Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 rugpjūčio 3d. 21:02

Prostitucijos pinklėse atsidūrusių moterų patirtys: jos visos ieškojo meilės

Prostitucija
123RF.com nuotr. / Prostitucija
Panevėžio respublikinės ligoninės Krizių intervencijos centro bei Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro Panevėžio skyriaus psichologė psichoterapeutė Gražina Devainienė yra pastačiusi ant kojų ne vieną į prostitucijos tinklą įtrauktą moterį. Su specialiste kalbamės apie tai, kokios moterys patenka į prekeivių žmonėmis akiratį ir kokias žaizdas joms palieka šios trauminės patirtys.

Ar galėtumėte apibūdinti moters portretą, kuris patraukia prekeivių žmonėmis dėmesį?

– Paprastai tai moteris, turinti menką socioekonominį statusą – nedirbanti, gyvenanti iš pašalpų, be šeimos, vidurinio išsilavinimo, turinti ribotus interesus. Tai moteris, kuri savo tėvų šeimoje neturėjo pilnavertės emocinės atramos, palaikymo, todėl jos jausminis pasaulis tam tikru raidos etapu nesusiformavo pilnavertiškai ir ji tarsi užstrigo tame etape, lyg neatlikus namų darbų.

Pavyzdžiui, nebuvo patenkintas vienas svarbiausių vaiko bazinių poreikių – prisirišimo poreikis. Įtakos galėjo turėti ir labai kontroliuojantys arba globojantys tėvai, kurie savo elgesiu ištransliuoja, kad dukra nesugeba savimi pasirūpinti pati, kad jai reikalinga jų pagalba, tokiu būdu ją „nudrąsindami“ kurti pasitikėjimo savimi krepšelį. Taip yra įrašoma dukrai į sąmonę, kad ji pati mažai ką sugebės, viena pasaulyje tiesiog pražus.

Suaugusi tokia moteris jaučiasi nepasitikinti savimi, nesaugi, todėl ieško vadinamojo „stogo“, po kuriuo galėtų pasislėpti nuo gyvenimo negandų. Jai sukeltos viltys ir lūkesčiai apie „princą ant balto žirgo“ ir mergina gyvena pasakos iliuzijoje, neįvertindama tikrosios santykių realybės.

Asmeninio albumo nuotr./Gražina Devainienė
Asmeninio albumo nuotr./Gražina Devainienė

Tuo tarpu žmonės, verbuojantys tokias moteris, išoriškai yra labai spalvingos, ekspresyvios, patrauklios asmenybės, spinduliuojančios pasitikėjimą savimi, galią, vyro, kuriam sekasi, įvaizdį, kurio taip ieško ši nesaugi ir trapi moteris. Ta neįsisąmoninta dalis apie save verčia moterį iš aplinkos išskirti būtent tokius vyrus viliantis, kad jie garantuos jai saugumą ir lengvą gyvenimą: aš už jo būsiu pasislėpusi, jis mane saugos.

Taigi susideda tokia dėlionė – jeigu moteriai būdingas nesaugus prisirišimas dėl tėvų, aplinkinių ir apskritai dėl gyvenimo situacijų įtakos, ji bus labiau linkusi išfiltruoti iš aplinkos tam tikrą vyrų tipą. Kitokių vyrų net nemato, jie gali būti jos suinterpretuoti kaip nepajėgūs, nepatrauklūs, perdėm pasyvūs, nuobodūs, neįdomūs. Ir kaip tik dėl tokio siauro bei naivoko požiūrio tokio tipo moterimi labai lengva manipuliuoti ir pakreipti savo naudai.

Žmonės, verbuojantys tokias moteris, išoriškai yra labai spalvingos, ekspresyvios, patrauklios asmenybės.

Kalbant metaforiškai, žmogaus psichologiją galima palyginti su namu. Pamatas yra biologija – ką mes atsinešame iš tėvų, tai tam tikros įgimtos mūsų savybės. Namo plytos – tai įvairios patirtys, įgūdžiai, gebėjimai, kuriuos įgyjame augdami, būdami tam tikroje socialinėje, kultūrinėje aplinkoje. Architekto ir statybininko vaidmenį atlieka tėvai – kokias medžiagas turėjo, kiek išmanė statybų meną, taip ir pastatė namą.

O patirtys būna labai įvairios ir netikėtos. Jeigu, tarkime, tėtis seksualiai priekabiavo prie dukros, pririšdamas ją prie savęs emociškai, mergaitė suprato, kad kūniškasis aspektas vyrams yra svarbiausias. Todėl ir suaugusi ji rizikuos vadovautis vidine nuostata, kad svarbiausia moters dalis yra jos kūnas ir seksualumas. Ji gali būti klaidingai įsitikinusi, kad vyro dėmesį patraukia ir apskritai tarpasmeninių santykių klijai yra kūnas ir seksualizuotas elgesys. Toks paviršutiniškas požiūris į moters ir vyro santykius gali būti užakcentuotas ir įvairių kitokių patirčių.

– Ar toks elgesys susiję su meilės paieškomis?

– Tikrai taip. Kone visi žmonės gyvenimo vertybe laiko meilės paieškas ir siekį mylėti kitą. Bet meilės jausmas per visą gyvenimą labai keičiasi savo intensyvumu, forma, gyliu, harmonija, išraiškų įvairove. Tai labai daugialypis, dinamiškas, daugiau ar mažiau brandus jausmas.

Kai kalbame apie jį šiame probleminiame kontekste, didelį vaidmenį suvaidina evoliuciškai primityvesnės žmogaus dalys – fiziologija, populiariai vadinama „chemija“, arba dar tiksliau – žmogaus impulsai: vyrą renkuosi daugiau iš emocinio mąstymo, nei iš racionalaus, tai yra iš ankstyvojoje vaikystėje išgyventų savo patirčių ir suformuotų toje terpėje įsitikinimų, kurie į šias patirtis nuveda automatiškai, jei mes prieš šį pasirinkimą nepadarome išminties pauzės. Tai nesąmoningi pasirinkimai.

O jeigu kalbėtume apie meilę apskritai, yra graži trimatė meilės teorija, kuri sako, kad brandžiai meilei reikia trijų komponentų: aistros, intymumo ir prisirišimo. Aistra susijusi su žmogaus fiziologija, intymumas – kai mes atviraujame ir dalijamės slaptomis gyvenimo detalėmis, prisirišimas – tai kaip įsipareigojimas, reikalingas tam, kad santykis būtų ilgalaikis. Jei nėra nė vieno iš komponentų, nėra ir meilės. Jei yra vien tik prisirišimas tai yra tuščia meilė, jei tik aistra – akla meilė, tik intymumas – komponentas būseną apriboja tik iki patikimo.

Ir jei toliau matematiškai įsigilintume į komponentų šokį, skambėtų taip: jei yra aistra ir intymumas, tai romantinė meilė, jei yra intymumas ir prisirišimas – meilė draugui be aistros, jei yra aistra ir prisirišimas – beprasmiška meilė. Taigi, mūsų sėkmė tarpasmeniniuose santykiuose daug priklauso nuo mūsų pačių įsisąmonintų jausmų pynės.

Kaip moterys įviliojamos į šį tinklą? Kaltas vien naivumas ar reikia kažko daugiau?

– Lengviausia, žinoma, įvilioti tas merginas, kurios turi emocinių ir psichikos sutrikimų, neturi asmenybinių resursų adekvačiai įvertinti realybės. Viskas padaroma taip, kad jos pačios sutinka užsiimti prostitucija. Todėl, jeigu vėliau įsisuka teisiniai procesai, būna sunku įrodyti, kad jomis buvo pasinaudota, nes „jos gi pačios norėjo“. O iš tiesų dėl savo pažeidžiamumo jos tiesiog ieškojo tokio problemos sprendimo būdo, koks buvo pasiekiamas pagal jos turimus resursus.

Kita dalis moterų itin pažeidžiamos dėl silpnų kognityvinių resursų. Iš merginų pasakojimo galima susidaryti vaizdą, kad tie asmenys, kurie ryžtasi „medžioti“ merginas virtualioje erdvėje, yra gana protingi, apsukrūs, šiek tiek išmanantys žmogaus psichologiją, bendraudami žino, kur reikia paspausti, sukelti tam tikrus jausmus. Kitaip tariant, išorinis, taip pat ir vidinis merginos naivumas, kaip vizitinė jos kortelė, kažkam yra gerai pastebimas ir tampantis lengvu grobiu. Naivumas, ko gera, ta savybė, kuri pasireiškia vengimu matyti abi gyvenimo puses ir tikėjimu, kad sėkmė ateina be didesnių žmogiškųjų pastangų.

Yra ir tokių atvejų, kai moteris išvažiuoja žinodama, kur važiuoja. Toks apsisprendimas jau susijęs su jos vertybėmis. Šiuolaikiniame pasaulyje mes nuėjome sudaiktėjimo keliu, savo vertę neretai matuojame išoriniais matais (turimu turtu, darbais, statusu) ir pamirštame, kad, be praktinės pusės, ne mažiau svarbūs dvasiniai poreikiai. Kai merginai tampa labai svarbu uždirbti pinigų, ją lengva suvilioti komerciniu pasiūlymu, žadančiu lengvą uždarbį. Tačiau realybė dažniausiai pasirodo ne tokia draugiška, kaip moteris tikėjosi. Labai abejoju, ar šitame verslo pasiūlyme yra kokios nors lygiavos ar duoto žodžio tesėjimo – vienu ar kitu atveju moteris patenka į išnaudojimo pinkles.

Yra ir visiškai tiesioginės apgaulės atvejų, kai kalbama apie vienokį darbą užsienyje, o moteris uždaroma į viešnamį. Problema ta, kad šiandien jauni žmonės apskritai linkę paieškoti nuotykių po pasaulį – jie smalsūs, nori pažinti pasaulį, nori greitai susikurti materialinę gerovę, o noras gauti rezultatą čia ir dabar visada lydimas tam tikros rizikos ir turi savo kainą. Juolab kad viešojoje erdvėje girdime labai daug sėkmingų istorijų, kai jaunos merginos išvyksta į užsienį ir savo darbu, užsispyrimu, atkaklumu įsitvirtina ten bei džiaugiasi savo pasiekimais. Visa tai skamba labai patraukliai, todėl dažnai šia informacija manipuliuoja pažeidžiamų merginų ieškantys vyrai, eliminuodami iš jos svarbiausią aspektą – viso to galima pasiekti tik įdėjus daug pastangų.

Kas įvyksta, kai moterys suvokia, kad princas ant balto žirgo – visai ne princas?

– Pirmiausiai jos jaučiasi labai išsigandusios, patiria didžiulę gėdą ir bejėgiškumą. Jos klausia savęs: kaip tai nutiko man? Tai didelis sukrėtimas. Paprastai trauma apibūdinama kaip patirtis, kai išorinis stimulas viršija mūsų galimybes susitaikyti su situacija. Apskritai, patys įvykiai gyvenime yra kažkuria prasme neutralūs, tačiau mūsų interpretacija juos gerokai nuspalvina ir sureikšmina. Taigi traumos patyrimas priklauso nuo požiūrio, nuo to, kaip mes interpretuojame savo patirtį.

Trauminė patirtis stipriai pažeidžia racionaliąją smegenų dalį, atsakingą už kalbą, todėl kalbėti apie ją tampa labai sunku.

Man teko turėti keletą moterų, patyrusių seksualinę prievartą, kurios sakė: aš suprantu, kas įvyko, ir manęs tai nežeidžia. Jos tiesiog turėjo asmenybinių resursų adaptuotis, įprasmino savo patirtį, jų sveika asmenybės dalis pasakė – neprisiimk savo kaltės, nesinešiok tos patirties su savimi, esi verta mėgautis, o ne kentėti gyvenime.

Tačiau yra daugybė labai pažeistų moterų, kurios ir anksčiau jautėsi menkavertės, o ši patirtis joms buvo dar vienas stiprus smūgis. Trauminė patirtis labai pažeidžia racionaliąją smegenų dalį, atsakingą už kalbą, todėl kalbėti apie ją tampa ypač sunku. Konsultacijose tokia moteris vengia šios temos, neranda tinkamų žodžių, stringa, nes emocijos jo viduje kunkuliuoja ir, deja, tai veikia kūną – jis tampa susikaustęs, nerangus arba, atvirkščiai, ima drebėti, elgtis nerimastingai, lydimas didelio jautrumo, verksmingumo.

123RF.com nuotr./Prostitucija
123RF.com nuotr./Prostitucija

Šias moteris ilgainiui kamuoja įkyrūs pasikartojantys prisiminimai, kurie dažnai išnyra iš atminties ne laiku ir ne vietoje bei pasireiškia stipriomis fiziologinėmis kūno reakcijomis. Galima sakyti, kad bet kokia su traumine situacija susijusi smulkmena – kvapas, garsas, spalva, daiktas, forma moters kūne įjungia panikos mygtuką ir verčia jį automatiškai gintis. Moteris jaučiasi tarsi iš naujo išgyvenanti prievartos aktą. Tokiais atvejais be medikamentų nelabai galima atstatyti pusiausvyros ir psichoterapinis gydymas būna gana sunkus bei ilgas.

Kiek laiko prireikia atsitiesti po tokių patirčių?

– Viskas priklauso nuo konkretaus atvejo. Krizių centre mes turime 10 dienų kursą – šio laikotarpio dažniausiai užtenka „užgesinti gaisrui“ ir suformuoti savęs tyrinėjimo pradmenis, parodant kryptį, kuo vadovautis gyvenime. Svarbu, kad moteris atkreiptų dėmesį į save – ką galvoja, taip ir jaučiasi, tokie kūno pojūčiai ir iš to galiausiai seka tam tikras elgesys.

Mes tai vadiname dėmesingu savęs įsisąmoninimu, pilnavertišku gyvenimu su šia esaties minute. Labai svarbu nukreipti moters mąstymą ta linkme, kad jos jausmai, o ne kitų lūkesčiai ar vertinimai, yra jos barometras ir kompasas. Moteris pradeda mokytis įsiklausyti į save. Tačiau tai tik darbo su jomis pradžia. Seksualinė prievarta yra aktas, susijęs su tarpasmeniniu santykiu, ir susigrąžinti tapatumo jausmą įmanoma tuo pačiu būdu – pasitikint santykyje su kitais.

Kas būna joms skaudžiausia?

– Skaudžiausia joms turbūt tai, kad buvo apgautos. Daugumos merginų pasakojime girdėjosi dideli lūkesčiai, jos pasitikėjo tais žmonėmis, buvo įsitikinusios, kad jeigu vyras gražiai kalba, taip pat gražiai ir elgiasi. Netikėtumas, kai paaiškėja, kad žodžiai ir liko žodžiais, joms išmuša žemę iš po kojų. Ypač skaudu, jeigu tas žmogus buvo pažįstamas, mergina juo pasitikėjo, pažinojo daug metų. Todėl visoms joms kyla klausimas: kaip aš nesugebėjau suvokti, kad man meluojama? Skaudu, atsigręžus atgal, pamatyti, kokia esu nenuovoki, neturinti išminties ir pan. Kitaip tariant, atsiranda labai skausmingas, nuvertinantis požiūris į save, kurio atsikratyti lengvai ir greitai nepavyksta.

Šios patirtys palieka žymę visam gyvenimui ar galima jas išgydyti?

– Neturėjau moterų, kurios būtų prievartaujamos labai ilgą laiką, prievartos ir apgaulės atvejai būdavo pavieniai, bet, kalbant teoriškai, visiškai išgydyti tokios žaizdos neįmanoma. Gydymas orientuotas į tai, kad mes auginame sveiką naują dalį arba stipriname jau turėtą, tikslingai ieškome praeityje moters sukurtų gerųjų patirčių, tačiau nebėgame ir nuo skausmingos patirties. Smegenų neuroplastiškumo ir žmogaus motyvacijos dėka galima pasiekti visai gerų rezultatų, kai psichoterapijoje suformuota naujoji dalis ilgainiui trauminę patirtį užgožia kaip kokią piktžolę.

Jos turėjo įsitikinimą, kad jeigu vyras gražiai kalba, taip pat gražiai ir elgiasi.

Vis dėlto ji niekur neišnyksta ir gali vėl sudygti, paveikta tam tikrų gyvenimo įvykių, bet gera žinia, kad į harmoniją tuomet sugrįžtama daug greičiau ir be didesnių pastangų. Tiksliau pasakius, gijimo procesas susijęs su žmogaus gebėjimu priimti tai, kas su juo įvyko, ir pasakyti sau, kad tai jau praeitis ir dabarties momentu realios grėsmės nėra. Žinoma, kad tai įvyktų, turi praeiti nemažai laiko. Kita vertus, takas be kliūčių niekur neveda. Gyvenimas pilnas iššūkių ir išbandymų, ir, deja, nuo mūsų pačių, jau suaugusių, priklauso, ką mes po patirtos krizės pasirinksime – augti ar sustoti. Bet kuriuo atveju rinksimės mes.

Specialistai sako, kad nuo prekybos žmonėmis nukentėjusios moterys pačios vengia kreiptis pagalbos ir kenčia tyliai. Kodėl?

– Lietuvoje iš tiesų susiformavusi tradicija nekalbėti, neatsiverti. Manau, tai susiję su sovietmečio palikimu, nes tuo metu tylėjimas ir prisitaikymas buvo svarbus išlikimui. Mes esame daugiau linkę slopinti emocijas, jas uždaryti, užgožti, todėl, sakyčiau, bendrai paėmus, visuomenės emocinis išprusimas dar gana menkas, o kai patys nežinome, kaip viduje jaučiamės, neturime, kuo vadovautis, negalime apie tai ir kalbėti, nežinome, kokiu būdu pranešti apie mūsų vidinį pasaulį ir paprašyti pagalbos.

123FR nuotr./Verkianti moteris
123FR nuotr./Verkianti moteris

Be to, dar labai gaji yra nuostata, kad kalbėti viešai apie problemą yra silpnumo požymis. Sociumas reikalauja stiprių žmonių, o stiprūs yra racionalūs, neverksniai, nereiškiantys emocijų. Taigi emocinis pagalbos prašymas dažnai atsimuša į kultūrinius barjerus.

Kita vertus, šiandien matau jau labai gražių tendencijų – pavyzdžiui, vis daugiau žmonių kalba apie patirtą seksualinę prievartą, o tai reikalauja daug drąsos. Nors po ilgo laiko tas patirtis įvertinti teisiškai gana sunku, džiaugiuosi, kad mes jau pradedame dalintis savo patirtimi ir labiau priimame vieni kitus su savo ypatumais.

Todėl visiems norisi palinkėti pabūti tyloje nuo triukšmingo pasaulio kakofonijos, apgaubto sąmoningumo skraiste, po kuria galima smalsiai ir saugiai save tyrinėti, suvokti, ką jaučiu ir galvoju, ir visiems jausmams, kokie jie bebūtų, leisti būti, nes jie yra neginčytini ir mano. Priimkime save su atjauta ir meile, nekritikuokime, nebarkime ir drąsiai kalbėkime apie tai, kaip jaučiamės. Per jausmus atsiskleidžia mūsų autentiška dalis, tai mūsų savitumas ir grožis, o jausmų išraišką telydi tiek apgalvotas, tiek spontaniškas elgesys. Visi mūsų jausmai turi teisę būti, kad ir kaip tai vertintų aplinka.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

03:15
07:09
07:38

Esports namai

Maistas

15MAX

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką