Pirmiausia apie save. Esu jauna 29 metų moteris. Baigusi mokslus, dar besimokydama pradėjusi dirbti. Dirbanti tai pačiai valstybei (tiesiogine prasme), į kurią dabar kreipiuosi. Ištekėjau prieš trejus metus. Iš labai didelės meilės.
Vaikų nebijojom ir prieš santuoką. Po santuokos pradėjom jų norėti ir tuo reikalu „dirbti“. Praėjo metai. Nieko. Kaip ir neramu, bet laukiam ir bandom toliau. Dar pusmetis. Toliau nieko. Laikas tirtis.
Toliau rašysiu viską atvirai: taip, kaip esu kalbėjusi tik su savo vyru ir gydytojais. Nors daugeliui tie terminai absoliučiai nieko nesakys.
Toliau rašysiu viską atvirai: taip, kaip esu kalbėjusi tik su savo vyru ir gydytojais.
Užsirašau į polikliniką. Gydytoja buvo puiki. Pasitiko su šypsena ir žodžiais, kad mes jauni, viskas bus gerai. Kartais reikia tiesiog išlaukti. Kai kuriems tiesiog ilgiau užtrunka.
Apžiūra echoskopu. Viskas gerai. Hormonai, kurie tiriami ciklo pradžioje – viskas gerai. Hormonai, kurie tiriami ciklo pabaigoje – viskas gerai.
Chlamidijų, mikroplazmų ir ureaplazmų tyrimai – nieko nerasta. Taigi, iš mano pusės kaip ir viskas gerai. Atėjo laikas tirtis vyrui.
Tuo metu jau buvo prasidėję treti planavimo ir laukimo metai. Pasidaro vyras spermogramą – viskas puiku. Taigi, arba mums tiesiog nesiseka, arba yra kas nors giliau.
Kiaušintakis – nepratekamas
Gydytoja paskiria laparoskopiją tikrinti kiaušintakių praeinamumą. Procedūra nėra lengva, bet palyginti su emociniu skausmu, kuris drasko kiekvieną kartą atėjus mėnesinėms, vienas malonumas.
Po operacijos diagnozė – vienas kiaušintakis nepratekamas, III stadijos endometriozė ir pilve vien sąaugos.
Bet net ir po tokios diagnozės išėjau su šypsena – gydytoja tiesiai pasakė: turėčiau pastoti, nes operacijos metu viską „aptvarkė“, jei nepastosiu per pusmetį, tada jau eiti pas vaisingumo specialistus.
Laukimas ir bandymai toliau. Šeštą to pusmečio mėnesį supratau, kad visgi be gydytojų neapsieisiu. Poliklinikoje gydytoja pasakė, kad ji padėti nebegali – metas pas vaisingumo specialistus.
Per vieną ciklą išleidžia daugiau nei uždirba
Tada pirmą kartą atvėriau vaisingumo gydytojų duris. Gydytojams jokių priekaištų, tikiu, kad iš savo pusės darė viską, ką galėjo.
Sužinojau – mano kiaušidžių rezervas ribotas. Ne kritinis, bet tikrai ne toks, koks turėtų būti 29 metų moters. Taigi, dar trejų metų aš tikriausiai nebeturiu.
-
Pasaulyje jau yra maždaug 5 mln. žmonių, gimusių po dirbtinio apvaisinimo
-
Gydytoja Reda Verbickienė: „Gydydama moteris, trokštančias tapti mamomis, mačiau ne vieną stebuklą“
-
Rimantė Šalaševičiūtė: „Apie eutanaziją diskutuokim, dirbtiniam apvaisinimui – ne laikas“
-
Ar nevaisingumas iš tiesų yra nuosprendis visam gyvenimui?
-
Nepastojančios moters išpažintis: „Manyje dar gyvas tas beprotiškai didelis noras turėti kūdikį“
Pradėjo stimuliuoti kiaušides, kad augintų folikulus toje kiaušidėje, kurioje sveikas kiaušintakis. Kad aiškiau susidarytų vaizdas: konsultacijos po 50 Eur, jų ciklo metu prireikia bent 4–5.
Stimuliuojantys vaistai – viena „dozė“ 30 Eur, jų gali prireikti ir 10 per ciklą. Tada vadinamieji „sprogdukai“ – 20 Eur. Gerai, kad jų tik vienos „dozės“ užtenka. Tada IUI (intrauterininė inseminacija) – 150 Eur. Po to galimą nėštumą palaikantys vaistai – 10 Eur. Taigi, per vieną ciklą 680 Eur. Šiek tiek daugiau nei uždirbu, nors uždirbu tikrai ne mažiausiai šalyje.
Čia neskaitant kasdieninio pilvo badymosi adatomis ir ašarų atėjus naujam ciklui. Nesėkmingi ciklai 4. Pinigų nebėra, mat be šių procedūrų dar reikia ir nuomą mokėti, komunalinius, kartais ir valgyti. Apie visa kita jau seniai pamiršome.
Išeitis – dirbtinis apvaisinimas
Po ketvirtos procedūros nuskambėjo gydytojos žodžiai: „Matau vienintelę išeitį – reikia dirbtinio apvaisinimo.“ Sėdėjome tą kartą su vyru gydytojos kabinete, ašaros man pradėjo riedėti kaip pupos ir nieko nebegalėjau pasakyti. Taip tiesiai ir paprastai: „Nebemėtykit pinigų, natūraliu būdu vaikų nesusilauksit.“
Grįžom namo ir verkėm abu. Tą vakarą. Tada pradėjome galvoti, ką daryti.
Grįžom namo ir verkėm abu. Tą vakarą. Tada pradėjome galvoti, ką daryti. Baisiausia, kad mes neturime laiko. Negalime taupyti dvejus metus. Taip, galime pasiimti paskolą, bet kas pasakys, kad jos vienos užteks? Kad tas pirmas kartas bus sėkmingas?
Taigi, tokia ta istorija. Ir rašau ją ne todėl, kad noriu išsipasakoti. O todėl, kad jaučiuosi nepilnavertė, niekam tikusi moteris.
Žmonės leidžia sau klausinėti ir mokyti
Žmonės leidžia sau klausti, kodėl neturime vaikų, dalija patarimus, kaip juos „daryti“. Bet keisčiausia, kad tai daro tie, kurių tai apskritai neturėtų liesti. Tėvai nėra nė karto paklausę, kada jau bus tų išsvajotų anūkų.
Šiuo laišku kreipiuosi į žmones – nustokit klausinėti. Jūs neįsivaizduojate, ką išgyvena žmonės, kurie negali susilaukti vaikų. Kitų akimis, mes karjeras darantys žmonės. Tik kad ta karjera aplaistyta ašaromis, niekas nepastebi. Ir net nenori pastebėti.
Neįsivaizduojate, kiek žmonių eina pas vaisingumo specialistus. Dažnai atėjus nėra vietos priimamajame atsisėsti. Tačiau visą tą netoleranciją stengiuosi nurašyti kažkokiam neišprusimui, neišsilavinimui. Netgi nelabai jau kreipiu į tai dėmesį. Užsiauginau storą odą, kaip sakoma.
Vienas kartas – 3000 eurų
Bet toliau aš noriu kreiptis į mūsų valdžią. Taip – PAGALBINIO APVAISINIMO ĮSTATYMAS. Apie tai. Jūs man, kvailai, paaiškinkite, kodėl jis niekam nerūpi? Kas turi atsitikti, kad valstybę valdantys žmonės suprastų, kokia tai problema?
Žmonės leidžia sau klausti, kodėl neturime vaikų, dalija patarimus, kaip juos „daryti“. Bet keisčiausia, kad tai daro tie, kurių tai apskritai neturėtų liesti.
Anot statistikos, 50 000 porų Lietuvoje yra nevaisingos. Taip, toli gražu ne visoms joms reikia pagalbinio apvaisinimo. Bet visi šitie 100 000 žmonių Lietuvoje jaučiasi visiškai pamiršti ir nereikalingi. Kai kurie net emigruoja. Nes bet kur kitur šis įstatymas yra ir valstybė padeda žmonėms susilaukti vaikų.
Pagalbinio apvaisinimo procedūra kainuoja apie 1500 Eur. Čia ta elementari, kai vyro sperma ir moters kiaušialąstės yra sveikos. Bet čia tik procedūra. Konsultacijos, tyrimai ir vaistai kainuoja dar tiek pat. Taigi, 3000 Eur. Vienas kartas. O kiek jų reikės?
„Ko reikia, kad mus išgirstų?“
Kai kurie pasakys, kad nevaisingumas – ne liga, pavojaus gyvybei nėra, kodėl valstybė turi mokėti? O todėl, kad tai – liga. Liga, kurią Europos Komisija įtraukė į ligų sąrašą ir jau kuris laikas ragina Lietuvą ką nors daryti dėl pagalbinio apvaisinimo įstatymo. Bet Lietuva yra kurčia. Valstybė gydo narkomanus ir alkoholikus, kurie patys pasirinko tokį kelią ir dažniausiai į jį grįžta, bet žmonių, kurie savo ligos nepasirinko – ne. Ko reikia, kad mus išgirstų? Kažko panašaus kaip prie taboro išmirti?
Vyriausybė rėkia – demografinė padėtis katastrofiškai blogėja, Lietuva nyksta. Tai darykit ką nors. Jei tos 50 000 porų susilauktų vaikų, tai būtų 50 000 naujų gyvybių ir potencialių mokesčių mokėtojų. Galvokite tada apie tai.
Kodėl mes, sąžiningai mokantys mokesčius, dirbantys, iš valstybės nesulaukiame pagalbos?
Su visa pagarba, bet ar jūsų šeimos nariai turi būti nevaisingi, kad į tai atkreiptumėte dėmesį?
Nepykit, bet buvo juokinga skaityti, kaip sveikatos apsaugos ministrė pasakė, kad, kai reikėjo gydyti tėvą, pamatė, kokios ilgos yra eilės pas gydytojus, ir to ėmėsi. Su visa pagarba, bet ar jūsų šeimos nariai turi būti nevaisingi, kad į tai atkreiptumėte dėmesį?
Tada pradedama kalbėti apie Bažnyčią. Bažnyčiai kažkas nepatinka. Bet kodėl kitos šalys, kurioje tikėjimas turi daug didesnę reikšmę (pvz., Airija, kurioje net abortai uždrausti), nevaisingumo gydymą kompensuoja. Taip, aš esu tikinti. Ir net praktikuojanti. Bet nebejuokinkim pasaulio. Gal tada iš viso atsisakykime mokslo ir bet kokių vaistų, nes juk, jei jau sergi ir miršti, tai Dievas taip norėjo.
Prašo suteikti galimybę
Kas turi atsitikti, kad būtume išgirsti? Ar čia tiesiog naudojamasi tuo, kad mes nerėkiam, nesivoliojam gatvėse, nepiketuojam? Mums tiesiog per daug skauda. Patikėkit. Skauda taip, kad norisi širdį išsiplėšti iš krūtinės.
Aš nebežinau, kokia kalba reikia kalbėti ar net rėkti. Paišyti sienas ar žudytis. Gulėti prie taboro ar daužyti Seimo langus. Ką reikia daryti, kad mus išgirstų? Kad pagaliau priimtų tą įstatymą ir bent iš dalies kompensuotų tas procedūras.
Aš tikrai pažadu visa tai atidirbti ir atiduoti. Dvigubai, trigubai ar kiek tik reikės. Tik suteikite man galimybę susilaukti savo vaiko. O laiko aš neturiu. Nedaug jo turi ir kiti.
