Geras turinys neatostogauja. Prenumerata vos nuo 0,50 Eur/mėn!
Išbandyti

Ypatinga vieta Lietuvos centre: kodėl „žydiškai“ reiškia „atvirkščiai“, o į mažą miestelį plūsta pilni autobusai?

Nedideliame Kėdainių rajone esančiame Krakių miestelyje yra viena ypatinga vieta. Kai atveri jos duris – pasijunti atsidūręs kitame pasaulyje. Krakių bendruomenės „Svetainė“, atrodytų, yra tik kavinė, tačiau per metus čia apsilanko tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos. Į Krakes žmones vilioja žydiškų valgių edukacija.
Žydiškų valgių edukacija Krakėse
Žydiškų valgių edukacija Krakėse / Tito Valionio nuotr.

Žydų kulinarijos ir kultūros edukacinę programą „Žydų kaimynystėje 150 metų: kodėl „žydiškai“ reiškia „atvirkščiai“? sugalvojo kelios Krakių bendruomenės entuziastės.

Pasak Krakių bendruomenės centro vadovės Daivos Dubinkienės, pirminė idėja buvo miestelyje įkurti jaukią kavinę, o jau netrukus gimė mintis ir apie edukacinę programą.

15min GYVENIMAS pokalbis – su D.Dubinkiene ir žydų patiekalus ruošiančia Lina Gaučiene.

– Susitinkame jūsų bendruomenės „Svetainėje“. Kai įėjau pro duris – išties pasirodė, kad esu kitoje realybėje. Jauki vieta.

D.Dubinkienė: Ji sukurta pasinaudojus Europos Sąjungos parama, atsidarėme 2020 metų vasarą. Galvojome, kad Krakėse reikia jaukios vietos susitikti, išgerti kavos. Tokia buvo pradžia. Ryžomės kavinę daryti privačiame name, kurį nuomojamės. Namas – 1918 metų statybos, labai senas. Prikėlėme vieną jo kampą.

Atsidarėme kaip kavinė, ir iš pradžių tai buvo naujiena, viskas gerai, nestigo susidomėjimo. Bet prasidėjo karantinas, vienas, paskui – antras. Kaip tik karantino metu buvo paskelbtas vadinamųjų minkštųjų projektų konkursas, kur bendruomeninei veiklai ir kultūriniam paveldui išsaugoti buvo galima gauti iki 10 tūkst. eurų.

Parašėme projektą ir gavome finansavimą. Sukūrėme dvi edukacines programas. Viena iš jų – „Kodėl „žydiškai“ reiškia „atvirkščiai“? Ilgai ieškojome ir pavadinimo, kuris sudomintų, užkabintų. Vėliau atsirado kita edukacija – „Kelias į marčias: išverptas, išaustas, išsvajotas“. Ji vyksta Mikalojaus Katkaus, „Balanos gadynės“ autoriaus, – name-memorialiniame muziejuje Ažytėnų kaime.

Kai sukūrėme pirmąją, apie žydus, iš daug ko jautėsi skepticizmas. Ar bus įdomu? Bet nuo Holokausto praėjo jau 80 metų ir supratome, kad žmonėms įdomu ir jie labai mažai žino.

– Krakės turi savo žydišką istoriją?

D.Dubinkienė: Taip, čia gyveno daug žydų, buvo štetlas (nedidelis miestas, miestelis). Jis yra tada, kai žydų gyvena pusė ar daugiau nei pusė visų gyventojų.

Žydai Krakėse gyveno iki 1941 metų, buvo pritaikyta ir visa infrastruktūra, Krakėse buvo sinagoga, mokyklos, pirtis, gaminamas košerinis maistas.

Krakės
Krakės

– Jūs savo edukacijoje dėmesį sutelkiate būtent į maistą. Kodėl pasirinkote būtent šią temą?

D.Dubinkienė: Mes susiejame ir istoriją, ir maistą. Juokaujame, kad mūsų geriausi klientai yra alkani klientai. Daug kalbame, pasakojame, o taip pat ir duodame valgyti. Vaišės prasideda nuo deserto, siūlome paragauti varškinio beigelio, kompoto.

– Kodėl nuo deserto?

D.Dubinkienė: Nes viskas atvirkščiai. Paskui pasakojame apie šabo šventę.

– Kur jūs pačios to išmokote?

D.Dubinkienė: Edukacijas vedame dviese – aš ir mano kolegė Vilma. Mes abi – mokytojos. Aš technologijų, ji – pradinių klasių. Daug konsultavomės. Viena iš mūsų konsultančių – istorikė, kėdainietė Audronė Pečiulytė.

O ir internetas visagalis. Lina Gaučienė gamina maistą. Ji ištobulino visus receptus, išsigryninome patiekalus, kas populiaru, kas – ne.

Programą rašė edukacinių ir kūrybinių projektų autorė Daiva Amankavičienė. Ji mus atsakingai ir ruošė. Pačios praėjome edukacijas nuo Adomo ir Ievos. Labai daug tuo domėjomės.

Kitas dalykas, sėkmė susideda iš daug dedamųjų. Pirma, apgalvotas pačios programos turinys, išgrynintas ir įdomus. Antra, edukatorės. Tu turi mylėti tai, ką darai. Daryti su užsidegimu. Nesvarbu, kad per dieną kalbi jau antrą ar trečią kartą ir iki užkimimo.

Yra skirtumas, kada maistas pašildomas mikrobangų krosnelėje, o kada pagaminamas šviežiai.

Dar viena svarbi dalis yra maistas. Jis turi būti šviežias, ir jame – jokių pakaitalų. Jei aliejus – tai aliejus geras, jei sviestas – tai tikras. Tą dieną, kai vyksta edukacija, jis gaminamas nuo ankstyvo ryto. Žmonės tai vertina. Yra skirtumas, kada maistas pašildomas mikrobangų krosnelėje, o kada pagaminamas šviežiai.

Svarbu ir mokėjimas bendrauti su žmonėmis. Edukacinę programą galima sukurti, bet ją perteikti įdomiai, charizmatiškai reikia turėti talentą. Pasigirsiu, bet mums Kėdainių turizmo ir verslo informacijos centre sakė, kad abi mūsų edukacijos yra geriausios, kokios yra Kėdainių rajone.

Pradžioje daug dėmesio skyrėme viešinimui, tačiau pastaruosius pusę metų jau nedarome nieko. Informacija keliauja iš lūpų į lūpas.

Tito Valionio nuotr. /Žydiškų valgių edukacija Krakėse
Tito Valionio nuotr. /Žydiškų valgių edukacija Krakėse

– Kaip vietiniai žmonės priėmė jūsų idėją?

D.Dubinkienė: Klausė, kodėl žydai? Ką, lietuvių nebuvo? Tada sukūrėme kitą programą – „Kelias į marčias“. Ji lietuviška ir pagal vietos tradicijas, paremta „Balanos gadyne“. Bet turbūt kai arti bažnyčia – toli Dievas. Atrodo žmonėms, kad jie juk bet kada spės apsilankyti.

Kartais organizuojame ir nemokamas edukacijas arba prisijungti prie mokamų grupių pasikviečiame savus žmones, kurie mums padėjo, kai vyko statybos, remonto darbai. Kad išgirstų, žinotų, kas čia vyksta.

– Tad koks tas žydiškas maistas?

D.Dubinkienė: Mes gaminame humusą, foršmaką, beigelius, chalą, lėto troškinimo jautieną su džiovintomis slyvomis ir morkomis arba lėto virimo vištienos sultinį su kukuliu „Žydiškas penicilinas“.

L.Gaučienė: Tarkime, į troškintą jautieną su džiovintomis slyvomis jie dar deda cukraus. Tai saldus troškinys. Mes cukraus nededame, nes lietuvio skoniui toks derinys – nelabai. Per edukacijas pasakojama apie šabą (kassavaitinė šventė, prasidedanti penktadienį per saulėlydį ir pasibaigianti šeštadienio vakarą). Žydai šabui prisigamindavo maisto, kad tuo metu nieko nedirbtų.

Tito Valionio nuotr. /Žydiškų valgių edukacija Krakėse
Tito Valionio nuotr. /Žydiškų valgių edukacija Krakėse

– Lina, kaip galima apibūdinti, kuo skiriasi žydiškas maistas nuo lietuviškos virtuvės?

L.Gaučienė: Ragavot šiandien kugelio. Skiriasi?

– Skiriasi. Daug morkų jame.

L.Gaučienė: Taip, ir nėra spirgučių, jokio gyvulinio riebalo. Morkos, svogūnas. Jų patiekalai turi daugiau saldumo.

– Galbūt ir jūsų darbas susijęs su maisto gamyba?

L.Gaučienė: Ne, nesu virėja, bet čia tenka gaminti.

– Patinka?

L.Gaučienė: Patinka.

D.Dubinkienė: Ji kaip muzikantas, nepažįstantis natų, bet grojantis puikiai. Lina yra puiki maisto gamintoja.

Krakių bendruomenės nuotr. /Lina Gaučienė
Krakių bendruomenės nuotr. /Lina Gaučienė

– Tiek vienoje, tiek kitoje jūsų edukacijoje yra ir tam tikro teatrališkumo.

D.Dubinkienė: Žmonės pas mus atsipalaiduoja. Vieną valandą jie mus tyrinėja, ką gi jiems pasakysime. Iš karto būna keista, kad edukacija truks dvi valandas. Bet susidomėjimas auga ir būna, kad užsitęsia pustrečios valandos.

– Kas žmonėms įdomu?

D.Dubinkienė: Viskas. Esame išrinkę vadinamąsias „razinkas“. Kalbame apie štetlą, kas buvo Krakėse. Apie šabo šventę ir absurdiškus draudimus, kurių begalės, apie rūbus, apie ištekėjusias merginas. Yra ir pačių griežčiausių reikalavimų. Laidojimo tradicijos visai kitokios. Mes kasame į dviejų metrų gylį, jiems užtenka pusės metro. Edukacijoje lyginame lietuvių ir žydų kultūrinius panašumus ir skirtumus.

Skirtumų daugiau. Ką žydai daro kitaip? Kodėl atvirkščiai? Kodėl rašo ir skaito atvirkščiai? Net pasakymas mūsuose yra: ko sėdi su kepure kaip žydas? Nes jie ir į bažnyčią, ir prie stalo – tik su kepure.

Žydai labai dažnai į klausimą atsako klausimu. Kaip tu gyveni? Tada žydas klausia: o kaip tu gyveni? Tai yra žydiška maniera, kaip atsakyti klausimu į klausimą. Žydai yra labiausiai klausinėjanti tauta ir knygos tauta. Žinoma, ir Dievo išrinktoji tauta.

Tito Valionio nuotr. /Žydiškų valgių edukacija Krakėse
Tito Valionio nuotr. /Žydiškų valgių edukacija Krakėse

– Tačiau jūsų pasirinkta edukacijos tema – žydai – mūsų visuomenėje yra jautri. Nebijote savo humoru įžeisti?

D.Dubinkienė: Mes ir anekdotus pasakojame. O ką įžeisti, jei jie patys apie save irgi anekdotus kuria, iš savo absurdiškų draudimų. Per šabą draudžiama daryti 39 pagrindinius darbus, taip pat yra ir draudimai šalutiniams darbams. Tada automatiškai atsiranda šacher macher apėjimai. O jei yra apėjimai, tai yra ir anekdotai. Žinoma, jie subtilūs.

Mūsų edukacijose lankėsi gal apie dešimt žydų, kurie gerai žino istoriją ir gerai žino papročius, kiti – gyvenę Izraelyje. Neišpeikė, sakė, kad nenusišnekame.

Sakyčiau, kad pas mus lankėsi labiau pasaulietiški žydai. Tų tikrųjų, kur iki šios dienos išpažįsta senąjį tikėjimą ir laikosi tradicijų, nėra daug.

Tuo tarpu mūsų tikslas tradicijas, papročius, kultūrą pasakoti plačiajai visuomenei, edukuoti žmones. Pastebėjau, kad kartais edukcinę programą užsisako švenčiant gimtadienius.

Tito Valionio nuotr. /Žydiškų valgių edukacija Krakėse
Tito Valionio nuotr. /Žydiškų valgių edukacija Krakėse

– Ar paliečiama Holokausto tema?

D.Dubinkienė: Visada minime. Tuo labiau kad karo Ukrainoje kontekste šis klausimas iškyla visu opumu. Be to, du kilometrai už Krakių yra sušaudyti 1125 žydai. Taip, apie tai kalbame.

– Kaip galvojate, kodėl žmonėms yra įdomi žydų tema?

D.Dubinkienė Praėjo jau 80 metų. Tie, kurie buvo skeptiškai nusiteikę – jų jau nėra. Mūsų karta neturi asmeninio santykio, o mūsų vaikams tai – tiesiog įdomu.

Kai pagalvoji, juk kas antras namas čia buvo žydiškas, kas antras gyventojas – žydas. O tada tarsi su trintuku ištrynė. Viską. Ne tik namus nugriovė, bet stengėsi ištrinti ir iš žmonių atminties.

O tada tarsi su trintuku ištrynė. Viską. Ne tik namus nugriovė, bet stengėsi ištrinti ir iš žmonių atminties.

– Kiek žmonių per metus apsilanko edukacijoje?

D.Dubinkienė: Pernai vedėme 107 edukacijas. Būdavo dienų, kai per dieną – po tris. Apsilankė apie 4 tūkst. žmonių.

– Kokią savo veiklos vertę matote, be to, kad žmonės susipažįsta su žydų kultūra? Galbūt tuo pačiu auga ir Krakių miestelio žinomumas?

D.Dubinkienė: Vertė ne tik Krakėms, bet visam Kėdainių rajonui. Kartu reklamuojame ir mūsų krašte vykstančią midaus edukaciją. Netoli yra Paberžė, kur taip pat galima apsilankyti, greta – Dotnuva, Skinderiškio parkas. Mus yra atradę gidai, jie veža žmonių grupes. Kai netelpame bendruomenės kavinėje, einame į kultūros centrą ir edukacijos vyksta ten.

O kalbant apie vietinius žmones, manau, kad jie jaučia pasididžiavimą: gal visai neprastas tas mūsų miestelis, jei žmonės čia autobusais važiuoja? Be to, miestelio svečiai užeina į parduotuvę, ko nors nusiperka, tad nauda ir smulkiajam verslui.

Papildomai galima užsisakyti ekskursiją po Krakes. Ją veda ir įdomiai tiek apie žydiškas, tiek apie ne žydiškas Krakes pasakoja kultūros centro direktorius. Sakyčiau, kad yra milžiniškas šuolis dėl edukacinių programų.

Populiari ir kita edukacija – „Kelias į marčias“. Per pusmetį ją aplankė apie tūkstantis žmonių. Kažkodėl labai daug atvažiuoja iš Žemaitijos.

– Daiva, ir paskutinis klausimas. Tai kodėl atvirkščiai?

D.Dubinkienė: Todėl, kad atvirkščiai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Sužadėtuvių žiedo paieškos: kaip išrinkti tinkamiausią?
Reklama
Į Lietuvą atvyksta Pasaulio moksleivių robotikos olimpiadai besiruošianti ukrainiečių komanda
Reklama
Modernūs lietaus nuvedimo sistemų sprendimai
Reklama
Balsuokite už architektūriškai žaviausią miestą ir pasidalinkite jus įkvepiančiais pastatais