Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 13d. 19:01

Jurgitos šeimai su 9 vaikais reikalinga pagalba – sudegė namas: „Svarbiausia, kad didieji vaikai išgelbėjo du mažuosius“

Sudegęs Jurgitos ir Vinco šeimos namas
Asmeninio archyvo nuotr. / Sudegęs Jurgitos ir Vinco šeimos namas

Po nelaimės praėjus beveik 4 mėnesiams, Palūkalnio kaimo (Tverų sen., Rietavo raj.) gyventoja Jurgita Šereikytė papasakojo, ką reiškia atsidurti bėdoje ir matyti, kaip šeimos namas virsta nuodėguliais. „Bernardas, mūsų sūnus, labai gerai sako: viskas yra užgyvenama, svarbu, kad nė vienas vaikas nesudegė. Tačiau labai praverstų parama, kad atstatytume namus ir kuo greičiau į juos sugrįžtume“, – sako daugiavaikė mama.

Planuoja namą atstatyti

Po gaisro Jurgita su vyru Vincu ir vaikais laikinai apsigyveno šeimos draugų name Varnių seniūnijoje (Telšių raj.). Laikinieji namai yra 15 km nuo daugiavaikės šeimos namų. Tiksliau, buvusių namų – gaisro nepaliestas liko tik ūkis: karvės, kiaulės, vištos. Visi gyvuliai tąkart buvo lauke, be to, ir tvartas stovi tolėliau nuo namo.

Birželio 28-osios ryte kilęs gaisras Jurgitos šeimai bene baisiausias iš visų šeimą užklupusių negandų. Kažkada Jurgita nukentėjo avarijoje (kaip sako, „mano dešinė ranka plastmasinė“), o prieš trejus metus jautis subadė ir stipriai sužalojo vyrą. Beje, būtent prieš trejus metus šeimyna ir namus buvo susitvarkiusi: visą vidų atsinaujino, baldus susipirko, tik gyvenk.

Bet dabar tų sutvarkytų namų vaizdas liks tik prisiminimuose. Šeima su 9 vaikais liko be namų.

Pasak Plungės PGT viršininko M.Pronckaus, atvykus ugniagesiams, namas jau degė atvira liepsna: „Gaisrą gesino 10 Plungės PGT ir Rietavo komandos ugniagesių, atvykusių su 4 gaisrinėmis autocisternomis. Greičiausiai jis kilo dėl netvarkingos elektros instaliacijos ar elektros prietaisų gedimo virtuvėje. Name buvo įrengti ir autonominiai dūmų detektoriai, tačiau jie neveikė. Namas gaisro metu sudegė visiškai.“

Nors pajamos nėra didelės, daugiavaikė šeima nenugrimzdo į liūdesį. Ji planuoja namą atstatyti, tačiau statybos darbų spartą itin veikia finansinė padėtis. Trūksta lėšų namo statybai, nes reikalingos medžiagos, atlygis statybininkams ir pan.

Asmeninio archyvo nuotr. /Naujo namo pamatai
Asmeninio archyvo nuotr. /Naujo namo pamatai

„Mėnesį po gaisro net nemiegojom – bijojom užmigti“

15min GYVENIMAS susisiekė su VšĮ „Ištiesk gerumo ranką nuskriaustiesiems“ direktoriumi Algimantu Patacku, kurio vadovaujamas fondas padeda nelaimės ištiktoms šeimoms.

Jurgita sutiko papasakoti, ką reiškia daugiavaikei šeimai gyvenimo kūrimąsi pradėti nuo nulio – kai neturi nei dokumentų, nei santaupų, nei valstybės palaikymo.

– Kokios šiandien nuotaikos jūsų šeimoje, Jurgita?

– Namo darbai pagaliau pajudėjo – pamatus išsiliejom, kitomis savaitėmis jau ir meistrai darbus pradės, taigi nuotaikos geros. Gal šiemet dar pavyks susimūryti ir stogą uždengti, o kitais metais jau vidų ten įrengti.

Viską kol kas darome iš pinigų, kuriuos žmonės mums pervedė, paaukojo, kitaip neišgalėtume, – žemaitiška tarme pasakojo moteris.

– Čia daugiau nei šokas, kai namai pavirsta nuodėgulių krūva...

– Pirmą mėnesį po gaisro net nemiegojom – bijojom užmigti. Vis mintis – o jei kas gali užsidegti. Nes ir dabar, kai paliekam tuos laikinus namus, tą sodybą, vis sukasi mintys, ar kas neužsidegs. Tos mintys tiesiog stingdo. Koks kur dūmas – jau ir neramu. Bet stengiamės visi laikytis.

Praėjus beveik 4 mėnesiams jau apie gaisrą net nešnekam. Tik kai nuvažiuojam ten gyvulių apeiti, prie namo naujo dirbti, viskas vėl sukyla. Bernardas, sūnus, labai gerai sako: viskas yra užgyvenama, svarbu, kad nė vienas vaikas nesudegė.

Asmeninio archyvo nuotr. /Jurgitos ir Vinco šeima
Asmeninio archyvo nuotr. /Jurgitos ir Vinco šeima

– Girdžiu jūsų optimistinį balsą, tikiu, kad viskas jūsų šeimai gerai susiklostys. Jūs veikiausiai ta tvirtoji atrama šeimoje?

– Galiu pasakyti, taip. Neleidžiu sau praskysti, viską viduj laikau. Nors mačiau, kad vyras labiau išgyveno. Ta gaisro diena jam buvo tikrai košmariška. Gerai, kad greitoji stovėjo, vaistų jam suleido. Šokas visgi. O kaip kitaip – matai, kad namas dega, o nieko padaryti negali.

Jie pamatė, jog nėra mažųjų, puolė daužti lango ir gelbėti vaikų, o ne gaisrinės kviesti.

Labiausiai dėkui mūsų vyriausiems vaikams, Silvestrui ir Bernardui (22 ir 21 m.), kad tuos mažuosius išgelbėjo, kad nepaliko gaisre 9 ir 11 metų sesės ir brolio.

Ar mokėme kada vaikus, kaip elgtis, jei kiltų gaisras? Esam kalbėję kažkada, kad jei gaisras – bėgam į lauką. Bet jie pamatė, jog nėra lauke mažųjų, puolė daužti lango ir gelbėti vaikų, o ne gaisrinės kviesti. Kai vaikus išnešė, tada tik pagalbai skambino.

– Visiems vaikams, kaip, beje, ir suaugusiesiems, turbūt nepraeis tokie išgyvenimai be pasekmių...

– O tų išgyvenimų tikrai buvo užtektinai. Tie vyresnieji nubėgo prie kambario, kuriame miegojo brolis ir sesė, lango ir išmušė jį. Įlipęs į vidų vienas iš brolių pašaukė sesę, nes per dūmus jau nieko nebesimatė. Jis nunešė ją iki lango ir perdavė kitam broliui. Tuomet grįžo atgal ir tokiu pat būdu išnešė mažąjį broliuką.

Tai tikrai vaikams trauma didžiulė. Bet jokios vaiko teisės (Vaiko teisių apsaugos tarnyba – red.) neapsilankė. Gal vaikams negera? Gal jiems šokas? Pagaliau, juk namai sudegė – kur dabar gyvena, su kuo? Niekam niekas nerūpi.

Vienas vaikas krūpčioja naktimis, neramiai miega. Klausiau, kas yra, sako, sapnuoju, kad namas dega. Nes tie mažiukai du manė, kad sudegs...

Taigi pirmus mėnesius mes buvom patys sau psichologai, patys sau daktarai. Dabar jau susigyvenom, matom namo pamatus, jau gerai.

Šeimai labiausiai praverstų piniginė parama

– Vaikams jau ir mokslai prasidėjo. Kaip jie į mokyklą nuvyksta – juk dabar gyvenate kitur?

– Atvažiuoja autobusas iš Tverų, kuris vaikus vežioja. Namuke liekam gyventi ne tiek jau daug: viena mergikė savaitę mokosi Plungėj, kiti du - Varniuose, Bernardas, vienas iš tų vyresnių gelbėtojų, dirba Vokietijoj. Susitvarkom.

– O priemonių mokymuisi vaikams netrūksta?

– Nusiperkam, pakanka.

– Nieko iš gaisro nepavyko išgelbėti?

– Ničnieko. Sudegė dokumentai, piniginės, vaikų diplomai, medaliai. O tiek jų buvo... Vis pajuokaudavau, kad galima būtų diplomais visus namus ištapetuoti. Vaikai sportiški, atletiški, daug apdovanojimų turėjo.

– Žodžiu, jums labiausiai pagelbėtų parama pinigais?

– Taip, pinigais, bet galima ir statybinėmis medžiagomis, juk reikės namui ir apšiltinimo. Tikrai praverstų. Dabar kol kas tik pamatai išlieti.
Negalėjom nieko daryti anksčiau, nes reikėjo dokumentus susitvarkyti. Tarkim, naujas namo projektas kainavo 1,5 tūkst. eurų. Darėm pasus, vaikams metrikus (gimimo liudijimus – red.) – vėl kainavo.

Taigi pirmus mėnesius mes buvom patys sau psichologai, patys sau daktarai.

Jokių išimčių ar nuolaidų nėra. Būtume socialiai remtini, pretenduotume į nuolaidas, o kadangi esam ne pašalpiniai, nors be namų, be dokumentų – jų gi netekom per gaisrą, čia nelaimė! – tai jokių išimčių mums nėra.

Asmeninio archyvo nuotr. /Jurgitos ir Vinco šeimos namas po gaisro
Asmeninio archyvo nuotr. /Jurgitos ir Vinco šeimos namas po gaisro

– Girdėjau, kad jums nepamaišytų ir vagonėlis ten, kur dabar namas atstatomas.

– Tikrai padėtų. Supraskit, mes tuose namuose už 15 km tik permiegam, paskui visi į mokyklas, mes su vyru – į ūkį, prie darbų. Tačiau skirti 3–4 tūkst. vagonėliui laikinam tikrai negalime, svarbiausia yra namas. Tai vagonėlis visai pravestų, ar kas atiduotų nereikalingą, o gal paskolintų. Galvojome ir apie nuomą, bet parai vagonėlis kainuoja nuo 50 iki 80 eurų. Tai pagalvokit, kiek susidarys per mėnesį!

– Jūs patys esat su vyru ūkininkai, taip?

– Taip. Tačiau sunku. Vyras pensininkas, aš pati esu avarijoje nukentėjusi, dešinė ranka plastmasinė. Dar ir vaikais reikia pasirūpinti. Dirbam, ne pašalpiniai esam, gaunam išmokas už vaikus ir vyro senatvės pensiją. Visos mūsų pajamos.

Norim kuo greičiau grįžti į namus. Ten mūsų namai, ten gyvuliai.

– Jūs keliskart pasididžiuodama pabrėžėte, kad nesate pašalpiniai. Jums tai svarbu?

– Taip. Kad niekas mums negalėtų pasakyti, kad pašalpas gaunam, jog vaikų prisidirbom. Visai ne. Džiaugiuosi mūsų vaikais, vyru, mūsų visa šeima.

Yra, kas pasiteirauja, ar tokiai didelei šeimai, ištiktai nelaimės, sudegus namui, padėjo valdžia. Nieko negaliu pasakyti labai gero. Sudegė troba – savivaldybė skyrė 2 tūkst. eurų, visi pinigai. Būtų kokios išmokos vienkartinės, dar kažkas.... Sakytų: va, Jurgita, nors vienam mėnesiui, susitvarkysit, išsiversit, imk. Nieko. Bet žinokit, ir nėjau niekur, neprašiau. Tik Tverų seniūnas, ką pažadėjo, tą padarė – žvyro atvežė namui, taigi nereikėjo pirkti.

Tiesa, valstybė apdovanojo vaikus, Silvestrą ir Bernardą, kurie mažesnius išgelbėjo iš gaisro, padėkos raštais, jiems po čekį davė – 200 eurų kiekvienam – naujų rūbų nusipirkti. Išleidom Rugsėjo 1-ajai. Tačiau žmonės mums tų drabužių ir taip priaukojo. Mums dabar labiau praverstų mėsmalė, keptuvė, bulvių tarkavimo mašina – juk viskas sudegė.

Dirbam, ne pašalpiniai esam, gaunam išmokas už vaikus ir vyro senatvės pensiją. Visos mūsų pajamos.

– Klausausi jūsų – esate stipri moteris, neleidžiate sau palūžti.

– Jei visi palūšim, sėdėsim ir krioksim, nieko nebus. Kažkas turi atsilaikyti. Mes esam daug patyrę, o dabar ir namo nebeturim. Žiūrėjom į degėsius ir galvojom: kas toliau?

O va, ruduo, jau pamatai išlieti, jau matom, kad yra gerų žmonių, kurie jaučia mūsų skausmą, supranta, kaip sunku pradėti viską nuo pradžių. Aukoja. Ačiū jiems!

A.Patackas: „Tikrai įmanoma padaryti daugiau, nei priklauso“

VšĮ „Ištiesk gerumo ranką nuskriaustiesiems“ direktorius Algimantas Patackas patvirtino, jog dėl pagalbos šiai šeimai į juos kreipėsi Telšių rajono socialinė darbuotoja.

„Išties didžiulė nelaimė ištiko šeimą, reikia padėti. Jau žinome, kad viena moteris padovanos plastikinius langus ir duris jų naujai statomam namui, taip pat kažkiek duos statybinių medžiagų, viena firma žadėjo padovanoti stogo dangą. O mūsų fondas padės šeimos mergaitėms – nusiųs žieminių batų“, – sakė A.Patackas.

Asmeninio archyvo nuotr. /VšĮ „Ištiesk gerumo ranką nuskriaustiesiems“ direktorius Algimantas Patackas
Asmeninio archyvo nuotr. /VšĮ „Ištiesk gerumo ranką nuskriaustiesiems“ direktorius Algimantas Patackas

Daugiau kaip penkerius metus veikianti viešoji įstaiga „Ištiesk gerumo ranką nuskriaustiesiems“ ne kartą susidūrė su panašiomis situacijomis, kaip Jurgita ir pasakojo, t. y. valstybė nukentėjusiems nuo gaisro skiria vienkartinę išmoką, ir viskas, daugiau jokios pagalbos.

„Toks požiūris tikrai nuvilia. Todėl norime viešinti ne tik tokias istorijas, bet ir išjudinti valdžią, kad nebūtų abejinga žmonėms, kuriuos ištiko tokia nelaimė. Juk tikrai galima pagalvoti, jog tai daugiavaikė šeima, gal įmanoma padėti maisto produktais, pagaliau pasiteirauti, ko trūksta, kokie šeimos narių poreikiai ir pan. Juk tikrai įmanoma padaryti daugiau nei priklauso šioje situacijoje“, – įsitikinęs įstaigos direktorius.

Paklaustas apie aukojimų patirtį, jis prasitarė, kad visgi įmonės, kurių apyvartos milijoninės, paprastai nelinkusios padėti, jų atsakymas dažnas – pinigų neturime. O štai didesne atjauta pasižymi mažesnės įmonės arba pavieniai žmonės: jie nors ir nedaug, bet padeda, nupirkdami arba reikalingą daiktą, arba paaukodami pinigų, medžiagų ir kt.

A.Patackas tiki žmonių gerumu ir kviečia paremti Jurgitos ir Vinco šeimą. Taip pat jei norite išsamios informacijos dėl pagalbos šiai šeimai, rašyti ir tartis galite adresu info@gerumoranka.eu.

Prisidėti galite čia:

VŠĮ „Ištiesk gerumo ranką nuskriaustiesiems“

Įmonės kodas: 303573887

LT267300010142143000 (Swedbank)

LT57 7044 0600 0805 8996 (SEB)

Paypal: https://www.paypal.com/paypalme/algimantaspatackas1

Paskirtis: Po gaisro namo atstatymui Vinco ir Jurgitos šeimai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

30 geriausių restoranų

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką