Mini ne šliūbo, o pirmojo susitikimo datą
„Didžiulė pagarba mūsų parapijiečiams, Antanui ir Stanislavai, kurie šiandien mini savo santuokos 70 metų sukaktį. Sunku patikėti, bet su Viešpačiu viskas įmanoma“, – taip šią neeilinę Koricinskų šeimos šventę pristatė Vilniaus Žvėryno bažnyčios (Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia) klebonas Vytautas Rapalis.
Viena iš trijų sutuoktinių dukrų pasakojo, tėvai jaunystėje susitiko per liepos mėnesio atlaidus, o susipažinę nuo to laiko nesiskyrė – tarp jų užsimezgė graži, nuoširdi draugystė. Nors Antanas gyveno 18 km nuo Stanislavos miestelio, pas mylimąją atlėkdavo dviračiu. Kitų metų balandį jie susituokė Santuokos rūmuose, o birželio mėnesį ėmė šliūbą.
„Tėtis visada sakydavo, nors santuoka ir šliūbas jam yra svarbiausios gyvenimo datos, tačiau jie visada švenčia jų pirmąjį susitikimą. Todėl jie savo buvimo kartu metines visada švenčia būtent tą dieną. Įdomiausia, kad mintį, kaip juos suvesti, jau kurį laiką rezgė jauniausia tėčio sesuo, tik vis nerado progos. Tačiau jis pats, pastebėjęs Stanislavą, priėjo ir užkalbino merginą, taip aplenkdamas savo seserį“, – pasakojo pašnekovė.
Nėra nė karto susipykę
Sutuoktinių dukros tikina, kad nėra mačiusios nė vieno karto, kad tėvai būtų dėl ko nors pykęsi ar baręsi. Namuose vyravo visiška ramybė ir tarpusavio pagarba. Todėl net neįsivaizdavo, kad šeimose gali būti kitaip.
„Per visą gyvenimą iki dabar nesu girdėjusi, kad jie ant kito balsą būtų pakėlę. Jokių pykčių ir barnių namuose nebuvo. Vienintelis kartas, kai mačiau jų nesutarimą, jei taip galima pavadinti, kai tėvelis, parodė, kad nesutinka su mama, tačiau tai padarė taip gražiai ir švelniai, kad apie barimąsi kalbos negalėjo būti. Galiausiai jie pasikalbėjo, viską išsiaiškino ir tuo viskas pasibaigė. Jie nuolat buvo kartu – tarsi sulipę, kartu valgydavo, kartu susėdę tardavosi dėl reikalų. ir dabar visą laiką kartu, negali vienas be kito.
Mama dirbo siuvimo instruktore, o nuomojamame bute Vilniuje siūdavo dar ir privačiai, nors tais laikais tai būdavo draudžiama. Tačiau ji garsėjo kaip labai gera paltų ir kostiumėlių siuvėja, todėl pas ją siūdavo drabužius net policijos viršininko žmona.
Dėl to, kai į nuomojamus butus vykdavo policijos reidai, atvykęs policininkas pirmiausiai, būdavo, pabeldžia į langą, tuomet lėtai apeina pastatą ir tik tuomet užeina. Per tą laiką siuvimo mašina atsidurdavo po lova, o ant stalo, kaip niekur nieko, atsirasdavo maistas. Dar mama savo malonumui fotografuodavo, irgi nelegaliai.
Tėvelis savo malonumui gamindavo baldus. Visi baldai namuose buvo padaryti jo rankomis – nuo stalų iki sekcijų. Net basutes iš medžio kaladės man padarydavo. Tai buvo jo hobis, o dirbo jis inžinieriumi, vėliau – tiekimo skyriaus viršininku. Tačiau kai klebonas, matydamas jo rankas, paklausė, ką jis dirbo, šis sako: „Nieko“, – pasakojo jubiliatų dukra.
Taip, vienas už kito laikydamiesi ir viena kitą paremdami, jie ir sulaukė bendro 70 metų santuokos jubiliejaus. Bėda ta, kad sveikata nukakti iki bažnyčios jau neleidžia, nors 90-ąjį gimtadienį Stanislava dar sutiko bažnyčioje. Todėl namiškiai neatsidžiaugia klebono iniciatyva atvykti pas juos į namus ir surengti šios šventės proga Santuokos palaiminimo ceremoniją, dar labiau sutvirtinantį jų ryšį.
„Buvo nepaprastai džiugi šventė, į kurią susirinkome visa šeima: trys dukros, anūkai ir proanūkės. Ir esame labai dėkingi tiek Dievui, tiek gydytojams už tai, kad vis dar turime savo tėvelius. Jie abu – tikintys žmonės, o mama visą gyvenimą meldėsi, todėl ir ligos ją dažnai aplenkdavo“, – įsitikinusi pašnekovė.
