Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 23d. 19:02

Už sukčiavimą nuteista buvusi mokytoja: „Skolinga 600 tūkst. eurų, mano vaikus grasino užmušti. Bėgau“

Panevėžio pataisos namai Interviu
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Panevėžio pataisos namai

Natalijos gyvenimo istorija verta filmo. Šiuo metu Panevėžio pataisos namuose, kurie populiariai vadinami moterų kalėjimu, bausmę atliekanti moteris skaičiuoja laiką, kol bausmės atlikimui bus perkelta į Belgiją. Tokį sprendimą dar prieš jos ekstradiciją pačios moters prašymu priėmė Belgijos teismas. Daugiau nei tris dešimtmečius Natalija dirbo mokytoja. Nuo mokyklos iki kalėjimo – šį Natalijos kelią žymėjo ir prabanga, ir skurdas, ir baimė dėl savo vaikų gyvybės.

Su Natalija susitikome Panevėžio pataisos namuose. Moteris nuteista pernai, o šiuo metu ji laukia perkėlimo į Belgijos įkalinimo įstaigą. Iš viso už grotų jai teks praleisti daugiau nei penkerius metus.

Tiesa, nors daug metų gyveno ir dirbo Lietuvoje, Natalija kalba tik rusiškai.

„Mano istorija – sudėtinga. Ilgai gyvenau Lietuvoje, 32 metus dirbau rusų mokykloje mokytoja ir psichologe, paskui mokiau ir dailės istorijos. Turiu du išsilavinimus – pedagoginį, taip pat Maskvos universitete esu baigusi psichologijos studijas“, – pasakoti savo istoriją pradeda Natalija.

Į susitikimą ji atsinešė ir savo piešinių. Tapymas ir knygų skaitymas, sako moteris, jai buvo labai svarbūs ir padėjo nepalūžti tada, kai buvo sunku.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Natalijos piešiniai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Natalijos piešiniai

Tiesą sakant, įkalinimo įstaigoje tenka lankytis tikrai ne pirmąjį kartą, ne kartą teko kalbinti ir įvairių Lietuvos įkalinimo įstaigų darbuotojus.

Tačiau tik šį kartą – patį pirmą kartą – supratau ne vieno jų kartotą frazę. „Jei tai nepriklauso pagal pareigas, mes nuteistųjų bylų neskaitome. Nes tada gali susidaryti išankstinę nuomonę apie žmogų“, – taip yra sakęs ne vienas pataisos namuose dirbantis pareigūnas.

Važiuodama į pokalbį su Natalija aš jos istoriją perskaičiau. Žinoma, ne oficialioje byloje, tačiau žiniasklaidoje, mat apie tai rašė Lietuvos naujienų portalai. O perskaičiusi – pasigailėjau. Nereikėjo, nes nori nenori – pasidarai išvadas. Ir, net prieš tavo paties valią, viduje bando nubusti vidinis teisėjas.

Tačiau viso to Natalijai, žinoma, nesakiau. Stengiausi kalbėtis su ja taip, tarsi jos gyvenimo nė kiek nežinočiau. Ar pavyko – nežinau. Tačiau kiek atviriau ji ėmė kalbėti tada, kai mūsų pokalbio laikas beveik baigėsi.

– Natalija, kokia yra jūsų istorija?

– Tai vyko 2009 metais. Piniginiai reikalai, aš taip pat labai nukentėjau, nukentėjo mano šeima. Turėjau palikti namus, tiesiog išvykti iš Lietuvos, nes buvo grasinama mano vaikų gyvybe. Išvežiau juos į Belgiją ir dešimt metų pragyvenome ten. Ten jau ir anūkė gimė bei užaugo, Belgija tapo jos gimtaisiais namais.

Turiu du vaikus: sūnus baigė universitetą Anglijoje, jis jau suaugęs, dukra mokosi universitete, tačiau Belgijoje socialinės išmokos leidžia nedirbti, o tik mokytis.

Mano istorija gal ir banali. 2009 metais buvo ekonominė krizė, prasidėjo didelės problemos. Todėl, kad turėjau kitų žmonių investicijas, ir taip išėjo, taip viskas buvo... Tada prasidėjo grasinimai dėl gyvybės. Aš ne dėl savęs bijojau, bet dėl vaikų.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Natalijos piešiniai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Natalijos piešiniai

– Grasinimai kodėl? Dėl pinigų?

– Taip, žinoma. Kada ėmė grasinti vaikams, aš tiesiog viską mečiau ir išvažiavome. Pasakysiu: viską palikom. Ir namus, ir daiktus. Mes praradome pinigus absoliučiai visus. Ir tėvynę praradome.

– Kokia buvo jūsų veikla?

– Kaip įprasta, buvo tokios schemos.

– Jūs skolinotės pinigus?

– Taip, toks principas.

Mes praradome pinigus absoliučiai visus. Ir tėvynę praradome.

– Kodėl?

– Tokia sistema buvo. Aš nenoriu į tai gilintis dabar. Teismas jau buvo, aš pripažinau savo kaltę. Esu kalta prieš žmones, kad taip nutiko. Tačiau, tiesą pasakius, aš labiausiai jaučiu kaltę prieš savo šeimą. Jie liko be niekuo. O dabar jie likę ir be mamos.

Dešimt metų gyvenome Belgijoje. Iš pradžių buvo labai sunku, nes svetima šalis, nei kalbos, nieko.

– Kodėl Belgija?

– Nes ten draugų buvo, jie šiek tiek padėjo. Važiuoti visai į niekur taip pat baisu. Į Belgiją veždavau savo paveikslus, mane ten jau šiek tiek žinojo. Ir taip prasidėjo.

Belgijoje turėjau darbą, ne kasdien, bet piešiau kavinėse, baruose, ant sienų, restoranuose. Dar kurį laiką žmonių portretus piešiau. Užteko man ten darbo.

– Kas nutiko po dešimties metų Belgijoje?

– Man teisme, kuris vyko jau Lietuvoje, sakė, kad aš slapsčiausi. Bet aš kaip ir nesislapsčiau. Aš ten gyvenau. Negaliu pasakyti, kad sąmoningai slėpiausi. Nebuvau ten deklaruota, niekur (oficialiai) nedirbau, nebuvo poreikio. Aš tiesiog piešiau.

Apskritai mano gyvenime daug problemų su dokumentais, dar kai dirbau mokykloje, vaikai mane mylėjo, aš juos taip pat, bet kalbant apie dokumentus, žurnalų pildymus man tai buvo problema. Aš paskutinė viską sutvarkydavau.

Būnant Belgijoje baigėsi mano paso galiojimas. Naujo nepasidariau, galvojau vis – vėliau. Galiausiai likau be dokumentų, o dar ir Europos areštas atėjo tik po dešimties metų.

– Jūsų ieškojo Lietuvos pareigūnai?

– Taip, Lietuvos pareigūnai. Jokių pažeidimų Belgijoje nesu padariusi. O Lietuvoje, pasirodo, ilgai ieškojo. Aš taip supratau. Pirmą kartą kreipėsi 2013 metais, čia sužinojau jau vėliau, iš bylos. Keista, kad nerado, nes daug kas žinojo, kad mes Belgijoje.

– O į pareigūnus kreipėsi žmonės, kurie nuo jūsų veiklos nukentėjo?

– Taip, kreipėsi 39 žmonės. Labai daug. Bet, jau vykstant teismui, 18 žmonių savo ieškinius atsiėmė. Kodėl, nežinau, bet aš jiems dėkinga.

– Jus suėmė Belgijoje?

– Taip. Atėjo, turbūt, Interpolas.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Panevėžio pataisos namai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Panevėžio pataisos namai

– Kur tai vyko? Kaip?

– Namuose. Buvo rytas. Susiruošiau anūkę vežti į mokyklą, ir atėjo. Žinot, kaip buvo. Papasakosiu nuo pradžių. Ten ne taip, kaip pas mus, ateina ir iš karto sulaiko. Ten visų pirma apklausia kaimynus, pasižiūri.

Iš karto jie atėjo pas mano kaimynę, gyvenančią pirmame aukšte. Senutė tokia. Mano nuotrauką turėjo, klausinėjo, ar aš čia gyvenu. O pas belgus tokia tarsi taisyklė: jie į svetimus reikalus nelenda, jų nejaudina tai, kas vyksta pas kaimynus.

Aš juk tada galėjau bėgti, slapstytis, draugų Belgijoje jau turėjau. Nutariau kitaip ir net dukrai pasakiau: žinai, viskas Dievo valioje.

Kaimynė pasakė: aš nemačiau; gyvena jauna moteris su vaiku, ir daugiau nieko nežinau. Ten dar ir mano nuotrauka buvo kitokia. Aš buvau šviesi. O gal kaimynė manęs pagal nuotrauką ir nepažino? Nežinau.

Bet ji tada atėjo pas mane ir pasakė, kad ieškojo policija, kad domėjosi manimi. Dar pasakė, kad ji nesikiša, kad tai ne jos reikalas. „Tu žinok, kad tavęs ieškojo“, – pasakė.

Tada pagalvojau, kad, žinoma, blogai. Bet aš juk tada galėjau bėgti, slapstytis, draugų Belgijoje jau turėjau.

Nutariau kitaip ir net dukrai pasakiau: žinai, viskas Dievo valioje. Jei Dievas nori, kad aš čia būčiau, vadinasi, aš ir būsiu. Jei ne – tai ne.

Netrukus nusiraminau, nes niekas daugiau ir neatėjo. Mane sulaikė praėjus dviem mėnesiams nuo to apsilankymo pas kaimynę.

Skambutis į duris. Policija. Mane visų pirma nuvežė į teismą, ir teismas sprendė, ar paleisti į namus, ar ne.

Bet taip išėjo, kad aš tarsi slapstausi, dokumentų nėra, mane nuvežė į kalėjimą. Dviem mėnesiams. Ten buvau iki ekstradicijos ir kol nustatė asmenybę. Kaip visada, procedūros.

Belgijoje turėjau advokatą. Ir kai jau turėjau būti išvežta į Lietuvą, jau turėjau ir garantijas, kad bausmės vykdymo grįšiu atlikti į Belgiją. Man tai garantavo Belgijos teismas.

– O kodėl jūs čia?

– Teismo sprendimas yra, teismas vyko čia. Lietuva man taip pat leido grįžti į Belgiją. Rudenį, po teismo, aš jau turėjau savo rankose sprendimą. Dabar nuo rudens ši procedūrą tęsiasi. Lietuvoje ilgai dokumentai ruošiami, nežinau, galbūt tam yra objektyvios priežastys? Vertimus gi reikia daryti.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Natalijos piešiniai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Natalijos piešiniai

– Koks buvo teismo sprendimas, už ką jus nuteisė?

– Labai negražiai skamba, bet už sukčiavimą. Belgijoje už tokią veiklą iš viso nėra straipsnio, ten tai vertinama kaip nepavykęs verslas. O Lietuvoje įstatymai kiti.

Mano sunkus atvejis, kalbant apie teismą, turiu pasakyti. Man prokuroras siūlė 5 metus ir 2 mėnesius, o teisėjas, nors aš savo kaltę pripažinau, mane nuteisė 7 metams ir 9 mėnesiams.

– Daug.

– Daug. Tai maksimali bausmė pagal tą Baudžiamojo kodekso straipsnį, pagal kurį mane teisė. Sako, kad labai retas atvejis, kada teismas duoda daugiau, nei prašo prokuroras. Bet taip yra.

Bausmė buvo sumažinta trečdaliu (jei žmogus viską prisipažįsta ir nuoširdžiai gailisi, jam skirta bausmė mažinama trečdaliu – aut.), todėl aš įkalinimo įstaigoje turėsiu praleisti 5 metus ir 2 mėnesius.

Metai jau tuoj bus, kai aš čia. Šešis mėnesius praleidau Šiaulių tardymo izoliatoriuje, ten buvo sunku. Suprantu, gal ten tokios sąlygos, bet aš niekada to nepamiršiu. Dabar knygą rašau, ji tokia apie dvasinius dalykus. Čia jau antroji mano knyga, o pirmoji – moterų istorijos. Šiauliuose man buvo labai sunku, apie tai taip pat knygoje rašau.

Sakiau direktoriui: duokit man dažus, aš jums sienas išpiešiu. Baisios ten tos sienos. Bet niekas nenorėjo.

– Kodėl?

– Dėl santykių, požiūrio į sulaikytus žmones nieko blogo negaliu pasakyti. Tiesiog, matyt, ten yra kitaip. Čia pataisos namai, ir čia administracija stengiasi, kad žmogus kažką veiktų, kad jis būtų užimtas, kad keistųsi, o ten tiesiog bukai sėdi. Aš ten daug tapiau, daug skaičiau, tai mane ir gelbėjo.

Norėjau kokią nors naudą suteikti tai įstaigai. Sakiau direktoriui: duokit man dažus, aš jums sienas išpiešiu. Baisios ten tos sienos. Bet niekas nenorėjo. Įdomiai.

– Kodėl likusią bausmės dalį norite atlikti Belgijoje?

– Todėl, kad Lietuvoje nėra nieko iš artimųjų. Visiškas nulis. Vaikai Belgijoje. Dar reikalas tas, kad nemalonu grįžti į Lietuvą, nes iki šiol sulaukiu grasinimų. Grasinimai buvo labai rimti, aš jums tiesą sakau.

Aš niekada niekur nebūčiau išvažiavus. Mano tokia būsena buvo, aš norėjau eiti į policiją ir niekur nevažiuoti. Bet kai man pasakė, kad keršys per sūnų, tai pernelyg.

– Natalija, apie kokias sumas mes kalbame? Kiek likote skolinga?

– Labai didelė suma. 600 tūkstančių eurų. Labai daug. Aš pati irgi nukentėjau, ir savo pinigus praradau. Aš kalta, sutinku.

– Jums, be abejo, reikia grąžinti?

– Taip. Priteisė. Be pensijos, aš nieko neturiu, jokių kitų pajamų. Aš galiu tik savo pensiją skirti. Na, jei dar iš paveikslų užsidirbsiu. Ir viskas, ką aš galiu. Tik mokytojos pensiją, kurią, beje, sąžiningai per 32 metus užsidirbau. Man dėl tų metų nėra gėda. Ir vaikai mane mylėjo, ir aš juos mylėjau.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Panevėžio pataisos namai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Panevėžio pataisos namai

– O jūsų mokiniai, kaip manote, žino, kaip pasisuko jūsų – mokytojos – gyvenimo kelias?

– Buvo tokia juokinga situacija. Kai mane atvežė iš Belgijos į Lietuvą, visų pirma – į Klaipėdą, į policiją. Į tą rūsį, nežinau, kaip vadinasi. Užeina policijos pareigūnė, žiūri į mane. O aš tai jos nepažinau. Ji sako: čia jūs? O Dieve mano, štai kaip nutinka! Ir ką pasakysi, yra kaip yra.

Bet aš galvoju, kad esu laimingas žmogus. Taip, aš kalėjime. Bet aš tikiu Dievu, pasitikiu juo. Jis man suteikia šviesos. Ir man naudinga čia dėl to, kad aš iš naujo pergalvojau savo vertybes. Įvertinau, kas tai yra mano vaikai, ką man reiškia šeima.

Aš galvoju, kad esu laimingas žmogus. Taip, aš kalėjime. Bet aš tikiu Dievu, pasitikiu juo.

Aš manau, kad mano charakteris nėra lengvas, su manimi sunku. Bet kai grįšiu, aš manau, būsiu kitokia. Būsiu gera. Daug ką pergalvojau. Ir niekada juk knygos tokios neparašyčiau. Tai rimta knyga, autobiografinė, kalbu citatomis iš Biblijos. Kalbu ir apie tai, kad žmonės nedarytų to, kas už įstatymo ribų, o jei papuolė – kad galvotų.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Panevėžio pataisos namai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Panevėžio pataisos namai

– Kaip sutariate su kitomis Panevėžio pataisos namuose kalinčiomis moterimis?

– Gerai, čia daug gerų moterų. Visada stengiuosi suprasti, kodėl, kas. Aš gi psichologė. Dėl nieko nepykstu, ant nieko. Nes kiekvienas juk elgiasi taip, kaip jam atrodo reikalinga. Gerumo čia užtenka. Moterys ir padeda, jei ko reikia. Nieko blogo negaliu pasakyti.

Ir labai geri žmonės dirba kalėjime. Padeda. Ir socialinė darbuotoja, ir prižiūrėtojai. Manau, kad jei žmogus nori pasikeisti, pasitaisyti, čia yra ta vieta, kur galima. Čia ir veiklų yra, užimtumas. Yra biblioteka. O aš dar daug piešiu.

– Į susitikimą atsinešėte ir savo darbų, o paskutinis jų – Temidė. Kodėl?

– Aš ją skiriu, kad visi būtų teisingi. Teisėjai taip pat.

– Jūsų vaikai ne Lietuvoje. Bendraujate su jais?

– Taip. Vaikams skambinu, bet tai yra labai brangu. Su anūke negaliu kalbėti, abi verkiam. Jai 10 metų bus, ji labai liūdna. Ir pas psichologą mergaitę jau vedė. Juk visi viską žino, anūkė taip pat. Pas mus šeimoje taip priimta – apie viską kalbėtis.

– Ką jūsų vaikai veikia Belgijoje?

