„Ligi penkiolikto karto iš mano rankos paimdavo po 240 ml kraujo, o po penkioliktojo – po 480 ml, vos ne po puslitrinį stiklainį. Ir ką jūs manome, jausdavausi kuo puikiausiai. Kiti vyrai iš gydytojo kabineto išeidavo svirduliuodami, o aš ramiai dar ir į penktą aukštą užkopdavau – nežinia, iš kur tos energijos atsirasdavo. Matyt, esu iš tų žmonių, kuriems kraujo nuleidimas – tik į naudą“, – pusiau juokais, pusiau rimtai kalbėjo moteris.
Ji neslėpė, jog ligi donorystės sirgusi hipertonija, o po to sistemingai kas 3 mėn. pradėjus duoti kraujo, jos kraujospūdis stojo į normalias vėžes.
Z.Petrauskienė prisiminė, kad tapti kraujo donore ją paskatino buvusi bendradarbė Ona Dambrauskienė, su kuria sykiu dirbusios „Lietžemūktechnikos“ bendrovėje. „Kažkaip gera pasidarė, kai išėjau iš gydytojo kabineto – kažkam padėjau, išsyk pagalvojau, o gal net ir gyvybę išgelbėjau. Ir tai buvo toks stiprus moralinis užtaisas, kad po to laukte laukiau kito karto“, – neslėpė pašnekovė.
Ji prisiminė, jog sovietmečiu donorai būdavo paskatinami ir materialiai: „Duodavo nemokamus pietus „Gintaro“ restorane ir du laisvadienius pridėdavo prie atostogų“.
Sykį, dirbant „Laisvės“ fabrike, susirgo vėžiu viena verpėja, paguldė ją į ligoninę Klaipėdoje, o Z.Petrauskienė suorganizavo kitas bendradarbes vykti į Klaipėdos kraujo perpylimo stotį duoti jai kraujo. Z. Petrauskienė sakė ir medaliu už donorystę buvusi apdovanota, diplomais bei ženkliuku su kraujo lašu. Tik šiandien apgailestauja, kad jų neišsaugojusi: atidavusi Maskvoje gyvenančiam pusbroliui, kuris kolekcionuoja visokius sovietmečio laikų apdovanojimus.
„Turėčiau dabar ką ir jums, ir savo vaikams parodyti bei įrodyti, kad nesigiriu, o tikrai buvau donore. Raginu ir savo sūnų donorystei, bet jis neklauso. Man dabar labai gaila tų sužeistų žmonių Ukrainoje – galėtų gi mūsų žmonės jiems pagelbėti, o ir pas mus, Lietuvoje, gi kiek trūksta kraujo ligoniams ar traumas patyrusiems žmonėms. Nesuprantu, kodėl jauni žmonės taip vengia donorystės, juk kraujas labai greit atsistato, organizmas jo trūkumo nė nepajaučia. Nejaugi esame tokie abejingi kito nelaimei ir skausmui?“ – jaudindamasi kalbėjo pašnekovė.
Ji sakė ir dabar dar ketinanti pasitarti su savo šeimos gydytoja – o galgi jos kraujas ir senatvėje dar tiktų donorystei.
Jau daugel metų našlė Z. Petrauskienė šiandien gyvena viena. O nuo vienatvės sakė besiginanti daug laiko būdama gamtoje: „Kasdien prasuku ratą pro savo paupyną – taip vadinu Paupio gatvę, užkopiu ant kalno, nueinu ligi sesučių klarisių vienuolyno: pasigrožiu, prisiskinu vytelių – žiūrėk, tuoj sprogs „katinėliai“. Nuo sunkaus fizinio darbo traumuoti 4 stuburo slanksteliai, – jeigu nejudėčiau, visiškai sustingčiau. Ir pats sau turi padėti, ir savo kūną mylėti“, – tokia paprasta gyvenimo filosofija šiandieną vadovaujasi kretingiškė.
Nacionalinio kraujo centro Klaipėdos filialo Donorų skyriaus vedėjos Renatos Poviliūnienės komentaras:
– Esame labai dėkingi tokiems senjorams, kaip Z.Petrauskienė, už jų geraširdystę, tačiau donorais būti jie nebegali dėl senyvo amžiaus, nes žmogaus organizme vyksta senėjimo procesas, pasireiškia įvairios lėtinės ligos. Donoru gali būti asmuo nuo 18 iki 65 m., – taigi donoro amžius sutampa su darbingu amžiumi.
Donoro svoris negali būti mažesnis negu 50 kg, prieš paimant kraujo pamatuojame spaudimą, ištiriame hemoglobiną. Paimamo kraujo norma – 450 ml.
Į Kretingą sykį per 2 mėn. atvyksta mūsų darbuotojų brigada: iš anksto apie tai informuojame donorus. Įprastai susitinkame gydymo įstaigose, tačiau, atskiroms asmenų grupėms pageidaujant, esame surengę donorystės akcijas gimnazijose, bažnyčioje, policijoje. Kaskart per donorystės akcijas kraujo paaukoja apie 30 asmenų.
Nemažai kretingiškių atvyksta tiesiai į mūsų centrą Klaipėdoje. Todėl šiandieną negalėčiau įvardinti tikslaus kretingiškių donorų skaičiaus.
Kraujas yra niekuo nepakeičiamas, – niekada negali pasakyti, kiek jo reikės rytoj, todėl visada stengiamės sukaupti bent nedidelį kraujo rezervą.
