Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 18d. 20:02

Seksualinė prievarta, įtarimai, kontrolė ir smūgiai – kentė manydama, jog taip nusipelnys meilės

Smurtas šeimoje „Blogos“ mamos
15min piešinys / Smurtas šeimoje

Vilnietei Violetai (vardas pakeistas, bet redakcijai žinomas – red. past.) 34-eri. Ji – vieniša 14-kos, 11-kos ir 9-erių metų vaikų mama. Žvelgiant į ryškia suknute vilkinčią smulkutę tamsiaplaukę manytum, kad jai dar visas gyvenimas prieš akis. Iš tikrųjų taip ir yra. Tik šiandien Violeta tuo netiki ir taip negalvoja. Save ir savo svajones ji nustūmusi giliausion kertėn ir sako, kad vienintelis jos tikslas – sugrąžinti gyvenimo harmoniją vaikams.

Su būsimu sutuoktiniu Vilniuje gimusi ir augusi Violeta susipažino kaimo, kur svečiavosi pas draugės giminaičius, šokiuose. Tuo metu jai buvo vos 16-ka.

Vos metais vyresnis naujasis pažįstamas guodėsi ką tik išsiskyręs su mergina. „Ta kaimietė mane paliko“, – konstatavo alkoholiu alsuojančia burna.

Reikia pragyventi pusę gyvenimo, kad suprastum, jog obuolys nuo obels netoli rieda.

Tačiau nei šis nepagarbus buvusios mylimosios apibūdinimas, nei besaikis alkoholio vartojimas, nei draugystės pradžioje išgirstas prisipažinimas „Mano tėvas muša mamą, bet aš taip niekada nedarysiu“ netapo įspėjimu ir neprivertė Violetos bėgti neatgręžiant.

„Reikia pragyventi pusę gyvenimo, kad suprastum, jog obuolys nuo obels netoli rieda. Nori ar nenori, mes perimame savo šeimos modelį“, – atsidūsta jauna moteris.

Herojus spindinčiais šarvais

Su sutuoktiniu po vienu stogu Violeta gyveno 11 metų: „Galutinai išėjau, kai man buvo 29-eri.”

Paklausta, kodėl išsiskyrė, ji ilgai negalvoja: „Kad net neturėjome susieiti.“

Tačiau susiėjo. Rimčiau draugauti pradėjo 18-kos. Po metų Violeta pastojo, o likus savaitei iki 20-ojo gimtadienio pora susirašė.

Net nepakildamas nuo stalo smogė jam alkūne į veidą ir man tada atrodė vau, koks herojus su šarvais.

Bankui pribūrę nebūtų dalykų jaunavedžiai gavo paskolą ir nusipirko namuką užmiestyje. Violeta tirpo nuo vyro dėmesio ir, kaip anuomet atrodė, begalinės meilės.

„Skambindavo šimtą kartų per dieną ir domėjosi, kur, su kuo esu, ką veikiu. „Matai, kaip tave myliu, niekur nė per žingsnį nepaleidžiu“, – suokdavo mylimasis. Dar iki vestuvių vienoje kompanijoje, kur, kaip visada, netrūko alkoholio, vienas vaikinas į mane kreipėsi „ej, tu.“ Mano būsimasis vyras net nepakildamas nuo stalo smogė jam alkūne į veidą. O man tada atrodė vau, koks herojus su šarvais, taip mane gina“, – prisimena Violeta.

Aliaus Koroliovo/15min.lt nuotr./Riterių kovų akimirka
Aliaus Koroliovo/15min.lt nuotr./Riterių kovų akimirka

Tačiau bėgant laikui perdėtas dėmesys, peraugantis į kontrolę, Violetą ėmė slėgti ir varginti.

„Atsimenu, dar buvau nėščia, gulėjome lovoje ir pradėjau pokalbį, kad kažkas ne taip, kad turėtų būti kitaip. O jis viską užglaistė – viskas puiku. Teisybę sakant, mes niekada nesipykdavome, jis visada nusileisdavo ir tokiu būdu pabėgdavo nuo konflikto. O aš tarsi neturėjau galimybių neišsisakyti, išpykti, todėl mano viduje viskas kaupėsi. Dabar taip galvoju. O anuomet mane įtikindavo, kad iš tikrųjų viskas gerai, kad taip ir turi būti“, – svarsto Violeta.

Nusprendė: gyvens iki grabo lentos

Violeta mano, kad prieš penkiolika metų neatpažino savo tikrųjų jausmų ir išgyvenimų. Juolab, iš aplinkos jautė didžiulį spaudimą: vyras per mergas nelaksto, į darbą eina – ko dar nori?

„Jei ir sukirbėdavo abejonių kirminas, aplinka jas greitai nuslopindavo, o aš nebuvau tokia stipri, kad galėčiau už save pakovoti“, – neslepia Violeta.

Fotolia nuotr./Vestuvinis žiedas
Fotolia nuotr./Vestuvinis žiedas

Teisybės dėlei, apie skyrybas su vyru ji periodiškai pagalvodavo vos sulaukusi pirmagimio. Tačiau priimti sprendimų neleido išdidumas: „Pati augau disfunkcinėje šeimoje, mama išsiskyrusi du kartus. Tuo lyg koziriu naudojosi vyro šeima ir dažnai man kartodavo: „Tu nueisi savo motinos pėdomis, nemoki gyventi šeimoje, esi šiokia ir anokia.“

Nusprendžiau įrodyti priešingai: ištekėjau, tai gyvensiu iki grabo lentos. Mama irgi prisidėdavo: „Moters pareiga kentėti, nešti savo kryželį, o ji pati gal suklydo, gal paskubėjo, gal buvo galima gyventi“, – pasakoja Violeta.

Gal nemokėjau vyro paprašyti pagalbos, bet jis ir nebandė jos pasiūlyti.

Ji neslepia, kad visa namų buitis – vyriški ir moteriški darbai – gulė ant jos pečių. „Buvau įpratusi, kad mano šeimoje už viską buvome atsakingos mes – mama ir seserys. Neįsivaizdavau, kokį vaidmenį šeimoje turi užimti vyras, todėl ir pinigus uždirbinėjau, ir žolę pjaudavau, ir sniegą kasdavau, jei kas nors sugesdavo – tvarkydavau. Gal nemokėjau vyro paprašyti pagalbos, bet jis ir nebandė jos pasiūlyti“, – vardija Violeta.

Vyras ilgai dirbdavo. Neretai grįždavo išgėręs, o ir namuose kas vakarą ištuštinti 2-4 butelius alaus buvo normalu: „Man atrodė, kad visi aplink taip gyvena. Ir pati išgerdavau, darbo dienomis ne, bet savaitgaliais susitikus su draugais be alkoholio – niekaip.“

Kolegiją baigė be pagalbos

Pirmagimiui suėjus metams Violeta nusprendė stoti mokytis. Ėmė studijuoti buhalterinę apskaitą Vilniaus kolegijoje: „Vyras buvo prieš. Jis nenorėjo, kad mokyčiausi.“

Nepritarimą Violetos pasirinkimui sutuoktinis demonstravo ir savo elgesiu. Žmonos prašymus prižiūrėti vaikus, mat per mokslo metus susilaukė dar dviejų, jis tiesiog užmiršdavo.

Vilniaus kolegijos nuotr./Vilniaus kolegija
Vilniaus kolegijos nuotr./Vilniaus kolegija

„Kaip galima užmiršti, kad man egzaminas ar kitas atsiskaitymas?“ – stebėdavosi Violeta. Būvo atvejų, kai į egzaminą ji atvykdavo likus 15 minučių iki jo pabaigos: „Kiek spėdavau, tiek parašydavau.“

Diplomą ji atsiėmė, kai trečiajam vaikui – šeimos pagrandukei – buvo vos du mėnesiai.

„Dieną – vaikai ir namai, o naktimis – mokslai. Baigiau dešimtuku, labai savimi didžiavausi. Tačiau iš vyro jaučiau pavydą. Kuo labiau kilau į viršų, tuo menkesnis jis jautėsi“, – kalba Violeta.

„Aš neturėjau gimti“

Violeta pasakoja, kad, nors vyras dirbo daug, pinigų šeimai nuolat trūko. Buvo nuspręsta, kad sutuoktinis išvyks į Norvegiją dirbti.

„Jis išvažiavo, o aš pagaliau išsimiegojau ir ryte pabudau pailsėjusi“, – prasitaria ir atveria dar vieną šeiminio gyvenimo skaudulį.

Septynias dienas per savaitę, tris kartus per dieną. Ir vis tiek negana.

„Jam niekada nebūdavo gana. Kad ir kiek vaikų turėjom, nėščia ar ką tik pagimdžiusi, jaučiau nuolatinį spaudimą lytiniams santykiams. Jam tai buvo įrodymas, kad myliu. Septynias dienas per savaitę, tris kartus per dieną. Ir vis tiek negana. Mane jau vemti vertė tas mylėjimasis. Aš jam sakydavau: „Kad ir kaip mėgčiau šokoladą, saldainius ar tortą, jei man grūstų juos į gerklę, supykintų.“

Verkdavau: „Nebegaliu, nenoriu, ne šiandien.“ Tada jis mane bausdavo nekalbėjimu, kol palūždavau. Arba užsiregistruodavo pažinčių svetainėje, kad man įgeltų. Ir tada aš vėl taikstydavausi, kad tik tas vyras nepabėgtų. Aš irgi buvau į jį įsikibusi“, – pasakoja Violeta.

Fotolia nuotr./Intymus laikas.
Fotolia nuotr./Intymus laikas.

Kodėl? Atsakymų ji ieško psichologo kabitete. „Buvau nepageidaujamas vaikas – neturėjau gimti. Turiu dvi seseris, prieš mane buvo padaryti du abortai, o aš turėjau būti trečias, bet mama pasipriešino tėvui, išsiskyrė su juo ir pagimdė. Daug metų lankausi pas psichologus ir jie sako, kad vaikai, kurie būdami pilve žino, kad yra nelaukiami, gimsta su užprogramuota mintimi, jog jiems reikia kažkokiu būdu pelnyti meilę. Savo gyvenime su vyru tai puikiai įrodžiau: verčiausi per galvą, kad tik mane mylėtų“, – samprotauja Violeta.

Taigi, pirmą naktį po sutuoktinio išvykimo į Norvegiją ji negalėjo atsidžiaugti ramybe: „Pagaliau manęs niekas netampė, nekratė, kojų neskėtojo, pirštų nekaišiojo. Atėjo toks palengvėjimas ir supratimas, kad būtent tai yra tai, ko turiu siekti.“

Pagaliau manęs niekas netampė, nekratė, kojų neskėtojo, pirštų nekaišiojo.

Violeta neneigia: jai net sau buvo baisu pripažinti, kaip gera gyventi be vyro: „Žinojau, kad pripažinus teks daryti atitinkamus sprendimus, kurių bijojau dar labiau.“

Reikalavo smulkiausių ataskaitų

Violetos vyras į Norvegiją išskrido birželį, o dirbti pagal specialybę ji pradėjo liepą.

„Po 7 metų sėdėjimo su vaikais buvau ištroškusi bendravimo, norėjau realizuoti save. Dirbau apskaitininke ir mane labai vertino. Kolektyvas buvo vyresnio amžiaus, todėl kolegoms vedžiau kompiuterinio raštingumo kursus, mokiau dirbti programomis. Į darbą ėjau lyg ant sparnų.

Pajutau, kad žmonės gali mane vertinti nuoširdžiai, ne dėl kokių nors paskatų – tiesiog, nes esu žmogus, įdomus žmogus, turiu, ką jiems pasiūlyti. Man tai buvo vaistas nuo visų ligų“, – dėsto Violeta.

Iš Norvegijos namo grįždavusį sutuoktinį erzindavo žmonos laimė.

„Jis nuolat priekaištavo, kad einu į darbą ir kankino mane įtarimais: „Kodėl nusiskutai kojas – tau jas kas nors glosto? Kodėl galvą išsiplovei? Kodėl segi sijoną? O man juk buvo vos 27 metai” – atkreipia dėmesį pašnekovė.

Pokalbiai buvo sekinantys. „Jis bandydavo sukontroliuoti, kaip jaučiuosi, ką galvoju, kodėl taip galvoju. Vakarais pasisodindavo mane ir aiškindavomės, kodėl nenoriu mylėtis, kodėl noriu su draugėmis išeiti iš namų. Kas po tuo slypi, ką nuo jo slepiu? Ir aš, bandydama ką nors paaiškinti, imdavau klimpti, nes variantų tapdavo daugybė. O gal dėl to, o gal todėl, o gal ir trečias variantas?

Bandydama ką nors paaiškinti, imdavau klimpti, nes variantų tapdavo daugybė.

Iš manęs reikalaudavo smulkiausių ataskaitų, tarkime, kas per pietus sėdėjo prie gretimo staliuko. Buvau įtikinta, kad, jei ką nors meluosiu, jis vis tiek sužinos. Jei į darbą važiuodavau traukiniu, prašydavo kaip įrodymą pateikti kelionės bilietą ir t.t.“ – prisimena Violeta.

Ji neslepia sukandusi dantis laukdavusi dienos, kai vyras vėl išvažiuos.

Kita plano dalis – skyrybos

Violeta plėšėsi tarp dviejų norų. Viena jos pusė troško skirtis, o kita – daryti viską, kad išsaugotų šeimą.

Pora nusprendė, kad gyventi atskirai nebeįmanoma: „Prieš grįždamas namo vyras žadėjo, kad viskas bus kitaip, neliks kontrolės ir pavydo.“

Tačiau Violeta labai greitai suprato, kad žmonės nesikeičia: „Todėl perėjau prie kitos plano dalies – skyrybos.“

„Shuterstock“ nuotr./Išsiskyrimas
„Shuterstock“ nuotr./Išsiskyrimas

Ji prisiminė ne kartą vyro kartotus žodžius, kad skirtųsi tik vieninteliu atveju – jei žmona būtų neištikima.

„Buvo darbe vienas žmogus, kuris rodė dėmesį. Pasistengiau, kad vyras tai sužinotų. Jis paklausė: „Tai ką darome?“ Galvoju, Jėzau, kaip aš laukiau šio tavo klausimo! Skiriamės!“, – prisimena Violeta.

Tąkart ji išgirdo, ko nesitikėjusi: „Arba tu būsi mano, arba niekieno.“

Tą naktį jis mane už plaukų pralaikė prie savo klyno ir buvo seksualiai susijaudinęs.

„Tą naktį man prie kaklo jis laikė žirkles ir aiškino: „Jei dar kils noras skirtis, ant krūtinės išpaišysiu žodį kalė, užmušiu, pats sėsiu, o vaikus užaugins valstybė.“ Sudaužė telefoną, spardė, už plaukų tampė grindimis, sulaužė uodegikaulį. Tą naktį jis mane už plaukų pralaikė prie savo klyno ir buvo seksualiai susijaudinęs. Sakė, kad jį veža mintis, kad aš su kažkuo“, – pasakoja Violeta.

Vyrui įmigus ji ištrūko iš jo gniaužtų ir nuėjo atsigulti prie vaikų: „Ryte jis kaip tobulas vyras glostė man galvą, atsiprašinėjo, tikino, kad viskas bus kitaip, reikia pradėti gyvenimą iš naujo. Dėl sumušimų negalėjau pakilti iš lovos, todėl jis į lovą nešiojo maistą, bučiavo kojas, aiškino supratęs, kad elgėsi nederamai ir nuo šiol viskas bus gerai.“

Slapčia išsinuomojo butą

Violeta įtikino sutuoktinį, kad kuriant harmoningus santykius jis negali drausti jai grįžti į darbą. Grįžo. O gyvenimas bangavo: kelias savaites ramu, po to – pykčio priepuoliai.

Taip Violeta pratempė dar pusantrų metų.

„Darbo diena. Jis skambina ir klausia, kas čia man šnibžda į ausį. Net apsidairiau, nors žinojau, kad kabinete esu viena. Sakau: „Niekas!“ O jis: „Tu manęs debilu nelaikyk! Aš aiškiai girdėjau!“ Tada suvokiau, kad niekaip jam neįrodysiu“, – kalba moteris.

Ji atsivertė nekilnojamojo turto nuomos skelbimus ir sau pasakė: „Jei randu butą nuomai, vadinasi, man lemta išeiti.“

Sėkmė aplankė surinkus antro skelbimo numerį. Būsto šeimininkui nekliudė nei trys Violetos vaikai, nei dvi katės.

Net apsidairiau, nors žinojau, kad kabinete esu viena. Sakau: „Niekas!“ O jis: „Tu manęs debilu nelaikyk!

Tądien ji pasirašė būsto nuomos sutartį, tačiau vyrui apie tai neprasitarė: „Mintyse suteikiau paskutinį šansą. Po kelių dienų įspėjau, kad turiu butą ir išsikraustysiu, arba turi kas nors iš esmės keistis. Miegojome atskirai, nes iškėliau sąlygą: daugiau jokių lytinių santykių ir prievartos. Medaus mėnuo truko apie dvi savaites. Po to su vaikais susirinkome būtiniausius daiktus ir išvažiavome. Tai buvo 2014 metų birželio 7-osios naktis.“

Susidūrimas vos nesibaigė mirtimi

Kelias savaites buvo ramu. Tačiau po to sutuoktinis Violetą vėl pradėjo atakuoti, rytais atvažiuodavo esą padėti suruošti vaikų į darželį, vakarais – su jais pabūti.

„Mane tai vargino: aš lyg ir pabėgau, bet nuolat matydavau jį savo namuose.“

Vieną dieną Violeta vėl sulaukė skambučio į darbą. Kvietė vakare susitikti ir aptarti namo, vaikų dalybas.

„Nuvažiavau – jis jau buvo išgėręs, tačiau paprašė manęs sustoti prie parduotuvės, kur nusipirko bambalį. Nuo senų laikų turėjome savo vietą miškelyje. Ten sustojus atidarė duris ir liepė išlipti. Šalia bėgiai, pervaža. Supratau, kad geruoju nesibaigs. Jis atsegė diržą, išvilko mane iš automobilio, pradėjo volioti, spardyti, tampyti, purkšti alų.

123rf.com nuotr./Smurtas šeimoje
123rf.com nuotr./Smurtas šeimoje

Guliu juoda suknute, po žvyrą išvoliota, alumi apipilta. O jis sėda už vairo ir pasileidžia tiesiai į mane. Maniau, kad pervažiuos, bet prieš pat užtraukė rankinį stabdį ir apipylęs žvyru sustojo.

Atsikėliau ir pareikalavau grąžinti mašiną, pasilenkiau pro priekinį langą ištraukti raktelius, o jis ėmė gazuoti. Teko pasileisti ir verstis kūlversčiais per kelią“, – kraupią sceną atkuria Violetą.

Jis atsegė diržą, išvilko mane iš automobilio, pradėjo volioti, spardyti, tampyti, purkšti alų.

Sužalota, kruvina, apsiverkusi ir basa ji pasiekė netoliese esančią degalinę ir paprašė iškviesti policiją, bet pagalbos nesulaukė: „Bandžiau pati: paėmiau telefoną ir rinkau 212. Nesupratau, kodėl nesujungia. Išdidi degalinės operatorė pareiškė, kad blogai renku. Reikia 112.”

Atvykę pareigūnai irgi pasiskirstė į dvi stovyklas. „Jauna pareigūnė pareiškė, kad esu girta ir pati parkritau, tačiau porininkas ją nutildė, viską suregistravo. Atvažiavo greitoji, sutvarstė žaizdas, išvežė mane į ligoninę, kur pasitaikė nuostabi sesutė, kuri išplovė man galvą ūkiniu mailu, nuvalė visą kūną“, – liūdna patirtimi dalijasi Violeta.

„Ne aš viena sėdžiu ant skruzdėlyno“

Buvo pats vidurvasaris, todėl įvairios emocinę pagalbą teikiančios organizacijos ir krizių centrai dirbo atostogų režimu. Vis žadėjo perskambinti, tačiau jokių žinių Violeta taip ir nesulaukė: „Laimė, labai padėjo mokykla, socialinės pedagogės, auklėtojos.“

Net po šio incidento, po kurio praleido naktį areštinėje, smurtautojas vėl bandė pelnyti Violetos prielankumą. Aukso kalnus žadėjo maždaug metus, kol galutinai suvokė, kad žmona negrįš: „Tada prasidėjo žiaurus pyktis. Jis pyksta iki šiol.“

123rf.com nuotr./Tėvų skyrybos
123rf.com nuotr./Tėvų skyrybos

Teisiškai sutuoktiniai išsiskyrė tik pernai. Skyrybos irgi paliko randų: „Vyriausiąjį sūnų vyras nuteikė prieš mane. Oficialių skyrybų procesas truko metus, paskutinis teismo posėdis – šešias valandas. Palūžau ir nustatėme sūnaus gyvenamąją vietą su tėvu, nors daugiau laiko jis turėjo praleisti su manimi. Taip pragyvenome beveik metus, kol sausio gale įsikišo vaiko teisės, kurios, paaiškėjus, kad tėvas menkai rūpinasi, nurodė iš naujo nustatyti gyvenamąją vietą su manimi.“

Šeiminė patirtis ir tėvų ginčai neabejotinai traumavo visus vaikus, ypač pirmagimį, kuris matė ir suprato daugiausiai. Paauglys lankėsi ir Vaiko raidos centre, ir pas psichiatrus.

Mama, aš sutvarkiau brolio kambarį, už tai jis manęs visą vasarą nemuš.

„Man dukra sako: „Mama, aš sutvarkiau brolio kambarį, už tai jis manęs visą vasarą nemuš.“ Imuosi už galvos: „Vaikeli, kas tu, bokso kriaušė, kad turi įsiteikti, kad tavęs neskriaustų?“ Ir vienam, ir kitam aiškinu, kad taip neturi būti. Bandau kalbėti, kalbėti, kalbėti.“

Paguodą ir supratimą Violeta rado Vilniaus socialinės paramos centro psichologės Elenos Sokolovskaitės suburtoje emocinės paramos grupėje. „Blogos“ mamos“ – taip ją netruko pavadinti besilankančios moterys. Šiame pavadinime telpa ir skausmas, ir saviironija, ir skaudi realybė.

„Kol tyli ir su niekuo nesidalini savo išgyvenimais, atrodo, kad tai tu viena, kvailė, sėdi ant skruzdėlyno ir nesugebi užpakalio pakelti. Bet dabar matau, kad mūsų yra labai daug“, – konstatuoja Violeta.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Ekspertai pataria
Skanumėlis

Video

00:19
01:55
02:51

Visi į lauką!

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką