Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Kodėl vaikai ima nekęsti savo tėvų ir kaip šiems netapti tironais? (II dalis)

Auginti vaikus – milžiniška atsakomybė. Jeigu egzistuotų vadovėlis, kaip tai daryti teisingai, jį tikriausiai pavartytų kiekvienas su tėvystės iššūkiais susiduriantis žmogus. Nors visiškai išvengti klaidų auklėjant savo atžalas neįmanoma, kartais jų daroma ženkliai per daug, o tai priveda prie nutrūkusio vaikų ir tėvų ryšio. Kodėl taip įvyksta ir kaip to išvengti? Patarimais ir įžvalgomis apie teisingą vaikų auklėjimą dalinasi psichologė Alina Martinkutė-Vorobej.
Liūdnas vaikas
Liūdnas vaikas / 123RF.com nuotr.

Pagrindinė problema – smurtas

Kokie tėvų poelgiai ir auklėjimo būdai gali peraugti į vaiko neapykantą tėvams? Atsakymas liūdnas ir paprastas – smurtas prieš vaiką.

„Kalbėdama apie smurtą aš kalbu ne tik apie fizinį ar seksualinį smurtą, kurie palieka giliausias žaizdas ant vaiko kūno ir vaiko psichikoje bei skatina vaiką nepasitikėti tėvais (vėliau – ir visais kitais žmonėmis), bet taip pat apie emocinį smurtą ir vaiko nepriežiūrą. Šios dvi pastarosios smurto formos yra sunkiau pastebimos ir mūsų visuomenėje dar per dažnai pateisinamos kaip „auklėjimo būdai“.

Jokios smurto formos prieš vaiką negali būti vadinamos auklėjimo būdais. Smurtas prieš vaiką yra galios demonstravimas, kontrolės išraiška, noras tvirtinti savo valdžią, bet ne auklėjimas. Auklėjimas yra orientuotas į vaiko gerovę, vadovaujanti vaiko poreikiais ir jo interesais. Vienas esminių vaiko interesų – emociškai ir fiziškai saugi aplinka. Smurtas, kad ir kokios formos jis bebūtų, visų pirma, į šipulius sudaužo vaiko saugumo jausmą.

Vaikai nebūtinai iškart supranta, kad smurtaujantys prieš juos tėvai neteisingai su jais elgiasi ir juos žaloja. Dažniausiai vaikai tiek stipriai nori išsaugoti santykius su tėvais, kad jų psichika, paprastai tariant, juos apsaugo nuo žiaurios realybės įvairiais gynybos mechanizmais: neigimu, pateisinimu, paaiškinimu... Bet su laiku, sustiprėjus ir jų psichikos gebėjimams dorotis su nemaloniomis patirtimis, neretai vaikai (dažniausiai jau būdami suaugusiais) supranta, kad tėvai juos išdavė. Ir natūralu, kad tėvų ir vaikų santykiai, jau greičiausiai ir iki šio suvokimo eižėję, gali ir visai nutrūkti. Tėvų baimė, kuri iki tol galbūt dar sulaikė santykiuose, kartais gali virsti neapykanta tėvams.

Yra ir subtilesnės smurto formos, kurios įkala pleištą į santykius su vaikais. Pakalbėkime apie tėvus, kurie verčia vaikus atitikti jų idealus ar įsivaizduojamus standartus. Atrodytų, kas čia blogo, jei tėvai reikalauja, kad vaikai vaikščiotų į 5 būrelius arba jei tėvai atvirai spaudžia vaiką ruoštis tam tikrai specialybei? Juk, atrodytų, tėvai žino geriausiai, ar ne? Ne visada.

Smurtas prieš vaiką yra galios demonstravimas, kontrolės išraiška, noras tvirtinti savo valdžią, bet ne auklėjimas.

