Viktorijos istorija tikrai verta rašytojo plunksnos. Kaip ji sako, gyvenime pridarė nemažai klaidų ir manė, kad jų negalės ištaisyti.
„Man niekada per daug nesisekė meilėje, galbūt dėl to, kad pati buvau pašėlusi ir niekam nenorėjau įsipareigoti. Užtat, kai susipažinau su Roku, maniau, tai laikini santykiai – kaip sakoma, kad just for fun. Jis man atrodė nerimtas (toks pats kaip ir aš), ne itin įdomus ir šiaip – žmogus, gyvenime neturintis tikslų. Nesistengiau būti tobula mergina. Kur tau – buvau vakarėlių liūtė, kuri flirtavo su visais iš eilės.
Draugaudama su Roku nelabai galvojau apie ateitį ar pasekmes, kol pasijaučiau besilaukianti.
Dabar kai pagalvoju, ar galėjo nors vienas vyras rimtai žvelgti į moterį, kuri buvo lyg plaštakė, skraidanti nuo vieno žiedo prie kito? Tačiau, kaip sakoma, prisiskraidžiau. Draugaudama su Roku nelabai galvojau apie ateitį ar pasekmes, kol pasijaučiau besilaukianti. Štai tau ir perkūnas iš giedro dangaus. Mane ištiko šokas – esu jauna, graži, tik įstojus į universitetą ir staiga – šeiminis gyvenimas? Na, jau ne!
Tik ar galėjau atsisakyti savo kūdikio? Šitam žingsniui taip pat nebuvau pasiryžusi. Žodžiu, buvau lyg kokia ožka, – nei į priekį galėjau žengti, nei atgal. Įstrigimo momentas mane žlugdė visomis prasmėmis, kadangi nežinojau, ką daryti.
Rokas, aišku, kaip tikras vyras nusprendė, kad reikia prisiimti atsakomybę ir būti kartu, kas mane labiausiai nustebino. Tačiau jis man atrodė per silpnas, neįdomus ir išvis, savo gyvenimo su juo neįsivaizdavau. Pasakiau tiesiai šviesiai, kad auginsiu vaiką viena, o jis, jeigu nori, tegu prisideda – morališkai, finansiškai – kaip tik nori, nes reikalauti nieko nesiruošiau. Kadangi mano tėvai buvo gana pasiturintys, galvos nesukau – žinojau, kad padės, kad ir kaip lengvabūdiškai tai skamba.
Mane ištiko šokas – esu jauna, graži, tik įstojus į universitetą ir staiga – šeiminis gyvenimas? Na, jau ne!
Tik buvo nesmagu, kad turėjau atidėti savo tikslus, tačiau bandžiau mąstyti pragmatiškai, jog prie tų tikslų dar sugrįšiu.
Džiaugiuosi, kad gimęs sūnus man įkrėtė proto ir privertė susitupėti. Supratau, kur dariau didžiausias klaidas, tačiau tam suvokti reikėjo turbūt dešimties metų. Šiandien esu tokia dėkinga savo tėvams už palaikymą ir pagalbą! O ir jeigu ne sūnus, matyt būčiau nuėjusi šunkeliais. Per tą laiką su Roku palaikėme minimalius santykius – tik dėl vaiko. Jis buvo rūpestingas tėtis, o ir mane tai pradėjo žavėti.
Aš į jį pradėjau žvelgti kitomis akimis! Ir vienas, ir kitas turėjome simpatijų, susitikinėjome, kūrėme savo gyvenimus, kad būtume laimingi, kol vieną vakarą...
Vieną vakarą jis, parvežęs sūnų namo, užsibuvo. Pradėjome kalbėtis – pirmą kartą atvirai, nuoširdžiai ir be apsimetinėjimo. Rokas vis šnekėjo apie tai, kad šeima jam yra didžiausia vertybė ir kad labai gaila, jog mums nepavyko sukurti normalių tarpusavio ryšių.
Pradėjome kalbėtis – pirmą kartą atvirai, nuoširdžiai ir be apsimetinėjimo.
Jis švelniai paklausė manęs – Viktorija, gal nueikime kartu į pasimatymą? Nežinau, kas man užplaukė, tačiau nuėjau. Per dešimt metų mes abudu buvome gerokai pasikeitę, nors ir nuolat bendravome, tačiau juk į gilesnius pamąstymus nesileidome, todėl atsivėrėme vienas kitam iš dar nematytos pusės.
Aš pamačiau vyrą, kuris yra vyriškas, įdomus ir stiprus, kad jaunatviškas maksimalizmas peraugo į tvirtumą ir tikslų siekimą. Jis galbūt manyje įžvelgė moterį, kuri nori būti mylima ir kurstyti šeimos židinį. Na, turbūt tai buvo stebuklų vakaras, kai Pelenė pavirsta princese ir sutinka savo princą, bet nuo tos dienos pradėjome susitikinėti.
Žinot, aš nesvajojau niekada apie didžiulį sužadėtuvių žiedą ar iškilmingą puotą. Mano norėjosi būti laiminga, tad kai po kiek laiko Rokas man pasipiršo, aš turėjau jam dar vieną dovaną – kūdikio laukimą... Ar pačios sužadėtuvės buvo įspūdingos? Jos buvo nuoširdžios ir jautrios, kadangi vyras man pasipiršo ant Rambyno kalno, nuo kurio atsiveria patys gražiausi Lietuvos vaizdai. Stebėjau Nemuną ir tikėjau tuo, kad vyras veda, o moteris teka kaip upė... Ir dabar ten mėgstame nuvažiuoti, kad prisimintume tas jautrias akimirkas.
Ar pačios sužadėtuvės buvo įspūdingos? Jos buvo nuoširdžios ir jautrios.
Nuo to laiko praėjo jau penkeri metai, tačiau negaliu užmiršti, kaip mes vienas kitą pradžiuginome, ir noriu tuo džiugesiu pasidalinti su kitais. Net jeigu viskas atrodo baigta ir nugrimzta užmarštin, tai nereiškia, jog taip ir bus visą gyvenimą. Būtų kas prieš tiek metų man pasakęs, kad dovanosiu Rokui antrą vaikelį, būčiau tik pasijuokus. Tačiau šiandien šeima mums – didžiausia dovana“.
Norite dalyvauti konkurse „Kaip aš susižadėjau“? Rašykite mums savo istorijas! Visą informaciją apie tai, kaip dalyvauti konkurse, rasite ČIA.
Dviem istorijų-nugalėtojų autoriams atiteks po Estetinės kosmetologijos ir dermatologijos centro „Aestheta“ įteigtą prizą – 50 eurų vertės dovanų kuponą.
