Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2021 11 01, 07:48

Vyskupas L.Vodopjanovas – apie viltį: kiekvienas pašauktas tapti šventuoju

Pirmosios dvi lapkričio dienos Lietuvoje – didysis artimųjų kapų lankymo metas. Šiomis dienomis kapinės pasipuošia įspūdinga žvakučių jūra. Nors šios šventės ir dėl metų laiko, ir dėl apmąstymų apie žmogaus gyvenimo trapumą dažnai siejamos su liūdesiu, Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas primena, kad lapkričio 1-oji ir 2-oji yra dvi atskiros šventės. Pirmoji – labai džiugi, antroji – labai skaidri.
Linas Vodopjanovas Interviu
Linas Vodopjanovas / Panevėžio vyskupijos nuotr.

Pasak kunigo, šiuo metu viso pasaulio gyventojai išgyvena nelengvą laikotarpį. Jame daug nežinomybės, baimės ir iššūkių. Daugybė žmonių dėl COVID-19 prarado artimuosius, kiti po ligos patiria ilgalaikes pasekmes, neteko darbo. Ne mažiau skausmingi ir įvairūs socialinio gyvenimo ribojimai, priverstinė izoliacija, nuotolinis mokymas vaikams. Vis dėlto, nepaisant tokio sudėtingo laiko, turime judėti į priekį, nepasiduoti nevilčiai, depresijai ir panikai, kuri ypatingai išbalansuoja sveiką protą, išmokti gyventi šiomis aplinkybėmis.

Vėlinės čia pat. Kaip patartumėte jas paminėti, kad nepaimtų slogi nuotaika?

– Iš tiesų mes suplakame dvi šventes. Istoriškai Bažnyčioje jas švęsdavo atskirai.

Visų šventųjų dieną, lapkričio 1-ąją, minimi visi šventieji. Tai labai šviesi krikščioniška šventė, nes krikšto metu mes visi pakviečiami eiti šventumo keliu, t. y. įgalinami siekti to, kas yra aukštybėse. Juk šventuoju iš karto negimstama. Nėra nė vieno šventojo, kuris būtų buvęs tobulas ir be nuodėmių. Ir niekas negimė su šventumo aureole. Tačiau jeigu žmogus ėjo atgailos keliu, taisėsi, klupo ir vėl kėlėsi, jis ėjo šventumo link.

Panevėžio vyskupijos nuotr./Linas Vodopjanovas
Panevėžio vyskupijos nuotr./Linas Vodopjanovas

Pernai popiežius Pranciškus palaimintuoju paskelbė 15 metų jaunuolį iš Italijos Carlo Acutis. Nors jis buvo paprastas paauglys, žaidęs kompiuterinius žaidimus, ir 2006 m. mirė nuo leukemijos, turėjo karštą širdį ir tikėjimą, jis norėjo būti Jėzaus draugu. Jo gyvas ryšys su Dievu – tikrai buvo kažkas ypatinga.

Taigi, norint būti šventuoju, nereikia būti nei vienuoliu, nei atsiskyrėliu. Žmonės dažnai įsitikinę, kad šventumas jiems nepasiekiamas, nes turi per daug nuodėmių. Tačiau tokiu atveju pamirštama svarbiausia krikščioniška tiesa – krikšto metu mes visi esame pakviesti eiti šventumo keliu.

Taigi lapkričio 1-ąją Bažnyčia prisimena visus šventuosius, kurie paskelbti. Be tų, kuriuos paprastai minime per metus, yra gerokai daugiau, ir kasmet šis sąrašas pasipildo, po išsamių tyrimų, kuriuos atlieka medikų, teologų, istorikų ir kitų sričių specialistų komisijos, paskelbiami nauji šventieji. Kad žmogus būtų paskelbtas šventuoju, reikia įrodyti stebuklą, kuris viršytų medicinos ar gamtos dėsnius. Arba nusprendžiama, kad jis savo gyvenimu liudijo kankinystės kelią.

Pavyzdžiui, mūsų palaimintasis Teofilius Matulionis gelbėjo nuo vokiečių žydų vaikus, vėliau gynė tikinčiųjų teises prieš sovietų valdžią, o kai buvo perspėtas, kad bėgtų, nusprendė likti su savo bendruomene ir, žinoma, nukentėjo – jam teko patirti tremtį ir lagerius, tačiau savo vertybių neišsižadėjo. Palaidotas jis Kaišiadorių katedroje.

Taigi Visų šventųjų diena – džiugi, šviesi šventė. Ji primena, kad mes visi, vaikščiojantys ant šios žemės, taip pat galime eiti šventumo keliu, nes matome pavyzdžius, kurie mus įkvepia ir palaiko.

Tai nereiškia, kad turime kopijuoti šventųjų gyvenimus. Mes turime atrasti savo šventumo kelią, nes kiekvienas esame unikalus.

Ar tai reiškia, kad norint tapti šventuoju, nereikia tapti vienuoliu, dieną naktį neišeiti iš bažnyčios?

– Tikrai ne. Prieš keletą metų popiežius Pranciškus paskelbė šventaisiais sutuoktinius iš Prancūzijos, gyvenusius 19-o amžiaus pabaigoje. Jie turėjo gausią šeimą, kai kurios jų dukros tapo vienuolėmis, o viena iš jų buvo paskelbta šventąja – Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlė, kitaip vadinama Mažąja Terese. Ji mirė jauna, bet savo gyvenimu liudijo tikėjimą, savo raštuose paliko daug gilių minčių.

Maždaug po šimtmečio Bažnyčia įžvelgė, kad ir jos tėvai dirbdami, melsdamiesi, gražiai augindami vaikus tikėjimo dvasia, liudijo tikėjimą. Įvertinus jų dorybes, ryžtą išsaugoti širdyje tyrą tikėjimą net daugybės sunkumų ir išbandymų akistatoje (pavyzdžiui, keletas jų vaikų mirė), jie buvo paskelbti šventaisiais. Jų relikvijos yra ir mūsų Krekenavos bazilikoje. Prie jų gali atvykti pasimelsti šeimos, prašydamos stiprybės atlaikyti sunkumus ir išbandymus net, atrodytų, beviltiškose situacijose.

Beje, yra ir daugiau šventaisiais paskelbtų sutuoktinių. Nuostabu, kad šventume yra didelė įvairovė – kaip gražioje pievoje įvairios gražios gėlės. Ir kiekviena jų yra savaip nuostabi.

Vėlinės – jau mirusiųjų atminimo diena. Kaip ji turėtų būti švenčiama?

– Ji susijusi su viltimi. Mes visi turėsime peržengti slenkstį į mirties realybę, tačiau krikščionybėje mirtis suvokiama kaip išėjimas iš šio gyvenimo į kitą gyvenimą.

Šią dieną prisimenami visi mirusieji, ypač tie, kurie iškeliavo per pastaruosius metus. Aišku, mes negalime prisiminti visų, išvardinti jų vardų, todėl tiesiog šią dieną Dievo gailestingumui atiduodame visus mirusiuosius.

Krikščionybėje mirties momentas yra labai svarbus. Netgi yra malda, kurioje prašoma laimingos mirties. Laiminga mirtis – kai miršti ramybėje, priėmęs išėjimo faktą ir susitaikęs su Dievu, atsidavęs jo gailestingumui ir meilei.

Krikščionybėje mirties momentas yra labai svarbus. Netgi yra malda, kurioje prašoma laimingos mirties.

Tačiau pas mus su mirtimi vis dar susiję daug prietarų. Pavyzdžiui, žmonės iki paskutinės akimirkos bijo kviesti kunigą ligonio sakramentui ir kviečia tik tuomet, kai žmogus jau nebekalba, negali nei išpažinties atlikti, nei susitaikyti su Dievu. Iš tiesų ligonio sakramentas – ne apie mirtį, o žmogaus sustiprinimas kančioje, galbūt net pagalba pasveikti. Buvo atvejų, kai artimieji ruošėsi žmogaus laidotuvėms, jis pats susitaikė su mirtimi, su Dievu, pasimeldė, ir... pasveiko. Gyveno dar daug metų.

Taip pat girdėjau prietarą, kad prie ligonio užpučia žvakę. Jeigu dūmai eina durų link, vadinasi, jis jau išeis. Bet dūmai priklauso nuo oro judėjimo!

Net laidotuvės apipintos įvairiais ritualais, užgožiančiais viltį, nes mirtis priimama kaip pabaiga: medžio šaka nudžiūvo, nulūžo, ir viskas pasibaigė. Krikščionio gyvenime mirtis nėra pabaiga.

Panevėžio vyskupijos nuotr./Linas Vodopjanovas
Panevėžio vyskupijos nuotr./Linas Vodopjanovas

Jeigu nėra vilties, kad su mirtimi gyvenimas nesibaigia, vadinasi, silpnas tikėjimas?

– Žmogaus tikėjimo pamatuoti neįmanoma, bet, kaip pasakė vienas šventasis, turime išmokti mirti kasdien. Aišku, nereikia rytą vakarą galvoti apie savo laidotuves, taip galima ir išprotėti. Tai apie sąmoningumą gyvenime.

Tradicija yra geras dalykas, bet vaikščioti į bažnyčią reikėtų ne dėl jos. Tradicija turi būti gyva. Ji susideda iš gyvo žmonių tikėjimo, tikėjimo į gyvąjį Dievą. Dievas neturėtų būti kažkokia abstrakcija, ir neteisinga tikėti tik tuomet, kai man reikia Dievo. Dievas nėra tik mūsų norų tenkintojas.

Taigi dalyvavimas bažnytinėse apeigose turėtų tapti sąmoningas, kaip ir sąmoningas sekmadienio šventimas, sąmoningas sakramento priėmimas. Tuomet būna visai kitas jausmas.

Bet sąmoningas žmogus klausia: jeigu Dievas yra, kodėl jis leidžia pasaulyje įvykti tiek skaudžių dalykų?

– Tai sudėtingas klausimas. Kai žmogus patiria įvairius išbandymus, dažnai klausia, kur tuo metu būna Dievas. Kartais sudėtinga suprasti, kad Dievas yra ir skausme.

Kristus savo asmeniu parodė, kad jis nepabėgo nuo kančios, nors, kaip Dievo sūnus, galėjo jos išvengti, tačiau jis pats prisiėmė kančią ir mirtį. Jis susitapatino su žmogumi. Kristaus gyvenimas, kaip ir žmogaus, prasidėjo motinos įsčiose ir baigėsi mirtimi. Taigi jis praėjo visus žmogaus raidos etapus.

Kai žmogus patiria įvairius išbandymus, dažnai klausia, kur tuo metu būna Dievas.

Matydamas aplinkinių kančią, jis nuo jos neatsiribojo. Evangelijoje aprašoma jaunuolio laidotuvių procesija. Kristus, dėl sūnaus mirties labai išgyvenančios motinos džiaugsmui, prikelia jaunuolį, nes jis nėra abejingas kančiai ir mirčiai. Galiausiai pats prisiima baisią mirtį. Atrodytų, kad Kristaus, kaip žmogaus, gyvenimas ant kryžiaus turėtų pasibaigti, bet jo prisikėlimas kaip tik ir parodo, kad su mirtimi prasideda naujas gyvenimas.

Visa tai turi būti ne teorija. Mes visi turime mokytis gyventi ir džiaugsme, ir skausme. Kiekviena žmogaus patirtis, net labai skausmingai išgyvenama, augina ir grūdina. Juk sėkla, nukritusi į žemę, ne iš karto sudygsta. Praeina laiko, kol augalas išauga ir subręsta pjūčiai.

Per tą laiką jis patiria įvairiausius išbandymus – jį veikia saulė, vėjas, lietus, sausra, šalna ir pan. Žmogus, kuris turi įvairių gyvenimo patirčių, taip pat yra daug stipresnis ir išmintingesnis. Aišku, nebūtina ieškoti skausmo ir save graužti, jeigu viskas sekasi. Tuomet tiesiog būk dėkingas Dievui už tai, kad tau padovanojo tokį gyvenimą.

Panevėžio vyskupijos nuotr./Linas Vodopjanovas
Panevėžio vyskupijos nuotr./Linas Vodopjanovas

Apibendrinant, šios dvi lapkričio šventės – viena su kita labai susijusios. Smagu, kad žmonės pagal galimybes aplanko artimojo kapą, pamąsto, pasimeldžia.

Tačiau Bažnyčia iš tiesų kiekvienų mišių metu prisimena mirusiuosius. Jie nėra palikti. Yra gražiai sakoma: „Užmigę, kurie su Kristumi, jie bus prikelti.“ Apmąsčius visa tai, mirtis jau neatrodo tokia baugi.

Būtų liūdna, jei turėtume tik šį fizinį gyvenimą. Sakyčiau, jis būtų trumpokas. Kaip vienoje psalmėje sakoma: žmogaus gyvenimas yra žaliuojanti pieva – ryte gėlė gražiai žydi, o vakarop ji jau nudžiūsta ir metama lauk.

Todėl niekada nesijausime saugūs, jeigu remsitės tik šiuo gyvenimu. Mūsų ramstis – amžinos vertybės, tik svarbu nepamiršti, kad jos prasideda čia ir dabar, mūsų gyvenime.

Klaidinga manyti, kad čia aš nugyvensiu, kaip gausis, o jau ten bus gražesnis gyvenimas. Ne. Mūsų santykis su Dievu prasideda čia ir dabar, jis pasireiškia mūsų kasdieniame gyvenime – santykyje su bažnyčia, su Dievo žodžiu, sakramentais, bendruomene, artimaisiais, kolegomis, liudijant šį santykį visais savo darbais.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką