1. Meluoti. Tikriausiai pirmoji jūsų reakcija – „Na, jau meluoti tai savo vaiko neskatinu!“ Bet ar tikrai? Pridėjusi ranką prie širdies prisipažinkite, ar neprašėte kada nors tokio nekalto melo kaip „sakyk, kad manęs nėra namie“. Nors ir „nekaltas“, bet tai – melas. Pirmiausia vaikui bus sunku atsirinkti, kada meluoti reikia, o kada negalima. Antras dalykas, jeigu jis į melą pradės žiūrėti kaip į kažką jungiantį, teikiantį bendrumo ir slaptumo jausmą meluojant kitiems žmonėms, anksčiau ar vėliau ir jums ims meluoti. O jūs to galite ir nesuprasti, nes aktorinis meistriškumas, penėtas patirtimi, gali stipriai ištobulėti.
2. Valgyti, kai tikrai nenori. Ir vėl tikriausiai sakysite: „Jeigu leisiu rinktis, tai jis visai nevalgys.“ Tai netiesa. Kai kada vaikas tikrai nebūna alkanas. Žinoma, egzistuoja mitybos normos, pagal kurias pediatrai rekomenduoja maitinti tam tikro amžiaus vaikus. Tačiau jos ne tokios griežtos, kaip atrodo daugeliui rūpestingų mamų. Nekalbant apie tai, kad visi vaikai skirtingi ir net tas pats vaikas skirtingais laiko tarpais valgo nevienodai. Mūsų organizmai „suprojektuoti“ taip, kad perspėja mus, kada reikia valgyti, kada – atsigerti. Išmokyti vaiką teisingai pažinti tuos signalus, o ne kišti jam košę bet kokia kaina – štai čia yra tikroji užduotis tėveliams, trokštantiems turėti sveiką vaiką.
3. Būti tuo, kuo jis nėra. Jeigu jūsų vaikutis, tarkime, yra kuklus, susitaikykite su tuo ir priimkite tokį, koks yra. Neverskite būti (arba atrodyti) bendraujančiu, jeigu jo prigimtis kitokia ir vaikas visai nekenčia dėl savo kuklumo. Tas pats ir su pernelyg aktyviu, judriu ir triukšmingu vaiku. Taip, su juo sunku, bet yra įvairios veiklos „garui nuleisti“. Svarbiausia, kad atžala suprastų, jog mylite jį už tai, koks yra, o ne už savo įsivaizdavimą, koks turi būti.
4. Atsiprašyti neaišku už ką. Dažnai žaidimų aikštelėje tenka girdėti, kaip kuri nors mama šaukia savo vaikui: „Greitai atsiprašyk!“ Ir mažylis nuleidęs galvutę paklūsta neturėdamas menkiausio supratimo, dėl ko jis atsiprašo ir kam to reikia. Pasistumdymas ar niuktelėjimas neatsiejamas nuo mažųjų bendravimo, suaugusieji tai kartais sunkiai supranta. Toks atsiprašymas tampa tik būtinu, bet menkai suprantamu ritualu, kuris dažnai nieko bendra neturi su tikru atsiprašymu. Todėl prieš reikalaudama atsiprašyti pasistenkite vaikui nors trumpai paaiškinti, dėl ko konkrečiai jis turi atsiprašyti.
Svarbiausia, kad atžala suprastų, jog mylite jį už tai, koks yra, o ne už savo įsivaizdavimą, koks turi būti.
5. Sveikintis su nepažįstamais žmonėmis. Mamos būna labai patenkintos, kai vaiką, laukiantį eilėje, pakalbina nepažįstamas asmuo ar pavaišina saldainiu. Dažna net paragina mažylį: „Nagi, pasakyk, kiek tau metų.“ Kiekvienai jos vaikas ypatingas, ir tuo džiaugsmu norisi dalytis su visu pasauliu. Tačiau paaugusiam vaikui pradedame aiškinti, kaip reikia saugotis nepažįstamų žmonių ir šiukštu neimti jokių skanumynų ar žaislų. Dėl jo paties saugumo. Bet jeigu vaiką nuo mažų dienų įtraukdavote į pokalbius su nepažįstamais, tai padaryti jam bus sunku, nes tokio elgesio bus išmokęs. Todėl Raudonkepuraitės taisyklės „Nekalbėti su nepažįstamais!“ reikia mokyti nuo ankstyvos vaikystės.
6. Draugauti su tais, kurie jam nepatinka. Net jeigu esate geriausia draugė kito vaiko mamos, tai jokiu būdu nereiškia, kad ir jūsų dukra ar sūnus privalo draugauti su tuo vaiku. Negalima versti vaiko draugauti su tuo, kuris jį erzina, laužo žaislus ar tampo už plaukų vien dėl to, kad nenorite susipykti su skriaudėjo mama. Jūs galite draugauti, kartu eiti apsipirkti, plepėti prie puodelio kavos, bet vaikui palikite teisę pasirinkti draugus.
7. Kardinaliai keisti savo įpročių. Įpročiai susiformuoja iš nuolat kartojamo to paties elgesio. Jie neatsiranda per vieną dieną, todėl ir reikalauti staigiai juos keisti neteisinga, nesvarbu, siekiate atpratinti mažylį nuo žinduko ar pripratinti miegoti atskiroje lovoje. Prie bet kokių pokyčių vaikutis turi „priaugti“. Perėjimas nuo senų įpročių prie naujų turi vykti švelniai ir pamažu.
8. Laikytis griežtos dietos. Tiksliau, versti badauti arba bausti maistu. Taip, yra putlučių vaikų, tačiau net jiems ne visada reikia drausti saldainius ar kitus skanumynus. Negalima paversti kultu maisto, juo labiau – dietų. Uždraustas vaisius, kaip žinia, saldus. Kol vaikas mažas, jam svoris visiškai nesvarbus, o kai taps paaugliu, gali pulti į kitą kraštutinumą – visai atsisakyti valgio, nes vaikystėje nuolat girdėjo draudimus. Jeigu siekiate kontroliuoti ar riboti kokius nors produktus, nelaikykite jų namuose, paaiškinkite vaikui principus, pagal kuriuos jis turi maitintis ir kodėl, tačiau kategoriškai nedrauskite tų produktų, išskyrus, žinoma, sukeliančių stiprią alergiją.
9. Nakvoti ten, kur jam nepatogu. Kai kurie vaikai labai myli senelius, tačiau likti pas juos nakvoti nenori. Jau po pusvalandžio pradeda ilgėtis namų, lova atrodo nepatogi, aplinka neįprasta, o kai kurie net atsisako naudotis svetimu vonios kambariu. Vaikai jaučiasi apleisti ir niekam nereikalingi. Jeigu jūsų atžala patiria panašius jausmus, neverskite jo nakvoti svetimoje vietoje. O tais atvejais, kai jums reikia laisvo vakaro ar savaitgalio, pasistenkite neišsiųsti vaiko pas močiutę ar dar kur, geriau paprašykite jos ar kito artimo suaugusio žmogaus pernakvoti jūsų namuose.
10. Daryti tai, kas jam nesiseka. Jokiu būdu neskatinu auginti žmogų, nuleidžiantį rankas vos susidūrus su menkiausia nesėkme, bet jeigu jūsų vaikas po ne vieno mėnesio trukusių treniruočių vis dar negali tvirtai stovėti ant pačiūžų, maža to, dar ir baisiai to nekenčia, nereikia jo kankinti. Kad ir kaip trokštate būti dailiojo čiuožimo čempiono mama, galbūt šį užsiėmimą verta pakeisti muzikos mokykla. Nuolat pasikartojančios nesėkmės užaugins nevykėlio kompleksą, ir atvirkščiai, net mažiausios sėkmės įkvėps jį tolesniems siekiams. Geriau būti geru rankininku nei blogu futbolininku, net jeigu antroji sporto rūšis populiaresnė už pirmąją. Suteikite vaikui progą pačiam rinktis.
Tekstas psichologės Rasos Aukštinaitytės (rasa777@aktv.lt)