– Dukra jau turi Belgijos pilietybę, o sūnus dabar Anglijoje. Jis mokėsi, baigė magistrantūros studijas. Ėmė paskolą mokslams. Aš ir teisme sakiau: dukra mano socialiai remiama, sūnus ėmė paskolą studijoms. Jei aš būčiau turėjusi pinigų, nejau nebūčiau padėjusi vaikams? Bet aš neturiu pinigų. Viską praradome.

– Natalija, dar noriu sugrįžti atgal. Kas ir kaip jums grasino?

– Iš visų pusių spaudimas buvo, mane tarsi supresavo.

– Buvo baisu?

– Baisu. Ne tiek baisu, kai man į akis sakė, man peilį buvo prikišę, visko buvo. Aš tada pasakiau: aš mirties nebijau, aš priimsiu ją kaip bausmę. O man pasakė: ar tu manai, kad mes tau kažką blogo padarysim? Ne, padarysim tavo vaikams.

Tada sūnus mokėsi mokykloje, o dukra mokėsi Vokietijoje.

– Vaikai žinojo?

– Taip, kai jau viskas nutiko. O šiaip šeima apie tai nieko nežinojo, apie mano veiklą.

– O vyras?

– Dabar mes išsiskyrę, jau seniai. Jis puikus tėvas.

Jūs nepatikėsite. Kai man pasakė, kad kažką padarys sūnui, tą pačią dieną, grįžusi namo, aš pasakiau: viskas, mes išvažiuojame.

– Vaikai žinojo ir apie grasinimus?

– Taip, aš iš karto paskambinau dukrai į Berlyną, pasakiau, kad problemos.

Jūs nepatikėsite. Kai man pasakė, kad kažką padarys sūnui, tą pačią dieną, grįžusi namo, aš pasakiau: viskas, mes išvažiuojame. Visų akys didelės. Kur išvažiuojame? Per naktį susiruošėm. Nieko iš namų nepasiėmėme, tik nuotraukas, maldaknyges, šventųjų ikonas ir katę. Gėlių buvo gaila, paveikslų, knygų. Daugiau nieko nebuvo. Tada sėdom į automobilį. Aš, sūnūs ir vyras.

Man buvo labai baisu dėl vaikų. Aš nebijojau policijos, nebijojau savo mirties. Bet dėl vaikų man buvo labai baisu. Aš bijojau banditų, kurie mano vaikams grasino. Jie grasino užmušti.

Nieko iš namų nepasiėmėme, tik nuotraukas, maldaknyges, šventųjų ikonas ir katę.

Daiktų neėmiau, nes buvau strese, aš tiesiog neatsiminiau, ką aš darau. Nepagalvojau, kad man galbūt reikia daugiau daiktų paimti. Ne, nieko. Tiesa, išvažiuodama namuose palikau laišką, skirtą prokurorui. Parašiau viską, kas, kodėl, kaip grasino. Bet sakė, kad tas laiškas kažkur pasimetė.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Panevėžio pataisos namai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Panevėžio pataisos namai

– Tad sėdot į automobilį ir?...

– Ir kirtom Lietuvos sieną, pasiekėm Belgiją. Išvažiavome į niekur. Su savimi turėjome apie 600 dolerių. Įsivaizduokit. Nieko daugiau.

Baisu buvo ir tada, kai atvažiavome į Briuselį. Mūsų draugai tada buvo išvykę, paskambinom, pasakė, kad jų nėra. O už 600 dolerių nieko nepadarysi, viešbučio neužsisakysi. Para ten apie 100 eurų mums būtų kainavusi.

Dvi savaites gyvenome parke. Aš nepapasakosiu, kas tai buvo. Buvo karšta, vasara. Mašinoje miegoti karšta. Nei į tualetą nueiti, niekur. Apie tai geriau nekalbėti. Ir, suprantant, aš tada sužinojau, kas yra alkis. Buvo laikas, kai neturėjome ko valgyti. Buvom tokioje situacijoje.

Paskui grįžo draugai, apsigyvenome rūsyje. Bet džiaugėmės ir tuo. Kiek vėliau dukra pradėjo dirbti parduotuvėje, paskui aš ėmiau gauti užsakymus. Taip, po truputį, ir įsivažiavome.

Dabar mes gyvename normaliai. O kam žmogui daugiau? Dabar aš taip galvoju.

Kodėl aš tada kažkur lindau? Kodėl man norėjosi tų pinigų? Jie nieko neverti. Jie man neatnešė laimės.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Ypatingos

02:14
08:43

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką