„Lietuvos Respublikos žmogaus audinių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas“ numato, kad turi būti išlaikomas donoro ir recipiento anonimiškumas, todėl nei adresai, nei telefonai, nei asmens tapatybė nėra nurodoma. Donoro asmens duomenys negali būti atskleisti recipientui ir jo artimiesiems, o recipiento asmens duomenys – donorui ir jo artimiesiems.
Tačiau Biuras informuoja, kad, jei pageidauja, mirusių donorų artimieji ir žmonės, kuriems buvo persodinti tų donorų organai ir (ar) audiniai, tarpusavyje bendrauti gali, bet tik – tarpininkaujant Biuro specialistams ir tik laiškais, nenurodant nei vardo, nei pavardės, nei adreso, nei telefono ar kitų duomenų.
Laiškus recipientai arba donorų artimieji siunčia Biuro specialistams, kurie juos persiunčia adresatams. Jei gaunamas atsakymas (dėl suprantamų priežasčių taip būna ne visada – kartais mirusiojo artimiesiems bendrauti būna per sunku) – jis persiunčiamas siuntėjui.
Anonimiškai su donorų artimaisiais susirašinėjantys recipientai laiškuose dažniausiai išreiškia begalinį dėkingumą už dovanotą antrą gyvenimą, domisi, koks buvo žmogus, kurio dalelę nešioja savo kūne – kokie buvo jo pomėgiai, charakteris ir pan. Donorų artimiesiems būna svarbu sužinoti, kaip recipiento gyvenimas pasikeitė po transplantacijos, ką jis dabar jaučia, gyvendamas su persodintu jų artimojo organu. Kartais tarp susirašinėjančiųjų užsimezga nuoširdi draugystė, kartais pasikeičiama vos vienu laišku.
Be to, Biuro specialistai po atliktų transplantacijų visų donorų artimiesiems recipientų ir jų artimųjų vardu išsiunčia padėkas, kuriose, be gražių dėkingumo žodžių, neatskleidžiant jokių detalių, nurodoma, kam (vyrui ar moteriai) buvo persodintas transplantacijai paaukotas organas ir (ar) audiniai.
