Agresyvus pykčio reiškimo būdas nėra priimtinas ir išderina tiek tėvus, tiek vaikus, be to, suvalgo visą energiją, Nuo ko pradėti kontroliuoti emocijas?
- Nebarkite ir nešaukite ant vaiko, kai jis įsiaudrinęs ir sudirgęs, ar dar blogiau – paplūdęs ašaromis. Šaukimu ne tik nieko nelaimėsite, o tik dar labiau suerzinsite vaiką, o jis stengsis atsakyti tuo pačiu. Trumpai tariant, leiskite jam nurimti ar padėkite nusiraminti.
- Pabandykite išsiaiškinti, kodėl kilo pykčio protrūkis. Suaugusieji ne visada moka kontroliuoti savo emocijas, kartais pasako ką nors nekorektiško, pakelia balsą, todėl natūralu, kad ir vaikas dar tik pradeda mokytis, kaip reaguoti vienoje ar kitoje situacijoje. Šioje vietoje labiausiai praverstų dėmesys mažyliui, t. y, paklauskite jo, kodėl jis susierzino, kas neduoda ramybės, kas nepatiko. Garsiai įvardytos priežastys padės ir jums, ir jam priimti reikiamą sprendimą.
- Ką daryti, jeigu vaikas nenori kalbėti? Vieni vaikai atviresni, kiti uždaresni, todėl išpešti tai, ką jie saugo savo širdelėse, gali būti nelengva. Nenaudokite spaudimo, nekurkite įtampos, negrasinkite. Švelnumas, atjauta ir tinkamas nusiteikimas padės vaikui suprasti, kad jo nebarsite, todėl jam bus saugiau ir ramiau išsipasakoti. Žinoma, viskam reikia laiko, todėl neskubinkite vaiko atsiverti – gal jis mano, kad dar ne laikas?
- Prisitaikykite prie jo emocijų. Žinoma, tai nereiškia, kad turite kartu šaukti, užsisklęsti ar raitytis ant grindų. Tačiau neskubėkite duoti patarimų, o pabandykite įlįsti į mažylio kailį. Nenurašykite visko: „Ak, tu dar mažas, kad tik tokios bėdos būtų“... Tai reiškia, kad jūs visai nevertinate mažojo žmogučio jausmų, kurie jam – visas pasaulis. Jeigu tėvams tai neatrodo svarbu, vadinasi vaikas gali užsisklęsti manydamas, kad pasakoti neverta. Jiems juk neįdomu... Geriau sakykite jam, kad suprantate, kaip jis jaučiasi, leiskite išsikalbėti, išsakyti viską, ką jis galvoja apie konflikto priežastį, o tik vėliau dalykite patarimus.
- Leiskite išlieti įniršį. Savaime aišku, tokiais būdais, kad niekas aplink nenukentėtų. Tam padeda fizinė veikla, tegu vaikas patrypia kojomis ar garsiai pašūkauja. Juk ir mes, suaugusieji, riktelėję pasijuntame lyg ir laisvesni, nebeslegiami pykčio ir kitų nemalonių emocijų. Vaikams taip pat gali padėti ir piešimas, lipdymas, skaitymas, kaladėlių dėliojimas (paskui galima viską sugriauti)...
- Aptarkite tai, kas įvyko. Kalbėkite ramiai, neskubėdami, nekeldami balso, nepriekaištaudami. Paaiškinkite, kad pyktis – tai ne nuodėmė, o normali emocija, tačiau reikia mokėti pykti taip, kad niekas aplinkui nenukentėtų. Sudėliokite akcentus – aptarkite su savo vaiku, kaip jam derėtų elgtis kitą kartą, jeigu atsidurtų panašioje situacijoje. Jeigu konfliktus spręsite taikiai, tikėtina, kad ilgainiui vaikas daug ramiau žvelgs į aplinką, o pyktis nebeatrodys toks baisus, kadangi bus pažabotas. O ir pats mažylis supras, kad kiekviena situacija turi išeitį. Ir tai nebūtinai turi būti nevaldomas įniršio protrūkis.
