Kai įžengė į Peterburgo salonus, Grigorijus Jefimovičius Rasputinas vilkėjo valstietiškus marškinius, o jo provincialiai senoviškos manieros, nepaisant jį gaubusios šventojo ir stebukladario aureolės, vertė aplinkinius raukytis.
Vėliau tas „šventas senelis“, atklydęs iš gūdaus Sibiro Pokrovskojės kaimo, dėvės prabangiausius apdarus, tuo pasirūpins kilmingos caro rūmų ponios.
Moterys - atsidavusios, pasiryžusios viskam - jį supo visur ir visada. Paprastos valstietės ir kunigaikštienės, prostitutės ir dievotos maldininkės svaigo ir tapdavo priklausomos nuo Rasputino it nuo heroino. Nors nebuvo gražuolis, tas vyras turėjo savyje kažkokios laukinės jėgos ir nesutramdomą temperamentą. Be to, jį lydėjo išminčiaus šlovė. Rasputinas skelbė atsivertimą per nuodėmę. Ar toji idėja tebuvo gudri priedanga ištvirkėliui?
Išgelbėjimas slypi nuodėmingame kūne
Rasputino fenomenas ligi šiol neduoda ramybės istorikams, kultūros tyrinėtojams, menininkams, teologams. Kuo daugiau iškeliama klausimų, tuo mažiau randama įtikinamų atsakymų.
Iki šiol neaišku, kaip gi nutiko, kad mažaraštis Sibiro mužikas, juodas kaimo girtuoklis ir mušeika, lakstęs paskui kiekvieną sijoną (nors buvo vedęs ir turėjo trejetą vaikų), staiga ėmė regėti religines vizijas ir patraukė į pasaulį, įsitikinęs, kad tai ir yra tikrasis jo kelias. Aišku viena, primityvus erotomanas būtų ir toliau smaginęsis su kaimo mergomis, nesukdamas sau galvos dėl dvasios permainos. Bet Rasputinas ryžtingai patraukė į vienuolyną Vierchoturėje, trokšdamas prisijungti prie besimeldžiančiųjų ir atgailaujančiųjų.
Vierchoturės vienuolynas buvo laikomas savotiška pataisos įstaiga, kuri į teisingą kelią sugrąžina dvasios paklydėlius, priverčia atsikvošėti eretikus. O Rasputiną lyg tyčia žavėjo pažiūros, nesuderinamos su pravoslavų bažnyčios dogmomis. Jam magėjo prisiliesti prie tikrojo tikėjimo paslapčių. Jis gaudė kiekvieną žodį pamokymų, kad reikia atsiduoti Šventosios Dvasios valiai ir sutramdyti kūno geidulius, nugalėti savyje nuodėmingą prigimtį. Jei šitai padarys, bet kuris mirtingasis galės daryti stebuklus, gydyti ligonius, prikelti mirusiuosius ir pranašauti ateitį. Kitaip tariant, žmogus įgis Jėzaus galias.
Šventosios Rusios Kristūs
Kaip labai turėjo nustebti Grigorijus Rasputinas, būtent Verchoturės vienuolyne sužinojęs, kad nuo Jėzaus iš Nazareto laikų Dievas jau daug kartų buvo atėjęs kaip paprastas žmogus ir ypač mielai lankėsi šventoje Rusijos žemėje.
Kartą Dievas pasirinko Ivaną Suslovą, kurį Vladimiro gubernijoje pagimdė šimtametė valstietė. Ilgai gyvenęs kaip visiškas palaidūnas, Suslovas vieną dieną iš valstiečių tarpo išsirinko dvylika apaštalų ir klajojo su jais Volgos pakrantėmis, kol visi buvo sučiupti ir nukryžiuoti ant Kremliaus sienų. Kristus – Suslovas Rusiją lankęs tais laikais, kai į pasaulį atėjo Petras I.
Tačiau Rasputinui didesnį įspūdį padarė pasakojimai apie ne taip seniai gyvenusį pranašą Radajevą. Tas irgi buvęs Dievo įsikūnijimas ir turėjęs daug pasekėjų. Radajevas nuodėmiavęs kaip tik įstengė, pavyzdžiui, ištvirkavęs su trylika moterų vienu metu. Suimtas ir atvestas į teismą, jis aiškinęsis: „Žinojau, kad laužau įstatymo nustatytas taisykles, bet žinojau ir tai, kad visi tie veiksmai kyla iš paklusimo Dievo valiai. Todėl ir tos moterys, kurios su manimi nusidėjo, Dievui yra mielesnės, nei tos, kurios mane praginė šalin ir išsaugojo skaistybę. Kai Dievas manyje įsikūnija, jis užsimeta riboto žmogiško kūno pančius, kad tuo kūnu nusidėtų ir tuo pat metu nuodėmę sunaikintų. Dievui mielas tampa tik tas, kuris per nuodėmę nusižemina ir paskui nuoširdžiai atgailauja. Sutrypiau nuotakas, man savo nekaltybę atidavusias, kad negalėtų išdidžiai puikuotis savo skaistybe. Kas galėtų labiau sutramdyti puikybę, kaip pažeminimas nuodėme?“.
Tos kalbos apie išskaistėjimą per nuodėmę, labai tiko dvasios keliu sukusiam Rasputinui. Todėl ėmėsi šią idėją skelbti bei savo pavyzdžiu įgyvendinti. Ir darė tai stulbinamai sėkmingai.
Pranašą prausti ir tą vandenį gerti
 |
| Grigorijus Rasputinas |
Norėdamas įtvirtinti savo dvasios pokyčius, sibirietis leidosi į tolimą piligriminę kelionę, į Atoso (dabar Graikijos teritorija) kalną, kuriame žinojo esant ne vieną atsiskyrėlio olą ir dar veikiant vienuolyną. Klausydamasis ten vykusių diskusijų bei dalyvaudamas pamaldose, jis įsiminė daug Šventojo Rašto fragmentų. Deja, į vienuolyną nebuvo įleidžiamos moterys, tad Rasputinas paliko šventą kalną ir grįžo į savus kraštus.
„Nubauskite save nuodėme, pasiduokite kūniškoms pagundoms“, - ragino jis žmones, kuriuos sutikdavo traukdamas per miškus ir kaimus. Jį lydėjo grupelė įsiaistrinusių moterų, pasitraukusių nuo savo tėvų ar vyrų, kad pranašo glėbyje nusigremžtų savo nuodėmes.
Miškuose Rasputinas rengdavo keistas apeigas. Su jaunomis merginomis melsdavosi po kryžiumi, padarytu iš medžių šakų, o paskui keldavo sutuoktuvių orgiją, su šokiais ir dainomis. Aiškino, tokiais ritualais džiuginąs Dangų.
Kartais surengdavo viešas maudynes, per kurias merginos prausdavo garbinamo pranašo kūną. Jos ant rankų nunešdavo tą augalotą vyrą maudyti, o paskui gerdavo vandenį, kuriame „šventas žmogus“ prausėsi.
Maldų ir prakeiksmų galia
Nepaprastos Rasputino galios atsiskleidė ne tik per „apsišvarinimo orgijas“. Pasiramsčiuodamas piligrimo lazda jis keliavo iš kaimo į kaimą ir atgailaudamas meldė, kad Dangus jam atsiųstų dovaną – sugebėjimą daryti stebuklus. Ir stebuklas įvyko. Viename kaime jo paprašė pasimelsti už vaikelį, paguldytą į patalą nežinomos ligos. Rasputinas parklupo prie sergančio berniuko lovelės ir ilgai meldėsi. Paskui atsistojo, uždėjo rankas vaikui ant galvos ir pašaukė jį vardu. Berniukas atsimerkė ir sumojavo rankytėmis. Kai po poros dienų piligrimas paliko kaimą, mažylis buvo visiškai sveikas – valgė, juokėsi ir žaidė.
Tas nutikimas pribloškė ir patį Rasputiną. Jis įtikėjo gavęs kažkokią mįslingą galią. Vėliau viename vienuolyne išdrįso apsiimti iš vienos vienuolės išvaryti velnią. Pavyko. Tada pamėgino pranašauti ateitį. Kartą susinervinęs riktelėjo: „Te tris mėnesius neiškris nė lašas lietaus!“ Ir grasinimas išsipildė.
Jo gydytojo ir šventojo šlovė augo. Savo gimtajame kaime aludę jis perdarė į koplyčią, su ikonomis nukabinėtomis sienomis. Kasdien aplink ją grūdosi ne tik giminės ir kaimynai, bet ir būriai atvykėlių iš tolimesnių vietovių. Kartą Rasputinas užsidarė savo aludėje – koplyčioje kelioms dienoms. Kai pagaliau išėjo lauk, minia puolė jam po kojomis. Tada Rasputinas prabilo: „Atėjau paskelbti jums gerą žinią, kurią man perdavė motina Žemė. Žinią apie išganymą per nuodėmes!“
Tie žodžiai, ko gero, paaiškina neįtikėtiną, hipnotizuojantį jo poveikį moterims. Motina Žemė ir nuodėmė – juk tai tikroji, paties Dievo suteikta prigimtis. Ją privalu gerbti. Tokią teologinę išvadą akimirksniu suvoks tiek paprasta kaimietė, tiek kilminga rūmų dama.
Rasputinas įtikinėjo, kad tik nuodėmė gali išvaduoti žmogų iš pančių, varžančių jo protą ir sielą. Esą tas, kas nenusideda, tas ir neatgailauja, todėl vis labiau grimzta į egoizmą. Skaistybė – tai puikybė, o asketiškumas – pasipūtimas. Dvasios tyrumas prieinamas tik tam, kas nusižemina per nuodėmę. Ir Rasputino gerbėjos nuolankiai leidosi baudžiamos kūniška meile.
Pateptasis Kronštate
Atklydusį į Kazanę Rasputiną pasikvietė Teologijos Akademijos dėstytojai. Svečias kalbėjo nedaug ir, iš pirmo žvilgsnio, nerišliai. Bet visi tie išsilavinę ir gerbiami vyrai atpažino jame šventąjį.
Rasputiną išgarsino istorija, nutikusi šiam apsilankius Kronštato katedroje. Į pamaldas jis nuėjo norėdamas pamatyti tėvą Janą, gerbiamą caro nuodėmklausį. Per mišias Janas netikėtai nutraukė maldą ir pasakė: „Su mumis yra žmogus, kuriam Dievas patikėjo didžią misiją“. Tada priėjo prie barzdoto piligrimo, atsiklaupė prieš jį ir paprašė palaiminamas.
Žinia apie šį įvykį netruko pasiekti caro šeimos. Rusija tuo metu laukė stebuklo – moralinio atgimimo. Ir štai bažnyčios autoritetas pripažino, kad dvasios jėga ir ypatingoji misija ateina per paprastą valstietį. Rasputinu susidomėjo aristokratai. Didžiosios kunigaikštienės Milica ir Anastazija pakvietė jį į Peterburgą.
Blyškūs caraičio delnai
Caro šeima priėmė Rasputiną kaip draugą, nes tik jis vienas, nežinia kokiu būdu, gebėjo sustabdyti hemofilija sirgusio caraičio Aleksiejaus kraujoplūdžius. Jį slaugė geriausi gydytojai. Deja, medicina buvo bejėgė. Pas berniuką buvo atgabentas garsus Tibeto gydytojas, bet padėti ligoniui nesugebėjo ir jis. Kunigaikštytė Anastazija įkalbėjo carienę parodyti sūnų Rasputinui, nes tas buvo sakęs: „Nuramink carienę, kad daugiau neverktų, aš jos sūnelį išgydysiu“.
Kai Rasputinas apsilankė rūmuose pirmą kartą, jaunasis caraitis buvo taip išsekęs, kad negalėjo nė pajudėti. Barzdotasis gydytojas pradėjo melstis, o kai berniukas atsimerkė, Rasputinas suspaudė jo išblyškusius delniukas ir švelniai kalbėjo, kad nuo šiol jam nieko neskaudės, kad visi mėlyni gumbai pranyks, o jis bus sveikut sveikutėlis. Aleksas atsisėdo ir nusišypsojo nepažįstamajam. Tai mačiusi carienė vos nenualpo. Jau kitą dieną kraujoplūdis liovėsi, atlėgo ir skausmas. Nuo tada Rasputinas lankė caraitį kone kasdien.
Keliai išsiskyrė
Peterburge, Grochovos gatvėje, Rasputinas gyveno erdviame penkių kambarių bute. Viename kambarių, vadintame šventykla, daugiausia vietos užėmė plati lova. Ikonų nesimatė. Vienintelis šventasis ten buvo pats Rasputinas. Jis šventino per nuodėmę, o į eilę sakramentui gauti rikiavosi būriai nuolankių atgailautojų ir fanatiškų gerbėjų.
Viena ištikimiausiųjų tapo valstybės patarėjo žmona Olga Lochtina, Rasputino išgydyta nuo sunkios neurastenijos. Sutikusi jį, moteris puldavo ant kelių, garbino lyg tikrą Kristų ir uoliai platino „išganymo per nuodėmę“ teoriją.
O. Lochtinos elgesys kartais šokiruodavo. Pavyzdžiui, kai apstulbusių svečių akivaizdoje puldavo prie “švento senelio” ir pasikėlusi sijonus šaukdavo: „Mušk mane, mušk! Dievinu, kai mane muši. Imk kiek nori moterų, vis tiek būsi mano, o aš priklausysiu tik tau!“ Tada Rasputinas verždavosi iš jos glėbio ir keikdavosi. Tokių scenos pranašo apartamentuose nestigo. Į butą Grochovos gatvėje užsukdavo kilmingos damos ir gimnazistės, paprastos kaimietės ir aukštų karininkų žmonos, vienuolės ir prostitutės, išlepintos gražuolės ir ligų suluošintos vargdienės. Visos vylėsi, kad Rasputinas suteiks joms dvasios paguodą, išvaduos nuo riboto kūno gniaužtų, apdovanos mistine ekstaze.
Tik jo šventumas seko. Jis vis dažniau nusigerdavo iki žemės graibymo. Kėlė riaušes prašmatniausiuose restoranuose. Mat buvo įtikėjęs, kad jam leista viskas. Ypač išgarsėjo skandalas, jo sukeltas restorane „Jar“, kur Rasputinas šokinėjo ant stalų, mušė padavėjus, daužė indus, galiausiai išsirengė nuogai ir giedojo bažnytines giesmes, į tarpus įterpdamas nešvankių keiksmų.
Grišos ir Grigorijaus keliai išsiskyrė. Ar kuris jų buvo išganytas?