Neadekvatūs lūkesčiai arba tėvų valios primetimas, negerbiant vaiko poreikių ar unikalumo, irgi gali būti emocinio smurto apraiška. Su laiku vaikai, augę tokiuose santykiuose, kuriuose nejautė esantys suprasti ar priimami su savo poreikiais ar svajonėmis, gali emociškai atitolti nuo tėvų, pasąmoningai arba atvirai kaltinti juos už savo sugriautą gyvenimą.

Žinoma, reikia suprasti, jog neapykanta tėvams formuojasi ilgą laiką ir itin nepalankiame smurtiniame emociniame fone. Tėvams, kurie myli savo vaikus, stengiasi jais rūpintis (net jei ne visada taip, kaip geriausia vaikui), stengiasi juos girdėti (net jei ne visada pavyksta), nėra ko baimintis, kad vaikai atsuks jiems nugaras. Vaikai iš esmės yra gudrūs, vaikai yra jautrūs ir vaikai yra išmintingi – jie jaučia meilę ir rūpestį, ir menkus nesusipratimus ar auklėjimo klaidas tikrai supras ir atleis.

Turbūt retas kuris vaikystę išgyveno be mėlynių ir nubrozdinimų. Turbūt vargiai nugyvenama ir vaikystė be psichologinių žaizdų – gilesnių ar ne tokių gilių. Vaikai gali turėti mylinčius, autoritetingus tėvus, bet jie nebus tobuli ir neužaugins tobulų vaikų. Ir net nereikia bandyti. Užtenka, anot psichologijos klasikų, būti pakankamai gerais tėvais ar globėjais. Klaidos auklėjant yra mokymosi šaltinis ir proga paaugti patiems bei paauginti santykius. Jų neišvengsi“, – sakė psichologė.

Auklėjimas nulemia vaiko ateitį

Ar auklėjimas ankstyvesniais vaikystės metais nulemia tėvų-vaikų santykį paauglystėje ir netgi vaikams suaugus? Psichologė teigia, kad tyrimai gana vieningai ir nuosekliai rodo, jog taip – santykio kokybė ankstyvaisiais metais nulemia ne tik santykio su tėvais, bet ir santykių su kitais žmonėmis kokybę vėliau.

„Ankstyvojo santykio kokybę ir jos įtaką ateities santykiams tyrinėjo psichologas klasikas Johnas Bowlby. Anot jo, kūdikis nuo gimimo per santykį su artimiausiu žmogumi formuojasi supratimą apie supantį pasaulį bei žmones. Psichologai, perėmę jo idėjas ir tyrinėjantys ankstyvuosius santykius, daug dėmesio skiria prieraišumo temai. Manoma, kad nuo prieraišumo, kurį suformuoja kūdikis ir vaikas su artimiausiais žmonėmis, tipo gali priklausyti vaiko nuostatos apie santykius su žmonėmis apskritai.

Vaikai, kurie auga saugioje, stabilioje aplinkoje ir kurie turi tėvus, reaguojančius į jų poreikius, atliepiančius jų nerimą, mylinčius ir besirūpinančius, suformuoja saugų prieraišumą. Tokie vaikai ir ateityje tiek santykyje su tėvais, tiek santykyje su kitais žmonėmis, gali jaustis saugūs, svarbūs, reikalingi, jie matys kitus žmones kaip patikimus ir geranoriškus. Jie matys santykių prasmę ir reikalingumą.

Vaikai, kurie auga su tėvais, kurie ignoruoja jų poreikius, nerodo emocinės šilumos, reaguoja chaotiškai, naudoja smurtą prieš vaiką, formuoja nesaugų arba vengiantį prieraišumą. Tokie vaikai jau ir ūgtelėję gali jaustis nesaugiai santykiuose su tėvais ir kitais žmonėmis, santykių vengti arba reaguoti impulsyviai, nepasitikėti žmonėms, manyti, jog patys nėra verti meilės ir rūpesčio, ir t. t.

Reikia suprasti, jog neapykanta tėvams formuojasi ilgą laiką ir itin nepalankiame smurtiniame emociniame fone.

Trumpai tariant, yra žinoma, kad iš savo pirminės šeimos mes atsinešame išmoktus santykių modelius, kuriuos ateityje pritaikome santykiuose su kitais mums artimais žmonėmis.

Jei mūsų santykių patirtys vaikystėje iš esmės buvo malonios ir auginančios, mes suaugę sąmoningai arba ne sieksime santykių su kitais, buvimas santykyje mums bus prasmingas. Jei mūsų santykių patirtys vaikystėje buvo nemalonios ar skausmingos, natūralu, kad ir suaugę mes su atsarga žiūrėsime į kitus žmones ir su dideliu nerimu megsime naujas pažintis arba jausimės nesaugiai naujuose santykiuose, greičiausiai, nepasitikėsime kitu žmogumi kaip galinčiu įskaudinti. Taip pat iš vaikystės mes atsinešame supratimą apie tai, kaip dorotis su įtampomis santykiuose (kalbėtis, ignoruoti ar nutraukti santykius?), kaip spręsti problemas (konstruktyviai ar destruktyviai?), kaip auginti vaikus, kaip skirstytis vaidmenimis ir funkcijomis, t.t.

123rf.com nuotr./Paauglio depresija
123rf.com nuotr./Paauglio depresija

Viena vertus, tėvams, žinant šią informaciją, gali pasidaryti baisu, nes tai yra didžiulė atsakomybės našta – jau ankstyvaisiais metais sudėti tvirtus pamatus savo vaiko santykių kokybei ateityje. Kita vertus, tą žinoti auklėjant vaikus svarbu, nes tai padeda geriau suprasti, kodėl vaikas vienaip ar kitaip elgiasi santykyje ir kokias trumpalaikes ar ilgalaikes pasekmes mūsų, tėvų, elgesys gali turėti vaikų santykiui su mumis ir kitais“, – drąsina A. Martinkutė-Vorobej.

Vaikai savo elgesiu atspindi tėvus

Tėvams, matantiems, kad jų vaikas tapo labiau nutolęs, ir jaučiantiems, jog bendravimas atšalo, psichologė pataria nepamiršti, kad visada svarbios abi šeimos pusės.

„Santykis tarp tėvų ir vaikų yra dviejų pusių kūrinys. Kol vaikai yra maži, tėvai yra tie, kurie „veda“, nes jie geriau supranta, kaip surėdytas pasaulis, kaip kuriami santykiai. Jei kyla nerimo dėl santykio su vaiku, aš turbūt pirmiausia pakviesčiau tėvus apsvarstyti, o kas vyksta? Kas nutiko? Kas pasikeitė? Ir, žinoma, paklausčiau nevisai malonaus, bet būtino tokioje situacijoje klausimo – ar jie, tėvai, patys nesijaučia nutolę nuo vaiko? Gal tėvai pavargo, problemos darbe, jaučiasi nusivylę ar bejėgiai, gal patiria daug streso ir nebeskiria vaikui pakankamai laiko ir dėmesio...?

Vaikai (ypač ikidarželinukai ir darželinukai) savo elgesiu tiesiog atspindi tėvų nuostatas ir santykius su jais. Jei vaikas yra atsiribojęs, gali būti, kad jis dėl kažkokių priežasčių jaučiasi mažiau saugus ir dėl to ima vengti artimesnio kontakto. O kurti saugumą santykiuose, kol vaikas mažas, kaip ir aukščiau minėjau, pirmiausia yra tėvų atsakomybė.

Ir dar labai svarbu tėvams nesijausti visagaliais ir visažiniais. Visi mes pavargstame, visi mes pasimetame ar nerandame atsakymų. Svarbu kreiptis pagalbos – į knygas, į labiau patyrusius tėvus, kuriais pasitikima, į specialistus... Nelikti vieniems su savo klausimais ir sunkumais. Ir pasirūpinti savimi – vaikai džiaugiasi, kai tėvai sveiki ir laimingi“, – teigia psichologė Alina Martinkutė-Vorobej.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius