1. Sakoma, reikia būti savimi ir visada sakyti, ką galvoji. Ar tai tiesa?
Taip, nuolat pabrėžiama, kad žmogus visada privalo sakyti tiesą. Bet… yra dvi skirtingos sąvokos „tiesa“ ir „tiesmukumas“. Civilizuotose šalyse tiesmukas žmogus, kuris rėžia viską, kas užeina ant seilės, laikomas netaktišku ir storžieviu. Labai svarbu jausti aplinkybes ir žmones, su kuriais bendrauji, bei atsirinkti, ką galima drąsiai sakyti, o ką verčiau taktiškai nutylėti. Pasakyti mažiau bet kuriuo atveju naudingiau, nei pasakyti per daug. Ypač kai esi nelabai pažįstamoje kompanijoje ar darbo aplinkoje.
2. Kodėl vieni žmonės lengvai bendrauja, sklandžiai reiškia mintis, o su kitais kalbėtis varginamai sunku?
Seniai pastebėta, kad gebėjimas sklandžiai bendrauti daugiausia priklauso nuo to, kaip su žmogumi buvo bendrauta vaikystėje. Jeigu tėvai vaikui neskaitė pasakų, nelavino jo žodyno, neplėtė akiračio, o daugiausia laiko praleisdavo kiurksodami prie televizoriaus, didelė tikimybė, kad jam užaugus iškils bendravimo keblumų. Visai kas kita, jei tėvai mažyliui nuo pat gimimo ar net negimusiam skaitydavo pasakas, eilėraštukus, šiltai kalbėdavosi, leisdavo jam išsipasakoti, kaip sekėsi mokykloje, ką sakė draugai ir pan. Toks vaikas ir užaugęs greičiausiai bus kur kas geresnis ir įdomesnis pašnekovas.
3. Kas yra geras pokalbis?
Tai pašnekesys, kai visi turi progą pasisakyti ir būti išgirsti. Niekas neprimeta savo nuomonės, niekas nesistengia įžeisti ar pažeminti, nepertraukia ir nepriekaištauja, kad kalbi nesąmones. Geras pokalbis – tai toks, į kurį įsitraukęs pamiršti viską aplinkui ir su didžiausiu susidomėjimu gaudai kiekvieną pašnekovo žodį, o jis atsako tuo pačiu. Atsipeikėjęs po kelių valandų bendravimo nusistebi, kad jos prabėgo lyg viena akimirka...
