Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Prenumeruoti

Docentė Roma Jusienė: „Streso neįmanoma išvengti – galima tik pasirūpinti savimi“

Kodėl vienas jūsų pažįstamas nuolat serga, nors skrupulingai rūpinasi savo sveikata ir skuba savo kailiu išbandyti kiekvieną kur nors nugirstą imuniteto stiprinimo būdą? Ir kodėl draugo prosenelis sulaukė šimto metų, nors visą gyvenimą traukė pypkę bei kirto lašinius?
Roma Jusienė
Roma Jusienė

Atrodytų, kad šiuolaikiniai mokslo pasiekimai nepalieka mums paslapčių nei apie žmogaus kūną, nei apie ligų priežastis. Ir vis dėlto. Vaistų daugėja, ligų ir sergančiųjų, deja – taip pat.
Tai kur čia šuo pakastas? Gal tikrai visos ligos – nuo nervų?

Prieš porą metų Lietuvoje išleistas vadovėlis „Sveikatos psichologija“ man patiko jau vien tuo, kad jame apskritai keliamas klausimas, kas yra sveikata. Juk kartais tyrimai geri, bet žmogus nesijaučia sveikas. Ir atvirkščiai, net ir esant tam tikriems nukrypimams nuo lentelių bei normų, asmuo jaučiasi puikiai. Kokį slaptą imunitetą turime stiprinti, kad būtume visapusiškai sveiki, paklausiau psichologės-psichoterapeutės, socialinių mokslų daktarės, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros docentės Romos Jusienės. Ji taip pat yra ir knygos „Sveikatos psichologija“ bendraautorė.

– Kokiais principais remiasi sveikatos psichologija?

– Daroma prielaida, kad žmogaus psichinė, fizinė ir socialinė sveikata visada susijusios tarpusavyje. Jei mes patiriame grynai fizinius ir somatinius simptomus, tai jiems visada turi įtakos ir psichiniai, ir socialiniai veiksniai. Ir atvirkščiai, kai mes patiriame psichinių problemų, jiems reikšmės turi ir mūsų socialiniai bei fiziologiniai veiksniai.

Net Hipokratas savo klasikiniuose darbuose rašo, kad būtina gydyti ne ligą, o žmogų.

Sveikatos psichologija atsirado kaip priešprieša biologizuotam požiūriui į žmogaus sveikatą. Kita vertus, tos idėjos nėra naujos. Net Hipokratas savo klasikiniuose darbuose rašo, kad būtina gydyti ne ligą, o žmogų, atsižvelgti į jo asmenines savybes ar aplinką, kurioje jis gyvena.

– Tad kaip atsitiko, kad tradicinė medicina vėliau pasirinko grynai biologinį požiūrį?

– Ši idėja sustiprėjo Renesanso laikotarpiu, kai buvo leista nagrinėti žmogaus kūną. Žinoma, ir iki tol būdavo bandymų išsiaiškinti, kaip viskas veikia mūsų organizme, bet XVIII–XIX a. tokie tyrinėjimai suaktyvėjo. Buvo stengiamasi suprasti žmogų kaip mechanizmą ir atrasta svarbių dalykų – pavyzdžiui, kokie organai kaip veikia, kodėl atsiranda įvairūs simptomai. Tai suteikė postūmio ir psichologijos mokslui: pavyzdžiui, sužinota, kad jei neveikia kuri nors smegenų dalis, tai keičia žmogaus elgesį.

Taigi vėliau ilgą laiką į sergantį žmogų buvo žiūrėta siaurai – tik kaip į kūną su tam tikromis funkcijomis. Su psichoterapijos atsiradimu pradėjo kilti klausimų, kodėl kai kurios ligos užpuola.  Pavyzdžiui, žmogus apanka arba jį paralyžiuoja, nors tam nėra jokių fiziologinių priežasčių. Arba pacientas jaučia psichosomatinius simptomus, kai skauda skrandį, spaudžia širdį, tie skausmai vaikšto iš vienos vietos į kitą, o tyrimai rodo, kad širdis ir skrandis sveiki. Vadinasi, tie simptomai yra tiesiog mūsų galvoje.

Pasirodo, tai dažniausiai būna susiję su tam tikromis neišjaustomis emocijomis, kai žmogus jų neidentifikuoja, neatpažįsta kaip emocinės būsenos, o jaučia fizinį simptomą.

– Ar pastebėta, kad tam tikri jausmai lemia ir tam tikras ligas? O gal tiesiog susikaupusios emocijos bendrai pažeidžia mūsų atsparumą ligoms ir negalavimams?

– Schema iš tiesų yra sudėtinga. Visi mes ateiname į šį pasaulį su tam tikromis silpnesnėmis, labiau pažeidžiamomis vietomis. Kodėl jos tokios? Vėlgi iš dalies dėl fiziologinių priežasčių, gal net prenatalinėje stadijoje – dėl tam tikrų medžiagų stygiaus motinos nėštumo metu ir pan. Kita vertus, visi turime ir tam tikrą psichologinį pažeidžiamumą, jautresnes vietas, kurios formuojasi gana anksti, kad ir nepatenkinus tam tikrų poreikių.

Pavyzdžiui, jei anksti nepatiriame pakankamai meilės ir prieraišumo, vėliau tai neretai sukelia skrandžio opaligę. Vyksta konfliktas – viena vertus, mums trūksta meilės, norime, kad mumis pasirūpintų, bet mes tai neigiame ir esame įpratę pasirūpinti savimi patys. Šitas konfliktas ilgainiui ir veda prie skrandžio ligų.

Taip pat iš vaikystės atsinešame daug užslopinto pykčio. Galbūt su vaiku būdavo neteisingai elgiamasi, bet tuo pačiu jam nebūdavo leidžiama to pykčio parodyti ir jis įpranta nuslopinti savo priešiškumą. Dabar tyrimais įrodyta, kad užslopintas pyktis, priešiškumas gali būti širdies ir kraujagyslių ligų ar vėžinių susirgimų priežastis.

Kai šiuolaikiniame gyvenime susiduriame su stresu ir įtampa, visada pirmiausia nukenčia mūsų silpniausia vieta. Kartais ir patys didiname savo nerimą ir įtampą, jeigu laikomės nuostatos, kad nesame verti meilės – tada gyvename taip, kad tai patvirtintume.

Be abejo, veikia ne bet koks stresas: labiausiai – didelė netektis, sukrėtimas, kuris galbūt mus palaužia arba nuolat veikiantis mažesnis stresas, kuris, kaip toje patarlėje – lašas po lašo tašo mūsų sveikatą.

Jei patiriame nuolatinę įtampą, neturime laiko atstatyti jėgų. Yra paviršinės energijos rezervas, kurį išeikvojus dar galime jį atstatyti. Jei jis neatsistato, pradedame eikvoti giluminius rezervus, o tai reiškia jau negrįžtamus procesus. Tad jei neturime laiko atsigauti, ilgainiui išsenkame.

– Dabar ypač daug kalbama apie alergiją, ji pasireiškia net ir visai mažiems kūdikiams, vaikams. Su kuo ji siejama?

– Viena vertus, negalima atmesti, kad alergijos atvejų daugėja dėl cheminių medžiagų gausos mūsų aplinkoje, bendro užterštumo. Taip pat įtakos turi ir asmeninis atsparumas, paveldimumas.

Buvo atlikta tyrimų, kai atsižvelgiama į visus šiuos faktorius. Nustatyta, kad nepaisant įvairių situacijų, psichologiniai veiksniai labai turi įtakos ir ypač – atmosfera šeimoje. Ne atviri konfliktai ir nesutarimai, bet sutuoktinių nepasitenkinimas vienas kitu, kuris neišsakomas.

Pavyzdžiui, vaikai, kurie dėl kokių nors fiziologinių veiksnių turi polinkį į alergiją, sirgs, bet jų liga bus lengviau kontroliuojama, nebus tokių sunkių jos formų, neperaugs į bronchinę astmą, jeigu neprisideda psichologiniai dalykai.

– Kaip prie fiziologinių ir psichologinių veiksnių prisideda ta socialinė paradigma?

– Socialinė aplinka gali būti labai plačiai suprantama, pradedant mūsų socialine padėtimi, kuri irgi nėra paskutinėje vietoje, nes iš dalies nuo mūsų materialinės padėties priklauso, kaip maitinamės, ar galime susikurti saugią aplinką. Tačiau mūsų socialinė aplinka – tai ir santykiai su artimiausiais žmonėmis, dar vadinama mikroaplinka. Labai svarbu, kaip gerai sutariame su savo artimaisiais, kokia atmosfera namuose.

Net ir labai gerą socialinį statusą turinčių žmonių vaikai nukenčia, jei jie stokoja būtiniausių dalykų – dėmesio ir meilės, ypač jei tai pakeičiama materialiais dalykais.

Nepalankesnėse sąlygose gyvena vaikai tų tėvų, kurie yra ir mažiau išsilavinę, patiria materialinį  nepriteklių, galbūt neturi tinkamų įgūdžių ar jaučiasi labiau prislėgti dėl nedarbo ir pan. Taigi vaikus socialinė aplinka veikia per tėvus. Makroaplinka veikia per mikroaplinką.

Kita vertus, net ir labai gerą socialinį statusą turinčių žmonių vaikai nukenčia, jei jie stokoja būtiniausių dalykų – dėmesio ir meilės, ypač jei tai pakeičiama materialiais dalykais.

– Kai kurie žmonės perdėtai būna susirūpinę savo sveikata. Tam šiais laikais – idealios sąlygos: įvairiais kanalais galima gauti daugybę informacijos bei patarimų, kaip rūpintis savimi, ką valgyti, kaip sportuoti. Ar tai nesukelia papildomo streso?

– Jaunos mamos irgi skaito daug patarimų apie tai, kaip auginti vaiką, bet rezultatai būna blogi. Vienintelis patarimas joms – mažiau skaitykite, daugiau žiūrėkite į savo vaiką, ko jam iš tiesų reikia, jis ir vidinė nuojauta tai pasakys.

Tas pats galioja kalbant apie savo kūną. Reikia tiesiog sustoti ir pasižiūrėti į save ir savo gyvenimą – ko man trūksta? Kada aš save per daug nualinu? Ko pamirštu sau duoti? Atsakymus į šiuos klausimus mes pakankamai nesunkiai galime rasti žinodami esminius principus, kaip savimi rūpintis.

Bet mums yra sunku savęs paklausti, lengviau – skaityti tuos patarimus. Kartais tie patarimai gali tapti būdu save pateisinti – jei aš kažko nedarau, tai galiu susirasti, kur buvo parašyta, kad tai kenkia.

Specialistai skatina žmones domėtis, nes, žinoma, kad yra svarbu ir judėjimas, ir sveika mityba. Bet kalbant apie jautresnes asmenybes, hipochondriškus žmones, pirminė priežastis yra nerimas,  nepasitenkinimas santykiais su kitais ar savimi, bendravimo trūkumai.

Pavyzdžiui, jei moteris dėl kompleksų ar įsitikinimų negali pasakyti savo vyrui „noriu su tavimi kur nors nuvažiuoti pailsėti, man trūksta tavo rūpesčio ir šilumos“, tada ji suserga, vyras susirūpina, kartu važiuoja pas gydytoją, jie kartu išgyvena bendrą nerimą, net suartėja ligos akivaizdoj, kai pagalvoja, kad gali vienas kito netekti, tada visi buitiniai konfliktai nublanksta ir gaunama antrinė nauda. Žinoma, tai daroma nesąmoningai.

– Greičiausiai informacija apie sveiką gyvenimo būdą yra skirta tiems, kurie per mažai rūpinasi savo sveikata, bet nukenčia tie, kurie ir taip perdėtai dėl savęs jaudinasi?

– Taip, toks pat paradoksas, kaip ir su rūkymu. Grėsmingi užrašai ant cigarečių pakelių labai veikia tuos, kurie nerūko ir visiškai neveikia tų, kurie rūko.

– Ar įmanoma stiprinti savo psichologinį imunitetą?

– Žinoma. Tai, kas banalu ir paprasta – kartu ir sudėtinga. Kartais prireikia ir profesionalo pagalbos. Kai kurie pacientai ateina pas mane patys suprasdami, kad viskas, ko jiems reikia – tai labiau mylėti save. Bet kaip tai padaryti, jei vis tiek galvoji, kad esu blogas? Kaip mylėti save blogą? Juk tokią nuostatą dažnas turime iš vaikystės.

Atstatykim pusiausvyrą tarp 4 dimensijų. Pirmiausia – kūnas. Jam būtina sveika mityba, saikingas judėjimas. Antra – emocinė dimensija. Kartais ne tiek pavojinga, kad mes dėl kažko nerimaujame, kiek pavojinga, kad to neatpažįstame, neįvardijame, blaškomės, neigiame tai. Kur kas paprasčiau, jei pasakai sau: „Taip, aš nerimauju, nežinau dėl ko, bet tikriausiai turiu tam priežastį, galbūt paprasčiausiai mane kažkas įžeidė“.

Reikia skirti laiko sau, apmąstymams, ką aš veikiu gyvenime, kokia jo prasmė. Kaip aš sakau, kai sunku, pakanka pakelti akis į dangų – ir perkeltine, ir tiesiogine prasme.

Trečioji dimensija – socialinė. Mes turime bendrauti su kitais žmonėmis. Mums visiems reikia buvimo su kitais, bendrystės, bet kiekvienam tai skirtingai išreikšta, kiti tai slopina, nesijaučia įdomūs kitiems, bijo, kad jų niekas nesupras.

Ir ketvirtoji – dvasinė dimensija. Tai tikėjimo reikalas, dvasinių poreikių patenkinimas. Reikia skirti laiko sau, apmąstymams, ką aš veikiu gyvenime, kokia jo prasmė. Kaip aš sakau, kai sunku, pakanka pakelti akis į dangų – ir perkeltine, ir tiesiogine prasme.

Taigi svarbiausia atstatyti pusiausvyrą šiuose keturiuose dalykuose, pasižiūrėti, kas labiausiai nukenčia, kuria sritimi reikėtų labiau pasirūpinti.

– Turbūt šiais laikais žmonės labiausiai pamiršta dvasinius dalykus, kad ir dėl atotrūkio nuo religijos?

– Kunigais netikime, Bažnyčia netikime, o netikėjimas kyla iš to, kad mes apskritai žmonėmis netikime, savimi netikime. Tai kaip tada tikėti Dievą, kad ir koks jis būtų? Nors, rodos, tą faktą, kad koks nors Dievas yra, daugelis pripažįsta.

Psichologiniai dalykai irgi atsiskleidžia, kai mes matome Dievą kaip baudžiantį ar Bažnyčią kaip išnaudotoją – tai neretai būna viso labo mūsų projektuojamas požiūris į tuos dalykus.

– Ryšių tarp jausmų ir ligų ieškojimas kai kam gali skambėti kaip kažkas alternatyvaus ar tiesiog – filosofiško. Kaip sveikatos psichologija taikoma praktiškai?

– Gydytojai pripažįsta ir pastebi, kad kartais vien mediko pastangų nepakanka. Pavyzdžiui, chirurgas išoperavo žmogų, medicina padarė viską, ką galėjo ir žmogus turėtų sveikti, bet jis nesveiksta. Tada paaiškėja, kad trūksta elementaraus noro gyventi ir žmogaus tikėjimo. Net išankstinis pasiruošimas svarbus: žmonės, kurie prieš širdies operaciją gulėjo vienoje palatoje su jau operaciją išgyvenusiais ir sveikstančiais pacientais, žymiai geriau sveiksta, nes turi galimybę iš anksto pasiruošti, nusiteikti, kalbėdamiesi su kitais.

Reabilitacijos centruose daugiausia darboholikų, kurie dirbo, dirbo, dirbo ir niekuo nesiskundė, kol vieną kartą tiesiog neatlaikė širdis.

Visada yra gerai komandinis specialistų darbas, specialistai turi dirbti labai arti vieni kitų. Psichologai reabilitacijoje jau yra privaloma komandos dalis. Taigi kiekvienas specialistas stebi žmogų ir žiūri, kuo gali prisidėti kaip savo srities žinovas. Vienas gydo kūną, kitas rūpinasi psichologine savijauta, dar kitas galbūt padeda socialinėje srityje. Komanda gali padėti žmogui kuo sėkmingiau gyti ar mokyti gyventi su savo liga.

Būna, kad gydytojai siunčia pas psichologą, jei mato, kad žmogus neturi rimtų fiziologinių susirgimų, bet galvoja, kad gali būti kaltos emocijos. Taip pat ir psichoterapijoje kartais gali prireikti medikamentinio gydymo.

– O profilaktika? Fizinėje plotmėje nesunku paskatinti žmones valgyti daugiau morkų ar vaikščioti po parką. Kaip mokyti domėtis savo vidiniu pasauliu?

– Net ir morkų valgymas ar pasivaikščiojimas gryname ore jau reiškia, kad mes savimi rūpinamės. Vadinasi, aš jau suprantu, kad man svarbu rūpintis savimi. Gal vaikščiodamas parke aš turėsiu laiko pagalvoti ir apie savo vidinius dalykus, kas manęs netenkina, ko man trūksta. Tokie klausimai reikalauja atsakomybės iš mūsų pačių.

Kita vertus, jei kažkas yra blogai, tai nereiškia, kad aš viską tą pat akimirką turiu mesti ar kažko atsisakyti. Tiesiog sau įvardyti, kad šiuo metu man kažkas nepatinka. Apskritai daugybės stresorių negalime išvengti – galime tik pasirūpinti savimi, kad būtų lengviau su jais tvarkytis.

– Vadinasi, jei negali pakeisti problemos, reikia tiesiog keisti požiūrį į ją?

– Garbaus amžiaus sulaukę žmonės, kurie yra daug išgyvenę, sako, kad kai susiduri gyvenime su kokiais nors stresais, žiūri, ką gali padaryti ir ko negali, bei nesijaudini dėl to, ko negali padaryti, nes tai eikvoja labai daug energijos. Jau nekalbu apie tai, kad didžiausias klaidas darome bandydami taisyti jau padarytas klaidas. Svarbu nebijoti prašyti vieni kitų pagalbos, neužsidaryti. Juk daugelis šeimų griūčių prasideda nuo tokio požiūrio: „Norėjom vienas kitą apsaugoti, todėl apie tai nesišnekėjom.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Vasarinių padangų sezonas: kur rasti geriausią kainos ir kokybės santykį?
Reklama
Pranešimas apie prašymų dėl triukšmo mažinimo priemonių įgyvendinimo išlaidų kompensavimo priėmimą
Reklama
Atėjo metas apsitverti sklypą: specialistų patarimai
Reklama
„CFMOTO“ tapo naujos motociklų vairavimo akademijos Lietuvoje partneriais
Užsisakykite 15min naujienlaiškius