoji menininkė prieš kelis mėnesius Vilniuje pristatė pirmąją fotografijų parodą „Islandija prisiminimuose“. Dovilė teigia, jog netikėti gyvenimo posūkiai ne tik sugrąžino prie kūrybinės veiklos, bet ir sustiprino jos asmenybę bei praturtino santykius.

Keliai, nuvedę į Islandiją

„Gimiau Škėvonių kaime, esu gana ramaus būdo, tad dideli miestai niekada netraukdavo: nuo mažens mėgdavau atokesnes vietas, gamtoje, toliau nuo miesto šurmulio. Niekad nebūčiau pagalvojusi, kad vyksiu pagyventi į užsienį – neatrodė, kad man toks gyvenimo būdas tiktų. Todėl prieš trejus metus atsiradusi galimybė keliauti į Islandiją buvo visiškai netikėta“, – teigia Dovilė.

Tuo metu jos vaikinas su savo broliu nusprendė įgyti patirčių ir padirbėti kitur: per darbo agentūrą jiems buvo pasiūlyta vykti į Islandiją.

„Iš pradžių jie iškeliavo dviese. Tuo metu man reikėjo baigti juvelyrikos studijas, todėl turėjau likti Lietuvoje. Susitvarkiusi šiuos reikalus, rudenį ir aš išvykau pas juos“, – nurodo pašnekovė.

Dovilė priduria, jog jai tai buvo antrasis skrydis lėktuvu, ir, kadangi teko skristi vienai, buvo šiek tiek neramu.

„Atskridus ir pamačius Islandijos žemę, aplankė toks keistas jausmas. Aplink buvo tuščia: plyni, akmenuoti laukai, atsiveria toliai. Galvojau, kur aš čia patekau“, – pirmais įspūdžiais dalijasi ji.

D.Krašinskaitės nuotr./D.Krašinskaitės akimirkos Islandijoje
D.Krašinskaitės nuotr./D.Krašinskaitės akimirkos Islandijoje

Sužavėjo Islandijos gyventojai

Visgi ilgainiui Dovilei teko geriau pažinti šalį, ir netrukus ji susigyveno su nauja aplinka.

„Sakyčiau, Islandija pasirodė labai rami šalis; atsiveriantys tuštumos plotai suteikia tokį didybės, ramybės jausmą. Gyvenome ganėtinai mažame Laugarvatno miestelyje: jis įsitaisęs kalno papėdėje, kur driekiasi nedidelis miškas, o iš kitos pusės supa platus, nors ir negilus, ežeras, tad gamtos man tikrai netrūko, – pasakoja Dovilė. – Beje, nors ten gyvena apie du šimtus žmonių, vasaros metu gyventojų skaičius padidėja, kadangi į miestelio mokyklą suvažiuoja mokiniai iš visos Islandijos.“

Jai labiausiai įstrigo tai, jog miestelio bendruomenė tarpusavyje palaiko itin artimus, šiltus ryšius, padeda vieni kitiems, lyg būtų didelė šeima.

„Žmonės ten išties paslaugūs: sustojus pakelėje, vietiniai iškart privažiuoja ir klausia, ar viskas gerai, ar nereikia pagalbos“, – prisimena ji, pridurdama, jog ne veltui sakoma, kad kuo šaltesnė šalis, tuo šiltesni žmonės.

Dovilė su draugu dirbo minėtos gimnazijos tipo mokyklos valgykloje, kur, kaip ji teigia, teko pažinti daug šiltų žmonių.

„Ypač mūsų virtuvės šefas pasirodė labai nuoširdus, geras, linksmos dūšios žmogus, kasdien gebėdavo pralinksminti. Rodos, anksčiau tokių nesu sutikusi. Net jei ir suklysdavau ar kažką ne taip padarydavau – nesulaukdavau griežto žodžio, o tik patarimų“, – džiaugiasi ji.

Tęsiamos tradicijos

Anot jos, net ir šiandien Islandijos gyventojų kultūra, papročiai ir kasdienis gyvenimas pakankamai išsiskiria iš kitų šalių.

„Islandijoje įprasta matyti dirbančius vaikus – nuo penkiolikos metų amžiaus ten galima įsidarbinti atitinkamomis sąlygomis. Nustebau pirmą kartą įėjusi į parduotuvę ir pamačiusi už prekystalio sėdintį paauglį. Jie ten išties mokomi atsakomybės ir, kas svarbiausia, dauguma noriai eina dirbti, – prisiminimais dalijasi Dovilė. – Be to, visoje šalyje labai palaikoma sporto kultūra, propaguojama sveika gyvensena: net ir mažiausiame kaimelyje gali rasti sporto salę, baseinus.“

Dovilė pasakoja, jog didelė dalis Islandijos gyventojų yra ūkininkai, auginantys ištisas bandas avių, kurios vasarą paleidžiamos laisvai ganytis laukuose, tad jų galima sutikti visur – nuo besiganančių pakelėse iki kopinėjančių kalnuose.

„Pasibaigus vasarai, vyksta avių varymo šventė: susirenka daug žmonių, kurie įvairiomis transporto priemonėmis ar pėsčiomis per kalnus ir pievas gena avis į užtvarus, kur ūkininkai pasiskirsto, kurios avys kam priklauso“, – aiškina pašnekovė.

Toliau kalbėdama apie švenčių tradicijas, Dovilė papildo, jog islandai neturi mums įprasto, vieno Kalėdų senelio: „Jie turi net trylika senelių, arba kitaip – Kalėdų elfų, kurie vienas po kito laikotarpiu iki Kalėdų lanko namus, atnešdami po mažą dovanėlę. Apskritai, islandai vis dar tiki elfais: sakoma, jei nuo kalno nurieda riedulys, negalima jo judinti, nes esą tai yra elfų namai. Beje, seniau buvo tikima, kad elfai žmonėms krečia išdaigas ir vagiliauja.“

Pašnekovė teigia, jog ją sužavėjo ir kiti švenčių papročiai, kaip duonos kepimas karštose versmėse ar ypatingas islandų specifinis maistas: rauginti produktai, pūdyti rykliai.

D.Krašinskaitės nuotr./D.Krašinskaitės akimirkos Islandijoje
D.Krašinskaitės nuotr./D.Krašinskaitės akimirkos Islandijoje

Negalvojo, kad pristatys asmeninę parodą

Paskutiniaisiais metais gyvenant Islandijoje, Dovilę patraukė jos senasis pomėgis – fotografija.

„Mano tėtis užsiimdavo fotografija. Pamenu, kai buvau vaikas, mėgdavau stebėti, kaip jis ryškina nuotraukas – galbūt iš jo paveldėjau šį pomėgį.

Kadangi studijavau juvelyriką, fotografuodavau tik laisvalaikiu, tačiau Islandijoje įsigijau geresnį fotoaparatą ir pradėjau tuo aktyviau užsiimti, – pasakoja pašnekovė. – Mano geriausias pozuotojas visuomet buvo gamta, o Islandijoje ji nuostabi – panorau įamžinti kiekvieną kampelį.“

Ji teigia, jog fotografija Islandijoje užsiėmė tik dėl savo malonumo, tad kai praeitą vasarą grįžusi į Lietuvą gavo pasiūlymą surengti asmeninę parodą, išties nustebo.

„Pasiūlymas buvo netikėtas, visgi pagalvojau, kodėl gi to nepadaryti, – kalba Dovilė. – Kadangi nuotraukų buvo išties nemažai, atrinkti tinkamiausias buvo sudėtinga: atrodė, norisi parodyti ir tą, ir tą... Galiausiai išsirinkau tas, kurios, mano manymu, geriausiai atskleidžia Islandijos gamtos grožį. Kabinant nuotraukas parodos erdvėje, aplankė jaudulys: niekada negalvojau, kad kada nors pristatysiu savo parodą.“

Išlipimas iš komforto zonos – į naudą

Dovilė teigia, jog pastarieji metai jai buvo išties pilni netikėtumų.

„Kaip ir minėjau, esu gan nedrąsus žmogus ir ne visada einu drąsiai pirmyn. Mėgau komforto zoną, man geriau būdavo ten, kur jaučiuosi saugiai, kur viskas yra aišku. Tad kelionė į Islandiją ne tik leido pažinti kitokią kultūrą, sutikti naujų žmonių, įgyti patirties, bet ir suteikė daug drąsos, pasitikėjimo savimi, atvėrė galimybių įrodyti sau, kad tikrai kažką galiu. Teko daug kartų perlipti per save, tuo pačiu suprasti, kad net ir sunkiausiose situacijose galima rasti išeitį“, – dalijasi pašnekovė.

Paklausta, ką ši patirtis suteikė santykiams su mylimuoju, Dovilė sako, kad gyvenimas svečioje šalyje juos tik dar labiau suartino: „Su antrąja puse esame apie ketverius metus, per kuriuos, su retomis išimtimis, beveik dieną iš dienos leidžiame kartu.

Treji metai, praleisti Islandijoje, mums buvo tik į naudą – apgludinome santykius. Manau, kad pradėjome geriau vienas kitą išklausyti, suprasti, nepykti be reikalo, nekelti beprasmių barnių. Sakyčiau, išmokome gražiai gyventi kartu.“

D.Krašinskaitės nuotr./Gamta Lietuvoje
D.Krašinskaitės nuotr./Gamta Lietuvoje

Stiprus ryšys su Lietuva

Pasak Dovilės, patirtis emigracijoje taip pat sustiprino jos suvokimą, kaip svarbu, kad Lietuva ir jos kultūrinė tapatybė išliktų.

„Paskutiniais metais Islandijoje vis dažniau aplankydavo Lietuvos ilgesys. Supratau, jog man iš tikrųjų Lietuvoje būti geriausia. Kai nutolsti nuo namų, jie tarsi ima šaukti atgal; kažkas kirba viduje, kad reikia sugrįžti.

Manau, jog kiekvienam būtų naudinga pakeliauti po pasaulį, pasisemti naujų patirčių, įsitikinti, kiek daug gali, tačiau svarbu visa tai parsivežti į Lietuvą“, – priduria ji.

D.Krašinskaitės nuotr./Gamta Lietuvoje
D.Krašinskaitės nuotr./Gamta Lietuvoje

Šiuo metu pašnekovė teigia po truputį įsivažiuojanti į naują gyvenimo ritmą Lietuvoje: planuoja tęsti darbus juvelyrikos srity, tobulinti fotografijos įgūdžius, ruoštis naujai parodai, kuri planuojama liepos mėnesį Plungėje.

Įvertindama tai, jog pati sulaukė netikėto susidomėjimo savo darbais, Dovilė ir kitiems pataria nebijoti daryti tai, kas išties patinka, kad ir dėl savęs: „Manau, jei žmogui kokia nors sritis išties patinka, jis jaučia malonumą, verta siekti tikslų, nepaisant kokių nors abejonių. Negana to, dabar interneto laikai, tad naudinga pasinaudoti ir socialinėmis medijomis, kad tave pastebėtų – kaip nutiko ir man.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

04:41
01:21
06:02

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką