Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 kovo 7d. 08:32

Aneksavus Krymą, Elvirai teko palikti namus ir su neįgaliais vaikais Lietuvoje viską pradėti nuo nulio

Elvira Drozdova Ypatingos
Asmeninio albumo nuotr. / Elvira Drozdova

Krymo totorei Elvirai Drozdovai su šeima per pastaruosius 7-erius metus teko išgyventi tiek, kiek niekam kitam ji nelinkėtų. Dar prieš įvykstant Krymo aneksijai, Elvira su vyru ir dviem vaikais dėl per didelio pavojaus skubiai susikrovė daiktus, paliko savo namus ir, ieškodami saugaus prieglobsčio, atvyko į Lietuvą. Nors Elvira pripažįsta, kad gyvenimas vis dar nelengvas, nes vyrui dirbant ji namie rūpinasi dviem neįgaliais vaikais, E.Drozdova stengiasi išlikti stipri ir randa laisvo laiko savo projekto vystymui ir maratonų bėgimui.

Elvira Drozdova dalyvauja 15min YPATINGŲ Moters dienos proga rengiamoje akcijoje, kurioje laukiamos įkvepiančių moterų istorijos. Jeigu jūs pažįstate moterį, kuri savo istorija taip pat galėtų įkvėpti, motyvuoti, nustebinti 15min skaitytojus – siųskite trumpą aprašą el. paštu: ypatingos@15min.lt

Nebijokite siūlyti ir pačios save – jei išgyvenote neįtikėtiną įvykį, jei gyvenime jums prireikė neeilinės drąsos ar stiprybės, jei kažkam padėjote ir tuo didžiuojatės, jei savo patirtimi norite pasidalinti ir įkvėpti, įspėti ar motyvuoti kitus, o gal tiesiog užsiimate išskirtine veikla – lauksime jūsų visų! Žurnalistai, atrinkę istorijas, asmeniškai su jumis susisieks, pakalbins ir 15min portale pasidalins jūsų istorija.

Gyventi Kryme pasidarė per daug pavojinga

Iš Uzbekistano kilusi E.Drozdova į Krymą atvyko dar 1995-aisiais, o jos vyras, lietuvis Jaroslavas, ten gyveno nuo pat gimimo. Jauna šeima sėkmingai kūrė savo gyvenimą, planavo ateitį, tačiau vieną dieną viskas pasikeitė ir jiems reikėjo nedelsiant atsisveikinti su savo namais.

„2014 metais Kryme prasidėjo neramumai, o kovo mėnesį turėjo įvykti referendumas dėl prisijungimo prie Rusijos. Likti ten buvo itin pavojinga – vyras pasakė, kad daugiau čia būti nebegalime, todėl mums teko skubiai keltis gyventi į kitą miestą. Atvykome į Lvovą, kuriame gyvenome apie dvejus metus, tačiau jie buvo tikrai labai sunkūs“, – prisimena Elvira.

Asmeninio albumo nuotr./Elvira Drozdova su šeima
Asmeninio albumo nuotr./Elvira Drozdova su šeima

Nuo tos dienos, kai šeimai teko palikti namus, praėjo jau 7-eri metai, tačiau Elvirai vis dar sunku apie tai kalbėti. Ji neslepia, jog išvykimas iš Krymo buvo beprotiškai skausmingas, kadangi ten reikėjo palikti viską, ką šeima buvo sukūrusi ir užgyvenusi.

„Kovo 2-oji mums yra tragiška data, nes tą dieną palikome savo namus. Netekome ir pinigų, kurių iki šiol negalime pasiimti iš banko sąskaitos, kadangi ji yra užblokuota. Po Krymo aneksijos ne visi bankai grąžina lėšas žmonėms iš okupuotų teritorijų, kai kurie bankrutavo arba juos privatizavo valstybė. Dėl to nieko negalime padaryti, nėra galimybės atgauti pinigų. Tuo metu negalėjome nusipirkti net maisto, todėl mums išgyventi padėjo savanoriai“, – pasakoja E.Drozdova.

Šeima į Lvovą atvyko su mintimi, kad jame apsistos tik trumpam laikui – tol, kol bus saugu sugrįžti namo. Elvira pripažįsta tikėjusis, jog po kelių savaičių padėtis pagerės ir Kryme vėl bus galima gyventi. Deja, situacija nesikeitė.

„Praėjo vienas mėnuo, antras, nieko teigiamo nevyko ir supratome, kad reikia kažką daryti. Viskas buvo palikta Kryme, negalėjome ten grįžti, o gyvenimas Lvove buvo labai sudėtingas“, – sako E.Drozdova.

Tuo metu negalėjome nusipirkti net maisto, todėl mums išgyventi padėjo savanoriai

Sužinojęs apie Lietuvos siūlomą pagalbą ukrainiečiams, atvykstantiems iš okupacijos teritorijos, Elviros vyras kreipėsi į ambasadą Lvove ir pranešė, kad norėtų apsistoti Lietuvoje.

„Vyras visada norėjo gyventi Lietuvoje, tačiau žinojo, kad Krymas yra mano tėvynė. Todėl kai supratome, kad nebegalime gyventi Kryme, nusprendėme keltis į jo gimtinę“, – prisimena E.Drozdova.

Apsiprasti buvo sunku, tačiau gyvenimas Lietuvoje gerėja

Taip Elvira kartu su vyru ir dviem mažais vaikais 2016 metų birželį atsidūrė Lietuvoje. Iš pradžių jie kurį laiką buvo apsistoję pabėgėlių centre Rukloje, tačiau po kelių mėnesių, kai vyras rado darbą, šeima išvyko į Kauną ir jame gyvena iki šiol.

„Buvo sunku apsiprasti, kadangi nauja kalba ir šalis, reikėjo visko išmokti. Dabar jau sekasi geriau, suprantu lietuviškai, tik dar nelabai gerai kalbu. Ne visada žinau, kokius žodžius reikia pasakyti, kartais užstringu, – šypsosi Elvira, kuri kalbos ėmė mokytis vos atvykusi į Lietuvą. – Nerimavome, kai reikėjo čia persikelti, tačiau visada prisimenu, koks sunkus gyvenimas buvo Lvove, ir čia yra kur kas geriau.“

Asmeninio albumo nuotr./Elvira Drozdova su šeima
Asmeninio albumo nuotr./Elvira Drozdova su šeima

Gyvenimą Lvove tuo metu sunkino prasta Elviros vaikų sveikata – 9-metė Elona serga celiakija, netoleruoja laktozės, jai diagnozuotas autizmas, įgimtas dviburis aortos vožtuvas. Vėliau gimusiam 6-mečiui sūnui Rolanui taip pat diagnozuotas autizmas ir laktozės netoleravimas. Gydytojai Lvove niekaip negalėjo išsiaiškinti dukros ligų ir kylančių sveikatos problemų, šios buvo diagnozuotos tik atvykus į Lietuvą.

„Mūsų dukrai reikėdavo specialių produktų be glitimo bei laktozės, tačiau jie ten labai brangūs ir ne visur randami. Tekdavo eiti iš vienos parduotuvės į kitą ir žiūrėti, ar jose yra reikiamų produktų. Nors buvo sunku, gyventi reikėjo ir darėme viską, ką galime“, – pasakoja Elvira.

Greičiau įsitvirtinti Lietuvoje Elviros šeimai padėjo speciali integracijos programa ir darbuotojai, suteikę socialinę pagalbą. E.Drozdova visada turėjo numerį, kuriam galėdavo paskambinti, kai kildavo klausimų ar nežinodavo, kur kreiptis.

„Darbuotojai mums labai padėjo, jie patardavo, kaip ką reikia daryti, kur kreiptis dėl įvairių klausimų. Jei kažko nežinodavome, bet kada galėdavome jiems paskambinti ir paklausti. Jie tikrai padėjo mums apsiprasti ir parodė, kad nesame palikti vieni“, – tikina Elvira.

Lietuvoje savanoriai padėjo mums apsiprasti ir parodė, kad nesame palikti vieni

Pamažu šeimos gyvenimas Lietuvoje gerėja, tačiau E.Drozdova sako, kad dabar didžiausią galvos skausmą kelia nuosavo būsto įsigijimas. Šiuo metu šeima gyvena nuomotame bute, iš kurio pakankamai patogu pėsčiomis pasiekti vaikams reikalingą darželį ir mokyklą. Atžalos naudotis viešuoju transportu nelabai gali, kadangi jiems dėl turimo autizmo kelia stresą aplink esantys žmonės, o automobilio šeima neturi.

„Mums sakė, kad yra galimybė pasiimti būsto kreditą, tačiau banke pranešė, jog tam reikėtų gauti didesnį atlyginimą nei šiuo metu yra vyro, arba turėčiau pradėti dirbti ir aš. O tai yra neįmanoma, nes prižiūriu du neįgalius vaikus ir jiems reikia skirti itin daug laiko, – teigia E.Drozdova. – Taip pat girdėjome apie socialinį būstą, tačiau, kiek žinome, jame galima gyventi tik trejus metus, o tuomet reikia kažko imtis.“

Vysto projektą ir bėga maratonus

Nors Elviros šeimos nemažai sunkumų laukė ir apsigyvenus Lietuvoje, ji džiaugiasi, kad vietiniai gyventojai atvykėlius sutiko šiltai bei visada buvo nusiteikę padėti.

„Čia lengva pritapti ir nesunku bendrauti su žmonėmis. Jie supranta mus, o ypatingai palaiko, kai pasakome, kad atvykome iš Krymo ir paaiškiname priežastis, lėmusias mūsų persikėlimą. Jeigu reikia, jie visada pataria, pagelbėja. Nuo pat pradžių aplink mus buvo geri žmonės“, – džiaugiasi E.Drozdova.

Asmeninio albumo nuotr./Elvira Drozdova su šeima
Asmeninio albumo nuotr./Elvira Drozdova su šeima

Elvira jau apsiprato prie gyvenimo Lietuvoje, tačiau liūdnai pripažįsta, kad tikrieji namai širdyje visada išliks Kryme. Kaip pati sako, niekas negali atstoti tėvynės.

„Mano vyrui Lietuva yra kaip man Krymas. Svarbiausia, kad vyrui čia gyventi gerai, vaikams gerai, man taip pat patinka, todėl tikiu, jog viskas eis tik į teigiamą pusę. Tik aš visada prisimenu Krymą ir mano širdis jo ilgisi“, – atvirai sako E.Drozdova.

Šiandien visą savo laiką Elvira skiria vaikų priežiūrai. Laisvą minutę pailsėti ji randa tik savaitgaliais, kai vyrui nereikia dirbti. Tuo metu mama gali vaikus palikti su jų tėčiu, o pati trumpam išeiti prasiblaškyti.

„Dar nuo mokyklos laikų mėgstu bėgioti – iki pat dabar, kai noriu atsipūsti, palieku vaikus su vyru ir išeinu pabėgioti. Praėjusiais metais daug maratonų vyko nuotoliniu būdu, keliuose iš jų dalyvavau ir tai buvo mano poilsis“, – sako E.Drozdova.

Elvira taip pat vysto projektą, kurį pradėjo sužinojusi dukros diagnozes. Idėja kilo tuomet, kai suprato, kad Ukrainoje nėra darželių, kuriuose tokiems vaikams būtų pritaikytas specialus maisto meniu, todėl mažieji ten negalėdavo pasilikti visai dienai. E.Drozdova su bendraminčiais tėvais ėmėsi iniciatyvos ir šiandien specialios dietos reikalaujantys vaikai kai kur jau gali gauti tinkamą maistą.

„Kartu su kitų tėvų iniciatyva pradėjome rašyti prašymus, kreipėmės į valstybę. Iš pradžių buvo sukurta eksperimentinė grupė viename darželyje Lvove, o dabar tokių grupių jau yra daugiau, taip pat jų atsirado ir kituose miestuose. Turime specialistą, kuris sukuria meniu be glitimo ir laktozės, mes taip pat jam duodame rekomendacijų, ką reikėtų įtraukti“, – aiškina Elvira, pridurdama, kad projektas jai yra kaip hobis, kuris padeda realizuoti save.

Asmeninio albumo nuotr./Elvira Drozdova su šeima
Asmeninio albumo nuotr./Elvira Drozdova su šeima

Per 7-erius metus Elviros šeimos gyvenimas pasikeitė kardinaliai ir nors ji stengiasi išlikti stipri, turi laisvalaikio pomėgių, pripažįsta, kad nepalūžti yra sunku. Labiausiai moteris dėkoja savo šeimai, kuri neleidžia įklimpti į liūdesį, o nuolatinė vaikų priežiūra padeda negalvoti apie patiriamus sunkumus.

„Su vaikais turime daug veiklų, kasdien mūsų laukia vis kitos užduotys. Turime tvarkaraštį, kuriame detaliai surašyta, kokius darbus aš turiu padaryti, ir kokie pratimai laukia vaikų tam, kad dėl savo ligų jie jaustųsi geriau“, – sako E.Drozdova.

Per visą šį sunkų laikotarpį Elvira sako supratusi, kad svarbiausia yra suvokti, jog taip atsitiko ne jai vienai – mamų, susiduriančių su panašiais sunkumais, yra daug. Todėl kitoms moterims, kurios atsidūrė panašiose situacijose ji pataria – reikia kuo greičiau suprasti, kad esi ne viena.

„Visada reikia stengtis gyventi toliau ir tikėti, kad galima padaryti geriau. Reikia pasitikėti savo jėgomis ir niekada nepasiduoti. Man taip pat buvo momentas, kai atrodė, kad daugiau nebegaliu, nebenoriu, viskas blogai, tačiau jis truko tik dieną ar dvi – aš išsikapsčiau pati. Bet jeigu jaučiate, kad jums per sunku, nebijokite kreiptis į kitas mamas, ieškoti specialistų pagalbos“, – rekomenduoja Elvira.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Mėgaukis šiandien

Talentingi vaikai

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką