Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 13d. 17:32

Vyriausioji darbo inspektorė – apie psichologinį smurtą darbe: kokiose srityse jo daugiausia, ko žmonės bijo ir kokius įrodymus rinkti

Darbe patiriamas psichologinis smurtas
123RF.com nuotr. / Darbe patiriamas psichologinis smurtas

Su psichologiniu smurtu darbe yra tekę susidurti ne vienam. Vieni tai kenčia, nes bijo netekti darbo, kiti neapsikentę pakeičia darbovietę ir nori užsimiršti, treti ryžtasi kreiptis į atitinkamas institucijas. Kalbant apie psichologinį smurtą reikia pabrėžti, kad tai labai priklauso nuo subjektyvaus darbuotojo / vadovo aplinkos suvokimo. Taigi, kas yra psichologinis smurtas darbe, kaip jį atpažinti, kas gali padėti tai įrodyti, ką šiuo atžvilgiu turėtų žinoti tiek darbuotojai, tiek darbdaviai ir kokių priemonių reikėtų imtis, siekiant saugios psichosocialinės darbo aplinkos?

Siekdama atsakyti į šiuos klausimus ir norėdama darbdaviams bei darbuotojams priminti saugios psichosocialinės darbo aplinkos svarbą, Valstybinė darbo inspekcija (VDI) parengė metodines rekomendacijas psichologinio smurto darbo aplinkoje prevencijai ir psichosocialinėms darbo sąlygoms gerinti.

VDI Darbuotojų saugos ir sveikatos skyriaus vyresnioji patarėja-vyriausioji darbo inspektorė Vesta Macė, paklausta, kas yra psichologinis smurtas ir kaip jį atpažinti, sako, kad nėra teisiškai įtvirtinto šios sąvokos apibrėžimo. Būtent dėl šios priežasties žmonėms kartais sunku suvokti, ar tai, ką jie patiria, yra psichologinis smurtas, ar kita smurto forma: seksualinis, fizinis ir t. t.

Pasak specialistės, skirtinguose šaltiniuose šiam reiškiniui apibrėžti vartojama daug įvairių terminų: „Iš pirmo žvilgsnio tokia situacija vertintina neigiamai, nes nesant smurto (ir mobingo) darbe apibrėžimų, sudėtinga taikyti atsakomybę. Tiek Lietuvoje, tiek tarptautiniu mastu nėra bendrai vartojamų psichologinio smurto darbe apraiškų sąvokų apibrėžimų.“

Asmeninio archyvo nuotr./Vesta Macė
Asmeninio archyvo nuotr./Vesta Macė

Priežastis, dėl kurios šios sąvokos ir nereikėtų tiksliai apibrėžti, V.Macės teigimu, yra ta, kad siauras šių sąvokų apibrėžimas galėtų sukelti dar daugiau problemų, nes tokiu būdu smurtaujantis asmuo galėtų gintis nurodydamas, kad jo veiksmai nepatenka į vieną ar kitą teisės akte nurodytą kategoriją, be to, kiekvienas smurtą patiriantis žmogus kiekvieną sąvoką vertina labai skirtingai.

Šios sąvokos teisinių apibrėžimų, pasak pašnekovės, nėra ir kitose Europos šalyse, nes tai, kas, pavyzdžiui, priimtina pietiečiams, yra visiškai nepriimtina Skandinavijos šalių gyventojams, todėl apibrėžimas, specialistės teigimu, šioje vietoje nėra esminis. Svarbiausia, pasak V.Macės, kad žmogus gebėtų suprasti, atpažinti, jog su juo elgiamasi nederamai, kad taip neturėtų būti.

VDI pateiktose rekomendacijose įvardijamos pagrindinės psichologinio smurto darbe apraiškos: nuolatinė nepagrįsta kritika, sarkazmas, pasikartojančios neigiamos pastabos, riksmai, darbuotojo ignoravimas, šmeižtas, manipuliavimas, viešas žeminimas, noras išjuokti, pasiekimų nuvertinimas, grasinimas atleisti iš darbo ir pan., kurias lydi skiriamasis smurto darbe požymis – prievartą taikančio asmens siekimas psichologiškai dominuoti prieš smurto auką.

Darbuotojai turėtų nebijoti viešai kalbėti apie netoleruotiną kolegų, vadovų, ar trečiųjų asmenų – klientų, tiekėjų ir kitų – elgesį.

„Kiekvienas psichologinio smurto atvejis darbe yra individualus. Nepaisant įvairių smurtinio elgesio apibūdinimų ir nesant teisiškai įtvirtinto bendro apibrėžimo, psichologinio smurto apraiškas yra sunku ištirti ir įrodyti. Todėl pirmiausia raginame įmonių vadovus daugiau dėmesio skirti netoleruotino elgesio darbe prevencijai.

Viena efektyviausių priemonių – problemos viešinimas. Darbuotojai turėtų nebijoti viešai kalbėti apie netoleruotiną kolegų, vadovų, ar trečiųjų asmenų – klientų, tiekėjų ir kitų – elgesį“, – sako vyriausioji darbo inspektorė V.Macė.

Su V.Mace kalbamės apie padėtį Lietuvoje, ar daug žmonių kreipiasi su skundais, ko žmonės bijo, kokio smurto – horizontalaus (kai smurtauja to paties lygmens darbuotojai) ar vertikalaus (kai smurtauja vadovai) mūsų šalyje daugiau, kokių patarimų turi darbuotojams, kokius įrodymus reikėtų rinkti, siekiant įrodyti, kad prieš tą žmogų psichologiškai smurtaujama, ką darbuotojams ir darbdaviams numato parengtos metodinės rekomendacijos, į ką turėtų kreiptis darbuotojai, prieš kuriuos smurtaujama.

– Ar psichologinis smurtas yra didelė problema Lietuvoje? Kiek žmonių kreipimųsi sulaukiate?

– Telefonu kreipimųsi sulaukiame tikrai nemažai, per savaitę po 2–4 skambučius. Koronavirusas dabar yra papildomas dirgiklis, kuris irgi turi įtakos – žmonės tapo dirglesni, jautresni ir į viską reaguoja kitaip. Dabar tikrai skambina daugiau žmonių nei prieš pusmetį ar metus.

Tiesa, skambučių daugėja ir dėl to, kad žmonės jau supranta, jog gali ginti savo pažeistas teises ir net kreiptis dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo.

Vis dėlto žmonės labai bijo: bijo būti atpažinti, bijo skųstis, nes bijo dar didesnio susidorojimo.

Vis dėlto žmonės labai bijo: bijo būti atpažinti, bijo skųstis, nes bijo dar didesnio susidorojimo. Tų baimių tikrai daug ir įvairių. Pavyzdžiui, vyrai dažniausiai patiria vertikalų smurtą ir jie bijo, kad tame pačiame lygmenyje esantys kolegos pamanys, jog jie yra silpnesni, bijo griežtesnį žodį pasakyti.

Moterys irgi bijo nepritarimo, bet labiau iš aplinkos – kad bus ne taip suprastos, nes smurtas prieš moteris yra kitoks, čia dar ir seksualinės potekstės atsiranda, bijoma ir to, kad bus teigiama, jog jos pačios išprovokavo tokį elgesį.

Sakyčiau, baimės klausimas yra mūsų mentaliteto dalis. Vieni žmonės tiesiog kenčia, kiti, nebeapsikentę, pakeičia darbovietę ir nori užsimiršti. Yra atkaklesnių, kurie kreipiasi į mus, rašo skundus, nori prisiteisti neturtinę žalą. Tam tikrais atvejais, yra asmenų, kurie iškart kreipiasi į generalinę prokuratūrą, nes nori gauti pranešėjo statusą.

Yra daug veiksnių, kodėl žmonės elgiasi vienaip ar kitaip, bet, manau, kad vienas pagrindinių – jog jie gauna per mažai informacijos apie tai, kas yra nenormalus elgesys, kur jie gali kreiptis, galiausiai – kad gali kreiptis.

– Ką girdite iš žmonių – daugiau vertikalaus ar horizontalaus smurto patiriama?

– Daugiau vertikalaus. Horizontalus smurtas dažniausiai išsprendžiamas įmonės viduje ir tai padaroma gana greitai, jei apie vyraujantį psichologinį smurtą tarp darbuotojų sužino vadovas. O jei smurtas yra vertikalus, tada jau prireikia valstybės institucijų pagalbos, nes situacija yra sudėtingesnė, žmogus bijo, kad jį atleis iš darbo, jei pasiskųs, arba užima gerą poziciją ir nusprendžia pakentėti, kad jos neprarastų.

– Kokių patarimų turite darbuotojams, kurie mano, kad darbe patiria psichologinį smurtą? Ką pirmiausia jie turėtų daryti, į ką kreiptis?

– Mes pirmiausia aiškinamės, ar tai yra vertikalus, ar horizontalus smurtas. Jei horizontalus – visada patariame spręsti tai viduje, kreiptis į įstaigos vadovą, kalbėtis. Ir, kiek gaunu grįžtamojo ryšio, daugeliu atvejų tai būna išsprendžiama viduje, nes niekas nenori, kad tai išeitų į išorę.

Jei smurtas vertikalus, aiškinamės su žmonėmis, kokie yra jų siekiai: vieni nori ginti savo teises arba teisingumo, kiti – neturtinės žalos atlyginimo, kompensacijos arba tiesiog atsiprašymo. Labai dažnai besiskundžiantys asmenys renka įvairius įrodymus, kad įrodytų, užfiksuotų patirtą psichologinį smurtą, kur nemaža dalis jų pripažįstama pagrįstais ir priteisiama neturtinė žala.

Mes visada rekomenduojame bendrauti raštu, el. paštu.

Taigi visais atvejais, įskaitant ir tuos, kai darbuotojas nesulaukia pagalbos įmonės viduje, jis gali kreiptis į profesinę sąjungą, darbo tarybą, darbuotojų atstovus, Valstybinę darbo inspekciją, Darbo ginčų komisiją, Generalinę prokuratūrą (norėdamas gauti pranešėjo statusą), bendrosios kompetencijos teismus.

Visiems pasiryžusiems tai daryti sakau, kad bus padarinių. Tai yra, po smurto apraiškų tikriausiai mažai šansų, kad žmogus liks ten pat dirbti. Nors užsienio kapitalo įmonėse yra buvę atvejų, kai po vertikalaus psichologinio smurto buvo keičiami administracijos vadovai, o daugelis darbuotojų liko savo darbo vietose.

Viskas būtų paprasčiau, jei visi viską vienodai suvoktume. Bet tai neįmanoma. Labai dažnai darbuotojai skundžiasi dėl neetiško vadovų ar kolegų elgesio. Būna ir tokių atvejų, kai padėtis tikrai labai bloga, o žmogus sako: ai, čia viskas normalu, aš jau pripratau.

123RF.com nuotr./Susikrimtusi darbuotoja
123RF.com nuotr./Susikrimtusi darbuotoja

– Kuriuose sektoriuose pastebite daugiausia psichologinio smurto apraiškų?

– Švietimo, sveikatos priežiūros, socialinės globos įstaigose to yra daugiausia. Hierarchinė struktūra, kur vadovas turi labai plačias galias. Aišku, to pasitaiko ir kitose srityse, ir privačiose įmonėse.

– Kokius įrodymus gali / turi rinkti žmogus, kad paskui galėtų juos panaudoti?

– Kiekvienu atveju tie įrodymai yra skirtingi. Tai gali būti nepadoraus turinio elektroniniai laiškai.

Galima turėti liudininkų, galinčių paliudyti, kad kitas žmogus elgėsi nederamai.

Būna, kad po darbo valandų siuntinėjamos dviprasmiškos SMS žinutės, kai iš karto sunku suprasti, ko norima, nors potekstė akivaizdi.

Arba gali būti, kad pats darbuotojas kreipiasi raštu į vadovą ir pasako, kad jis patyrė psichologinį smurtą iš kitų darbuotojų. Dažnai atsakymas būna pajuokavimas arba smurto propagavimas. Tai irgi gali tapti įrodymu. Todėl mes visada rekomenduojame bendrauti raštu, el. paštu.

Svarbiausia – kad žmonės atpažintų, jog tas elgesys yra nederamas, taip su jais neturi būti elgiamasi.

Būna, kad darbdavys leidžia sau laidyti komentarus dėl vaikų turėjimo ar neturėjimo, apie neįgalius asmenis ar vaikus.

– O, tarkime, jei vadovas bendraudamas itin dažnai leidžia sau kelti balsą, rėkti ant darbuotojų. Ar garso įrašas būtų įrodymas?

– Šioje situacijoje irgi gali būti dvejopai. Yra žmonių, kurie yra emocionalesni, tačiau visai kas kita, jei pakėlus balsą, svaidomasi grasinimais ar įžeidimais. Tad čia reikėtų įvertinti konkrečią situaciją. Įrodymų prasme galima rinkti viską, o jau tiriant bylą Darbo ginčų komisija spręs, ką priimti, ką atmesti.

Svarbiausia – kad žmonės atpažintų, jog tas elgesys yra nederamas, taip su jais neturi būti elgiamasi. Aišku, yra žmonių, su kuriais taip elgiamasi šeimoje, tad jiems visai natūralu, kad ir darbe su jais taip elgiamasi.

– Kokios priemonės yra ar turėtų būti taikomos siekiant suvaldyti psichologinį smurtą ir nuo ko tai reikėtų pradėti daryti?

– Čia labai svarbus ir psichologinis raštingumas – kas yra gerai ir kas yra blogai. Visi žinome, kad vogti yra blogai, nes taip mus moko nuo vaikystės. Naudoti valdžią, galią prieš asmenį, kuris yra žemesnėje pozicijoje, yra neetiška, netinkama, tam tikrai atvejais – ir neteisėta. Bet tikrai mažai to mokoma, mažai žmonės su tuo supažindinami.

Džiugu tai, kad žmonės jau mažiau bijo, daugiau skambina, kreipiasi, nebebijo ir pasisako apie savo problemas bei ieško būdų joms išspręsti.

– Gal galite pasidalyti vienu kitu pavyzdžiu, ką žmogus patyrė, kokia buvo situacija, kaip jis mėgino ją spręsti, įrodyti ir kuo viskas baigėsi?

– Darbuotojas patyrė horizontalų psichologinį smurtą. Dėl to kreipėsi laiškais į direktorių, bet ilgainiui iš horizontalaus smurtas pavirto į vertikalų, darbuotojui tapo dar sunkiau. Maža to, kad jį engė kiti darbuotojai, dar pradėjo engti ir vadovas, nes žmogus jam ėmė skųstis. Bet žmogus sugebėjo visa tai įrodyti. Jis darbo toje įmonėje nebetęsė, tačiau jam buvo paskirtas neturtinės žalos atlyginimas.

123RF.com nuotr./Elektroninis laiškas
123RF.com nuotr./Elektroninis laiškas

– Darbo inspekcija yra parengusi metodines rekomendacijas darbuotojams ir darbdaviams. Gal galite trumpai išskirti, kas jose rekomenduojama?

– Darbuotojams skirtoje atmintinėje pirmiausia patariame tartis su darbdaviu, o esant būtinybei – reikalauti dėl darbo sąlygų, apimančių ir psichosocialinius veiksnius, gerinimo. Rekomenduojame netoleruoti prieš darbuotojus ir kitus asmenis nukreipto psichologinio smurto, o tai pastebėjus – rinkti ir saugoti netoleruotino elgesio įrodymus, teikti siūlymus darbdaviui, kaip išvengti nepageidaujamo elgesio ar smurto.

Darbdaviai skatinami bendradarbiaujant su darbuotojais ar jų atstovais parengti įmonės dokumentą, kuriame būtų aiškiai išvardytos tinkamo elgesio darbe normos ir gynybos galimybės esant netinkamam elgesiui, paaiškėjus psichologinio smurto atvejui. Rekomenduojame paskirti atsakingą asmenį, kuriuo darbuotojai pasitikėtų ir žinotų, kad į jį tokiais atvejais gali kreiptis. Taip pat patariame organizuoti psichologinio smurto darbo vietose vertinimą, mokymus.

Pastebima, kad po tokių mokymų, darbuotojai gauna daugiau informacijos ir tai padeda ne tik surasti būdus kaip kovoti su patiriamomis emocijomis, bet ir su patirtu stresu. Pati esu juos vedusi socialiniams darbuotojams. Dabar ir skundų apmažėjo iš jų, tikrai buvo naudinga. Planų rengti mokymus turėjome ir daugiau – ne tik socialiniams, bet ir švietimo darbuotojams, profsąjungoms, tačiau dėl koronaviruso laikinai teko sustabdyti. Bet poreikis yra didelis.


Plačiau su metodinėmis rekomendacijomis psichologinio smurto darbo aplinkoje prevencijai ir psichosocialinėms darbo sąlygoms gerinti galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.

Išsamesnę atmintinę darbuotojams, siekiant gerinti psichosocialines darbo sąlygas, rasite paspaudę šią nuorodą.

Darbuotojai, patyrę psichologinį smurtą, gali kreiptis į Darbo inspekciją. Jei kyla klausimų dėl darbe patiriamo psichologinio smurto (mobingo) ar kitų darbuotojų saugos ir sveikatos pažeidimų, galima konsultuotis el. paštu info@vdi.lt arba parašyti asmeninę žinutę socialinio tinklo „Facebook“ VDI paskyroje.


Žmonės nesipriešina, nes bijo

Psichoterapeutė Genovaitė Petronienė taip pat patvirtina – apibrėžti, kas yra psichologinis smurtas, – sunku. „Jei kas nors darbe papriekaištauja – čia smurtas ar ne? Atrodytų, priekaištas – ne smurtas, bet kurioje vietoje jis virsta spaudimu ir pažeminimu, priklauso nuo daug veiksnių: balso intonacijos, tų priekaištų skaičiaus ir t. t. Nėra tokio matuoklio, kuriuo būtų galima visa tai pamatuoti“, – sako psichoterapeutė.

Tyto alba nuotr./Genovaitė Petronienė
Tyto alba nuotr./Genovaitė Petronienė

Pasak specialistės, būtent dėl tos priežasties, kad sunku tai įvardyti, ir dėl to, kad kausto įvairios baimės, žmonės vengia kalbėti apie psichologinį smurtą.

„Jeigu tai nėra rėkimas, tiesmukiškas žeminimas tam tikrais žodžiais, turi gebėti tą psichologinį smurtą pajusti, suprasti. Kitas momentas – baimė. Jei žmonės nebijotų, jie tam smurtui pasipriešintų. Bet žmonės bijo priešintis, bijo ir įvardyti.

Su smurtautojais gyvena tik įbauginti žmonės. Jie dažniausiai tokie yra nuo vaikystės – įbauginti tėvų, mokyklos patyčių ar kokios kitos situacijos.

Yra žmonių, kurie iš principo nesugeba pasipriešinti psichologiniam smurtui. Dar blogiau, kai nemoka pasakyti „ne“ ten, kur net smurto nėra. Tokių žmonių yra gana nemažai. Dažniausia tai būna ūmių, piktų, griežtų tėvų vaikai, kurie negalėjo priešintis namuose, žmonės, kurių tėvai buvo baikštūs, bailūs, sakė: tik tu, vaikeli, neprieštarauk, bus dar blogiau. Taip pat tie, kurie abejoja savo protu, kompetencija, mano, kad yra neteisūs, tie, kurie bijo kokių nors sankcijų“, – aiškina G.Petronienė.

Pirmiausia siūlo su kuo nors kalbėtis

Paklausta, kaip turėtų elgtis žmogus, kuris įtaria patiriantis psichologinį smurtą, psichoterapeutė sako, kad pirmiausia turėtų su kuo nors šnekėtis.

„Čia dar yra viena problema. Žiūrėkite, jei vaikai patiria patyčias mokykloje, dažniausiai jie niekam nieko nesako, nes jiems yra gėda, jiems atrodo, kad su jais pačiais kažkas negerai, dėl to iš jų ir tyčiojasi.

Visų pirma reikia pradėti su kuo nors kalbėti, jog tai vyksta, kad ta gėda dingtų.

Lygiai taip pat yra ir darbe. Žmogus, kuris engiamas, mano, kad yra vėpla, nesugeba apsiginti ir jam gėda pasakyti, kad esu ta auka, į kurią kiti kojas šluostosi. Taigi visų pirma reikia pradėti su kuo nors kalbėti, jog tai vyksta, kad ta gėda dingtų. Be to, kai kalbi, žmonės gali atverti akis, kad, žiūrėk, čia taip neturi būti, – sako G.Petronienė.

– Jei žmogus jau suprato, kad tai yra smurtas, reikia galvoti, kaip jis įveiks baimę. Kartais jos neišeina įveikti, bet pasipriešinti gali ir bijodamas. Tik labai svarbu apgalvoti, ką sakysi. Jei žmogus labai bijo, jam geriausia pradėti nuo paties mažiausio, pavyzdžiui, pasakyti: „aš nepritariu“, „labai blogai jaučiuosi, kai su manimi taip kalbate“, paklausti, ar gali į kokį nors klausimą savo atsakymą pateikti rytoj, pasiteirauti, kokie bus padariniai, jei nesutiks su kokiomis nors sąlygomis ir pan. Ir taikyti šiuos dalykus.

Šiaip geriausia būtų aptikti savo bijančią dalį, kad, tarkime, čia bijo tas vaikas iš mokyklos laikų ar tas, kuris kadaise bijojo pikto tėvo, dabar bijo pikto viršininko, o aptikus pamėginti tą vaikišką dalį savyje paraminti.

123RF.com nuotr./Susikrimtęs darbuotojas
123RF.com nuotr./Susikrimtęs darbuotojas

Juk ne visiems taikomas psichologinis smurtas. Tam pasirenkami silpnesni. Tad šioje vietoje dar labai padeda žinoti savo vertę. Kartais žmonės sako: kas iš to, kad aš prieštarausiu, vis tiek to viršininko nepaveiksi, jis visagalis tame darbe, gali tave išmesti arba užsitrauksi nemalonę.

Bet jei žmogus kompetentingai paprieštarauja, viršininkas, atvirkščiai, pradeda atsargiau į tą žmogų žiūrėti. Ir kiti darbuotojai mato, kad šis gerai paprieštaravo. Ir net jei nieko nepakeis savo prieštaravimu, vien tai, kad tai padarė, rodo, kad žmogus jaučiasi geriau, labiau save gerbia. Taip kad tikrai reikia priešintis, bet ne taip baisu, kai priešiniesi gražiai.“

Kodėl kitam žmogui norisi psichologiškai smurtauti?

Pasak G.Petronienės, vargu ar psichologijoje rasime psichologinio smurtautojo apibrėžimą. „Tiesiog naudojamas pyktis, spaudimas, manipuliacijos, bet kokia destruktyvi psichologinė interakcija, dėl kurių kitas žmogus sužeidžiamas“, – sako pašnekovė.

Šiuo atžvilgiu ji išskyrė keletą skirtingų tipų žmonių. „Yra tokių, kurie tiesiog yra nervingi. Jie save graužia, kad vėl nesusivaldė ir išsiliejo, pavyzdžiui, ant darbuotojų. Jie tai suvokia, bet jiems nesiseka valdyti pykčio.

Jie randa aukas, atpirkimo ožius, žaibolaidžius, ant kurių išsilieja. Jei tas žaibolaidis pradeda stiprėti, jie išsirenka kitą.

Gali būti žmogus, linkęs smarkiai kontroliuoti, jį apima baimė, kad ko nors nesuspės laiku padaryti, netilps į terminus, ir iš tos baimės nebežiūri, kokiomis priemonėmis siekia rezultatų: ir pats bijo, ir kitus spaudžia.

Bet yra ir piktybinis tipažas: kodėl neparėkus, jeigu aš čia svarbiausias. Bet šio tipo atstovai nėra tokie kvaili, žino, kad, jei darbuotojas stiprus – trenks durimis ir išeis. Todėl jie randa aukas, atpirkimo ožius, žaibolaidžius, ant kurių išsilieja. Jei tas žaibolaidis pradeda stiprėti, jie išsirenka kitą. Bet juo neprivalai būti tu. Ir tų žmonių nuotaika, emocijos gali būti visiškai nesusijusios su darbu. Pavyzdžiui, blogai šeimoje, su žmona ar vyru, atėjo, išsiliejo ant darbuotojo“, – komentuoja psichoterapeutė.

Žmogus, patiriantis psichologinį smurtą, smarkiai išgyvena emociškai, patiria didelį stresą. Paklausta, kokių padarinių tai gali turėti, G.Petronienė sako, kad priklauso nuo žmogaus:

„Jei žmogus labai silpnas, jo nervų sistema trapi, jei yra turėjęs psichologinių problemų, yra iš kokios disfunkcinės šeimos, gali būti visaip: nuo depresijos iki savižudybės. Gali būti ir paprastasis variantas, kad tiesiog žmogus ima blogai jaustis, atsiranda baimingumas, nervingumas, krinta pasitikėjimas savimi. Tai trunka tol, kol žmogus arba susigaudo, kaip kovoti, arba susikaupia ir išeina iš darbo.“

Kur pranešti ir ieškoti pagalbos
Jei reikia skubios pagalbos
Skambinkite pagalbos telefonu 112
Jei esate savižudybės krizėje, arba ieškote pagalbos kitam
Jei patyrėte smurtą
Jei reikalinga emocinė (psichologinė) pagalba telefonu, arba internetu
Jei esi vaikas ir tau reikalinga pagalba
Komentarai: 3

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Aplinka produktyvumui

Video

00:27
05:44
13:33

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką